Sąžinės istorija ir struktūra

Įvadas

Sąvokos sąžinė ir sąmonė kai kuriose kalbose yra tapačios, tačiau kai kuriose jos skiriasi. Pavyzdžiui, prancūzų ir lotynų kalbose sąvokų sąžinė ir sąmonė prasmė tapati, ir tai gali būti paaiškinama tuo, jog žmogaus ir pasaulio veiklos samprata šiose kalbose yra glaudžiai susijusi. Jei sąmonė atspindi pasaulio sąrangą ir žmogaus vietą jame ir jei ši sąranga taip pat numato žmogaus veiklą, tuomet sąmonės ir sąžinės atskirti nereikėtų. Gali būti, jog kalbose, kuriose šio skirtumo visgi esama, pasaulio veiklos samprata tiesiog nurodo žmogaus veiklą grindžiančius principus, tačiau ši sąsaja nebūtina – ji yra istoriškai kintanti. Vis dėlto nebūtina aptarinėti visos istorijos ir besikeičiančios joje sąžinės struktūros. Šiame tekste išryškinsime kelis etapus, būtent: pirma, apžvelgsime, kokie pamatiniai sąžinės struktūrą grindžiantys principai istorijos eigoje svarbiausi; antra, aptarsime dabartinę sąžinės būklę, ypač moderniosios sąmonės ir ja grindžiamos pasaulio sampratos kontekste; trečia, ieškosime būdų, kuriuos taikant sąžinė galėtų būti objektyviai pagrįsta; ketvirta, pasiūlysime dar netyrinėtą sąžinės plotmės sampratą, susijusią su tuo, kokia turėtų būti žmogaus veikla ir ko turėtų būti iš tos veiklos tikimasi dar ikikategorinių, ontologinių ar kitų skirtybių, stebimų pirmuose trijuose etapuose. Atkreiptinas dėmesys, jog ketvirtoji plotmė reikalauja ne sąvokų daugio, o gyvybingo jautrumo, todėl ši plotmė įvardijama kaip gyvybingas sąryšis

Istorija

Kalbant apie Rytų pasaulį pastebima, jog kinų kultūroje sąžinė grindžiama sąmone ir tomis pasaulio suvokimo sąvokomis, kurias ji pateikia. Kinijoje iš esmės visuomet vyravo konfucianizmas ir daoizmas, ir tai sudarė tą kontekstą, kuriame sąžinės klausimai įgijo didžiulę reikšmę. Dar Fengas Yulanas (angl. Fung Yu-Lan. – Red.) pastebėjo, jog visa Kinijos filosofija galiausiai tėra dorovės svarstymai. Priėmus pamatines konfucianizmo nuostatas, visa tampa suvokiama antoniminio santykio dėka: aukštas – žemas, kairė – dešinė, šaltas – karštas, vyras – moteris, kinų Yin – Yang t. y. dominuojantis Yang – paklūstantis Yin. Valdovas, tėvas, vyras yra Yang, o pavaldinys, sūnus, žmona – Yin. Taip išvedami penki sąžiningo santykio tipai: Jen – kilnumas, Yi – teisingumas, Li – deramas elgesys, ritualų laikymasis, Chih (Zhi) – išmintis ir hsin (Xin) – pasitikėjimas gera sąžine. Kadangi ne visi žmonės savo prigimtimi yra vienodai jautrūs, reikalingos tokios bendruomenės institucijos, kurios gebėtų lavinti žmogaus sąžinę. Taigi valdžios institucija – imperatorius – yra reikalinga taip, kaip yang reikalingas yin.

Taigi apie kokią sąžinę čia kalbama? Ji yra išvesta iš pagrindinio CH’I principo, kuris nėra nei konkretus, nei dalykiškas, nėra jis ir visai niekas ar tuštuma. Tai yra harmoningas santykis ir iš jo sekantis Yin-Yang. Prisilaikantieji šio principo turi išlikti harmoningi kiekviename santykyje – tėvo ar sūnaus pagal tai, ko reikalauja iš jų gyvenimo situacija ar gyvenimo tarpsnis. Sūnus negali pirma laiko siekti užimti tėvo vietos, nes tai sugriautų harmoniją ir taptų blogos sąžinės pavyzdžiu. Lygiai taip žmona negali nepriimti ir vyro įstatymų ir t. t. Šis sąžinės tipas, kalbant šiuolaikiniais terminais, yra konservatyvus. 

Daozimo nuostatos kartais pateikiamos kaip prieštaraujančios konfucianistinėms. Daoizmas remiasi Dao principu, kurio neįmanoma apibrėžti. Dao yra ištaka, o pagrindinis jo veiklos principas yra pokytis. Kuo mažiau darai – tuo daugiau padarysi, kuo daugiau skubi – tuo mažiau suspėsi, siekdamas garbės – jos neįgysi, nesiekdamas – gausi. Pats Dao kaip ištaka nieko nedaro, bet visa yra jo padaryta. Iš jo kyla De, visų daiktų prigimtis. Nors ji yra atsieta nuo paties Dao, visos būtybės turi sekti savąja prigimtimi. Blogiausias santykis su gamta – jos pavertimas instrumentu arba artefaktuNepažįstant gamtos, net ir geriausi ketinimai gali nuvesti į blogį, į blogą sąžinę. Pavyzdžių tam netrūksta: jūros paukštė imperatoriaus mieste, gyvatės tapyba, besivaržant daoistui ir konfucianistui ir panašiai. Tačiau gamta nėra visiems bendra. Kiekvienas turi savo paprastą De ir turi ja sekti. Tai yra jo sąžinė. Nesąžiningumas kyla iš instrumentiško gamtos transformavimo, suteikiant jai tą funkciją, kuri iš jos pačios nekyla. Tad kai žmogus seka Dao, jis sąžiningai suvokia perversmo principą, o kai jis seka savo prigimtimi, jis vadovaujasi paprasta sąžine. 

Daoistai klausia: kodėl yra kalėjimai? Atsakymas: nes yra vagių. Kodėl tada yra vagių? Todėl, kad auksas vertingas. Kodėl aukso vertingas? Todėl, kad mes patys (dirbtinai) auksui priskiriame vertę ir taip visus priverčiame auksą laikyti vertinga ir reikalinga preke. Taip atsiranda vagys ir kalėjimai. Kodėl prieš imperatorių kyla revoliucijos? Nes ne tik imperatorius siekia sosto, kiti taip pat jo trokšta. Politiniu požiūriu, tokia sąžinė yra pavojinga, nes ji reikalauja, jog valdovas būtų toks, kuris nieko nesiektų ir net atsisakytų sosto. Tada išnyktų politinės kovos. Tačiau valdovas, turintis savąjį De, tegali išreikšti tai, kas dera jo prigimčiai. Kad ir kokie kilnūs būtų jo ketinimai, jis negalės visiems įtikti ir todėl neigiamai veiks kitų prigimtį. Tampa aišku, jog kuo žmogus labiau atsitraukia nuo Dao, tuo mažiau sąžiningu tampa. Taigi tie, kurie nesuvokia Dao, seka De, tie, kurie praranda savąjį De, seka savo kilnumu, jei netenka ir to, seka teisingumu arba galiausiai ritualais. Visa tai sudaro laipsnišką sąžinės nuosmukį. Galima teigti, jog daoizmas yra radikali laikysena, kuri priešinasi sąžinės konservatyvumui.

Rytų pasaulyje, ypač Indijos mąstymo tradicijoje, esama įvairių krypčių. Kadangi visų jų aptarti negalime, susitelksime ties pamatiniais budizmo ir hinduizmo principais. Nors hinduizmas ir nėra vieningas, jame vis vien esama bendro pagrindo, iš kurio galime išvesti pamatines sąžinės kategorijas. Minėjome, jog sąžinė yra susijusi su žmogaus veiksmais, o veiksmus apibrėžia žmogaus pareigos. Norėdami suvokti, ką hinduizmo tradicijoje reiškia „pareiga“, galime pradėti nuo brahmanizmo, kurio pradžia siekia pirmuosius hinduizmo tekstus ir glaudžiai susijusi su Bhagavadgita. Čia iš esmės reikalaujama paprasto, bet drauge labai sudėtingo, dalyko: vykdyti savo pareigą (Dharma), tačiau daryti tai neįsitraukiant. Kitaip tariant, privalu užsiimti teisinga veikla, nes veiklumas yra kur kas aukščiau nei neveiklumas, tačiau tai reikia daryti atsiribojus, nes tik taip žmogus gali pasiekti aukščiausio. Pareigos yra skirstomos pagal prigimtį, kuri priklauso nuo karmos. Pavyzdžiui, Bhagavadgita aprašo tokius Ardžunos klaidžiojimus: gimęs kovotoju, jis aptinka save karo lauke ir būtinai turi stoti į kovą su savo draugais ir giminaičiais. Tačiau jo sąžinė sutrikusi, ir jis nežino, kaip pasielgti. Krišna jam nurodo išeitį – kiekvienas turi vadovautis savąją karmą, nes ši jam yra paskirta ir todėl neišvengiama, o būtent tai ir nustato jo pareigą-Dharmą. Tačiau kyla klausimas – ar žmogus, įsitraukdamas į karą, netaps blogu? Atsakymas slypi šiuose žodžiuose: „pareigą įvykdyk išlaikydamas atsiribojimą“. 

Nuotolis nurodo kitą žmogaus dalį, kuri neturi nieko bendra su visais žinomais įvykiais ir veiksmais, tačiau gali viską apimti, netapdama jokiu pasaulišku veiksmu, – tai Atmanas. Sąžinė sutrinka tik nesuvokdama, jog iš pareigos kylantys žmogaus veiksmai nėra pagrindiniai ir todėl neturi jokios įtakos Atmanui. Jei žmogus vykdo savo pareigą tarsi per atstumą, nesvarbu, žino jis tai ar ne, jis jau yra pasiekęs nuo visko atsiribojusį Atmaną. Jo pareiga yra vykdoma be Atmano įsikišimo. Pasiekęs tokią būseną, žmogus buvoja esmiškai, ir tai įvardijama Tat Tvam Asi –tu esi. Tai leidžia suvokti, jog visa, ką žmogus išgyvena, sąžiningai atlikdamas savo pareigą, yra jo paties kūrinys, kurį Atmano dėka jis visuomet gali sunaikinti. Tačiau tokiu atveju jo sąžinė turėtų tapti kitokia. Tektų atsisakyti bet kokių troškimų, tikslų ir minčių – taip žmogus pasiektų tokį atsiribojimą, kuris leistų jam žvelgti į viską šaltai ir nė kiek neįsitraukiant. Tačiau drauge tektų sunaikinti ir visą sukurtąjį pasaulį, vadinamą Maja (Vaikai ir dosnus medis). Taigi tikroji sąžinė pasiekiama tik savo Paties. 

Budizmas nuo hinduizmo skiriasi tuo, jog jis atmeta dvilypumo principą. Nebėra Atmano, kuris sudaro esmiškąją ir nuo pasaulio atsietą žmogaus tapatybę. Kadangi pasaulis yra pilnas kančios ir mirties, mums negali padėti nei kiti žmonės, nei dievai. Žmogaus pareiga yra mažinti kančią ir išsilaisvinimo siekti savo pastangomis. Nėra būtybės aukštesnės už žmogų, o jeigu tokia atsiranda, ji tėra žmogaus troškimų ir išminties stokos vaisius. Budizmas moko, kaip reikia sąžiningai gyventi ir kokias pareigas atlikti. Minėjome, jog budisto akimis pasaulis yra pilnas skausmo ir todėl bevertis. Žmogaus veiksmai turi būti paremti visuotina meile žmonijai. Tokiai meilei būdingi du dalykai: aistra kitiems ir išmintis, kurią sudaro savo ir kitų esmės supratimas. Iš čia išvedamos trys svarbiausios pareigos: teisingas kalbėjimas, elgesys ir veikla. Visa yra formuluojama taip, jog neleistų skriausti kitų ir taip skatintų harmoningą gyvenseną. 

Budistinė sąžinė yra grindžiama nušvitimu, arba nirvana. Atsisakoma kelti tuos klausimus, kurie neskatina taikaus ir harmoningo gyvenimo. Kad ir kaip būtų smalsu sužinoti – pasaulis begalinis ar ribotas, šis metafizinis klausimas nesusijęs su žmogaus gyvenimu ir sąžiningu jo pareigų vykdymu. Sąžinė reikalauja išsilaisvinti iš kančios, vadinamos Dukkha, kurios reikšmė visgi yra kur kas platesnė. Ji apima ir kitas sąvokas – „nenutrūkstama tėkmė“, „tuštuma“, „netobulumas“,„nesvarumas“. Pagrindinė pareiga yra siekti nušvitimo, tačiau dėl to reikia atsisakyti visų troškimų. Taip bus įveikta kančia, netobulumas, nepastovumas ir nesantaika. Nušvitimas yra absoliučios tiesos patyrimas, kuris visgi nėra savęs neigimas, nes budistinėje mąstysenoje jokio „savęs“ paprasčiausiai nėra. Tai, kas šiuo žodžiu vadinama, tėra sudaryta iš troškimų ir prisirišimo, tačiau sąžiningas elgesys gali ir privalo nuo viso to atsiriboti. Pasiekus tokią būseną, sąžinė tampa kitokia – ji siekia padėti išsilaisvinti ir kitiems, tačiau taip, jog jie patys galėtų patirti šį išsilaisvinimą. Šiuo požiūriu budistinė sąžinė yra itin tolerantiška ir nepretenduoja pateikti vienintelį kelią, kuriuo visi turėtų sekti. Žmogaus patirtis jam atveria kur kas daugiau nei dogmos.

Vakarų pasaulis

Vakarų pasaulis gali būti suskirstytas į du istorinius tarpsnius ir jiems būdingas sąvokas: klasikinį ir modernųjį. Pagal klasikines nuostatas, sąžinė yra glaudžiai susijusi su būtimi, gėriu ir tiesa. Taigi gėrį, laikomą sąžinės tikslu, apibrėžia vidinė gamtos arba būties sąranga. Šis pažinimas sutampa su žinojimu, kas yra gėris ir tikra sąžinė. Kartais ši tiesa yra išreiškiama simboliškai, pavyzdžiui, ikiklasikinėje ir klasikinėje Graikijoje, kur sąžinė turėjo atliepti dieviškumo simboliais nusakytą žmogaus dalią. Ši dalia kartais būdavo išreiškiama arba pagal siekiamą būtį, arba pagal bendruomenės klasės prigimtį. Pirmoji prieiga pasirodo Sokrato pavidalu. Savo teisme jis teigia, jog pareiga dievams yra aukščiau nei visa kita. Dievai atvėrė jam, paprastam žmogui, pavestą darbą, kurio net ir būdamas mirties akivaizdoje jis negali atisakyti. Būdamas sąžiningas net ir bendruomenės reikalavimų atžvilgiu, pavyzdžiui, stropiai atlikęs karinę tarnybą, Sokratas noriai sutinka įgyvendinti savo tikrąjį pašaukimą, nepaisydamas bendruomenės įstatymų ribotumo. Antroji prieiga grindžiama prigimtiniais klasių tipais ir yra susijusi su garbe, kraujo ryšiu ir orumu. Tai aptinkame dar pas Homerą, vėliau romėnų autorių, pirmiausia Marko Aurelijaus darbuose. Homeras rašo, jog Hektoras, žinojęs apie Achilo galybę, bijo su juo stoti į kovą. Tačiau netrukus pasirodo Atėnė ir prižada pagelbėti kovoje. Visgi Hektoras Achilo akivaizdoje lieka vienas. Ar deivė jam melavo? Ne, ji tik priminė jam jo karžygio pareigą. Romėniškoje sąžinėje būna taip pat. Ką sako Markas Aurelijus? Kraujo ryšys reikalauja visokeriopos pagalbos ir atsidavimo. Charlesas Darwinas, svarstydamas sąžinės klausimą, ir, panašu, gal kiek stokodamas žinių, šį kraujo ryšio puoselėjimą tepriskiria laukinėms bendruomenėms, kurios gyvena vedinos vien primityvių biologinių instinktų. Kalbama apie tiesioginius bendruomenės santykius, išskiriančius tuos, kurie tai bendruomenei nepriklauso.

Remiantis klasikiniu mąstymu, jei žmogus natūraliai trokšta gėrio, jis negali siekti blogio. Blogis atsiranda tik tada, kai siekdamas gėrio žmogus suklysta, ypač kai tenka spręsti, kaip reikia elgtis, kokius gėrio siekimo būdus pasirinkti. Pavyzdžiui, aš natūraliai trokštu būti sveikas, nes sveikata yra gėris. Tačiau tuo pat metu galvoju, kad degtinė taip pat turi puikių savybių, nes ji gali išgydyti visas ligas. Taigi išgeriu vis dažniau – juk siekiu gėrio. Ir vis dėlto aš nežinau, kas šiuo atveju yra tikrasis gėris ir kaip turėčiau jo siekti, todėl pirmiausia man reikia tai išsiaiškinti. Tokia sąžinė privalo remtis žinojimu. Turėti sąžinę – reiškia turėti sąmonę, kuri gali pažinti gėrį ir šitaip apibrėžti žmogaus veiklos prasmę ir kryptį. Žmogus iš prigimties nėra blogas, jis tik „nežinėlis“. 

Ši sąžinės samprata gali būti palyginta su simbolinės sąžinės sampratos išraiškomis, kurios žmogaus likimą priskiria dievų valiai. Abu sąžinės tipai remiasi ne kokia nors vidine sąžinės struktūra, o tuo, kas jai nepriklauso, kas yra „objektyvu“, simboliška arba gamtiška. Taip atsiranda prieštaravimas tarp paties žmogaus susikurtų reikalavimų ir dievų ar gamtos nustatytų pareigų. Klasikinė tradicija mums pateikia bent du pavyzdžius. Antigonė privalo atlikti savo pareigą ir palaidoti brolį, nes to reikalauja dievai. Ši simbolinė pareigos išraiška gali būti susieta su objektyviai ir jau seniai įsitvirtinusia tradicija, kuri priešinasi bet kokiam pavienio žmogaus įstatymui. Antigonės atveju tai karaliaus įstatymas, Sokrato – bendruomenė, kuri smerkia nepaklusnumą dievams. Būtent iš šių prieštaravimų kilo Vakaruose gerai žinoma sokratiškoji dilema: ko labiau reikia paisyti – bendruomenės ir valdovų valios ir įstatymų ar objektyvių pasaulio ir žmogaus būties principų? Tai sukelia aibę keblumų, ypač kai susiduriame su būties gėrio klausimais. Ar visa, kas yra, yra gera, ar visatoje egzistuoja blogis? Jei taip, kodėl tai blogis? Ar jis vis dar būtų blogis, jei žemėje nebeliktų nė vieno žmogaus? 

Modernybės mąstytojai, susidūrę su šiais klausimais, klasikinio mąstymo sąvokas transformavo. Vieni sąžinę ėmė laikyti individualiu vertinimu, kuris suteikia jai vertę – gėrį arba blogį. Kitaip tariant, jie atsisakė objektyvaus gėrio sampratos. Pasaulis sudarytas iš medžiagos, ir jos procesai neturi nieko bendra su gėriu ar blogiu. Tai yra žmogiškos sąvokos, kurios neturi jokios išorinės raiškos. Kiti atramos ieško bendruomenėje. Pavyzdžiui, Thomas Hobbesas teigia, jog žmogus, būdamas vienas, nusikalsta tik tuo atveju, jei jis nepaiso savo sąžinės, tačiau bendruomenėje atsiranda vieša sąžinė, kuri nusprendžia, kas yra gėris ir blogis. Panašios pozicijos laikosi ir Michelis de Montaigne‘is. Anot jo, sąžinės įstatymai tėra papročiai, kurie arba patvirtina, arba prieštarauja mūsų veiksmams. Ši samprata modernybės mąstyme yra gana plačiai paplitusi. Net ir Jeanas Jacquesas Rosseau, kuris kalba apie prigimtinės būklės reikšmę žmogaus sąžinei, sutinka, jog nors žmogaus prigimtis dar nėra pažinta, turime suprasti, jog gamtai paliktas žmogus turėtų nekenkti kitam ir siekti vien gėrio. Tik kultūra savo gudriais samprotavimais paslepia mūsų natūralų grožį, sąžinę ir aistrą kitiems. Civilizuotas žmogus gyvena lauke kultūros ir bendruomeninės sąžinės , prie kurios prisitaikęs gali pridaryti daug žalos. 

Nepaisant J. J. Rosseau, dauguma sutinka su šiais dviem sąžinės tipais, kurie neleidžia peržengti subjektyvumo ir konvencionalumo plotmių. Net ir garsusis Džonas Stiuartas Millis teigia, jog aistros ir jausmai yra tokia energija, kurią bendruomenė privalo kontroliuoti, remdamasi papročiais, jei siekiama tą bendruomenę išsaugoti. Beje, jis dar prideda, jog vien pati pareigos idėja žmogui teikia malonumą ir sutvirtina bendruomenę. Tai reiškia, jog sąžinė turi būti dirbtinai išlavinta. Aukščiausias sąžinės matmuo yra vidinis jausmas, kuris gali tapti visos žmonijos sąžinės jausmu. Jei žmogus savyje šio jausmo nelavina, nieko nebegalima padaryti. Tik vienas modernybės autorius numatė tokio samprotavimo pasekmes. Tai Immanuelis Kantas. Kadangi sąžinė skiriasi nuo sąmonės, o ši pateikia visus medžiagiškus ir psichologinius duomenis, sąžinė negali siekti to, kas yra jai svetima ir su ja nesusiję, t. y. to, kas yra medžiagiška ir kyla iš psichologijos. Ji susijusi su pareiga, kuri niekaip negali būti išvedama iš medžiagiškumo prielaidų. Sąžinės principas yra priešpastatomas bet kokiam medžiagiškumui ir turi būti vykdomas besąlygiškai. Tam, kad sąžinė galėtų veikti besąlygiškai, ji turi būti laisva nuo bet kokių išorinių įtakų. Taigi pati sąžinė tampa įstatymų leidėja, ir tai garantuoja žmogaus autonomiją. Tik tokiu atveju žmogus gali būti laikomas kaltu, nes jis elgiasi laisva valia, remdamasis tik savo paties sprendimu ir gera valia. Žinoma, I. Kantas kalba apie tokią autonomiškumo plotmę, kuri nėra prieinama jokiam „medžiagiškam“ ar psichologijos mokslui, ji veikia vedina pati savęs ir todėl tampa grynąja sąžinės atsakomybe. Tai yra pareiga, vykdoma vardan pareigos, nepaisant jokių pasekmių. Jei susikuria bendruomenė, jos sąžinę sudaro autonomiškų individų konsensusas, nustatantis, ką reikia laikyti norma, tačiau su viena sąlyga: jei individas nebus traktuojamas kaip priemonė, pasitelkiama siekiant įgyvendinti kokius nors tikslus. Individas kaip sąžinės normų šaltinis pats yra tikslas, kuriam visa kita tėra priemonės. 

Šis autonomiškas individualizmas netrukus buvo sukritikuotas Georgo Hegelio. Anot jo, I. Kantas sąžinę pateikė vien kaip gryną ir formalų subjektyvumo teigimą be jokio turinio. Kadangi žmogus priklauso istorijai ir būna joje drauge su kitais, istoriškai susiformavusios etinės sąvokos, sudarančios „objektyviąją dvasią“, sąžinės turi būti patvirtintos ir priimtos kaip „konkrečios universalijos“. Ko gero, viena svarbiausių G. Hegelio filosofijos sąvokų ir yra „konkreti abstrakcija“. Anot jo, individas, be savo sąryšių su kitais, pats yra abstrakcija. Kuo daugiau individo sąryšių,  tuo labiau jis yra išsivystęs, konkretesnis ir universalesnis, nes tik per sąryšių daugį patenkama į universalesnį lygį. Kadangi bendruomenė laikosi papročių, kurie apima kur kas daugiau nei pavienį individą, tame istorijos tarpsnyje jie yra universalūs. Valstybė, kuri išreiškia šiuos bendruomeninius santykius, yra svarbiausias universalumo ir drauge konkretumo šaltinis, kadangi individai, remdamiesi universaliais valstybės įstatymais, atlieka labai konkrečius veiksmus. Taip G. Hegelis pagrindžia moderniąsias „susvetimėjimo“ ir jo įveikos sąvokas, o tai jau sąžinės klausimai. Marksizmas šiuo požiūriu iš esmės nieko naujo nepateikė, todėl atskirai to aptarinėti neverta. 

Sąžinė ir vertybė

Minėjome, jog modernybės mąstymo pastangomis objektyvumas ir būtis buvo suvesti į medžiagiškumą. Tai, kas į šią plotmę nepatenka, yra priskiriama subjektyvumui. Nors ši objektyvumo samprata ir gali būti interpretuojama tik kaip moderniosios Vakarų kultūros išraiška, pačios sampratos čia neginčysime, ypač jei turėsime galvoje jos produktyvumą, kuriant daiktiškas gėrybes. Čia svarbu pagrįsti kitų objektyvumo plotmių galimybę, kurią ne tik teigia besilaikantieji medžiagiškai interpretuojamos objektyvumo sampratos, tačiau be jos ir pats medžiagiškumas būtų nesuvokiamas. Vienaip ar kitaip, tyliai sutinkama, jog šiuolaikiniai „medžiagiški“ mokslai nebūtų galimi be logikos ir matematikos. Galbūt netgi galima teigti, jog šie mokslai yra „objektyvesni“ už medžiagiškas duotybes. Tačiau šių mokslų pagrindo neaptiksime nei medžiagiškumo plotmėje, nei žmogaus „viduje“. Galime tyrinėti biologinius, fizinius ar psichologinius procesus, galime ieškoti vaikystės baimių, gilintis į mūsų tarpusavio santykius ar jaunų dienų intrigas, tačiau vis vien neaptiksime jokių loginių ar matematikos dėsnių. Kitaip tariant, jie nepriklauso nei subjektyvumo, nei medžiagiškumo plotmei. Siekiant juos suprasti, nereikia jokios ypatingos psichologinės būsenos ar daiktinės išraiškos. Paprastai kalbant, tam, jog suprastum matematines tiesas, nereikia eiti pas psichiatrą. Kita vertus, net ir praktiniai reikalavimai negali paaiškinti matematikos ir logikos objektyvumo. Būkime dar griežtesni: galbūt matematika ir logika kažkam teikia malonumą ir gali būti puikiai pritaikyta praktiškai, tačiau tai dar nereiškia, jog matematikos ir logikos dėsniai gali būti išvesti iš malonumo ir praktiškumo. Šie mokslai reikalauja specifinės žmogaus sąmonės veiklos, kuri privalo atitikti šių mokslų reikalavimus. Jeigu žmogus psichologiškai „bijo“ matematikos, jis, net ir atsikratęs šios baimės su psichiatro pagalba, visai neprivalo išmanyti šio mokslo. Pirmiausia jam teks išmokti sąmoningai atlikti labai griežtai koordinuotus matematinius veiksmus, pavyzdžiui, dauginti ir dalinti arba spręsti atitinkamas lygtis. Nors šie veiksmai ir yra atliekami subjektyviai, jie privalo atsižvelgti į objektyvias matematines taisykles. Todėl šis subjektyvumas nėra grynai subjektyvus – jis gali būti prieinamas visiems, kurie pretenduoja į matematinį ar loginį objektyvumą. Tiek mokinys, tiek mokytojas turi išmokti atlikti tuos pačius sąmoningus veiksmus. Jei žmogus šio gebėjimo nelavina, tokių mokslų objektyvumas jam lieka svetimas. Taigi nors matematika ir logika yra susijusi su tam tikrais sąmonės veiksmais, tai dar nereiškia, jog šie mokslai yra grynai subjektyvūs. Priešingai, kaip minėta, žmogaus sąmonė turi prisiderinti prie matematikos ir logikos taisyklių, kurios nustato arba „pataiso“ jos veiksmus. Jei taip nebūtų, žmogus tiesiog negalėtų klysti. Be to, reikia pridurti, jog tokie sąmonės veiksmai, kaip, pavyzdžiui, skaičiavimas ar taisyklių paisymas, anaiptol nepagrindžia nei logikos, nei matematikos – jie tiesiog „prisitaiko“. Šie veiksmai iš esmės skiriasi tiek nuo praktinių veiksmų, tiek nuo tokių subjektyvių psichologinių būsenų kaip malonumas, pyktis, baimė ir t. t. 

Jei „medžiagiški“ sprendimai yra susiję su daiktišku objektyvumu ir jei tam tikri sąmonės veiksmai geba prisiderinti prie objektyvių logikos ir matematikos taisyklų, galima teigti, jog ir sąžinė turi „prisiderinti“ prie vertybių. Nors sąmonė ir sprendžia, kas yra, klausimą, kas turi būti, sprendžia sąžinė. Kokia nors „medžiagiška“ ar psichologinė būsena yra tai, kas ji yra, ir ji visai nenurodo, kad ji tokia neturėtų būti, ypač jei ši būsena yra nulemta įstatymų arba gamtos dėsnių. Reikalavimas, jog kokios nors duotybės ir veiksmai būtų kitokie nei yra, priklauso dviem plotmėms. Pirma, turime sąmonę, kuri suvokia, kas turi būti, antra, sąžinę, kuri žino, jog tai, kas turi būti, yra vertinga, taigi sektina. Be abejo, sąmonės objektas gali būti laikomas naudingu ar maloniu, tačiau sąžinei šis objektas įgyja vertę.

Tačiau kyla klausimas, kas sudaro šią vertę? Jei objektas yra įvertinamas kaip naudingas ar nešantis gėrį, jis tampa priemone, reikalinga pasiekti kokiam nors tikslui. Tai reiškia, jog pats naudingumas neturi jokios savaiminės vertės, nes šią jis įgyja iš kažko kito, t. y. iš tikslo, kuris yra tapęs sąžinės verte. Naudingumas arba praktiškumas įgyja vertę priklausomai nuo to, kam tai yra pasitelkiama. Jei teigiame, jog medicinos technologijos yra vertingos, tiksliau būtų teigti, jog jos vertingos tik todėl, jog yra pasitelkiamos puoselėjant tai, kam yra suteikta vertė – gyvybė ir sveikata. Jei galima teigti, kad kažkas yra besąlygiškai vertinga, galime teigti ir tai, kad kažkas yra besąlygiškai naudinga. Be abejo, praktikoje pasitaiko įvairių įtampos momentų ir sunkiai išsprendžiamų situacijų. Pavyzdžiui, kurią gyvybę gelbėsime – vaiko ar seno žmogaus, jei turime tik vieną kvėpavimo aparatą? Šie klausimai teigia gyvybės vertę. Vertė nebus nei panaikinta, nei sumažinta tuo atveju, jei gelbėsime vaiką manydami, jog senas žmogus jau galėtų ir baigti savo gyvenimą, nes vaikui viskas dar tik prieš akis. Net ir priėmę gyvybės vertingumą, mes vis dar keliame klausimus apie žmonių kiekį, ir ši diskusija nustotų prasmės, jei tos vertės nebūtų. 

Reikalavimas koreguoti veiksmus arba medžiagiškus procesus susijęs su klausimu, kas yra gėris ir blogis. Sąmonė teikia patyrimo duomenis, tačiau sąžinė sprendžia, kaip vertinti šiuos duomenis. Kokia nors cheminė medžiaga gali būti sąmoningai naudojama, siekiant atitinkamų rezultatų, tačiau sąžinė gali drausti jį naudoti, jei jis, tarkime, nepaiso gyvybės vertingumo. Jei nesuteiktume sąžinei šios galios spręsti apie objektyvią dalykų vertę, joks sprendimas negalėtų būti traktuojamas kaip blogas. Be sąžines ir vertės galėtume teigti tik tai, jog veiksmas leistinas tuo atveju, jei jis pateikia laukiamus rezultatus. Jei gauname kitus rezultatus, jie yra tiesiog kiti, t. y. ne tie, kurių laukėme, jie nėra nei geri, nei blogi. Tai tėra medžiagiškų procesų pasekmės, susijusios tik su sąmonės veikla, kuri gali trikdyti sąžinę tuo atveju, jei buvo paneigta objektyvi vertė. 

Žinoma, pasitaiko teigimų, jog daugelis žmonių tiesiog neturi sąžinės ir todėl nepaiso jokių vertybių, visa laikydami medžiagiškomis duotybėmis. Tačiau tai dar neįrodo, jog sąžinės ir objektyvių vertybių apskritai nėra. Tai įrodo tik viena: visada yra galimybė atmesti visas vertybes ir visa laikyti vien medžiagiškais procesais. Toks supaprastinimas, itin dažnai pasitaikantis mūsų amžiuje, nebetenka ir sąžinės objekto, ir pačios sąžinės, nes sąžinė gali veikti tik turėdama objektą – vertybę. Tai reiškia, jog ugdyti sąžinei reikalingos vertybės. Sąžinė nėra jokia įgimta funkcija, ji turi būti jautriai auklėjama, formuojant jos santykį su vertybėmis. Tai atliepia mūsų anksčiau aptartą „matematinę sąmonę“. Sąmonės veiksmai, susiję su matematinėmis ir loginėmis operacijomis, turi būti uoliai lavinami. Neturėdamas įdirbio, žmogus yra svetimas šiems mokslams. Ir jei jis atsisako, tingi ar galvoja, jog tai padaryti yra per sunku, tai dar nereiškia, jog matematika dingsta. Jos galbūt nėra tik tam, kuris pats jos atsisako. Tas pat ir su sąžine: ji turi būti subtiliai išlavinta atpažinti vertybes, suvokti, kokie būdai leidžia jų pasiekti, kokie ne. Jei žmogaus sąžinė neišlavinta, tai dar nereiškia, jog vertybės neegzistuoja – jis tėra joms aklas. Žinoma, gali būti ir taip, jog egzistuoja tokie bendruomenės sąmonės ir sąžines lygmenys, kuriuose nesusiformuoja nei logika, nei vertybės, todėl žmogus, net ir sekdamas savo bendruomene, gali likti svetimas šioms dviem objektyvumo plotmėms. Tačiau jeigu apskritai matematika egzistuoja, vadinasi, turi būti ir galimybė išlavinti matematinę sąmonę, jei ir vertybės egzistuoja, sąžinę taip pat galima išlavinti.  

Iš daugybės tikslų, numatančių galimybę koreguoti medžiagiškus procesus ir žmogaus veiksmus, sąžinė turi pasirinkti tik tuos, kurie yra vertingi. Jeigu tie tikslai yra naudingi medžiagiškumo požiūriu, sąžinė turi nuspręsti, ar šis naudingumas kyla iš medžiagiškumo, ar vertybinės plotmės. Net jei ir iš medžiagiškumo, pats naudingumas vis vien turi tarnauti vertybinei plotmei. Jeigu pats žmogus yra vertybė ir jo autonomija reikalauja būti pripažinta, tai visi kiti medžiagiški tikslai turi tam tarnauti. Tai yra vertybė pati savaime, ir tik ji visam kam suteikia vertę. Savo „vartojimo vertę“ dalykai įgyja tik jos dėka. Tik sąžinė, remdamasi vertybe, kuri nėra ir negali būti išvesta iš nieko kito, sprendžia, kokias vertes turi objektai ir veiksmai.

Žinoma, esama ir daugybės teiginių apie vertybinį reliatyvizmą. Teigiama, jog vienos vertybės gali būti „aukščiau“ už kitas, jog yra skirtingos vertybių hierarchijos. Tačiau šie argumentai taikytini tik „antrinėms“, o ne pagrindinėms, vertybėms. Šios negali būti reliatyvios, nes tokiu atveju apskritai negalėtume spręsti, kas yra geriau ar blogiau. Būtina bet kokių vertybių laipsniavimo sąlyga yra absoliuti vertybė, arba vertybė pati savaime.

Gyvybingumo plotmė

Be abejo, didžioji dalis diskusijų apie sąžinę kyla teorinėje plotmėje, teoriškai interpretuotame laike, ar, kitaip tariant, pagal teorinės sąmonės paradigmą. Tačiau jei sąžinė yra susijusi su vertinimu ir žmogaus veikla ir jei vertę nustato pats žmogus, gali būti, jog teorine sąmone grindžiama sąžinės samprata ne visai adekvačiai atskleidžia, kokią reikšmę sąžinė turi žmogaus veiklai. Sąžinė apibrėžia žmogaus elgesį ir todėl gali būti aiškinama veiklos struktūros požiūriu. Kol kas šios struktūros nėra niekieno išsamiai suformuluotos, tačiau vis daugiau mąstytojų tuo domisi. Todėl toliau šią struktūrą mėginsime aptarti „žemiškai“ ir konkrečiai. Iš esamų literatūros šaltinių atrodo, jog tai reikalinga, siekiant išspręsti kitus teorinius klausimus, pavyzdžiui, žmogaus savipratos ir jo santykio su kitais. Teorinėje ir politinėje plotmėse verda smarki kova tarp vadinamojo „individualizmo“ ir „komunizmo“, tarp teorinio ir politinio individo prioriteto bendruomenės atžvilgiu. Kol kas ši problematika dar nėra ištirta. Jei pavyktų aptikti tas veiklos struktūras, kurios egzistuoja dar iki šių dvipusių santykių, galbūt paaiškėtų, jog šios ryškios kontroversijos vyksta visai ne praktinėje, o vien abstrakčioje ar ideologinėje plotmėje. 

Prieš pradėdami nagrinėti šias veiklos struktūras pasakysime, jog jos nesutampa su biologine žmogaus struktūra ir sąmone. Šios struktūros formuojasi kaip pagrindinės struktūros, tiesiog susijusios su pasaulio procesais, objektais, medžiagomis ir savybėmis. Nuo pat vaikystės prasideda judėjimas: ko nors siekiama, traukiama, stumiama, keliama etc. Taip vystomos veiklos galios. Vidus ir išorė šiame etape dar nėra atskiriami. Pirmiausia tai tėra judėjimas, pasižymintis viena ypatybe – „refleksyvumo“ struktūra, esančia dar iki sąmonės refleksyvumo ir sąmoningo savęs pažinimo. „Áukštosios“ teorijos žmogaus savižinos galimybę visuomet priskyrė sąmonės refleksyvumui. Tačiau tai, kas pasirodo veikloje, yra visai kitoks refleksyvumas, tai pamatinis refleksyvumas, atskleidžiantis, ką aš galiu ir ko negaliu. Mėginant ką nors pasiekti ir nepasiekiant mėginama iš naujo, t. y. perorganizuojami visi veiksmai, o tai ir yra refleksyvumo išraiška, kylanti iš nepasisekusio bandymo, kaip vieno iš galimų judesių variantų ką nors pasiekti, patraukti, pastumti, pakelti ir pan. Ši sistema išmėgina konkrečias galimybes, kurios yra pirmas savęs pažinimas. Tiesiogiai susisaistęs su pasauliu, žmogus ima suvokti, ką jis gali ir ko negali. Tai, ko jis negali, dar nėra absoliuti faktinė riba, ji veikiau suprantama esamos išugdytų veiksmų sistemos kontekste. Absoliučiõs medžiagiškumo galimybių ribõs mes niekada nepasieksime, nes kitų veiksmų sistemos variantų bandymo metu ji nuolat kinta. Šioje plotmėje žmogus pažįsta save, remdamasis judesio refleksija, veiksmo galiojimuJis žino, kas jis yra, nes jis žino, ką jis gali. Savęs pažinimas tampa savo galimybių ir išskirtinumo pažinimu. Šis savo veiklumo ir jo išskirtinumo pažinimas sudaro skirtumų visumą, kuri žmogų išskiria iš kitų ir šio santykio dėka apibrėžia kaip individą. Tai sudaro gyvybinį žmogaus sąryšį su kitais dar iki tampant individu arba bendruomenės dalimi. Kitaip tariant, tai yra vienas kitą pratęsiančių skirtumų sampyna, vienas procesas su skirtingomis fazėmis. Ką nors su kuo nors veikdamas, žmogus yra taip užsiėmęs, jog kiekvienas iš veikiančiųjų savo veiklą pratęsia kita veikla, tuo pat metu taip atsiskirdamas. Šioje plotmėje veikiantieji pažįsta vienas kitą kaip turinčius bendrą tikslą, bet išsiskiriančius savo veikla. Čia išryškėja mūsų galių galimybės ir įnašas į bendrą veikimą. Žinoma, išryškėja ir kiekvieno įnašo į bendra skirtumai, lygai kaip ir skirtinga samprata, ką reikia laikyti manuoju įnašu ir gebėjimu, o ką tavuoju

Šiai veiklų sampynai, sudarančiai kokios nors užduoties atlikimo fazes, būdinga tai, kas ji gali būti pavadinta papildymu. Tai reiškia, jog vieno asmens veikla papildo tą veiklą, kuri yra kitokia ir kurios nors srities neįtraukia. Ko vienas negali, tą gali padaryti kitas. Toks papildymas gali būti įvairių formų: kitas gali visai perimti mano veiklą, gali pratęsti ją su ja nesutapdamas ir pan. Kito gebėjimai paremia ir pratęsia mano gebėjimus. Šis papildymas tuo pat metu yra žmonių suvienijimas ir subendrinimas veiklos plotmėje. Taip pasirodo kitas veiklos refleksyvumo tipas, kuris apima ne vien mano mėginimus ir nesėkmes, bet įtraukia ir kito veiklą. Atliekant bendrą darbą, kito veikla ne tik mane papildo ten, kur aš negaliu pasiekti, ne tik pratęsia mano veiklą, bet taip pat atlieka ir refleksijos veiksmą, nurodantį, ką turiu daryti, kur sugriebti, pakelti, pastumti etc. Šis refleksyvumas atsiskleidžia tiesiogiai per „medžiagišką“ veiklą. Medžiagiškumas leidžia suvokti, kokia pagalba yra kitam reikalinga ir kokiu būdu aš galiu tai padaryti. Šis reikalavimas prisijungti iškyla dar „iki“ žodžių, tiesioginėje veiklos „kalboje“ ir judėjime, atliekant užduotį. Taip pasirodo ir mūsų veiklos fazės, iš kurių kiekviena pagal savo išgales reflektuoja ir kviečia prisijungti kitas fazes – papildyti ir atlikti uždavinį.

Šis betarpiškas bendravimas veiklos metu sukuria tiesioginę etinę sąžinę, kurios reikalavimai yra suvokiami tiesiogiai, atliekami spontaniškai ir gyvybingai. Kiekvienas veiksmas, atliekant bendrą uždavinį, skatina kitus. Žinoma, tai dar nėra moralinis įsakymas, tačiau jis sudaro galimybę tokiems iškilti abstrakčių arba sukonkretintų veiklos momentų pavidalu. Toks skatinimas veikti yra suvokiamas medžiagiškumo, su kuriuo veikla yra susijusi, dėka. Tai, ką aš galiu ar turiu daryti, čia dar nėra apibrėžta, ir toks „sąžinės“ sprendimas iš tiesų dar priklauso nuo gyvybinės veiklos, papildančios kitų veiklą. Šis veiklumas, žinoma, nėra įgimtas, o išlavintas ir įgytas, todėl pats gyvybingumas ir jautrumas įgyjamas tik praktinės patirties, ugdymo ir bendradarbiavimo metu. 

Gebėjimų ugdymas priklauso nuo gyvenimo aplinkos sąlygų ir jos bendrų reikalavimų. Pavyzdžiui, gyvenimas ūkyje reikalauja vienokių veiklos struktūrų išvystymo, gyvenimas raštinėje – kitokių, ir šios negali būti perkeliamos kitur. Todėl ir veiklos galimybių reikšmė skiriasi ir priklauso nuo aplinkos ar laiko. Toks auklėjimas ir gyvybingas jautrumas taip pat apima ir sąžinės ugdymą. Kadangi sąžinė susijusi su praktinės žmogaus veiklos normomis, jos ugdymas taip pat turi vykti praktikos plotmėje, t. y. toje terpėje, kurioje jis patenka į tiesioginį santykį su kitais. Todėl nieko stebėtina, jog ir mūsų svarstymuose norom nenorom reikėjo aptarti veiklos struktūrą. 

Pereidami prie kitos žmogaus santykių plotmės, turime pažymėti, jog tai, ką vadiname aplinka, sąlygomis ir reikalavimais, neturi nieko bendra su gamtos dėsniais ir jų būtinumu. Aplinką sudaro medžiagiškumas, turintis tam tikrų veiklumo savybių. Tokia aplinka nėra natūrali, – ji yra sukurta žmonių ir joje jau glūdi sąžinės „įrašas“. Čia atpažįstame nelygstamą žmogaus vertę, nes visa aplinka teturi antrinę – instrumentinę – vertę. Taigi aplinka nėra tiesiog faktiniai duomenys, bet žmonių veiklos suformuoti dalykai, kurie apibrėžia, kaip mes turime su jais elgtis, pratęsti formas ar koreguoti savo pačių veiklą. Kitaip tariant, aplinkoje mes aptinkame ne gryną medžiagiškumą, bet kitų žmonių veiklos pėdsakus. Tuo remiantis galima teigti, jog nuolatos turime spręsti, ar aplinka, kurioje žmogus gyvena, yra „sąžininga“ ar ne, ar ji paiso besąlygiškos žmogaus vertės, ar ją neigia, suvesdama ją vien į medžiagiškumo procesus, paverčiančius žmogų instrumentu ar priemone. Jau minėjome, kad šiais laikais būtent to ir siekiama. Kai viskam, įskaitant ir žmogų, yra priskiriama instrumentinė funkcija, pats žmogus tampa priemone – medžiagiška galia kurti naujus medžiagiškus įrankius. Taip sąžinė patenka į prieštaravimą: viena vertus, ji suteikia žmogui nelygstamą ir absoliučią vertę, kita vertus, viską suvesdama į medžiagiškumą, ji reliatyvizuoja pačią vertę kaip tokią, suteikdama jai instrumentinę funkciją. Tokia vertė reikalauja tik tiek, jog visa kuriama aplinka būtų „įrankiška“ ir funkcionali, produkuojant kitas antrines-išvestines vertybes. Tačiau jei pažvelgsime į kitą plotmę, turinčią konkrečią sąsają su sąžine ir etiniu žmogaus gyvenimu, pastebėsime, jog toks „įrankiškumas“ yra nepakankamas. 

Ši plotmė yra glaudžiai susijusi su gyvybine veikla. Ją galime vadinti išraiškos plotme. Mūsų tiesioginiai veiksmai nėra vien galimybė veikti, – jie taip pat yra ir išraiškos, kurias galime pavadinti fiziologinėmis išraiškomis. Pavyzdžiui, matome žmogų, kurio eigastis yra pavargusi, jo judesiai sunkūs, darbas mechaniškas, išraiška nuobodi arba ryžtinga, veiksmai aistringi etc. Šios išraiškos pranoksta veiksmus, kurie jas parodo, ir sukuria ypatingo „ūpo“ ir atmosferos raišką. Tiesioginis išraiškos patyrimas turi mums betarpiškos įtakos, nors ši įtaka ir reikalauja atitinkamo jautrumo lygmens. Kai motina džiaugsmingai išskečia rankas, vaikas puola į tas rankas, pagautas šio džiugaus priėmimo, tačiau kai keldamas rankas vaikas prašo motinos paguodos, o motina šiurkščiai nusigręžia, tai šis mažutėlis, tiesiai kalbant, tampa demoralizuotas. Jis pasijunta atstumtas, nereikalingas ir nemylimas – taip visa atmosfera tampa negatyvi ir įtempta. Taigi tokį jautrumą galime vadinti moraliniu jautrumu, iš kurio kyla tiesioginis moralinis ryšys, kažką priimantis arba atstumiantis. Kai kas nors pakliūva į bėdą, kurią išduoda jos išraiška, tas yra reikalingas moralinės paramos. Ir tai galima padaryti ne laikantis kokio nors abstraktaus moralinio priesako, bet būnant jautriam, paduodant ranką ir apglėbiant, idant būtų sukurta tinkama atmosfera ir išreikšta bėda būtų jautriai priimta. Mes tai puikiai suvokiame sakydami, jog kieno nors veiksmai yra negatyvūs, atstumiantys ar demoralizuojantys ir galintys sugriauti mūsų pasaulį. 

Kai po daugelio bendro gyvenimo metų dalinantis džiaugsmais ir vargais vieną gražią dieną ji pareiškia, jog jo daugiau nebemyli, jis demoralizuojamas. Visa, kas turėjo bet kokią vertę, kas buvo reikšminga, patrauklu, reikalinga, įdomu ar miela, staiga nutolsta ir praranda prasmę. Tokioje situacijoje žmogus jau reikalingas moralinės paramos, kurią mes galime suteikti tik tiesiogiai išreikšdami paguodą ir jautrumą. Ir tai negali būti pakeista jokiais kitais mechaniškais veiksmais. Žinoma, toks jautrumas turi būti išugdytas ir išlavintas, reikia gebėti atpažinti įvairias išraiškas ir nuotaikas, sukurti deramą nuotaiką, kuri padėtų žmogui „pasveikti“ ar pasikeisti.

Tačiau tokia atmosfera nėra vien tai, kas kuriasi tarp žmonių. Ji turi būti sukurta ir aplinkoje, kuri taip pat prisideda prie atmosferos ar nuotaikos kūrimo. Turime reikalą su aplinkos architektūra. Žinome, jog, pavyzdžiui, vaikinas, viliodamas merginą, savo bute geba sukurti „tinkamą atmosferą“ – apšvietimą, garsą ir pan. Tokia pat tinkama atmosfera turi būti ir darbe, ligoninėje, namuose ar kaimynystėje. Darbas vien instrumentiškai sukurtoje atmosferoje, t. y. be jokio patrauklumo, demoralizuoja žmogų, gyvenimas griūvančiuose namuose, kurie gal dar ir funkcionalūs, sukelia „liūdną“ nuotaiką ir taip pat kuria slogią aplinką. Tokia aplinka reikalauja sąžinės ir išraiškos jautrumo tam, kad galėtų pasikeisti. Nors faktai yra apibrėžiami sąmonės, tik sąžinės jautrumas gali reikalauti juos keisti.

„Sąžininga“ aplinka yra kuriama pagal reikalingų išraiškų poreikį. Be jų gyvenimas būtų tuščias ir neskatinantis žmogaus vertingumo visuose jo santykiuose su žmonėmis ir pasauliu. Architektas Johnas Winteris tokią architektūrą vadina integralia. Toks integralumas susijęs ne tik su aplinkos nuotaika, bet ir su tinkama parama žmonių veiklai, kuri galėtų būti pratęsiama jau sukurtų įrankių ir struktūrų, reikalingų plėsti skirtingų kartų galimybes. Kitaip tariant, atmetama biheviorizmo teorija, teigianti, jog žmogus tėra padaras, prisitaikantis prie savo aplinkos. Žmogus kuria aplinką savo veiksmais, ir gali ją sau pritaikyti pagal savo veiksmų struktūras, siekdamas jas pratęsti ir paremti. Tačiau tai reikalauja sąžinės, kuri pasakytų ne koks pasaulis yra, bet koks jis turėtų būti, lygiai kaip ir jautrumo, kuriant atitinkamą atmosferą.  

Paskutinės pastabos

Istorijoje aptiktos sąžinės sąvokos daugiausia buvo orientuotos į elgesio normų, apibrėžiančių žmogaus veiklą, paiešką. Norint to ar ne, tai buvo daroma, tyliai teigiant nelygstamą žmogaus vertę, nepaisant kai kurių bandymų tą vertę paneigti arba suredukuoti į faktus ar iš naujo aiškinti moksliniais teiginiais. Panašu, jog ir šiais laikais mes gyvename situacijoje, kurioje sąžinė nebeturi savo objekto, ir ne dėl to, kad jo nėra, o dėl to, jog vertybės tiesiog mums tapo svetimos. Tačiau bent viena išeitis buvo pateikta, kalbant apie sąžinę, pasirodančią veiklos lygmeniu, kai žmogus yra tiesiogiai susijęs su savo aplinka. Šioje plotmėje sąžinę sudaro ne normos, o veiklos ir jautrumo išreiškimo ugdymas. Išreiškimas yra patiriamos tiesiogiai ir konkrečiai dar iki bet kokių normų.

Literatūra

Cambell, J., Zimmer, H. 2011. Philosophies of India. New York: Motilal Banarsidass Publishers.

Fung, Yu-lan. 1997. A Short History of Chinese Philosophy. New York: Free Press.

Rahula, W. 1974. What the Buddha Taught: Revised and Expanded Edition with Texts from Suttas and Dhammapada. New York: Grove Press.

Roth, A. 1960. Edmund Husserls Ethische Untersuchungen, Dargestellt Anhand Seiner Vorlesungsmanuskripte. Leiden: Martinus Nijhoff.

Schaeffler, R. 1964. Wege Zu einer ersten Philosophie. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann.

Stroeker E. 1965. Philosophische Umtersljchungem zum Raum. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann. 

Waldenfels, B. 2013. Das Zwischenreich des Dialogs: Sozialphilosophische Untersuchungen in Anschluss an Edmund Husserl. Berlin: Springer.

Winter, F. G. 1977. Gestalten: Didaktik oder Urprinzip? Ravensburg: Otto Maier Verlag.