Refleksija

ĮVADAS

Heideggerio 1938-ųjų metų veikale „Pasaulio įvaizdžio amžius“ mėginama atverti moderniosios filosofijos pagrindus. Čia, nagrinėdamas moderniąją filosofiją, Heideggeris prieina išvadą, kad žmogus siekia sukurti visų esinių matus. Žinome, kad klasikinė filosofija kovojo su sofistų tvirtinimu, jog žmogus yra visatos matas. Tokia nuostata tada dar nebuvo išsiplėtojusi taip plačiai kaip modernybėje, kur ji tiesiog įsisiautėjo. Čia remiamasi prielaida, kad modernusis subjektas, susikūręs kaip save refleksuojantis Aš, garantuoja savo egzistencijos pagrįstumą. Anot Heideggerio, nors modernybė tikėjosi peržengti metafiziką, vis dėlto toks žingsnis nepavyko, nes metafizika įgavo naują pavidalą. Pradėta manyti, kad pasaulis priklauso nuo moderniojo subjekto projektuojamų įvaizdžių. Pastarieji, tapę pasaulio „reprezentacija“, nugalėjo net tradicinę metafiziką, kuri teigė, kad pasaulį atveria visuotinis imago Dei įvaizdis, paprastai pavadinamas kokios nors dievybės vardu. Taigi, modernybėje pasaulis tampa imago hominis įvaizdžiu. Ir tradicinei, ir moderniajai metafizikai būdingas tas pats bruožas – refleksija. Vadinasi, regimasis pasaulis atspindi klodą, kuris neturi nei vietos, nei laiko – jis nėra randamas nei ontologiniame, nei daiktiškame pasaulyje. Abi šios metafizikos tvirtina, kad daiktiškumas savyje neturi jokios esmės, mat daiktiškumo esmė priklauso metafiziniam klodui. Tačiau bet kokia metafizika yra daiktiško pasaulio atspindys. Galiausiai nėra lengva nuspręsti, kur yra tikrovė, o kur – jos atvaizdas. Juk kalbant apie metafizinius klodus, kurie niekur ir niekada neaptinkami kaip tikrovė, atsiveria pagrindinis žinojimo klausimas: kaip žmogus, jusli ir daiktiška būtybė, apskritai gali pasiekti neregimas tikroves. Manoma, kad jis tai daro pasitelkdamas tikrovės atvaizdus – daiktus. Tačiau čia ir iškyla esminė problema: kaip pastarieji, stokodami būtinumo, gali būti pakankami pilnai atverti metafizinį būtinumą – juk, pasak Platono, juslinei būtybei šis klodas išvis nepasirodo. Jis yra akinantis! Vesdamas žmogų iš olos, Platonas teigė, kad net paprastus dalykus išvydęs saulės šviesoje šis apaktų. O kas atsitiktų, jei jam reikėtų pamatyti tobulas idėjas? Tas pats pasirodo ir Vakarų modernybės aušroje. Subjektas refleksuoja savo sąvokas ir tarp jų mano atradęs tai, kas garantuoja žinojimo teisingumą. Tačiau turėtų būti akivaizdu, jog žmogaus proto šviesa yra per blanki, kad galėtų suteikti tokias garantijas. Tad kyla klausimas, kaip grąžinti dieviškai akinančią šviesą, kuri neapakintų, bet sykiu ir neklaidintų moderniojo subjekto. Anot Heideggerio, tinkamą sprendimą šiai problemai pasiūlo Hegelis, atskleidęs pasaulį kaip absoliučios dvasios savirefleksiją. Bet ar tokia prieiga pakankama? Ji nepaaiškina nei pačios refleksijos, nei metafizinio klodo pasirodymo daiktų atspindžiuose. Kur ieškoti veidrodyje pasirodančio atvaizdo? Katytė ar šuniukas, norėdami susipažinti su savo atspindžiu, mėgina užkišti kojytę už veidrodžio ir ten surasti to vaizdo trečiąją dimensiją. Kartą Eugenas Finkas paklausė, kur yra medžio atspindys, pasirodęs ežero paviršiuje – gelmėje, paviršiuje ar ir ten, ir ten, o gal apskritai niekur? Taip pat ir Sartras klausė, iš kur gaunama gryna „vaizduotė“, jei ji neturi jokių regimo pasaulio matų. Šiame tyrime bandysime atsakyti į klausimą, ar menas „atspindi“ tikrovę, ar atvirkščiai –  tikrovė atspindi meną. Kitaip tariant, mėginsime atverti estetikos problematikos „tikrovę“. Mūsų laukia filosofinis uždavinys jei ne pilnai atskleisti, tai bent pradėti orientuotis šiame probleminiame lauke.

Puikiai žinome, kad mąstydami filosofiškai negalime nekritiškai priimti jokių teiginių. Štai yra įvaizdis, Platono vadinamas idea. Štai yra savas idėjas refleksuojantis subjektas. Tačiau nežinome nei to, kas yra įvaizdis, nei to, kaip tie įvaizdžiai ir refleksija yra atveriami. Juk ir pats Heideggeris nepaaiškina refleksijos, kuri kritiškai įvertintų tradicinę ir moderniąją metafizikas, jas palygintų ar tarp jų surastų tikrą, kalbant fenomenologiškai, „eidetinį invariantą“. Be to, iš pradžių nepristatę pačios estetikos problematikos negalime kritikuoti ir estetikos suvokimo. Taigi, pradėkime nuo problematikos, atsiradusios susidūrus su refleksija. Pastaroji pasirodo ir kaip atspindys, ir kaip įvaizdis ar idėja, o kartais net kaip formalios struktūros. 


FILOSOFIJOS IŠŠŪKIS 


Senovės Indijoje buvo keliamas klausimas „Kas Twam Asi?“ (kas tu esi?), kviečiantis pažvelgti į save. Beveik tuo pačiu metu ir Vakarų didysis mokytojas Sokratas kėlė panašų klausimą sakydamas, kad „neištirtas gyvenimas nevertas gyventi“. Juk kiekviena filosofijos kryptis reikalauja ne tik kritiškai atverti kitas kryptis, jų problemas, trūkumus, principus ir net įteisinimą, bet sykiu surasti ir atsakymą į klausimą „kas aš esu?“. Kiekviena filosofijos kryptis į šį klausimą atsako skirtingai. Maža to, kiekviena kryptis patį posūkį į save atveria kaip savitą refleksijos formą, per kurią ir atsiveria tai, kas esu. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši refleksija yra pagrindinė, iš tiesų ji atsiveria dėl pasaulio suvokimą grindžiančių argumentų, kurie ir suponuoja suvokimo galimybes. Vadinasi, į save krypstanti refleksija nėra tiesioginė savęs rega – ji veikiau nuo kažko „atsispindi“. Nėra svarbu, kaip atrodo tas kažkas: nepriklausomai nuo to, ar pasaulį valdys teoriniai dėsniai, ar logos, ar dievybės, visa tai tebus savęs refleksijos sąlyga. Čia iškyla klausimas, ar mes tikrai turime savastį ir ar ji nėra tik atspindys, kurio niekur nerandame kaip ta katytė. Imdamiesi šių klausimų, pradėkime nuo argumentų apie tikrovę.

Eidamas per argumentų ugnį, Sokrato mokinys Platonas ne tik pagrindė Vakarų civilizacijos visatos pamatus, bet ir apibrėžė žmogaus vietą joje. Pradėkime nuo mūsų kasdienio gyvenimo oloje, kur pririšti prie sienos regime judančius šešėlius. Viskas, ką regime, yra gryni, dvimačiai, jusliniai dirgikliai – trumpai tariant, tai yra moderniojo juslinio empirizmo siūlomas pasaulio vaizdas. Neturėdami refleksijos mes net negalėtume kelti klausimų apie kitokį pasaulį, kol jo mums neparodytų. Bet ar neapstulbtume supratę, kad tai, ką regėjome, yra tik nešiojamų statulų šešėliai ir ugnies šviesos atspindžiai? Ar nebūtume šokiruoti supratę, kad gyvenome jokios tikrovės neturinčių atspindžių pasaulyje? Toks suvokimas pasirodytų tik pamačius kitą suvokimo klodą, kuris, būdamas „tikresnis“, ir pagrindžia refleksiją, leidžiančią pamatyti šešėlius bei atspindžius kaip neturinčius savyje jokio pagrindo ir tikrovės – kitaip tariant, kaip nuo kažko priklausančius. Platonas mus tempia iš olos į akinančią dieną, kur vietoje ugnies ir skulptūrų pasirodo saulė ir žmonės. Maža to, saulės apšviestoje tikrovėje išvystame visą daiktų įvairovę. Tik dabar suprantame, iš kur atsiranda ugnies atspindžiai, statulų šešėliai ir visa kita. Platonas parodo, kad daugybė panašių pasaulio esinių nurodo į tapatybę, kuri nėra esinys. Esiniai kinta, o jų tapatybė ne tik lieka nepakitusi, bet ir nulemia pačius skirtumus tarp esinių: juk medžiai skiriasi nuo žmonių, o katės – nuo šunų. Esinių šešėliai ir atspindžiai yra ne pačios tikrovės, o esinių tapatybių refleksijos, todėl jie atveria ne pačią tikrovę, bet veikiau jau jos stygių. Tačiau esinių tapatybės, kurias Platonas pavadino formomis arba idėjomis, yra nekintančios, todėl jos laikomos tikresnėmis net už pačius esinius. Vadinasi, esinių tikrovė yra ne juose pačiuose, o tobulose formose, kurios kintančių daiktų pasaulyje neturi vietos, todėl egzistuoja kitame pasaulyje. Kitaip tariant, refleksijos samprata nurodo į tai, kad viena tikrovė, tapdama kitos tikrovės atvaizdu, praranda savo tikroviškumą.

Galime palengva judėti toliau: kol kas viskas yra savo vietose ir nė vienas suvokimo klodas nenurodo į ką nors daugiau, ko būtume neaptarę. Gyvenant vien empiriniame šešėlių pasaulyje, kuriame viską lemia jusliniai dirgikliai ir tokios grynos impresijos kaip geltona, minkšta, saldu, švelnu ar šalta, neįmanoma sakyti, kad kažkas stokoja tikrovės. Juk jose nėra nieko, kas bylotų, jog jos tėra šešėliai, atspindžiai ar refleksijos. Platonas pasakytų, kad mūsų tikrovė yra ten, kur esame mes patys: būtent čia atrandame juslinius dirgiklius, spalvą, garsą ir saldumą. Todėl suprantama, kad šiame klode neaptinkame šešėlių – juk šešėliai nurodo į kažką kita, o jei tokios nuorodos nėra, dingsta pati šešėlio sąvoka. Net ir aršiausi empirikai atskiria medį nuo jo šešėlio. Tai iš kur kyla tas kitas ir kaip jis gali atverti faktą, kad tai, ką regime, yra tik to kito refleksijos, įvaizdžiai ir šešėliai? Šioje vietoje susiduriame su filosofine staigmena: Platonas užmiršo įrašyti save kaip tokią bevardę refleksiją, žaidžiančią tarp tų įvairių klodų ir „žinančią“, kaip žmogus pereina iš vieno klodo į kitą. Kitaip tariant, Platonas pats sukuria šią refleksiją vedžiodamas mus po olą, išvesdamas iš jos, vesdamas per pasaulį ir į virš pasaulio esančią tikrovę. Tokia refleksija nepriklauso nei vienai paminėtai jo „kelionės“ atkarpai. Net įstrigę kažkurioje atkarpoje, mes nesuvoktume, kad esame įstrigę. Platono „atrasta“ pasaulio sandara bei jos refleksija kartu atveria ir paties žmogaus suvokimą. Platonas parodo, kad esama trijų skirtingų klodų. Pirmajame žmogus yra gyvybiškas, net vitališkas, čia jo veikla yra bendruomenės tęstinumas. Antrasis klodas yra jausminis, erotinis psyche, ne tik su meile apjungiantis žmonių bendruomenę, bet ir suteikiantis ryžto ją ginti. Trečiasis klodas atveria jokių gyvybinių ar psichologinių savybių neturinčius nekintančius matus – vien racionaliu protu prieinamas idėjas. Protas yra grynas ir gali valdyti bendruomenę racionaliai. Čia ir turime žmogaus esmę, atvertą per refleksiją, kuri, nors ir apibrėžia tokią esmę, pati kaip savastis nepasirodo.

Atverta refleksijos sritis visada minima kaip esminė kritinio, mokslinio, loginio mąstymo sąlyga. Mūsų dienomis, kai esmės yra neigiamos, jas neigiantieji vis dėlto reikalauja, kad dalyko apibūdinimas turėtų ne kiekvieną minutę besikeičiančias, o pastovias savybes. Akivaizdu, kad tokių savybių suradimas yra refleksijos reikalas. Tad kokiu būdu ir kokią pastovią savybę sukūrė moderniosios filosofijos? Pati refleksijos sąvoka į modernybę atėjo iš Viduramžių teologijos, kur buvo kalbama apie intentio recta ir intentio obliqua: pirmoji intencija reiškia žvilgsnį į pačią tikrovę, o antroji – į tikrovės atvaizdą sąmonėje. Tačiau ši skirtis nepaaiškina, kodėl antroji intencija kyla iš pirmosios. Platonas, pastebėjęs, kad idėjos nėra prieinamos juslėms ir jausmams, taip pat pirmenybę teikė pirmajai intencijai. Spręsdamas klausimą, koks žvilgsnis gali suvokti idėjas, jis pasitelkė eilę argumentų ir nustatė, kad tik nous, protas, yra pakankamas įžvelgti nekintančius visatos matus. Vadinasi, tikrovę galima suvokti tik remiantis nekintamomis idėjomis, mat visa aplinka ir net žmogaus juslės bei jausmai nuolatos kinta, todėl nepadeda jos suvokti. Čia reikia nei juslių, nei jutimų neveikiamo gryno nekintančio proto, galinčio įžvelgti nekintančias ir belaikes idėjas. Taip Vakarų metafizika ir atveria refleksijos galybę. Žmogus, išlipęs iš olos, pamato margą ir nuolat kintantį pasaulį, kuris pasirodo kaip turintis neregimus, nors ir suvokiamus matus, mat vien jo paties tikroviškumo nepakanka. Tokia nuostata ir iššaukia refleksiją, tačiau filosofinis mąstymas visų pirma siekia atverti tikrovę be jokių pašalinių interesų.

Šią temą pratęsime vėliau, o dabar grįžkime prie įvaizdžių ir tikrovės klausimo. Diskusiją pradėjome nuo Heideggerio teiginio, kad modernusis pasaulis tėra moderniosios metafizikos suformuotas tikrovės atvaizdas. Jau nutarta, kad pasaulis nėra vienalytis ir kad vienas pasaulis gali būti kito pasaulio atvaizdas. Tačiau moderniosios filosofijos mėgina gyventi tik mums tiesiogiai regimoje aplinkoje, todėl iškyla klausimas, kokia yra toji aplinka. Čia pasirodo refleksijos galia, nes visas modernusis mąstymas prasideda nuo „kritinio žvilgsnio“ į metafizinius ir net ontologinius tradicijos principus. Būtent šių principų refleksija ir lemia tradicijos trūkumų ar net nereikšmingumo atvėrimą. Modernioji refleksija, atmetusi klasikinius principus, atrado naujus refleksijos būdus. Pavyzdžiui, Descartes, pasitelkęs moderniąją refleksiją, pakeitė mąstymo kryptį ir nuo pasaulio refleksijos pasuko žmogaus savivokos link. Refleksuodamas pasaulio daiktus ir įvykius, jis nutarė, kad visa tai yra abejotina ir netikslu, vadinasi, negali garantuoti mokslinių teiginių patikimumo. Taigi, jis ieškojo srities, kuria suabejojęs galėtų atrasti prieštaravimą. Kadangi pasaulyje tokia sritis nepasirodė, jis nusprendė kreiptis į žmogaus suvokimo klodus, kuriuose ir atsivėrė tikslios ir pakartojamos idėjos. Kita vertus, refleksuodamas šias idėjas mąstytojas suprato, kad pasaulio daiktai ir įvykiai yra abejotini, todėl pačias idėjas reikia patalpinti žmogaus prote. Kitaip tariant, Platono argumentais atvertos idėjos Descartes’ui tampa mokslinėmis-matematinėmis idėjomis, kurios glūdi pačiame žmoguje. Iš čia gimsta modernioji metafizika su save refleksuojančiu subjektu, garantuojančiu, kad tik jo egzistencija yra neabejotina. Subjekto refleksija, suradusi savyje nuo pasaulio besiskiriančius metafizinius matus, parodo, kodėl anksčiau minėta antroji refleksija tampa pirmąja – žvilgsniu į tikslų regėjimo būdą. Pasaulis tampa šio regėjimo būdo kūriniu. Tokia matematinė rega numato, kad tik viena daiktų kokybė tegali atspindėti tokią regą – tai yra dydis. Svarbu tai, kad refleksuojant remiantis vidujybėje rastomis tiksliomis matematinėmis duotimis atsiveria subjekto duotis, neturinti jokios vietos „objektyviame“ pasaulyje: subjektas ir jo idėjos yra modernioji metafizika.


Modernioji galvosena suteikė naują pradžią „be prielaidų“, išsivysčiusią iš jos pačios reikalavimų sukurti besąlyginę teoriją bei metodologiją (scientia nova). Vadinasi, toks išsivystymas sudaro naujus interpretacijos rėmus, reikalaujančius metodologinės hermeneutikos, teikiančios būdus skaityti visus tekstus naujuose rėmuose. Taip pat žinoma, kad „be prielaidų“ yra viena iš interpretacinių prielaidų. Absoliučios pradžios paieška sykiu reikalauja, kad tokia pradžia būtų šviesi, griežta ir neabejotina. Šis reikalavimas sutampa su „refleksyvia prielaida be prielaidų“, be kurios Naujųjų laikų interpretacijos rėmai būtų visai nesuprantami, tačiau jis kartu reiškia ir tai, kad neaiški kokybinė patirtis nesudaro griežto pagrindo, teikiančio visiems prieinamą bendrumą. Kokybinė patirtis visada ir visur yra laisva, kintanti bei išreiškiama daugybe įvairių kategorijų, nenurodančių jokių bendrų bruožų. Toks įvairumas pasirodo kultūrų skirtumuose. Kokybinė žmogaus esmės išraiška nurodo vien kultūrinius apibūdinimus, neturinčius jokios bendrybės, ir šiuo atveju tokios nuorodos visai netinka griežtam moksliniam suvokimui, mat yra vien tik subjektyvios. Remiantis moderniuoju Vakarų galvojimu, objektyvumas turi būti bendras, o objektyvus patyrimas reikalauja kitos „kalbos“. Pastaroji kaip tik ir pasirodo kitoje plotmėje: kiekybė, išreikšta matematiškai, turi bendras taisykles, yra griežta, pakartojama ir visiems tiksliai prieinama. Šis prieinamumas išskiria kitokį, kokybinį prieinamumą, suprantamą kaip tiesioginė klasinių ir gamtinių skirtumų patirtis. Kokybinė, gamtinė patirtis su savo kategoriniais skirtumais praranda mokslinę reikšmę ir glūdi subjektyvioje plotmėje. Taigi, kultūrinis ir gamtinis patyrimas griežtame kiekybiniame sąstate tampa subjektyvių pažiūrų reikalu. Todėl bet kokia tokios kokybinės patirties išraiška yra estetika. Pastaroji atspindi kokybinę, subjektyvią patirtį, besiskiriančią nuo kitų subjektų patirčių ir todėl neturinčią jokių matų. Galima teigti, kad vienas tokios estetinės patirties variantų yra psichologija.

Moderniosios filosofijos interpretacijos rėmuose kiekybiškumas kaip visiems prieinamos ir pakartojamos pažiūros turi savo ypatybes. Jo rėmuose visa yra suprantama lygiavertiškai, mat visa yra matuojama nuo kokybiškai patiriamo pasaulio nepriklausomu būdu. Skirtumai tarp žmogaus ir akmens dingsta ir reikšmę turi tik jų kiekybinis skirtumas. Šiuo atveju gamtinės ir kultūrinės kategorijos praranda svarbą: visa, kas yra gamtiška, turi būti sumedžiaginta ir sutapti su kiekybe. Medžiaga yra vientisa ir patiriama pagal kiekybinius-matematinius sąryšius. Tačiau kaip tik šioje plotmėje ir pasirodo itin griežtas priešingumas, kuris veda į filosofijos Sfinksą, susidedantį iš neišsprendžiamų prieštaravimų. Tai reiškia, kad modernusis hermeneutikos kontekstas žlugdo pats save, arba jo prieštaravimų išaiškinimas veda į du hermeneutinius ratus, neturinčius nieko bendra vienas su kitu. Priėmus sumedžiaginimą, kuriame kokybinė, tiesioginė patirtis yra subjektyvi, medžiagiškumas tampa vienintele objektyvia plotme: nepaisant to, kad ši plotmė apskritai nėra prieinama jokiai tiesioginei-juslinei patirčiai, ji lemia atvirą ontologinį teiginį, postuluojantį tik matuojamas ypatybes. Kadangi šis teiginys taip pat yra pratęsiamas į metafizikos sritį, kur tvirtinama, kad visa turi būti išaiškinama medžiagiškai (o tai jau iš principo yra nemedžiagiška), tai jis praranda savo objektyvumą, mat objektyvumas privalo būti garantuojamas kiekybinio metodo jo interpretavimo rėmuose. Šiuo atveju kiekybinis galvojimas, išreikštas matematiškai, atsiranda subjektyvioje plotmėje. Matematinė sąmonė, kuri turėtų sudaryti pagrindą visam moksliniam, vadinamajam „griežtam“ galvojimui, pasirodo besanti žmogiška, neturinti objektyvios ontologinės ir metafizinės savistovos. Tačiau esama dar svarbesnio momento. Medžiaga pati savaime nepasižymi būtinumu: ji yra kontingentiška, nebūtina, ir jei kalbama apie jos „dėsnius“, tai kalbama matematiškai ir subjektyviai. Griežtas būtinumas priklauso matematikai, vadinasi, tai, ką mokslas laiko griežtu būtinumu, nebeturi objektyvios vietos, o tai, kas yra objektyvu, nebepasižymi būtinumu. Tačiau tai – dar ne moderniųjų prieštaravimų galas: nors matematika yra mokslas, pasižymintis griežtu būtinumu, ji, būdama subjektyvi, turi būti išaiškinama objektyviai ir medžiagiškai, nes visa, kas yra, turi remtis medžiagiškos plotmės reikalavimais. Esant padėčiai, kurioje medžiaga neturi būtinumo ir griežto reikalingumo, matematika irgi praranda savo reikiamumą ir kaip nebūtinų medžiaginių priežasčių rezultatas tampa kontingentiška. Čia atsiveria keista priešingybė, tarp kurios polių ir svyruoja modernioji filosofija: pagrindinis būtinumas yra kontingentiškas.

Priėjome tokius matematinių formų vaizdinius, kurie neatspindi jokio patirties klodo – belaikio, net neturinčio erdvinės vietos, nors ir sudarančio erdviškai nematomus erdvių vaizdinius, pasirodančius gyvenamojo pasaulio aplinkoje, pripildytoje tą neregimą klodą atspindinčių regimų ir girdimų išdirbtų vaizdinių. Vadinasi, regimas pasaulis yra neregimo pasaulio refleksija subjekto vidujybėje. Anot moderniųjų mokslų ontologijos, egzistuoja tik kokybiškai nepatiriamos medžiaginės dalelės, o tai reiškia, kad toks subjektas neegzistuoja pasaulyje. Ir štai turime subjektą, kurio matematiniai vaizdiniai pasaulyje neturi jokios tikrovės, bet sykiu yra būtini, nes be jų nebūtina aplinka, atspindinti subjekto būtinumą, išvis neturėtų jokių sąmoningų bruožų. Nors ši tikrovė yra nebūtina, net laikiška, joje esama belaikių ir beerdvių vaizdinių, kurie gali būti pakartojami bet kada ir bet kur. Jie atspindi tą neegzistuojančią plotmę, neprieinamą jokiai juslinei patirčiai, nors ji tampa jusliška tada, kai aplinka yra perstatoma pagal jos sukurtas formas. Nuostabu, kad ta plotmė yra iš principo tuščia, ir tai, kas joje pasirodo, yra dviprasmiška: kartais tvirtinama, kad joje pasirodantys įvaizdžiai – matematinė geometrija – yra „atrasti“, o kartais – kad visa tai yra konstruota, nors abu teiginiai leidžia teigti, kad nepaisant jų skirtumų, šie įvaizdžiai pasirodo per jokių savybių neatskleidžiančią refleksiją. 

Galima atkreipti dėmesį ir į ypač sudėtingus fenomenus – civilizacijas, kurių tyrinėtojai teigia, kad nė vienos iš jų neįmanoma suvokti nepalyginus jos su kitomis ir neparodžius visų jų ribų bei tarpusavio skirtumų. Net ir sutinkant su tokia nuostata, reikia pripažinti, kad čia esama refleksijų, kur kiekviena atspindėdama kitas atveria jų ribas. Tačiau kyla klausimas, ar gali refleksija peržiūrėti visas civilizacijas pasitelkusi nuostatą, kad ji pati nėra nei apribota, nei priklauso kokiai nors civilizacijai. Jei tyrinėtojas negalėtų ištrūkti iš savo civilizacijos ir mėgintų kalbėti apie kitas, jis atsidurtų istorinėje hermeneutikoje, kurioje viskas yra interpretuojama iš tyrinėtojo dabartinio konteksto. Trumpai tariant, jis nesuvoktų nieko daugiau už savo paties civilizaciją ir todėl čia neišryškėtų joks ribotumas, skirtumai ar visuotinės, jokiems rėmams nepriklausančios refleksijos. Nėra abejonės, kad kiekviena civilizacija yra linkusi į totalumą, todėl tarp jų vyksta nuolatinis nepaskelbtas karas. Dabartiniai fundamentalistai ir jų Vidurio Rytų giminaičiai turi savo šventąjį karą ir paskutiniojo teismo dieną, skineriečiai – savo Waldeną II, rasistai – savo grynąją rasę, kapitalistai – grynąją rinką, o modernieji moksliniai technokratai – savąją utopiją. Civilizacijų supratimas palaiko netvarią pusiausvyrą tarp įvairių teiginių. Tokia pusiausvyra remiasi tarpusavio skirtumų refleksija, o kartu – ir refleksija, galinčia keliauti per jas visas nepriklausant nė vienai iš jų. Vadinasi, ši refleksija reikalauja „nuotolio“ ir sudaro visų mokslų kritinį pagrindą. Šį nutolimą galima suvokti kaip visų mokslų, teiginių, civilizacijų, pozicijų kaip fenomenų refleksyvųjį vertinimą. Maža to, toks refleksyvusis požiūris suskliaudžia humanitarines studijas, analizuojančias įvairių tipų struktūras ir totalizuojančius teiginius, tačiau netvirtina nė vieno iš jų pranašumo. Vadinasi, čia atsiveria „ne-pozicinis“ analitinis gvildenimas, besiskleidžiantis kaip įvairių pozicijų apžvalga, kuria siekiama atskleisti jų panašumus, skirtumus arba, jei tai įmanoma, ryšius. Totalizuojanti pozicija – išaiškinantis mokslas, teologija ar koks nors įtakingas tekstas ir jo propaguotojai – tokio stiliaus mąstyseną traktuoja kaip neįmanomą, nes ji neišpažįsta kokios nors vienintelės tiesos ir ją atitinkančio veiksmo. Tokiam praktognostikui galima atleisti: autentiško praktognozio požiūriu švelnusis praktognostikas dar nežino, ką daro, todėl jį galima apšviesti, pažadinti ir šitaip laimėti jį tiesai ir teisingam veiksmui. Šiuo požiūriu iš dalies priimtinas ir švelnusis, tačiau autentiškas, praktognozis. Nepaisant to, kad esama įvairių pasaulėvaizdžių, egzistuoja galimybė kiekvieną jų atversti į autentišką pasaulėvaizdį, o tai reiškia, kad visuose esama bendros šerdies. Kiekvienas pasaulėvaizdis autentiškas tiek, kiek juo siekiama savąjį praktognozį primesti visai civilizacijai. Štai iš kur kyla anksčiau minėti reikalavimai, kad visus valdytų Karalių Karalius, kad įsiviešpatautų Visuotinis Kalifatas, atsirastų vienas krikščioniškas pasaulis, vieningas „visų tikybų“ pasaulis ar viena, viską apimanti utopija – visa tai rodo pastangas viešpatauti bet kuria kaina, kai bet kokios priemonės laikomos tinkamomis įgyvendinti „karalystei“.


Refleksyvioji humanistika remiasi multikultūrinės civilizacijos vizija, todėl ji iš principo turi būti sokratiška – grindžiama nuostaba, klausimu ir tyrinėjimu. Jos esminis bruožas yra pakantumas. Ji įsišaknijusi tokioje sąmonėje, kuri pati remiasi pakantumo persmelktu gyvenimo būdu. Šios refleksyvios sąmonės požiūriu, kiekvienos tezės pretenzija į objektyvumą yra ribota ir traktuotina kaip įvairiausių pretenzijų tinklo dalis. Autentiška, sokratiška sąmonė atmeta bet kokį absoliutų ir abstraktų atsidavimą vienai epistemologijai ir etikai ar vieno stiliaus veiksmui. Bet kitos išeities nėra. Sociologija ir psichologija negali to padaryti, kadangi mokslinis tyrinėjimas nepasižymi kritine autorefleksija. Fenomenologijoje ši refleksija turi būti pripažinta kaip esminė fenomenologinių tyrinėjimų tema. Ir išties mes galime pasakyti, kad tokio tyrinėjimo logika yra sokratiška ir filosofinė: Sokratas nemanė turįs žinojimą ir tiesą bei laikė savo pareiga apsvarstyti visas pretenzijas į tiesą. Čia iškyla klausimas, kokios refleksijos pasirodo meno suvokimo srityje. Juk menas yra traktuojamas kaip vaizdinys nepriklausomai nuo to, ar jis yra koks nors tikrovės „atspindys“, ar savaime kūrybiškas vaizdas, ar net toks vaizdinys, kuris nustato gyvenimo būdą – yra sakoma, kad pasaulis susideda ne iš branduolių, o iš pasakų.


MENAS KAIP REFLEKSIJA


Metafizinės meno ir estetikos vertės teorijos paiso vienos svarbios koncepcijos: meno kūrinys turi į jį įrašytą „tiesą“. Žvelgiant bendrai, metafizikai laikosi požiūrio, kad galima priimti kokią nors tikrovės formą, esančią dvejopo pobūdžio – absoliutaus ir reliatyvaus. Abejuose jų tokios tikrovės turėtų pasirodyti per meną. Šiuo atveju estetinė vertė turi sulygti su tiesa. Metafiziškai suformuotos estetikos vertės teorijos teigia, kad estetinė patirtis yra žinojimo forma. Nors ir netobulai, menas vis dėlto turi sudaryti „tikrovės“ atvaizdą, atspindį arba refleksiją. Tokia patirtis gali pasirodyti įvairiomis formomis, pradedant įžvalga į kokią nors absoliučią metafizinę duotį ir baigiant vidinių, miglotų psichologinių jausmų, kurie gali būti išryškinami ir interpretuojami kaip turintys aiškų ir tikrą pažinimą, vaizdavimu. Menas yra vertingas, nes jame glūdi tiesa apie tikrovę – jis yra jos refleksija. Vienas gerai žinomas tokio suvokimo pavyzdys yra Aristotelio teiginys, kad menas yra tikrovės atspindys, jos „kopija“. Kaip gamtos atspindys menas yra žinojimo forma ir jo vertė glūdi dalyko esmėje, kurią menas nurodo. Aristotelio teiginys, kad tragedija yra arčiau filosofijos nei istorija, patvirtina tokį jo supratimą. Todėl logikos principai, būtini teoriniam suvokimui ir teiginiams apie gamtą, taip pat jie yra būtini kalbant apie estetinius sprendimus. Kiti pažiūros, kad mene turi glūdėti tiesa, variantai gali būti teologiniai – čia teigiama, kad estetinės vertės priklauso tiesai, nes jos atspindi kokią nors „aukščiausiąją būtį“. Reikia pastebėti, kad tokia būtis yra sukurtos gamtos šaltinis, todėl ir pastaroji yra dieviškas menas, nurodantis tos būties sąstatą – pasaulis yra imago Dei.


Teiginys, kad meno vertė yra lygi jame glūdinčiai refleksuojamai tiesai, atveria pagrindines problemas, kurios negali būti išsprendžiamos metafiziškai, be ypatingų įsikišimų į estetinę patirtį. Pavyzdžiui, esant istoriniu ir kultūriniu požiūriu akivaizdiems faktams, jog turime didžiulę menų, atstovaujančių skirtingus stilius, pasižyminčių nevienodomis išraiškos priemonėmis, turiniu ir forma, įvairovę, daug tokių menų būtų paneigti kaip neturintys estetinės vertės, nes jie neatspindėtų kokio nors istoriškai galiojančio metafizinio teiginio. Meno kūrinys arba atspindi tokią metafizinę tiesą, arba ne: jei ne, tai jis neturi estetinės vertės. Bet kokią metafizinę tikrovės sąvoką menininkas turėtų sekti? Juk metafizikai siūlė tokią tikrovės sąvokų įvairovę, kad jau ir patys nebesusigaudo savo teiginių mišrainėje. Be to, istoriškai kalbant yra aišku, kad nėra būtinos simetrijos tarp specifinio laiko metafizikos ir meno formų. Esant tokiai padėčiai, meno istorikai ir kritikai neturi per daug bėdų suprasdami tokius menus kaip turinčius estetines vertes.


Metafizinio galvojimo būdo šalininkai ieško įvairių aplinkkelių, idant išvengtų susidūrimo su aptartomis problemomis. Vienas tokių aplinkkelių – tai pastangos priskirti menui estetines vertes: menas turi vertę, jei jis yra naudingas bendruomenei. Aišku, šis priskyrimas remiasi prielaida, kad kas nors žino visą bendruomenės sąstatą ir taip pat pilnai supranta, kas tokiai bendruomenei yra „naudinga“. Kitas problemų išvengimo būdas atsiskleidžia per moralės sritį: meno kūrinys turi estetinę vertę, jei jis atspindi priimtas elgesio taisykles ar su jomis sutampa. Štai Platonas mėgo apibrėžti estetines vertes remdamasis bendruomenės, politikos ir moralės naudingumu, išplaukiančiu iš metafiziškai nustatytos „teisingos valstybės“. Taigi, politinis metafizikas tampa estetinių verčių sargu. Toks suvokimas reikalauja meno pritapimo prie sprendimų, kurie nėra estetiniai. Šiuose rėmuose būtų neįmanoma atskirti estetinės ir neestetinės vertės – čia reikėtų teigti, kad tokiu atveju, kai asmens veiksmai sutampa su priimta taisykle, nešančia bendruomenei naudą, tokie veiksmai ir net pats asmuo turi estetinę vertę. Visi prekybininkai, politikos veikėjai, mokytojai ir daugybė kitų staiga galėtų tapti meno kūriniais, turinčiais estetines vertes. Nėra abejonės, kad bendruomenės politinės pažiūros ir moralinės vertės menininko gali būti įrašytos į jo kūrinį, bet pats kūrinys neturi jokio būtinumo įtraukti šias vertes ir skyriumi nuo jų nenustoja būti estetiškai vertingas. Trumpai tariant, jei meno kūrinys nesutampa su bendruomenės politikos, moralės taisyklėmis arba su metafizinėmmis sąvokomis, tai dar nereiškia, kad toks kūrinys pasidaro estetiškai bevertis.


Kita vertus, galima teigti, kad meno kūrinys ne tik turi estetinę vertę – iš tiesų tokia vertė tarnauja kaip prielaida visuose metafiziniuose, bendruomeniniuose ir politiniuose argumentuose, kur mėginama nuspręsti, kurios vertės, rastos meno kūriniuose, galėtų būti laikomos naudingomis ir teisingomis. Šią problemą galima sugriežtinti nurodžius, kad istoriniai tikrovės sąvokos pokyčiai nuvestų prie labai keblių ir jaudinančių pažiūrų į estetines vertes. Keičiantis supratimui, kas yra tikrovė, meno kūriniai turėtų prisitaikyti prie šių pokyčių, kad būtų pripažįstami kaip meno kūriniai, turintys estetines vertes. Bet ar tokia pozicija reikštų, kad ankstyvesnių meno kūrinių estetines vertes, nebesutampančias su naujesne tikrovės sąvoka, reikia atmesti? Juk meno istorikai ir kritikai teigia, kad tokie kūriniai yra dalis estetinės tradicijos ir nemato jokio reikalo abejoti, jog jie ir toliau pasižymi estetine verte. Galima teigti, kad iš metafizinių pažiūrų sąryšio su estetinėmis vertėmis turėtų plaukti dar radikalesnės išvados. Pažvelkime į moderniąją tikrovės sąvoką: čia tikrovė neturi nei spalvų, nei garsų kaip jai būdingų savybių ir joje esama vien tik oro ir šviesos bangų greičių, išmatuojamų moksliniais įrankiais. Vyraujant tokiam tikrovės suvokimui, visa tapyba, skulptūra, šokiai ir muzika prarastų bet kokią estetinę vertę. Turint tokią mokslinės metafizikos tikrovę, reikėtų sutikti, kad meno estetinė vertė privalo kilti kartu su jo artėjimu prie tokios metafizinės tikrovės tiesos. Kartu būtume priversti priimti pastarojo teiginio pasekmes: didžiausia estetinė vertė turėtų priklausyti moksliniams teiginiams ir matematinėms taisyklėms, ypač jų statistinei vertei. Taigi, nuėję į koncertą stebėtume brėžinius su oro bangų ilgio ir greičio apskaičiavimais, siektume įvertinti, kurie statistiniai duomenys yra arčiau „tikrovės“ ir teigtume, kad, pavyzdžiui, paskutiniai duomenys yra estetiniu požiūriu vertingiausi. Galiausiai, nuvykę į tapybos darbų galeriją, stebėtume statistinį šviesos bangų ir impulsų išdėstymą. Metafizinės sąvokos neišgali nurodyti, kas yra estetiškai vertinga, mat tokių metafizikų rėmuose nedaromas skirtumas tarp statistiškai išdėliotų šviesos bangų kaip estetinės vertės ir to paties išdėliojimo kaip mokslinės apklausos, tiriančios, kiek žmonių nueina du kilometrus per dieną. Be meno patirties statistinės lentelės savaime nesiskirtų nuo stulpo ar Mona Lizos. Čia galėtų būti pateiktas atsakymas, kad jei egzistuoja menas ir estetinės vertės, tai galbūt pastarosios išreiškiamos subjektyviais, arbitraliais teiginiais (dabar tai – itin populiarios pažiūros). Aišku, kad neišvengiant estetinės vertės klausimo reikia griebtis kitokių prielaidų ir mėginti apeiti metafiziką siekiant išsaugoti modernybėje sukurtą subjektą. Kaip matėme, pastarasis susikrovė į savo vidujybę patirtis, kurios nesutampa su moderniąja, medžiagine-branduoline ontologija. Kaip dažnai tvirtinama jau nuo aštuonioliktojo amžiaus, „tik iš mano rankos liejasi visos vertės“.


POSŪKIS


Jei metafizinė estetinės vertės kaip tiesos atspindžio sąvoka arba estetikos kaip fenomeno, pritaikomo prie neestetinio standarto, samprata pasirodo nebeįmanoma, lieka dar viena sąvoka – priedas. Pastarasis reiškia tai, kad estetinės vertės yra pridedamos arba uždedamos ant meno kūrinio. Čia pasirodo kantiškasis posūkis, perkėlęs estetinį diskursą ir kontroversijas į kitą plotmę. Nesant jokiems metafiziniams pagrindams, kurie suteiktų menui ko nors nurodymo funkciją ir taip pagrįstų meno kaip atspindžio reikšmę, reikia ieškoti estetinės vertės šaltinio kur nors kitur, pavyzdžiui, estetiniame sprendime. Pastarasis iš esmės susijęs ne su meno kūriniu, bet su mūsų „pasitenkinimu“. Estetinis sprendimas yra refleksyvus, reikalaujantis sutapatinti estetines vertes su subjektyviu skoniu. Priešingai metafizinėms pastangoms pasiūlyti estetinės vertės tiesos matus, Kantas daro skirtį tarp loginių ir estetinių sprendimų. Jis neturėjo jokio intereso analizuoti daugybę įvairių meno kūrinių ar apginti vieną metafizinę estetinės vertės savoką prieš kitas. Atvirkščiai: jis išnagrinėjo estetinį sprendimą jo paties sąstate ir atrado, kad toks sprendimas yra refleksyvus, t. y. jo objektai yra skonis ir pasitenkinimas. Grožis nėra paties dalyko ypatybė ir pasirodo sprendime, išreiškiančiame subjektyvią patirtį. Jei dalykas yra gražus, tada jis tampa pasitenkinimo ir džiaugsmo objektu. Nors Kanto intencijos buvo kitokios, jo estetinis sprendimas, pagrįstas pasitenkinimu, džiaugsmu ir skoniu, atveria duris požiūriui, kad estetinės vertės iš esmės yra „vidinių“ psichologinių žmogaus būsenų išraiškos.

Loginių ir estetinių sprendimų atskyrimas atveria Kantui pavojingas duris į galimybę atsisakyti bendrų estetinių sprendimų dėl pavienio subjekto sprendimų. Ši, jau nebekritinė pozicija yra pagrįsta Kanto susitapatinimu su visa racionalizmo tradicija ir jos kategorijomis, taip pat ir grožio kaip estetinės vertės pagrindo kategorija. Vadinasi, Kantas pripažįstą reikiamybę ir visuotinumą kaip a priori duoties ypatybes ir pasiūlo subjektyvumą kaip tokių ypatybių pagrindą. Vien dėl to, kad a priori duotis neiškyla iš patirties, jis taip pat įtraukia ir transcendentalinį-psichologinį konstruktą, kuris atstovauja nekritinį racionalizmo tradicijos palikimą. Kitaip tariant, reikiamybė ir visuotinumas kaip objektyvios tiesos esmės žinojimo sąlygos yra sumaišytos su sąmonės, priklausančios ribotai būtybei, struktūros faktiniu visuotinumu. Tokios psichologinės racionalizmo liekanos, ypač sąsajoje su estetiniu sprendimu, leidžia įsitvirtinti psichologijai kaip mokslui apie subjekto sąstatą ir galiausiai nustatyti, kurios „vidinės patirtys“ yra „pajuntamos“ tarsi estetinės. Todėl Kanto požiūris privedė prie suvokimo, kad vertė meno kūriniui yra priskiriama kaip subjekto vidinių būsenų išorinimas. Čia ir pasirodo „priedo“ reikšmė, kai žmogus „uždeda“ estetinę vertę ant meno kūrinio todėl, kad toks kūrinys iššaukia pasitenkinimą, džiaugsmą arba net yra laikomas vertingu. Meno kūrinys kaip objektas apskritai yra neutralus mūsų išorinimų ir priedų atžvilgiu. Jis gali būti įvairių pasitenkinimų, malonumų, džiaugsmų, liūdesių, etinių, ekonominių ir kitokių vertinimų objektas, bet estetinė jo vertė iš principo yra subjektyvi.

Kanto estetinės srities subjektyvizme egzistuojant tokioms psichologinėms liekanoms, iškyla esminė pareiga parodyti psichologinių aiškinimų ir psichologinių vidinių būsenų kaip estetinių verčių šaltinių nepakankamumą. Taip pat reikia užklausti Kanto įsitikinimą, kad estetinės vertės yra subjektyvių patirčių išorinimas ir jų priskyrimas meno kūriniui. Norint pasipriešinti tokiai sampratai, reikia ypatingai praplėsti objektyvumo suvokimą. Toks praplėtimas yra įmanomas remiantis grynai fenomenologiniais pagrindais – ne vien dėl to, kad fenomenologija atveria duris visų fenomenų aprašymui be jų suprastinimo į kitus fenomenus, bet ypač dėl psichologizmą ir išorinimą tvirtinančių tezių absurdiškumo. Svarbu tai, kad pagrindinė refleksijos problema yra tiesiog užtušuota, mat meno savybės, suprastintos į psichologinę patirtį, tampa kiekvieno asmens vidinių stovių, galinčių varijuoti be jokio mato, refleksijomis.


PSiCHOLOGIJA IR ESTETIKOS MOKSLAS


Fenomenologiją, o ypač estetiką sukritikavo psichologijos mokslai, motyvuodami, kad būtent psichologija yra pagrindinis visus žmogaus veiksmus ir kūrybą aiškinantis mokslas. Taigi, buvo priimta tezė, kad estetinės vertės yra išaiškinamos „psichologijos mokslų“. Čia nebesvarstoma jokia galimybė, kad šis teiginys galėtų būti neteisingas, ir tik siekiama nustatyti, kaip reikėtų pritaikyti psichologiją norint suvokti estetines vertes ir net visą estetinę kūrybą. Vis dėlto reikia pateikti argumentų, rodančių psichologinių pagrindų nepakankamumą ir kliūtis aiškinant estetikos vertes bei estetiką apskritai. Kalbant iš esmės, psichologijos mokslas reikalauja, kad estetinės vertės būtų suprantamos kaip refleksijos psichologinių motyvų, pasąmonės impulsų, instinktų, traumų ir slaptų geismų, pasirodžiusių regimose ir girdimose formose kaip išoriniuose tokių vidinių duočių atspindžiuose. Toks refleksijos supratimas savyje neturi jokio mato, kuris leistų iškirstyti tokias sritis kaip religija, menas, praktiniai poreikiai, šeimos priežiūra, keiksmažodžiai ir daugelis kitų. Todėl atrodo, kad psichologija tyliai priima prielaidą, žinomą tik patiems psichologams – pagal ją, esama estetinės vertės matų, kuriais vadovaujantis galima nutarti, kokios psichologinės būsenos reiškiasi per menus ir kaip jie skiriasi nuo religijos arba keiksmažodžių. Tokios prielaidos neįmanoma rasti kokioje nors psichologinėje būsenoje ir todėl jos nėra išvedamos iš psichologijos. 

Žvelgiant į nutapytą peizažą, klausantis muzikos, skaitant literatūros kūrinį ir sprendžiant apie estetinę meno kūrinio vertę, nesidomima nei menininko psichologinėmis būsenomis, nei jo „paslėptais troškimais“, nei impulsais. Literatūrinis veikalas gali būti pilnas piktų žodžių, brutalių įvaizdžių ir žemai puolusių asmenybių paveikslų, tačiau tai nėra ženklas, kad pats rašytojas yra pikčiurna arba brutalus žmogus. Meno kūrinio akivaizdoje mes vertiname kūrinį kaip tokį, o ne autoriaus psichologinę būseną. Be to, jei meno kūrinys būtų menininko vidinių išgyvenimų refleksija, tai apskritai nebūtų įmanoma nustatyti estetinių verčių skirtumų tarp dviejų meno kūrinių. Kiekvienas kūrinys būtų menininko psichologinių būsenų refleksija ir nė viena iš tokių būsenų nėra vertingesnė už kitas. Žodžiu, būtų visai neracionalu teigti, kad kokia nors refleksija turi mažesnę estetinę vertę, nes ji nepakankamai atveria menininko vidinę būklę. Juk mes apie šią būklę težinome tiek, kiek kūrinys ją atspindi, todėl kiekvienas meno kūrinys kaip menininko psichologinė refleksija nėra nei blogesnis, nei geresnis už kitus. Trumpai tariant, pats banaliausias ir trumpiausias kūrinėlis būtų lygus visiems kitiems – sudėtingiems, daugialypiams, įvairias plotmes įaudžiantiems – kūriniams, nes visi jie būtų kieno nors psichologinių būsenų refleksijos. Įvairiose diskusijose apie meno kūrinį klausiama, ką iš tiesų menininkas norėjo „išreikšti“ savo kūriniu, ir taip siekiama surasti kūrinio estetinės vertės matą. Tačiau šioje vietoje iškyla pora klausimų. Pirma, kaip mes galėtume sužinoti, ką menininkas norėjo išreikšti, kai turime tik išraišką, refleksiją, bet ne originalą? Antra, jei toks matas ir tiktų, tai tik pats menininkas galėtų spręsti, ar jo kūrinys atspindi tai, ką jis norėjo pasakyti. Tokiu atveju tik menininkas galėtų spręsti apie savo paties meną ir jo estetinę vertę. Kadangi mes neturime tiesioginės prieigos prie menininko vidinių jausmų, troškimų, norų, geidulių ar jo pasąmonėje veikiančių traumų, tai jo mene pasirodžiusios vidinių būsenų refleksijos negali būti visiems prieinamas matas. Be to, toks matas nieko neprideda prie mūsų suvokimo ir sprendimo apie estetinę vertę: juk mums visai nebūtina sužinoti, ką Šekspyras tikrai ketino pasakyti, norint spręsti apie estetinę jo kūrinių vertę.

Nors atrodo, kad psichologinių būsenų, menuose pasirodžiusių kaip refleksinė dimensija, suvokimas nesudaro sąlygų estetinės meno vertės supratimui, vis dėlto psichologiniai aiškinimai perkeliami į meno patyrėjo būseną. Ar nebūtų galima teigti, kad meno kūrinio įtaka žiūrovui, klausytojui, skaitytojui sudaro galimybę ir pagrindą nuspręsti apie reliatyvią estetinę meno kūrinio vertę? Tokiam suvokimui psichologija siūlo du aiškinimo būdus: pirmasis yra priežastingumas, o antrasis glūdi išorinime. Sąsajoje su priežastingumu estetinis kūrinys yra vertingas, nes jis yra tokių jausmų kaip džiaugsmas, pasitenkinimas ir malonumas priežastis. Todėl teiginys „šis peizažas arba paveikslas yra gražus“ reiškia, kad to kūrinio akivaizdoje kas nors pasijaučia džiaugsmingai. Šioje vietoje neperžengiame Kanto refleksyviojo sprendimo apie mūsų džiaugsmus ir skonius. Sąsajoje su išorinimu meno kūrinys yra estetiškai neutralus: stebėtojas išorina savo jausmus ir todėl kūrinys jam yra vertingas. Kodėl subjektas vertina tokį kūrinį? Todėl, kad kūrinys išprovokuoja vidinio džiaugsmo išorinimą ir to džiaugsmo „užkabinimą“ ant neutralaus meno kūrinio. Čia abi kryptys susijungia: meno kūrinys išprovokuoja džiaugsmą, ir dėl tokio išprovokavimo subjektas išorina ir užkabina vertę ant kūrinio. Čia pasirodo Kanto pasiūlyto psichologinio estetinės vertės suvokimo pabaiga.


TERPĖ


Pasiekus šią kritinę būklę, atsiveria svarbi diskusija apie refleksijos, įvaizdžio ar atspindžio ontologinį statusą. Kaip minėta, katytė kiša koją už veidrodžio norėdama surasti panašią į save žaidimų draugę. Nekelsime klausimo, ar katytė ieško „savęs“ ir žaidžia su tuo atspindžiu kaip su savimi – yra aišku, kad šokinėdama prie veidrodžio krašto ji ieško savo „draugės“ tikroje erdvėje ir ten jos neranda. Taigi, kur yra tas atspindys, refleksija, įvaizdis? Koks yra pasaulis, į kurį katytė negali patekti, nors ir žaidžia plekšnodama per savo šešėlį? Nors katytei (žinoma, ir mums patiems) tas pasaulis yra matomas, bet jis nėra niekur randamas. Aišku, žmogus irgi mato save, nors, turėdamas atitinkamų įgūdžių, ir nebeieško už veidrodžio „kito“ savęs.