Rytų pasauliai

Įvadas

Dar prieš pradėdami mūsų svarstymus, turime atsakyti į vieną labai aiškų klausimą: kodėl reikalingas dar vienas tekstas apie Rytų pasaulį, jei Lietuvoje turime išties galingų šios srities žinovų, kurie jau yra atlikę išsamius tyrinėjimus ir pateikę kritinius tekstus, atitinkančius aukščiausius mokslinius reikalavimus? Ypatingai džiugu, jog šios studijos pasižymi ne tik stropumu, bet ir giliomis įžvalgomis, apčiuopiančiomis, pavyzdžiui, Indijos mąstymo pagrindą. Tai reiškia, jog Lietuvoje Rytų filosofija yra išvystyta ir dar vienas tekstas, parašytas ne aukščiausio lygio mokslininko, yra visai nereikalingas. Tačiau, būtina atkreipti dėmesį į kai kurias „šalutines“ nuostatas, kurios turi reikšmės siekiant suvokti Rytų mąstymą. Vis kalbama apie įvairias Rytų filosofijas, kurios skiriasi nuo vakarietiško mąstymo. Tad kyla klausimas, ar, griežtai kalbant, galima teigti, jog Rytams apskritai būdinga kokia nors „filosofija“? Ar ši sąvoka nėra primesta iš šalies? Kai kurie tyrinėtojai netgi teigia, jog pati Indijos filosofija gimė Berlyne, jog šio mąstymo autentiškumas kyla iš pasakojimų apie žmones, dievus ir kosmines jėgas. Žinoma, šie pasakojimai leidžia išgryninti kai kurias kategorijas, suformuluoti pagrindines tezes ar net išskirti skirtingas mąstymo mokyklas, bet „žinovai“ dėl to nesutaria, nes ginčijamasi ne tik dėl „teisingų“ sąvokų ir kategorijų, o ir dėl pačių ribų, skiriančių šias mąstymo mokyklas. Tai galima palyginti ir su rusiškosios „filosofijos“ samprata: kadangi jokios „grynos“ filosofijos Rusija niekada neturėjo, ji buvo „aptikta“ literatūroje, kuri žmonėms svarbius klausimus kėlė ne pagal mąstymo mokyklų nuostatas, bet remdamasi kasdiene žmonių patirtimi, tradicijomis, įsitikinimais, posakiais, ritualais ir kalba. Net ir toks įžvalgus fenomenologas kaip Jitendra Nath Mohanty vis dar mėgina įrodyti, jog Indijos filosofija yra tokio paties pobūdžio, pasižymi tokiais pat metodais ir sąvokomis kaip ir Vakarų filosofija. Tačiau jis taip pat neslepia savo abejonių teigdamas, jog visgi neįmanoma jokia „tiesioginė“, t. y. neinterpretuojanti, Indijos mąstymo prieiga. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pati „interpretacijos“ sąvoka taip pat nėra lengvai suprantama. Egzistuoja aibė interpretacijos teorijų, kurios tarpusavyje radikaliai skiriasi ir todėl kyla smarkūs ginčai, kuriems ir bent kol kas nematyti galo. O jei prie viso to dar pridėtume ir tai, jog pačiuose Rytuose, pavyzdžiui, Indijoje, nėra aiškaus sutarimo, kaip reikia interpretuoti pagrindinius tekstus – Vedas, Ramajaną, Mahabharatą, ar kitus, parašytus prisistatančių dieviškojo guru vardu. Dar galime atsižvelgti ir į kolonializmo įtaką, kurios dėka patys indai ėmė save interpretuoti vakarietiškai ir net gėdytis savo tradicijos „primityvumo“, pornografiško lytiškumo ar prietaringumo. Tai aptarsime vėliau.  

Tą patį galima pasakyti ir apie japonų autorių teiginius, jog Vakarams jų mąstymo būdas yra nesuprantamas vien dėl to, kad jų mąstysena ir gyvensena yra enigmatiška, paslaptinga, nors ir nepasižyminti jokiais prietarais. Žinoma, šintoizmo „magija“ yra naudojama beveik kasdien ir ne tik rimtų ritualų metu, tačiau ir gatvėje ar greta „šventyklų“, kur linktelėjimai ar suplojimai tolimesniems įvykiams turi magišką galią. Vis dėlto šią magiją veikiau sudaro papročiai, prilygstantys tiesiog vaikščiojimui ar rožinio maldoms. Svarbu yra ne teorinis pasaulio ir savęs supratimas, lavinamas įvairių „treniruočių“, susijusių su žmonių santykiais ar Zen veikla, metu, o viso to „naudingumas“, kuris vakariečiams gali būti suprantamas. Tai nauda paprastam ir kasdieniam gyvenimui – jo švelniam griežtumui ir paprastumui, jo nuosaikumui, betarpiškumui ir ramybei pasaulio audrose. Bet ar visa tai sudaro filosofiją, ir ypač vakarietiško spekuliatyviosios metafizikos tipo filosofiją, kuriai galima priskirti tik moderniuosius tiksliuosius mokslus ir teologinius naratyvus? Teigti, jog japonų pasaulio ir savęs supratimas nėra filosofinis, dar nereiškia, jog jis yra „žemesnis“, prastesnis ar nepakankamai išsivystęs ir todėl privaląs „vytis“ Vakarus. Reikia nepamiršti, jog pasibaigus klasikinės Graikijos laikotarpiui, filosofija prarado savarankiškumą ir tapo Viduriniųjų Rytų asmenybės kulto „tarnaite“, nesvarbu, ar kalbėsime apie judaizmą, kuris, interpretuodamas savąjį patriarchą-tėvą, iš graikų perėmė logos sąvoką, ar apie Jėzaus kultą su įvairiausiais utopiniais ateities įvaizdžiais, perimtais iš Platonizmo, ar apie islamą, siekiantį geometrijos ir matematikos dėka paaiškinti savo pranašo metaforas ir alegorijas. Vėliau modernioji filosofija taip pat išsiskyrė į dvi kryptis: viena vertus, susiformavo grynai technokratinė, vadinamoji pragmatinė filosofija, įskaitant marksizmą ir kapitalizmą, kita vertus, filosofija tapo reikalinga tik siekiant pagrįsti ir logiškai „išgryninti“ mokslo teiginius. Pavyzdžiui, vadinamoji analitinė filosofija tebėra ta pati neo-scholastika, tik pasivadinusi kitu vardu. Filosofija čia nebėra sokratiška tiesos ieška, nes tiesą „suranda“ mokslai. Todėl būtent japonų mąstytoju savarankiškumas, nesuvedamas į jokį mokslą arba kokią nors pareigą pagrįsti asmenybės kultą, gali pasirodyti kur kas „filosofiškesnis“ nei palyginus su tuo, ko Vakarai jau seniai nebeturi. Žinoma, kai kurie teigia, jog garsiausi japonų mąstytojai yra kalti dėl nacionalizmo, jog jie rėmė ir net skatino Japonijos vadovų keliamą pranašumą kitų Azijos valstybių atžvilgiu. Tačiau reikia pastebėti, jog tai irgi leido atskleisti japonų mąstymo unikalumą, kuris nebūtinai turi būti tapatinamas su nacionalizmu. Jei kuris nors lietuvis imtų tyrinėti lietuvių kalbą ir mėgintų iškelti jos reikšmę indoeuropiečių civilizacijos kontekste dar pridėdamas, jog Lietuva turėtų valdyti Europą, šitai neturėtų sumažinti įnašo į lietuvių kalbos studijas reikšmės. Lygiai taip galima vertinti ir japonų mąstytojus, poetus, ritualus, praktinį gyvenimą ir Zen praktikas, tačiau būtina išvengti vienos didelės klaidos: jei jų mąstymas nėra filosofinis ar mokslinis, tai jis nebūtinai turi būti interpretuojamas kaip religinis mąstymas. Daugybė tekstų Rytų tematika vis dar teigia, jog Zen yra religija. Taip pat ir kitų Rytų kraštų atžvilgiu – Kinijos daoizmas ir Indijos budizmas yra laikomi religijomis. Tarsi visas pasaulis turėtų sutilpti į vakarietiškas mąstymo schemas. Net ir jau minėtos Kinijos mąstymui yra būdingas savarankiškumas, ir ypač daoizmo tradicijai, nors konfucianistinė etikos samprata taip pat neturėtų būti siejama su religija.