Nietzsche ir Vakarų metafizika

Įvadas

  Šio straipsnio tikslas – išplėtoti Nietzsche’s  argumentus apnuoginančius Vakarų metafizikos žlugimą ir atveriančius požiūrį į gyvenimą kaip meno kūrinį. Toks uždavinių formulavimas reikalauja principingai nubrėžti metafizikos ribas ir kartu parodyti, kaip Nietzsche’sargumentai nepraranda aktualumo ir dabartinėse filosofinėse koncepcijose, nepaisant jų autorių nenoro prisipažinti, kad jos išliko Nietzsche’s  gyvenimo perspektyvumo sampratos įtakoje. Šiandien nebegalima neigti, kad įvairiausios, net ir viena kitai priešiškos filosofinės kryptys laiko Nietzsche savo ištaka. Pradedant gyvenimo filosofija, einant per feminizmą, postmodernizmą, anti-feminizmą, naują amžių, biologizmą, psichologizmą, nihilizmą, evoliucionizmą, ir baigiant anarchizmu Nietzsche gerbiamas, keikiamas, bet ne ignoruojamas. Jis yra Dievo žudikas, antikristas, paskutinis metafizikas, valios galiai skelbėjas, betikslis klajoklis. Skirtingų krypčių šalininkų iškeliami įvairūs argumentai, priežastys, o konkretūs Nietzsche’stekstai pasitelkiami kaip patvirtinimas skirtingų Nietzsche’s  “filosofijų.” Jo rašto stilius, ironiški pasisakymai, metaforiškos ir alegoriškos išraiškos, ezoterinių tekstų vartojimas, tekstų, kurie šaiposi vienas iš kito, teorijų, kurios sunaikina kitas teorijas ir įgauna savo pirmenybę saulės šviesoje vien tik kad jos pačios žlugtų istorijos įvairybių kataloge, sudaro jo raštų priešingų interpretavimų horizontą. Net ir didieji XX a. mąstytojai bei komentatoriai išsako priešingas nuomones, nuo Heideggerio, Schlechta’os, per Jaspersą, Kaufman ir Volkmann-Schlucką. Vieni nesutinka su kitais, ir žaismingų bei aistringų kovų dėl tiesos siekyje prideda įvairias sąvokas. Koks būtų tikslas esant tokiam stoviui atverti “duobę kandančių gyvačių” ir įmesti į ją dar vieną barškuolę?

Šis glaustas ekskursas į Nietzsche filosofiją gimsta ne iš noro priešintis, cituoti, ir argumentuoti už arba prieš įvairias Nietzsche’s  interpretacijas ir pasiūlyti “teisingesnę ir galutinesnę”, “kritiškesnę” Nietzsche ir jo interpretatorių versiją. Priešingai, iškyla filosofinė užduotis svarstyti su Nietzsche apie jo paties tezes, jo surastus jose nepakankamumus, reikalaujančius jam pačiam jas įvertinti ir pagrįsti kitomis tezėmis ir gal net antitezėmis arba iš vis netezėmis. Atsiranda tyrimas, patikrinimas, žaidimas su jo paties supratimu ir jo virsmais kintančiose problemose gyvenimo ir pasaulio akivaizdoje. Daugelyje vietų Nietzsche teigia, kad jis tik paskelbia tai, ką astronomija jau yra įrodžiusi. Tačiau žmonės tam priešinasi puoselėdami nepatogias ir net sukrečiančias nuostatas apie begalinį kosmosą, žmogaus tikslus, teorijas ir jų laikinumą.

Glaustai

  Mūsų maža planeta, nereikšminga dulkelė plūduriuojanti tarp nesuskaičiuojamos gausybės galaktikų ir žvaigždžių, nebegali teikti užuovėjos taip pat nereikšmingai būtybei – žmogui. Nietzsche vien tik viešai paskelbia kosminį suvokimą jau senai žinomą moderniuose rėmuose ir priverčia mus pripažinti nejaukią, nors gal ir neamžiną tiesą. Tas pats būdinga teiginiams apie dievybių ir jų motinų mirtį Nietzsche nesibaimina pirštu parodyti skirtumą tarp “tikinčiųjų” žodžių šventadieniais ir jų veiksmų kasdienybėje. Nekaltinkit manęs už tai, ką aš sakau, nes aš tik parodau aiškioje šviesoje, kaip jūs iš tikrųjų gyvenate. Jus įmūrijote savo dievybes jūsų šventyklose, kur joms neleidžiama pamatyti jūsų veiksmų dienos šviesoje. Jei esti gyvenimo tiesa, tai jos viena tikrovė turi būti gyvenama. Jei jūs negyvenate pagal savo tiesas, tada jos ir jose išreikštos dievybės yra mirusios. Kaip teorijos, taip ir dievybes turi savo laiką žmonijos dramoje, ir dingsta, kada gyvenimui jos nebėra reikalingos. Anot Nietzsches, antromorfizmas sudaro kasdieninį žmogaus gyvenimo turinį. Taip pat būtina pastebėti, kad antropomorfinė dievybių sąvoka nėra pagrindinė antropomorfizmo forma žmogaus gyvenime, nes pats antropomorfizmas yra tik vienas iš žmogaus gyvenimo būdų. Be abejo, Nietzsche’s  laikų perspektyvizmas įteisintų sąvoką, kad visi teiginiai ir visos teorijos yra kokios nors gyvybės interpretacijos, bet perspektyvumo atpažinimas negali būti duotas be priešpriešų. Jeigu visos teorijos yra specifinių gyvybių interpretacijos, tada Nietzsche’s  interpretacija taip pat turėtu būti paremta specifinės gyvybės poreikiu ir tuo atveju prarastų savo teorinę bendrybę. Šio rašto eigoje ši ir kitos dilemos bus paliestos giliau, ir, jei bus įmanoma, jos gal pasirodys kaip paremtos tuščia, statiška, formalia logika, kuri yra nepakankama nei supratimui, nei gyvenimui. Nepakankamumas reikalauja įvairių Nietzsche’stezių išplėtojimo, stebėjimo, kaip pastarosios pasiekia savo ribas vis iškylančiose gyvenimo prasmės ir kosmoso sąrangos problemose. Du žodžiai, “gyvenimas” ir “kosmosas” yra centriniai šio rašto užduotyje. Jie vis pasirodo įvairiose išraiškose savo abipusiškame sąryšyje, pradedant nuo kalbos, ir einant per nihilizmą, perspektyvumą arba pasaulėžiūras, istoriją, tikslus, ontologiją ir metafiziką. Tai reiškia, kad įvairios temos taip pat sudaro gyvenimo ir kosmoso išraiškas. Kosmosas yra visata ir neturi nieko bendro su kosmoso kaip mūsų pasaulio tvarkos supratimu.

Be abejo, daug kas bus diskutuota šiame rašte, gal jau buvo diskutuota daug kartų ir net geriau. Tai yra, kiti irgi grūmėsi su Nietzsche’s  dinamiškais užmojais filosofuoti. Toks stovis yra tik pagirtinas, nes filosofavimas yra filosofijos savęs apklausinėjimas, tęsimas ir skatinimas iki pat drąsos pasijuokti iš savo žaismo. Kaip tik Nietzsche’s  darbuose randasi daug vietų, kur ši pažiūra pasirodo ir yra giriama iki Sokrato ir Diogeno lygio. Šis raštas tęsis tokių pažiūrų dvasioje kaip žaismingas filosofavimas su vertų priešų ir bendradarbių raštais Nietzsche’s  raštuose. Tad ir reikia pradėti išpildyti užduotį aiškiai žinant, kad ji bus nei paskutinė, nei pirmutinė, nei pirmoji tarp paskutiniųjų.

Kalba

   Pirmas argumentas, vedantis į pasaulio kaip kosmoso supratimą reikalauja parodyti, kad visa, kas pasirodo, randasi nesustabdomoje kaitoje. Kitaip tariant, visatos “būtis” yra pokytis. Nors įvairios teorijos „sukūrė“ įrodymus, kad esama pastovaus esinio, kuris išlaiko savo tapatybę kintant savybėms, visos pastangos atrasti tokį esinį nuėjo niekais. Kiekviena nuplėšta ypatybė, kuri pasirodė buvusi tik laikina, atvėrė kitas irgi laikinas ypatybes, bet niekada nekintamo branduolio, kuris sudarytų savo tęstinumą. Visa, ką galima teigti apie substantyvumą, sutampa su specifinės gyvybės, kaip žmogaus, sukūrimu ontologiniu pagrindu arba transcenduojančiu metafizines ir net formalias sąlygas tokios gyvybės patogumui. Vienu atveju visa tai gali būti išdava specifinės kalbos gramatikos – kalbos egiptizavimo  kur kiekvienas daiktavardis tarsi nurodo į ką nors pastovų, amžiną piramidę, ir kiekvienas būdvardis įvardija tokio pastovumo fenomenus.

   Kalbinė prielaida siūlo dvi ypatybes: pirma, kalba nustato kokį nors tariamą pastovumą, pasirodantį per įvairias ypatybes ir perspektyvas, ir antra, kad pastovaus dalyko ypatybės irgi yra pastovios ir nelaikinos. Išdidžiai rašoma, kad “žmogus yra racionali būtybė” ir kad “žmogus” ir jo ypatybė “racionalus” nepaisant erdvės, judesio ir laiko išsaugo savo tapatybes. Jei kas nors patikėtų tokiu teiginiu, tai istorija nebūtų įgavusi “kraujo lopšio” pavadinimo. Įniršusios nesantaikos, iššvaistyti gyvenimai ir turtai, užstatytos ir praloštos imperijos dėl vieno erotinės įtampos momento nurodo daug gilesnį ir platesnį “racionalumą” negu ta nublukusi, formali abstrakcija prisiūta žmonijai ir prisisiūta sau pačiu filosofų. Toks racionalumas neatstovauja jokiai tikrovei, bet vien tik žmogiškas-per-žmogiškas pastangas sukurti trumpalaikį žemėlapį, kuris ne tik neatstovauja tikrovės, bet sudaro patogumą žmogaus orientacijai – bet tik vienai iš daugybės kitų. Toks patogumas sudaro tarsi pastovumą, kuris nėra iš vis paliudytas gyvenime.

   Bet kalbant filosofiškai, toks patogumas buvo ir dar vis yra laikomas tikrovės vaizdu sudarančiu įspūdį, kad ir tikrovė yra racionali. Lygiagretus sąryšis tarp “žmogus yra racionalus” ir “tikrovė yra racionali” negalioja tuo atveju, kada “racionalumas” yra sukurtas dėl žmogaus patogumo. Bet jis galioja kada “tikrovės racionalumas” yra interpretuotas tokio patogumo. Viena pagrindinių išmonių, kad tikrovė yra racionali, pasirodo teologijoje, kur yra teigiama, kad dievybė sutvarkė pasaulį pagal racionalias taisykles ir todėl žmogaus racionalumas gali tokį pasaulį suprasti. Dabartyje toks teiginys įsivėlė net į kovą prieš evoliucijos teoriją, nes pastaroji negali išaiškinti itin komplikuotų gyvybių ir jų dalių sąstatus be prielaidų, kad tokie sąstatai turėjo užnugaryje “inteligentišką statytoją.” Tokias nesąmones yra sunku priimti bet kokiai blaiviai filosofijai. Užbėgti šitai nesąmonei už akių pasirodo teorijos teigiančios, kad nors mūsų protas dar kol kas neįmano nubrėžti tikrovės racionalumo, ateityje protas bus pakankamai išsivystęs ir pajėgs patapti racionaliu ir suprasti tikrovės racionalumą. Jei mums ateityje pasisektų atskleisti taisykles, pagal kurias tikrovė veikia, tada ir mes suprastume savo racionalumą ir galėtume prisitaikyti prie jo reikalavimų. Nietzsche’i tokie argumentai pasirodytų keisti ir, pagal lėkštą filosofų supratimą, net visai nesąmoningi. Jeigu tikrovė veiktų pagal racionalias taisykles, tada ir žmogus, būdamas neišvengiama tikrovės dalis turėtų būtinai elgtis pagal tokias taisykles ir tuo atveju negalėtu reikalauti, kad ateityje bus sužinoma kaip reikia suprasti ir elgtis racionaliai. Kadangi žmogus nesielgia racionaliai, tai pagal racionalios visatos tezę, žmogus negali suprasti tikrovės kaip racionalios ir šiuo atveju reikia grįžti į pažiūrą, kad racionalumas yra vienas iš žmogaus sukurtų poreikių, kuris net gali paslėpti savo neracionalaus pagrindo. Bet ir reikalavimas racionalumo, nuo kurio žmogus yra nukrypęs, bet kuriam turi paklusti, pasirodo kaip vertė kokios nors gyvybiškos būties. Šiuo atveju racionalumo pogrindyje nušvinta įsakymas, “tu turi” ir atveria neracionalios jėgos ir interesų reikalavimus. Racionalumas pasidaro įtartinas, nes ir jis gali būti sukurtas interesų ir jėgos ir visi racionalūs teiginiai patampa aštresni ir klastingi kovos įrankiai jėgų sandūriuose. Nėra paslaptis, kad kalba apie jėgą, net diskursyvines jėgas, šiandien ėmė visuotinai rodytis net “mandagiose bendruomenėse.”

   Vienas iš svarbiausių dvidešimtojo šimtmečio filosofinių teiginių tvirtina, kad visas supratimas priklauso nuo kalbos. Net visata yra suprantama kaip kalbos kūrinys. Nuo “lauko lingvistikos”, per hermeneutiką, semiotiką, iki natūralios kalbos analizės, visos mąstymo, patirties ir elgesio struktūros priklauso nuo kalbos. Pastaroji yra pagrindinė racionalumo logika. Esant tokiam stoviui galima argumentuoti, kad kalba nėra įvaizdis, replika, kopija arba nuoroda į tikrą tikrovę. Šis stovis yra išvada iš teiginių, kad tarp įvairių kalbų, loginė kalba yra racionali, peržengianti laiko ir erdvės pokyčių įvairovę ir jos turinius. Tokią kalbą galima vartoti formuojant bet kokią kalbą arba turinį ir tuo atveju ji nėra išvedama iš jokio turinio ir įvairiausių patirčių. Kalbant principingai, tokia racionali formali kalba grįžta į tradicinę formalios sistemos duotybės? metafiziką ir galų gale prie “grynų formų” egzistuojančių nepriklausomai nuo kintančių įvykių ir kalbų. Visa turi siekti kaip tik įmanoma sutapti arba prisitaikyti prie tokių formų. Toks formų arba formalių taisyklių siekimo reikalavimas dar kartą pasirodo kaip įsakymas, kuris nesutampa su jokia tikrove, bet kaip tik sudaro reikalavimą, kad tikrovė pritaptų prie jo.

   Jei tokia kalba nėra išvystyta iš įvykių, tada ji negali leisti, kad ji yra įvykių įvaizdis lyg pastarieji būtų racionalūs arba logiški. Jei tokia kalba reikalauja, kad patirties turinys turi paklusti jos taisyklėms, tada tokia kalba negali būti visuotina. Kalbų yra daugybė ir kiekvienas jos kalbėtojas norėtų teigti, kad tik jo kalba turi būti visiems bendra ir kad tik ji geriausiai atspindi tikrą tikrovę. Dabar yra aišku, kad net teigimas, jog galima sukurti “aukštesnio lygio” kalbą, po kuria galima pajungti kitas kalbas nereiškia nieko daugiau, kaip tik sukūrimą dar vienos kalbos neturinčios jokios visa aprėpiančios galios. To pasėkoje įvairios grupės nubraižo įvykius jų pačių kalbose, kurios neiškyla kaip tikrovės atspindžiai. Jeigu kokia nors tikrovė sudarytų priežastį kalbos kaip racionalaus tikrovės atspindžio, tada tokia kalba turėtų būti ne tik visuotina, bet taip pat tik viena. Kadangi pasaulyje yra daug kalbų, tai taip vadinama racionali loginė kalba yra tik viena tarp kitų ir nei viena iš jų nėra aukštesnė ar žemesnė. Kiekviena yra teisinga, nes nei viena negali būti matuojama pagal visoms prieinamą absoliučią duotį. Dar daugiau, kiekviena kalba sudaro savo logiką ir savo racionalumą. Todėl nėra įmanoma teigti, kad yra tik viena kalba ir vienas racionalumas. Be to, kalbos kinta ir tuo pačiu kinta tikrovės reikšmė. Šis stovis nurodo, kad nėra nieko pastovaus, tęsiamo, net ir pasikartojančio, nepaisant mėginimų nusitverti belaikių ir beerdvių teiginių. 

Gyvenimas

   Daugybė žmogaus genties narių, per amžius ir žemynus mėgino papasakoti viską apie gyvenimą, jo prigimtį, kilmę, plėtotę, žmogiškos veiklos formas, jų komplikuotą įvairovę ir net vaidmenį didžiulėje visatos dramoje. Kiekvienas pasiūlė savo versiją kaip gyvenimas turi būti išaiškinamas, suprantamas ir užrakintas į teorinį stalčių laukti savo išdilimo ir, jeigu jis ten užsilaikė ilgiau, atgaivinimo kaip “antikos išmintis” verta užtepti ant visų žmonijos negalavimų. Bet labai mažai iš jų kreipė tokį stropų dėmesį kaip Nietzsche į gyvenimo fenomenus ir jų užkulisius. Jautrumas, kurio pagalba jis susekė “nepatogius” gyvenimo veiksmus galbūt yra viena iš svarbesnių priežasčių, kuri iššaukė tokius aršius išpuolius prieš jo raštus. Bet kaip tik jo aršiausi priešai, savo aršiausiame stovyje sudarė vieną iš patvirtinimų Nietzsche’s  gyvenimo suvokimo. Toks patvirtinimas neatsako į klausimą “kas yra gyvenimas,” bet atveria gyvenimo fenomenus, kuriuose gyvybiškos būtybės visuomet pasirodo ir patiria dar prieš visus teorinius išaiškinimus. Tiksliau sakant, teigti kad gyvybiškos būtybės “pasirodo” yra nesusipratimas, nes gyvenimas nėra substancinis dalykas, kuris pasirodo per fenomenus. Dar atsargiau: net kalbėjimas apie fenomenus jau leidžia rastis dvilypiškumui tarp gyvenimo ir jo fenomenų. Net žodis „fenomenas“ reiškia kintantis pasirodymas ko nors pastovaus ir todėl turi būti vartojamas atsargiai. Gyvenimas negali būti nei mažiau nei daugiau kaip tik išgyventa patirties eiga. Šiuo atveju tikrovės, kurios glūdi fenomenų užnugaryje, arba esą aukščiau gyvenimo gali būti laikini fenomenai kaip reikalingos klastos pridengti kitus fenomenus. Taigi šis apsivertimas parodo, kad kas buvo kadaise laikoma tikrove, esti įvairios išgyvenamos dinamikos akivaizdoje užduočių arba gyvenimo poreikių. Aišku, gyvenimas kaip neperstojanti kaita kartais gali būti interpretuojamas ontologiškai, lyg turintis norus, kovas, laikinus džiaugsmus ir siaubus; bet pradžioje ir pabaigoje šio rašto visi įvykiai bus atverti jų nepastovume, jų kaitoje kur ir gyvenimas pasirodys kaip vienas iš neperstojamai kintančių įvykių. Pagaliau, kaita pasirodys kaip kosminis žaismas. Bet šio žaismo atvėrimas reikalauja parodyti būdus. kuriais jis buvo prislopintas: pastovios tiesos, solidūs daiktai ir nekintančios duotys, ir net būtybių būtis interpretuota kaip amžina dievybė. Toks amžinumas yra tik viena išraiška pastovumo, pasikartojimo  paieškų ir tapatybės tęstinumo. 

   Jei visa, kas gyvena yra kaita, tada kas laikoma kaip nejudantis, absoliučiai nekintantis, nėra gyvas ir ne tik miręs, bet iš vis neegzistuojantis. Šis pastovumo paneigimas taip pat paneigia metafiziką ir todėl reikia apmąstyti Nietzsche’s  užmojį pasiekti metafiziką jos pačios ribose ir jos pačios lūžyje. Šis apmąstymas taip pat nurodo Nietzsche’s  modernią Vakarų prielaidą, kuri apibrėžia metafizikos ribas: perspektyvumą arba pasaulėžiūras. Taigi Nietzsche’s  metafizikos sąvokos kaip tokios apmąstymas reikalauja pasiekti ir net peržengti modernių Vakarų galutinę prielaidą. Perspektyvumas pasirodo išraiškose kaip “pasaulėžiūra” leidžianti kalbėti apie Graikų pasaulėžiūrą, religinę, mokslinę, kalbinę, mitologine ir kitas įvairias pasaulėžiūras. Pastarosios turi specifinį pobūdį: pasaulėžiūra nėra “žiūra”, kuri užvelkama ant savaime egzistuojančio pasaulio, bet sudaro rėmus, kuriuose žmogus gyvena. Šalia pasaulėžiūros nėra jokio kito savaime pasaulio. Pasaulėžiūra nėra pasaulio kopija, bet kiekvienos gyvybės pasaulis prasideda ir baigiasi su jos pasaulėžiūra. Tai reiškia, kad Būtis ir visos būtybės bei eigos ir jų sąryšiai esti pasaulėžiūroje. Visatos duotį pasaulėžiūrų rėmuose Nietzsche apmąsto iš gyvenimo kaip sąryšio su savimi supratimo. Gyvenimas turi pagrindą savyje ir negali būti išaiškinamas kitokių įvykių. 

Bet kokia perspektyva norinti išaiškinti gyvenimą vėl sudaro gyvenimo savęs sampratą ir tuo atveju ši žiūra sudaro vieną gyvenimo sąryšį su savimi priklausantį nuo tokio gyvenimo poreikių. Be abejo šis argumentas gali pasirodyti ir Nietzsche’i savo nepakankamume, nes jis teturi teisę būti tik viena tarp daugelio žiūrų, nors ir norinti teigti universalumą. Šio trūkumo išrišimas pasirodys pabaigoje šio rašto, kur gyvenimas pasirodys be jokios galimos pasaulėžiūros. Bet dabar galima spėlioti, kad pradinis išrišimas gali būti randamas jei pasaulėžiūros atsiskleistų kaip metafizikos riba. Šis stovis pasirodo, kada yra teigiama, kad metafizika yra vienintele pasaulėžiūra. Kaip pasirodo toks išrišimas Nietzsche’smąstyme?

   Gyvenimas kaip kaita reikalauja kitų gyvenimų žalojimo ir net naikinimo ir atsiveria kaip jėga. Gyvenimo tęsimasis neišvengiamai susiduria su kliūtimis ir turi vartoti jėgą jas persverti. Gyvenimas, kuris perstoja vartoti jėgą, dingsta. Taigi gyvenimas negali pasiekti nulinio neveiklos stovio, kuriame jis galėtu nejudėdamas tęstis toliau. Arba jis vartoja jėgą, persveria priešpriešas ir augina jėgas, arba jis pradeda nusekti. Bet reikia pabrėžti, kad gyvenimas nėra dalykas, būtybė, kuri turi veiklias jėgas kaip jo ypatybes. Gyvenimas kaip tik susideda iš veiksmų ir kiekvienas veiksmas sutampa su kuo gyvenimas tuo momentu yra. Aišku, jėga yra sąryšis ir susidūrimas su kitu įvykiu, su kita jėga ir kartu su savimi, nes kita jėga atveria, pakelia ir sukuria gyvenimo pajėgumus. Pasirodo itin unikali logika: vien priešprieša ugdo ir kelia jėgas. Gyvenimas, kuris prisiima iššūkius vis stipresniu priešpriešų, taip pat auga, plečiasi, stiprėja ir gyvena toliau. Visa kas yra gyva, neišskyrus žmogaus, veržiasi persverti vis didesnes kliūtis ir tuo būdu kelia savo jėgas. Kovos tarp specifiniu rūšių gyvūnų yra paieška, parodymas ir išrinkimas stipriausių, kurių dėka rūšis arba gentis išlaikys ir kels savo pajėgumą.

   Gyvybė veržiasi prasitęsti per stipriausius savo genties ar rūšies narius. Silpnesni nariai taip pat veržiasi per kovas ir pergales prieš kitus ir taip kelia savo jėgas arba nepasisekus, žlunga. Be priešpriešų ir kliūčių gyvybė silpnėja. “Priešprieša” ir “kliūtis” turi sekančią gyvenimo logiką: susikirsti su kliūtimi, kuri sudėta iš mažesnių jėgų nuveda į išsilpnėjimą paties jėgų. Tik susikirtimas su kliūtimis, kurios yra stipresnės ir reikalauja įtampos, pasišventimo, augimo, nuveda į stiprėjimą. Žaidimas šachmatais su pradedančiaisiais nenuves į aukštesnį šachmatinio pajėgumo išsivystymą; žaidimas prieš meistrą kaip tik sudaro galimybę pakelti žaidimo lygį. Be abejo, toks žaidėjas praloš daug kartų, bet meistro priešpriešoje jis kels ir net kurs naujas jėgas. Esant tokiai logikai, visi gyvi įvykiai yra “valia jėgai.” Šis teiginys neturi nieko bendro su psichologija, kur tarp įvairių funkcijų pasirodo dar viena vadinama “valia.” Sėkla siunčia daigus į saulės jėgų tvaną ir šaknis į drėgnas ir tamsias gelmes persverdama kliūtis ir todėl ji yra valia jėgai. Perplėšia betoną ir grumstus ir todėl gyvena. Šia prasme gyvenimas nesiekia tęstis bet jėgos, kurios dėka tęstinumas bus užtikrintas. Čia viena iš svarbių evoliucijos tezių teigiančių, kad gyvenimas yra prisitaikymas prie aplinkos, yra paneigta. Prisitaikymas nuveda į sustingimą, veiksmų pakartojimą ir susilpnėjimą. Vien tik kylančios kliūtys ir reikalavimai keičia gyvenimą į stiprybę.

   Šiame lygyje gyvenimas kaip sąryšis su savimi pasirodo valia jėgai dinamikoje ir bet kokia pasaulėžiūra sudaro pobūdį kaip gyvenimas turi savo pasaulį ir kaip pastarasis neišvengiamai atveria gyvenimą kaip valią jėgai. Reiškia, kad kiekvienas gyvis mėgina išplėsti savo jėgas virš kitų ir sudaryti pasaulėžiūrą kaip jo jėgos erdvę. Štai net ir žinija yra pasaulėžiūriška, nes ji nėra atspindys tikrovės, bet pajungimas visų įvykių po gyvybės jėgomis ir poreikiais. Kas yra laikoma tikrove ir tiesa, sutampa su gyvenimo supratimu, jo pajutimu. Tiesa yra specifinės gyvybės veikla. Jei koks nors aukščiausias teiginys nėra įgyvendintas, gyvenamas, tai jis neturi jokios tikrovės, nes tikrovė sutampa su gyvenimo veiksmais. Kitaip tariant, jei racionalios teorijos yra vertės ir teiginiai, ir jei jos nėra išdygę iš gyvų eigų, tai jų tikrovė ir tiesa gali pasirodyti tik tada kai kokia nors gyvybė gyventų pagal jų nuorodas. Riba bet kokios metafizines tiesos kaip vertės ir teiginio yra gyvenimo sąryšis su savimi, kur tokios vertės pasirodo gyvenime. Bet kaip jau buvo pastebėta, žmonės, kaip gyvūnų rūšis, neįkūnija jokių racionalių verčių.

Nietzsche’s  logikoje jau čia iškyla svarbus klausimas: kaip būtų įmanoma kalbėti apie įvairiausią visų gyvenimą akivaizdoje gausybės gyvūnų eigų, jų sąstatų, sandūrių ir pokyčių? Ar iš vis galima surasti kokį nors ne metafizinį būdą suprasti gyvenimą visuotinu būdu? Yra žinoma, kad metafizika buvo pastanga suprasti visas būtybes pagal nuorodas aukščiausios ir absoliučios Būties. Bet Nietzsche ieško kito kelio: visa kas yra, yra kaita, ir visa kaita turi gyvenimo būdą kaip valia jėgai; pastaroji pasirodo kaip siekis aukščiau ir toliau už save, neperstojantis sąryšis su savimi kaip savęs peržengimas. Bet gyvenimas savo veržlume taip pat leidžia valią gyventi nepaisant sąlygų, norą gyventi amžinai. Todėl toks gyvenimo veržlumo sąstatas sudaro Nietzsche’i mįslę.

   Kaip reikia suprasti tokia mįslę? Vienas šios mįslės apmąstymo būdų iškyla klausime: ar gyvenimas turi prasmę, tikslą, kryptį ir reikšmę. Akivaizdoje šios mįslės Nietzsche žaidžia su amžino pasikartojimo tapatumo sąvoka pasiremdamas tuometiniu mokslu – kuris, aišku, buvo metafiziškas. Ši metafizika rėmėsi argumentu, kad esant ribotam skaičiui pasaulio įvykių arba dalykų, ir duodant užtektinai laiko, vien per netikėtinumą tokie įvykiai ir dalykai vėl susiburs į tas pačias būtybes. Todėl visa kas randasi kosmose, įskaitant ir gyvenimą ir net jo dabartinį sąstatą, vėl sugrįš ir sugrįš. Ką mes dabar veikiame, kas dabar atsitinka visame kosmose, sugrįš, pasikartos vėl. Šiuo atveju gyvenimas yra reikšmingas, nes aš sugrįšiu, pasikartosiu daugybę kartų ir tarsiu, kad gyvenimas yra vertas ir teigtinas. Bet šiam supratimui priešinasi patirtis, kad specifinės sąvokos priklauso kokiai nors pasaulėžiūrai ir todėl amžino pasikartojimo metafizika yra viena pasaulėžiūra reikalinga specifiniam gyvenimo būdui. Tokio gyvenimo pavyzdys pasirodo, anot Nietzsche’s , vergų lygio sąmonėje, bijančių sutikti ir persverti priešpriešas ir todėl ieškančios užuovėjos nostalgiškame nore gyventi dar kartą. Noras gyventi dar kartą, pakartoti kas jau kartą gyventa atveria gyvenimą, kuris nebuvo ir nėra gyventas, nieko nenuveikęs ir pavydus tiems, kurie gyvena be atodairos ir pilnai. Nėra reikalo įsivelti į tokio gyvenimo analizes; jis geriausiai pasirodo asmenybių kultuose daugiausiai sukurtuose Viduriniuose Rytuose.

   Kalbant metafiziškai, amžinas pasikartojimas susiduria su svarbesne problema negu tik su žmogiška per žmogiška vergų sąmonė. Pasikartojimas remiasi pastovių ir nekintančių “dalių” kaip pagrindo įvairiausių kombinacijų ir jų pasikartojančių tapatybių prielaida. Tokios dalys sudaro viena tarp įvairių variantų, kad iš esmės randasi stabilūs dalykai ir todėl jų pasikartojančios kombinacijos taip pat pasirodo savo tapatybėse. Trumpai sakant, ši prielaida yra dar viena žmogaus sugrįžimo dar ir dar kartą metafizinė pastovumo nostalgija. Taip pat sunku suprasti reikalavimą, kad kiekvieną akimirką gyvybiška visata trokšta amžino gyvenimo pasikartojimo. Toks reikalavimas iškelia žmogaus troškimą kaip įsakymą visam kosmosui sudaryti sąlygas žmogui pasikartoti amžinai. Norint išvengti tokio reikalavimo būtina suprasti kaitą gyvybės valios jėgai formose kaip visuotino gyvenimo eigą. Kaita tokioje gyvenimo formoje, kaip jau minėta, yra sąryšis su savimi. Taigi įvairiausios gyvybės ir jų pasaulėžiūros sudaro sąryšį su savimi kaip valia jėgai. Įgyvendinimas šio pasaulėžiūriško sąryšio su savimi viso kintamo gyvenimo, jo pasirodymo ir dingimo sudaro antžmogio vietą. Kol valios jėgai sąryšis nėra pripažintas ir priimtas gyvenime, tol gyvenimas nėra atsisakęs metafizikos. Todėl žmogus, kuris dar siekia amžino pasikartojimo nėra supratęs gyvenimo kaitos ir tegali būti tiltas į antžmogi. Juk pats paliepimas amžinam pasikartojimui yra neigimas gyvenimo kaitos ir meniškos savikūros. Amžinas pasikartojimas irgi kliudo peržengti metafizines silpnybes, kurios neigia trukmės laikinumą. Anot Nietzsche’s, toks neigimas remiasi specifinio gyvenimo kerštu, kuris, savo pagrindiniame stovyje, yra kerštas prieš patį laiką.

   Kerštas sudaro vieną iš gilesnių metafizikos pagrindų. Kerštas nėra antropomorfinis supratimas lyg kad gyvenimas keršytų savo priešams – aišku, toks jis pasirodo lėkštoje plotmėje. Randasi daug pavyzdžių, kur žmogus ieško keršto prieš kitus už kokią nors “skriaudą” ar kokį “įžeidimą.” Net galima teigti, kad dauguma moralių remiasi tokiu kerštu – dievybės yra sukurtos kaip jėgos galinčios pergalėti ir atkeršyti mūsų priešams. Tie, kurie nepakluso mūsų valiai turės už tai atkentėti. Tomo Akviniečio pasisakymas atveria tokį vienos moralės pagrindą. Anot jo, šalia džiaugsmo danguje regėti aukščiausią tėvą, antras džiaugsmas bus regėti amžinus nuodėmingųjų kankinimus. Aišku, ir ši moralinė vizija yra pagrįsta valios jėgai, nes kiekviena moralė prikalba kitus paklusti kam nors ir tuo būdu pasiduoti jo valiai. Šis paklusnumas ypač gerai veikia, kada yra grasinama antgamtine absoliučia jėga. Bet iš esmės kerštas yra pastanga paneigti laiką ir kaitą ir noras išsaugoti pastovumą, tapatybės tęstinumą, amžiną duotį – viena iš kurių yra nupiešta kaip amžinas gyvenimas, o kita kaip amžinas pasikartojimas. Visos kitos keršto formos gali būti keršto prieš laiką ir kaitą išraiškos. Čia žmogus dar gyvena laiko ir kaitos neigime.

   Diskusija turi prasiplėsti klausimu: kaip suprasti tokį neigimą, tokį didįjį NE gyvenimo pasirodymui ir dingimui. Tokį metafizinį nihilizmą. Jei kaita sudaro visų įvykių būdą, tuomet tai, kas nesikeičia, nesilieja ir veikia, neturi jokios teisės būti laikomas esančiu arba egzistuojančiu. Štai ir pasirodo metafizikos apvertimas, kurį visgi reikia kruopščiau suprasti. Kada buvo teigiama, kad kyla būtis turinti tapatybę ir absoliutų pastovumą įrodomą įvairiais argumentais ir postulatais, ji buvo laikoma visatos ir žmogaus gyvenimo ir mirties įteisinimu. Jei specifinio gyvenimo pasaulis prasideda ir baigiasi su jo pasaulėžiūra, tai pastovumo reikalavimas turi būti kokio nors gyvenimo pasaulėžiūra. Kas buvo suvokiama kaip būtis nustoja būti būtis ir pasirodo kaip trumpa ir laikina pasaulėžiūra gyvenimo kaip kaitos ir šiuo atveju išraiška vienokio gyvenimo poreikių – gyvenimo, kuris neigia save kaip kintantį ir kuria įvaizdį, kad jis esąs pastovus stuburas, t.y. miręs. Tai kas Vakaru tradicijoje buvo laikoma pilniausia jokių pokyčių nepatiriančia Būtimi, pasirodė esanti save neigiančio gyvenimo raiška. Kitaip tariant, kas pasirodė lyg labiausiai nekintantis, pastovus, absoliutas sutapęs su savimi, išaiškėja kaip turintis mažiausiai būties palyginant su kintančiais ir laikinais įvykiais ir gyvenimu kaip valia jėgai ir pagaliau išaiškėja kaip niekas. Kas nėra paliestas kaitos, to nėra. Bet tokia būtis buvo apibrėžta kaip dievybė. Kas yra absoliučiai pastovus, yra miręs, yra niekas. Ir štai pasirodo, kodėl Nietzsche dar karta teigia dievo mirtį, jo nebūtį. Jei ši dievybė buvo vadinama šaltiniu visų nekintančių verčių ir gėrio, tada jo pradingimas reikalauja pervertinti visas vertes.

Nietzsche’i vertė yra sąlyga gyvybės išlaikymui. Metafizikoje dievybė buvo laikoma aukščiausia verte, nes ji buvo visų būtybių sąlyga. Vadinasi, pajungti visas būtybes šiai vertei yra lygu pajungti jas niekiui. Čia atsiveria valios niekiui klausimas. Šiame lygmenyje visos Nietzsche deda visas pastangas išryškinti visas valios niekiui formas ir fasadus bei priversti Vakarus pasirinkti tarp valios niekiui ir valios jėgai. Jei bus įmanoma perversti visas tradicines vertes, tada reikės paaiškinti, kodėl niekis, t.y. iš vis neegzistuojantis, buvo iškeltas kaip pilniausia būtis ir gyvenimo mastas virš gyvenimo. Taip pat svarbu išaiškinti, kodėl jis prarado savo jėgą ir jo vertė sumenko. Tikimasi, kad atsakymai į šiuos klausimus atskleis gilesnį dievo mirties kaip svarbiausio Vakarų įvardijimo pastovumo supratimą. 

Žlugus galimybei teigti, kad yra “tikroji tikrovė”, gyvenimas atsiveria kaip kaita, neturinti kokio nors galutinio tikslo, vertės, gėrio ir todėl neturinti jokios veiksmų krypties. Šis stovis, gana lėkštai kalbant, priveda prie taip vadinamo nihilizmo. Pastarasis reikalauja apsisprendimo tarp dviejų galimybių: pirma, jei tikroji tikrovė nebėra užlaikoma, tada neturėdamas nei krypties nei takų gyvenimas atsisuka į save kaip pasimetėlis, arba, antra, turi perkurti save visų verčių nuvertinimo ugnimi. Jei šio žingsnio atsisakoma, tai gyvenimas palieka su valia niekiui. Bet jei perkūrimas išsipildo, tai gyvenimas atsiveria pilnai veiklai, kas jis yra: kaita kaip valia jėgai. Neišvengiamas visų verčių nuvertinimas atveria kaitą kaip visatos “būtį” neturinčią tikslo, pastovios vietos bei laiko, bet leidžiančią suprasti gyvenimą kaip pilnatį, kur dabartis yra savęs kūrimo pradžia ir pabaiga. Čia pirmą kartą gyvenimo fenomenai pasirodo kaip kosminiai, kaip klajokliški, pilni nuotykių, staigmenų ir taip pat išsaukiantys pilną išsilaisvinimą iš pančiu, išsilaisvinimą kosminiam juokui ir betikslei drąsai. Gyvenimas, kuris gyvena vien tik dėl gyvenimo. Bet norint pasiekti tokį lygį, reikia suprasti Nietzsche’s surastas jo paties tezes, kad visas gyvenimas yra valia jėgai, ribas. 

Valia jėgai yra neperstojanti įtampa bei gyvenimo pokyčiai kliūčių ir užduočių akivaizdoje ir susideda iš įvairių įvykių, kurie priešinasi vienas kitam. Gyvenimas susideda iš daugybės jėgų, kur kiekviena stengiasi kelti savo jėgas persverdama kitas. Vadinasi, gyvybiški įvykiai kuria jėgas, sugebėjimus ir pokyčius kliūčių pergalėjimui ir augimui. Iš esmės kalbant, kai kurios gyvenimo eigos, kaip antai žmogaus, sukuria sugebėjimus, kurie veikia virš kitų jėgų ir tuo būdu pasidaro klastingesni, sukčiaujantys ir galintys ugdyti jėgas, ir net pats sau susikurti kliūtis reikalaujančias dar daugiau jėgų. Jei neįmanoma persverti kliūčių viename lygyje, gali būti sukurtas kitas lygis, kaip, pavyzdžiui, moralės paremtos absoliučios būties ir jos jėgos įvaizdžiais. Tai ir parodo, kad nepaisant metafizikos valios tuščiai tiesai, niekiui, gyvenimas neturi tuštumų, neigiamybių; jis yra pilnatis, pasirodantis metafizikų ir teologų nihilizme. Tas irgi reiškia, kad esant daugybei jėgų, nėra įmanoma, kad būtų viena begalinė jėga priklausanti, anot teologų absoliučiai dievybei. Jei rastųsi tokia begalinė jėga, ji neturėtų nieko prieš save ir todėl dingtų kaip jėga. Bet jei ji turi priešpriešą, tai ji negali būti begalinė. Kalbant metafiziškai, negali būti begalinės dievybės. Kadangi esti tik ribotos ir laikinos jėgos, visa kalba apie absoliučią jėgą yra tuščia. Bet skirtingų jėgų sąveikoje nėra būsenos, kurioje nebereikia grumtis su kliūtimis, taigi gyvenimas niekada negali sustoti; jis arba skleidžiasi arba žlunga. Šis procesai reiškiasi ne tik pavienių žmonių, bet ir civilizacijų gyvenimuose. Kada Roma nugrimzdo į dekadentiška, ištižusį gyvenimo būdą ir nustojo kelti savo pačių kovotojų jėgas (samdydama kitus), ji prarado savo gyvybingąsias jėgas. 

Tik gyvenimas, kuris priima ir net sukuria sau kliūtis, peržengia savo duotas jėgas ir talentus ir kuria naujas, reikalingas persverti taip pat sukurtas kliūtis, parodo savo teigiamą pobūdį. Toks gyvenimas yra save kuriantis menas. Jis, anot Nietzsche’s, išsirenka save peržengti žmogiškas-pernelyg-žmogiškas silpnybes, peržengti modernų “paskutinį žmogų” ir susikurti save kaip antžmogį. Bet tokia kūryba pradžioje yra tik tiltas, tik drąsa atsiverti nežiniai, palikti visas metafizines kategorijas ir sąvokas, ir siekti gal net virš ribotumo ir begalybės. Šis suvokimas atveria, kad gyvenimas neturi priežasčių, nėra išdava kažkokių neorganinių medžiagų. Ir jis nėra išdygęs iš tokių medžiagų kokiu nors dialektiniu šuoliu arba išgalvoto “inteligentiško kūrėjo” įsimaišymu, per kurio magiją staiga pasirodo gyvenimas su naujomis ypatybėmis. Priešingai, gyvenimas kuria save ir jokios priežastys negali išaiškinti tokios savikūros. Bet taip pat gyvenimas žlugdo save, nes norėdamas peržengti didesnes kliūtis, jis turi perkurti savo jėgas, paneigti kas buvo ir patapo nebereikalinga kliūtimi ir net kartais nukentėti prarasdamas jau turėtą jaukią tapatybę. Kuo didesnes priešpriešos, tuo didesnis naujų jėgų kūrybiškumas ir tuo didesnis džiaugsmas, bet tuo pat metu ir didesnis sunaikinimas to kas buvo ir tuo didesnė kančia ir prarastos tapatybės nostalgija. Bet nėra nostalgiško žvilgsnio, nėra empatijos ir sugrįžimo į tik laikinai buvusią tapatybę. Toks suvokimas irgi nurodo, kad šis gyvenimas jau buvo įvairus laikinų tapatybių, jau daug kartų tapo kitu negu buvo be jokios vienos tęstinės tapatybės duoties – nebent įrašytos oficialiuose dokumentuose.

Kosmosas

Dabar paaiškės, kad kūrybiškas gyvenimas yra neišvengiamas, ir kad net pati metafizika yra sukurta gyvenimo kaip pasaulėžiūros siekiančios jėgos. Bet toks sukurtas metafizinis siekis, tiesiog po jo sukūrimo, kaip tik paneigia kūrybiškumą, nes jis užgniaužia kaitą ir reikalauja, kad gyvenimo kūrybiškumas būtų pajungtas metafizinių tiesų ir gėrių atspindžiui. O pastarieji teikia įrankius kelti tokios pasaulėžiūros jėgas. Šioje plotmėje menas dingsta kaip gyvenimo savikūra ir tampa beždžioniavimu, pigia imitacija, bloga karbono kopija. Todėl Nietzsche turi paneigti tokią kūrybiškumo sąvoką ir atverti gyvenimą kaip besąlyginį kūrybišką meną. Toks gyvenimas turi būti suprantamas be valios jėgai. Priešprieša tezei, kad visas gyvenimas yra valia jėgai, nepasirodo dar didesne jėga, bet, kaip jau minėta, patirtimi, kad visatos būtis yra kosminė kaita leidžianti nuvertinti net ir jėgos siekius. Šiame lygmenyje Nietzsche atveria savo giliausią mąstyseną, kuri pasirodo bebalsiame, bežadžiame mąstyme, kuris neišvengiamai paneigia gyvenimo sąvoką kaip neperstojantis valios jėgai  kilimas ir veda prie džiaugsmingiausio savęs kaip kūrybiškos kaitos supratimo. Prisiminus, kad metafizika iš esmės yra kerštas prieš laiką, paaiškėja, kad laikas pasirodo kaip pagrindas prieš metafiziką. Nors Nietzsche demaskavo įvairius metafizinius nihilizmus, tai, kad jis atvėrė laiko klausimą, privedė tiesiai prie laiko nihilizmo brėžiamo įvairiuose tiesos ir veiklos teiginiuose.

Pirma, žmonijos gyvenimas buvo ir dar tęsiasi ir tęsis perpildytas teorijų, teologijų, asmenybių kultų, metafizinių-mokslinių reikalavimų siekti paskutinės tiesos glūdinčios už kitų tyrinėjimų kampo arba sekančios paskui tikros interpretacijos teologinį tekstą. Kiekvienas stoja prieš kitus ir smenga į gyvačių lizdą nuodingai įkąsti kitiems norėdamas parodyti savo pranašesnę tiesą, kuri turės būti pripažinta, gerbiama visų ir visiems laikams. Nesuradęs TIESOS kiekvienas pasekėjas mėgina užslopinti gyvenimą, kuris yra turtingesnis ir įvairesnis, neigimais, žlugdymu, dažnai įvairiomis suprastinimo formomis tuo būdu įrodant ne tiesos, bet savo nihilistinį smurtą. Mes “nužudom norėdami nagrinėti” arba apriboti veiklą gėrio vardan, arba paaukojame išgelbėjimui. Kiekviena iš tų teorijų būtinai turi pasiūlyti racionalų, kampuotą ir sausą neriboto gyvenimo vešlumo išaiškinimą. Kiti reikalauja sekti paslaptingas dogmas, išreikštas pasakomis vien tik pasirėmus aklu tikėjimu. Tas pats galioja tiesoms pasirodžiusioms istorijoje, kur kiekviena reikalavo gyvybių kąsnio, ir kiekviena užkrovė ant gyvenimo savo neigimus ir siauras prielaidas. Kaip tik ši daugybė teorinių tiesų parodo teorinį nihilizmą. Dabartyje gal jau net nebėra lėkštas žingeidumas skaityti postmodernius teiginius, kad teorijos yra kasdieninis kūrimas, kad jos pasirodo ir dingsta nepalikdamos žymesnių pėdsakų. 

Antra, pastangos sukurti teorijas išaiškinamas priežastimis, ar jos būtų dieviškos ar medžiagiškos, irgi sudaro nihilizmą, gyvenimo kūrybos kaip sąryšio su savimi neigimą. Priežastingumas yra metafora visų įvykių turinčių būtinus ir neišvengiamus sąryšius, esančius visatos semiotikos voratinklyje. Be abejo, mokslai teigia, kad jie išspruko iš šios bėdos, nes mokslo šventikai atsisako diskutuoti “aukščiausius” dalykus. Kyla vien atsargios hipotezės, laikinai priimtos, bet nepasiūlytos kaip paskutinė tiesa. Bet užnugaryje glūdi mokslinis siekis surasti visuotinus dėsnius visų medžiaginių eigų ir tuo būdu nustatyti amžinas tiesas, pagal kurias visi įvykiai bus suprantami metafiziniu, viršlaikiniu būdu, nekintamu pastovumu. Bet vis pasirodo nerimas: jei visa yra kaita, kodėl reikia manyti, kad dėsniai nekinta? Šiaip ar taip, ta metafizinė pastovumo galva vėl iškyla į paviršių, ta nihilistinė poza, norinti surakinti gyvenimą geležiniais pančiais. Nesama ryškių nuorodų, kad dieviška semiotika veda visatą pagal nekintamai sukurtas taisykles. Geriausiu atveju mokslai irgi yra žmogiška-pernelyg-žmogiška kūryba, norinti įsivaizduoti, kad jos brėžiniai ir skaičiai atspindi kažin kokius nekintančius pagrindus. 

Trečia, kas daugiausiai susiję su metafiziniu kerštu prieš laiką, yra praktinis nihilizmas. Žmogus dirba, steni, stato apoloniškus paminklus ir piramides norėdamas parodyti, kad jis tęsiasi nepaisant istorinės atminties. Jis mėgina pasiūlyti ką nors kaip tikrus jo nuopelnus amžinai įrašytus akmenyje. Jis nupiešė dangaus ir pragaro įvaizdžius, kur svajoja būsiant amžiną gyvenimą – nors kartais ne itin patogų, bet vis tiek pažįstamą ir tarp pažįstamų veidų. Visa tai nurodo kerštą prieš laiką ir sako, kad vis dėlto žmogaus nuopelnai nenueina niekais. Piramidės išdils, didieji piešiniai ir raštai apie pragarą ir dangų sutrūnės į vabalų maistą, ir visas uždarbis už didžiules statybas bus veltui išleistas mėginti šiek tiek ilgiau išlaikyti griūnantį kūną. Tai vidurkio amžiaus žvaigždė, vadinama saule, kurios energiją žmogus kasdieną pasiskolina ir kuri išsilies kaip supernova ištirpdyti žmogaus planetą ir jo visus paminklus be pėdsaku. Viskas išsilies į kaitą be krypties ir tikslo, sugrįš į savo nekaltumą. 

Esant tokiam stoviui kam iš viso kurti, statyti žinant, kad visos pastangos ir jų rezultatai gimsta ir dingsta? Atrodytų, lyg Nietzsche atveria nihilizmą, kuris pergalėtų visus žmogaus siekius ir veiksmus, paneigtų visą kūrybiškumą ir net siekį jį tęsti generacija po generacijos. Gal reikėtų paklusti Platono įspėjimui nesirūpinti mirtingais vaikais, bet suburti visas pastangas į amžinas idėjas, kurių dėka žmogaus įnašas skambės per amžius įvairiuose tekstuose ir kalbose. Bet kas iš to, jei šis įspėjimas irgi pasirodo kaip akimirka neribotame kosmose. Atrodo, kad praktiškas nihilizmas yra pajuoka teoriniam nihilizmui ir jo vaikiškam žaidimui su lėkštais įvaizdžiais. Juk kas daroma konkrečiame gyvenime, kas yra arčiausia ir paliečiama, visos meilės ir nelaimės, visi darbo pastangų įrašai pagaliau yra per nieką, be tikslo ir reikšmės, rekordų ir atminties. Juk tradicinė metafizika, tradicinės teorijos su jų pastoviu visatos tinklu, teikė žmogui paguodą. Nietzsche’s  praktinio nihilizmo atvėrimas pasirodo tik akivaizdoje kosmoso, kuris buvo užtušuotas metafizikos ir mokslų, bet kuris taip pat parodo žmogaus nereikšmingumą. Atvėrus praktinį nihilizmą kosmoso akivaizdoje Nietzsche’i nelieka išeities išspręsti nihilizmo klausimą be jo pratęsimo iki kosminės sąmonės išvystymo. Kaip jau minėta, čia Nietzsche suranda kritiką savo aukščiausiai gyvenimo kaip valios jėgai sąvokai.

Kaip jau minėta Nietzsche taip pat susitinka su mąstymo būdu, kuris yra tylus, neturintis žodžių, bet vis tiek daug pasakantis ir net siaubingai artimesnis už visus metafizinius ir teorinius mąstymus. Kitaip tariant, paskutinis žingsnis nuversti metafiziką taip pat yra žingsnis, kuris nuverčia Nietzsche’s  mąstymo ribas apie gyvenimą ir žmogų. Po visų siaubingų ir džiaugsmingų sandūrų su metafizika, po visos jos kritikos vardan gyvenimo kaip kaitos jos aukščiausioje formoje “valia jėgai” Nietzsche’s  Zarathustra yra sukrėstas tokio tylaus mąstymo, kuris žino daugiau, bet nedrįsta pripažinti tokio žinojimo: “Tu žinai, Zarathustra” kalba tyla be balso. “Ne, tikrai nežinau,” bet “tu tikrai žinai”. Kur staiga mes randame Zaratustrą kopiantį į aukščiausią kalną siekti virš jo aukščiausios žvaigždes, ten yra jo sukurtos sąvokos, kad visas gyvenimas ir visos metafizikos remiasi valia jėgai. 

Ant aukščiausio kalno viršūnės esti durys tarp dviejų begalybių – praeities ir ateities. Tylus balsas pasirodo esąs kosminis laikas, ir kadangi toks laikas nėra vienas iš dalykų su ypatybėmis, jis neturi pozicijos, iš kurios iškiltų, ir todėl sunaikina bet kokią poziciją, kokią nors pasaulėžiūrą iš kurios žmogus galėtų prabilti. Taigi, kas butų, jei laikas kaip praeitis ir ateitis būtų begalinis, jei neturįs nei pradžios nei pabaigos ir todėl jokio nustatomo taško, iš kurio kas nors iškyla ir taško į kurį kas nors orientuojasi. Šis klausimas siejasi su kosminiu laiku, o ne su dalykų ryšiais. Šiame klausime iškyla suvokimas, kad visos metafizikos, teologijos, teorijos, visos kietos dievybės gali pasirodyti tik a priori laiko prielaidoje. Iš viso nėra įmanoma mąstyti apie ką nors, kokį įvykį, pradžios vietą be kosminio laiko patirties. Šios tylios patirties atvėrimas smarkiai sukrečia labiausiai jaudinančias pastangas suprasti kosmosą, patirtį, kurios pabūgusi metafizika visai atsisakė ir sukūrė pastovumo niekį. Kosminio laiko patirtyje visi klausimai įgauna kitokį pobūdį, įskaitant ir amžino pasikartojimo tezę. Jei praeitis yra begalinė, ir suprantant, kad visos jėgos, susiduriančios su kitomis jėgomis turi būti ribotos, tada visi įvykiai vien netikėtumo būdu yra įvykę ir įvyks daug kartų. Visa, kas lipa ir ropoja į ši kalną, lipo ir ropojo daugybę kartų; tu ir aš čia buvom ir būsim daug kartų. Bet kaip jau minėta, šis amžino pasikartojimo nuobodulys teikia metafizines ir net ontologines prielaidas, kad esti tapatybės, iš kurių visi dalykai yra sudėti ir kad toks sudėjimas visada pasikartos. Prieš surandant išeitį iš tokio nuobodulio, reikia suprasti dar svarbesnę problemą.

Begalinė ateitis užbrėžia ribą Nietzsche’ssąvokos aukščiausiai žvaigždei – gyvenimui kaip valiai jėgai. Jei pastarasis yra neperstojantis jėgų kėlimas, kliūčių peržengimas ir vis nauju kliūčių reikalavimas vien kad būtų ugdomos naujos jėgos, tada pats įvykių ribotumas pasmerkia visas pastangas ir galimybes pralaimėti. Kodėl verta stengtis peržengti gyvenimo supuvimą, paskutinį žmogų, tapti tiltu į antžmogį nekaltai priimantį jėgos vartojimą, jei paskutinis žmogus, dekadentiškas supuvėlis vėl sugrįš ir sugrįš? Nejaugi išdidus ir garbingas gyvenimas galėtų priimti Sizifo lemtį ir būti džiaugsmingas? Nors čia dar kartą pasirodo paskutinė metafizinė paguoda – amžinas sugrįžimas – jis taip pat parodo gyvenimo kaip valios jėgai ribas. Jei ateitis yra begalinė, tada tezė, kad gyvenimas yra valia jėgai subyra, nes begalybėje nėra krypties ir neįmanoma nuspręsti, kad gyvenimas keliauja į ateitį ir kad jo jėgos kyla. Begalybėje visos kryptys dingsta ir bet koks sprendimas, kad gyvenimas sukasi į antžmogį nebegalioja. Kiekviena pradžia ir kiekviena pabaiga nėra duotis, bet plūduriuoja begaliniame kosmose ir todėl nėra randama jokia išeitis. Reikia pastebėti, kad kryptis priklausė metafiziniam – priežastiniam – laikui, kur įvykiai seka vienas kitą pagal priežastinius dėsnius. Bet begaliniame kosmose laikas neturi krypties. Tiesa sakant, net kalbėjimas apie begalinę praeiti ir begalinę ateitį praranda prasmę kaip ateitis ir praeitis ir tuo pat metu praranda prasmę dabarties taškas kaipo pozicija, iš kurios būtų galima spręsti apie įvykių kryptis. 

Štai ir atsiveria galimybė apmąstyti Nietzsche’samžino pasikartojimo supratimą begalinio laiko kosmose. Klausimas iškyla,  ar Nietzsche supranta įvykių pasikartojimą ar begalinį laiką kaip ciklinį? Čia tenka susidurti su Nietzsche’s  metaforiškomis išraiškomis; viena iš jų - “begalybės takas yra lenktas.” Tokia išraiška yra lyg nuoroda, kad bent koks posūkis nuo begalybės tęstinumo veda į ciklą, reiškiantį ciklišką laiką. Bet mąstyti apie tokį laiką nesugrįžus į metafizinę paguodą – amžiną pasikartojimą to paties – ciklas turi būti suprastas iš gyvenimo kaip kosminio. Kaip yra minėta, dabarties taškas dingsta begalybėje, nes esant tokiam taškui žmogus dar gali pamanyti, kad yra jo veiklos įtakų galimybė: mažiausias veiksmas begalinėje ateityje gali patapti priežastimi begalinių rezultatų. Tokiame stovyje atrodo, kad “paskutinio žmogaus” sugrįžimas ir pasikartojimas praranda reikšmę. Bet vis tiek čia vėl pasirodo laiko kryptis ir įvykių priežastingumas, kur kosminis supratimas yra suprastintas į atpažįstamų dalykų eigą. Kitaip sakant, vėl išlenda į paviršių pasaulėžiūra iš dabarties pozicijos. Bet begalybėje nėra jokios pozicijos, nors gyvenimas gali pasirinkti bet kokią poziciją, kurios kaina bus kaitos praradimas, tai yra pastovumo sugrąžinimas. 

Nietzsche deda visas pastangas išvengti pozicinio mąstymo, duodančio pagrindą pasaulėžiūroms. Todėl jam reikia ištirpdyti visas nuorodas į tokį mąstymą, kuris visuomet pasirodo išreikštas kaip bežodis, bebalsis, gyvybiškas. Tarp Dykumos Dukrų Zaratustra būna oazėje, turinčioje vieną palmę, šokėją, ir tarp dykumos šokėjų mergaičių. Čia Nietzsche užduoda sau mįslę, kaip suprasti kosminę gyvenimo kaitą. Zaratustra esti “sfinksuotas” šokančių mergaičių (Sfinksas pasirodo kaip veiksmažodis) ir staiga atsiprašo Dievo? už kalbinę nuodėmę. Pasirodo įvairūs įvaizdžių sluoksniai: oazė reiškia gyvenimą, kuris iškyla ir slūgsta, pasirodo ir dingsta plačioje dykumoje. Oazė pasirodo perpildyta įvairių dinamiškų įvaizdžių, įvykių, bet be jokios krypties. Palmė yra vienakojė šokėja negalinti žengti jokia kryptimi; mergaitės šokėjos taip pat suprantamos muzikine prasme, ritmiškai, bet be jokios kalbinės išraiškos ir todėl be reikšmės; jos tik gyvenimą tyliai “nuspėja.” Jos yra jų šokiai ir turi būti suprantamos kaip neturinčios jokios substancijos glūdinčios po jais – jos “sfinksuoja” taip kad daiktavardis Sfinksas yra paverstas į veiksmažodį; Nietzsche tokį pavertimą rašo: „entsphinxed”, kaip gryna kaita. Šis daiktavardžio suveiksmažodinimas kelia mįslę: jei kalba nebūtų turėjusi daiktavardiškų nuorodų, tai iš vis nereikėtų pastovumo metafizikos. Jei viskas yra veiksmas, kaita, vien tik veiksmažodinė kalba, tada dingtų visos pastovios būtybės, ypač dievybė kaip iš visų pastoviausia. Todėl Zaratustra išsitaria “lai dievas atleidžia už šią kalbinę nuodėmę.” Veiksmas, šokis, muzikalumas sudaro Nietzsche’s  mėginimą apmąstyti kosminį gyvenimą be jokio pastovumo, be pozicijos, krypties ir tikslų. Kaip melodija nuskamba, pasirodo ir dingsta be jokios substancijos, taip pat ir gyvenimas, bei visi įvykiai pasirodo ir dingsta. 

Pagaliau atsiveria galimybė apmąstyti kaitą kosminėje plotmėje be jokių metafizinių nostalgijų. Kaita neturi jokio pagrindo; ji yra fenomenas arba fenomenai neturintys jokio užnugario kaip pagrindo, kurio išraiškos jos būtų. Taigi nereikia ieškoti priežasčių arba išaiškinimų teigiančių, pavyzdžiui, kad visa, kas yra fenomenai, sudaro vien subjektyvius įspūdžius; iš kur staiga dar išlindo tokia baidyklė kaip subjektas. Pastarasis irgi yra vienas iš kintančių fenomenų, kuris kaip ir visi įvykiai pasirodo ir dingsta. Viskas šoka netikėtumais ant dangaus skliautų. Nors kaita gali atrodyti lyg judesys nuo čia į ten ir net atgal, yra pakelyje į kokią nors vietą ar tašką, nuo to, ko nebėra į kas dar bus, toks supratimas dar užlaiko daiktišką metafiziką. Begaliame kosmose nėra duotų taškų bei vietų, pozicijų ir jų pastovumo, nes gyvybiška kaita generuoja save be jokio nustatomo pradžios taško ir be jokio siekio taško. Nes erdvės ir laiko taškai, į kuriuos kaita turėtų kreiptis, irgi kinta ir niekaip negali būti siekiami. Taip pat su sugrįžimu; jei būtų iš vis dar įmanoma teigti, kad kaita paliko specifinį tašką ir vėliau sugrįš į jį, tai toks sugrįžimas nebebūtų įmanomas, nes tokio taško jau nebebūtų “toje pačioje” vietoje. Todėl nėra nei aukštyn, nei žemyn, nei į priekį, nei atgal, nėra dievybių aukštai ir demonų žemai. Jei galima nuduoti, kad yra tokie taškai, tai jie yra gyvenimo patogumo kūrinys, o ne atspindys kosmines kaitos. Nietzsche’s  mąstyme atsisakyti metafizikos reiškia atsisakyti visų žmogaus sukurtų patogių ir net jaukių išaiškinimų ir surasti “nekaltus” įvykius, gyvenimo eigas be žmogaus priemaišų.

Pasiekus kosminės įvykių ir gyvenimo kaitos supratimą galima nubrėžti, ką reiškia Nietzsche’s  žaismas su amžino pasikartojimo, gyvenimo ciklo sąvoka. Save generuojanti, save kurianti gyvenimo kaita visuomet yra pabaiga ir pradžia taip, kad kiekviena pradžia, sudaranti tapsmo ciklą, susitinka tame cikle savo pabaigą, ir kiekviena pabaiga susitinka cikle savo pradžią. Šiuo būdu Nietzsche paneigia gyvenimo progresyvų laiką taip, kad orientacija į “ateitį” cikle yra susitikimas su “praeitimi” ir atvirkščiai. Šiame lygmenyje gyvenimas nėra amžinas tapatybės pasikartojimas, bet amžinas gyvenimo kaitos patvirtinimas visose “ateityse” ir “praeityse” tokiu būdu, kad gyvenimas, kaip pilnas teiginys, be metafizinių niekių sako TAIP savo pasirodymui ir dingimui. Tas TAIP yra gyvenimas kaip antžmogis, nes tik jis supranta save kaip savikūrą, kuri neatstovauja kokios nors reikšmės, kokio moralinio įstatymo, metafizinio plano ir mokslinių priežasčių. Nes visi pastarieji kaip tik ir paneigia gyvenimą kaip meno kurinį be jokių prielaidų. Visos kitos prielaidos kaip tik užgožia gyvenimo meniškumą. Kaip tik kosminėje plotmėje be jokio tikslo, be reikšmės ir pozicijos gyvenimo savikūra sudaro kiekvieno unikalumą – nepakartotiną kiekvieno gyvenimo meniškumą jei jis nepasijungia įvairiems, amžinai duotiems metafiziniams reikalavimams. Toks meniškas gyvenimas kosminėje plotmėje yra klajoklis, neturintis, kaip jau minėta, specifinės vietos ir laiko, nes kaip save generuojantis, jis neturi tikslo ir krypties, todėl ir neturi reliatyvios pozicijos su kitomis erdvės ir laiko pozicijomis. Bet toks gyvenimas turi išmokti priimti savo išnykimą džiaugsmingai ir tarti: lai gyvenimas būna visada ir visur, lai kosmosas pasirodo savo įvykiuose kaip kūrybiškas ir save kuriantis kaip menas. Be kosminio mąstymo menas visuomet bus sunaikintas ir pajungtas ne savo tapsmui.

Pagaliau

Gyvenimas kaip meniškas kūrinys reikalauja, anot Nietzsche’s , atkasti ir atpažinti įvairiausius metafizinius variantus, kurių principinis tikslas yra sustabdyti gyvenimo kūrybiškumą, reikalauti, kad gyvenimas pataptų kopija kokio nors reikalavimo, kuris iš vis nėra randamas gyvenime. Todėl visi metafiziniai reikalavimai ir jų pratęsimas į morales, vertes, ir bendruomenių taisykles yra, anot Nietzsche’s , Vakarų “beždžioniavimas,” nemokėjimas gyventi su dykumos liūto drąsa. Todėl Nietzsche pasiėmė sau kaip uždavinį surasti plotmę, kurioje visa pasirodo kaip nekalta trukmė, neturinti jokių siekių, reikšmių, bet pažįstanti savo aistringą teigtinumą, savo unikalaus, nepakartojamo kūrybiško kosminio klajokliškumo be pėdsakų prisiėmimą. Bet vien tik toks gyvenimas gali juoktis pilnu kosminiu juoku, nuskambančiu ir dingstančiu be žinios. 

Literatūra

Nietzsche Friedrich, Friedrich Nietzsche, Werke in drei Baenden, Karl Schlechta, hrsg. (Muenchen: Karl Hanser Verlag, 1954)

Heidegger Martin, Nietzsche, (Pfullingen: Verlag Guenther Neske, 1961)

Jaspers Karl, Nietzsche, Einfuehrung in das Verstaendnis seines Philosophierens, (Berlin: Walter de Gruyters & Co. 1947)

Schlechta Karl, Der Fall Nietzsche, (Muenchen: Carl Hanser Verlag, 1959)

Volkmann-Schluck Karl Heintz, Leben und Denken, Interpretationen zur Philosophie Nietzsche’s, (Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1968)

Fink Eugen, Nietzsche’s Philosophie, Hamburg: Urban Buecher, 1960)

Arendt Dieter hrsg. Der Nihilismus als Phaenomen der Geistesgeschichte in der Wissenschaftlichen Diskussion unseres Jahrhunderts, (Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1974)

Burgard Peter, ed. Nietzsche and the Feminine, (Charlottesville: University Press of Virginia, 1994)

Schulte Guenter, “Ich impfe euch mit dem Wahnsinn” Nietzsche’s Philosophie der verdraengten Weiblichkeit des Mannes, (Frankfurt am Main: Qumran, 1982)

Kofman Sarah, Nietzsche et la métaphore, (Paris: Editions Galilée, 1983)