Mito kosmas

Jau Eugenas Finkas įtikinamai parodė, kad antikinis Vakarų mąstymas, net ir pasitelkdamas sudėtingiausias metafizines spekuliacijas bei gilias ontologines analizes kurdamas mitus visada suponuodavo tam tikrus, nors ir neišreikštus erdvės bei laiko pagrindus. Būtent šie pagrindai ir suformuoja pasaulį bei kosmą, kuriame mitai įgyja prasmę. Dar daugiau, Finkas kartu parodė, kad nei subjektyvi, nei objektyvi analizė negali aprėpti kosmo, jo erdvės, laiko ir judėjimo struktūrų. Kadangi visi objektai yra erdvėje, laike ir priklauso kismui, šios „pasaulio dimensijos” negali būti laikomos tik dar vienu objektu greta kitų. Šios struktūros taip pat negali būti subjektyvios, kadangi pats subjektas jose veikia ir negali į erdvę, laiką ir judesį pažvelgti „iš šalies”. Jeigu išplėstume Finko koncepciją, galėtume pasakyti, kad ne tik Vakarų, bet ir visos kultūros numato tam tikrą kosminę struktūrą, kuri koreliuoja kartu su tam tikra tą kultūrą apibūdinančia „sąmone”. Tai išplėtojo Jeanas Gebseris, apibrėžęs įvairias kosmines struktūras ir sąmonės konfigūracijas, atveriančias tokių struktūrų patyrimą. Jis parodo, kad konkreti kultūra iš esmės sutampa su kosmo suvokimu, o tiksliau, su sąmonės struktūra, kuri šį kosmą ir suvokia. Dėl to ir turime kultūrinę sąmonę bei jos vedinius, kaip tam tikrą kosmologiją. Vartodami sąvoką „kosmologija“, omenyje turime visa persmelkiantį erdvės, laiko bei judesio suvokimą konkrečioje kultūroje. Šiame straipsnyje siekiama parodyti, kad mitą, o sykiu ir žmogų, geriau suprastume atsižvelgę į juos formuojančią kosmologiją. Kiekviena kosmologija, savaip atverdama pasaulį ir laikydama, jog daugiau niekas neegzistuoja, pasitelkia mitus, kurie yra tam tikri pagrindinio pasaulio kontūrų ir su jais koreliuojančios sąmonės interpretavimo modalumai. 

Nuo teocentrizmo iki kosmocentrizmo

Nors mitai dažniausiai buvo laikomi antropocentriškais, pasakiškais ir susijusiais su vaizduote, Pettazzoni pabrėžia, jog remiantis šiuo požiūriu, yra atveriamas tik vienas mito matmuo. Tačiau svarbu atsižvelgti ir į neabejotinais laikomus antgamtinius ir astralinius mitus, vaizduojančius „tikrus” įvykius, ar pasaulio pradžią menančias istorijas. Manoma, kad šie mitai ir istorijos persmelkia visus gyvenimo lygmenis ir yra susiję su genties didvyriais, jos didingais protėviais, su tais, kurie teikia gydančiąją galią ar išmano kultines apeigas.

Skirtumus tarp „netikrų“, linksmų istorijų ir mitų, kuriais tikima kaip „tikrais“, pabrėžia beveik visos Amerikos čiabuvių gentys[1]. Ne vien tik Amerikos, bet ir Australijos, Afrikos, Naujosios Gvinėjos ir kitų šalių vietiniai gyventojai turėjo „tikruosius“ kosmologinius mitus, kurie aprašė pasaulio tvarką. Net ir mažiau reikšmingi mitai, pavyzdžiui, aprašantys ugnies atradimą, kultų kilmę, gyvenimą bei mirtį, pasižymi kosmologine koncepcija. Vaizduodami dievybes, didvyrius bei didingus jų žygius, mitai atveria pasaulio požymius, jo esminę konfigūraciją ir galių išsidėstymą.

Mituose vaizduojamos žmogiškos arba dieviškos pasaulio formos, išskirtiniai žygdarbiai, nuotykiai ir sumanymai. Tokiu būdu formuojama transcendentalinė tikrovė, kuria neįmanoma suabejoti, kadangi ji ir yra bet kokios „vidinio pasaulio“ tikrovės sąlyga bei prielaida. Taigi visi kultai, net ir tie, sumenkinti iki pragmatiškų ritualų, vis vien galiausiai atkartoja pirmapradžius darbus ir didžiųjų figūrų pasiekimus, išreiškiamus šventikų, šamanų ir vyresniųjų veiksmuose (ritualuose). Nors šie kultai kartais naudojami siekiant pragmatiškai išaiškinti patį mitą, tokie aiškinimai negali pagrįsti mitinio suvokimo kilmės. 

Toks suvokimas kyla iš vėlesnės, jau racionalizuotos nuostatos. Pavyzdžiui, pirminė didžiojo medžiotojo žygdarbio paskirtis nėra medžioklės sėkmės užtikrintumas, čia svarbiau yra tai, kad medžioklė leidžia patirti didžiojo medžiotojo egzistavimą, jo esmę. Perpasakojami darbai yra tikri ne dėl to kad jais tikima, o dėl to, kad jie atveria gyvenimo tiesas, dėl to, kad jie ir sudaro pačią gyvenamojo pasaulio konfigūraciją. Pasaulis negalėtų egzistuoti be mito, tad mitas yra pirmapradiškai persipynęs su pasauliu kaip jo esinių interpretacija ir suvokimas, kaip jo „prologas danguje“. Gyvenimas mite, formuodamas savitą tiesą, sykiu atskleidžia pirmapradį kosmą.

Mitas siekia atverti pačią kosmo kilmę. Taigi kyla paradoksas, kaip sako Kerenyi, jog tai, kas nutiko pirmapradiškai, vis dar veikia ir yra aktyvu. Iš tiesų tai, kas pirmapradiška, yra reikšmingiau nei tai, kas vyksta dabar. Tad įvairūs kultai ir skirtingi būdai, siekiantys atskleisti pasaulį, yra socialiniai fenomenai, kurie turi būti suvesti į pirmapradžio mito ir jo atskleisto kosmo esinių pasirodymą. Tai galiausiai parodo, jog mitas ir jo kosmas nėra socio-centrinės tvarkos padarinys, greičiau priešingai, socialinė konfigūracija kyla iš mitais apibrėžto kosmo. Kerenyi tvirtina, jog „taikomieji“ mitai, kurie tėra išvesti iš socialinio gyvenimo, nėra gyvi ir mitais laikytini tik iš dalies. Mitas yra pirmapradis fenomenas, tikrovę formuojantis atsivėrusios kosmo struktūros kontekste. Jis nėra sąlygojamas jokio esinio, veikiau jis spontaniškai kyla iš pamatinės kosmo patirties. Visi kultai ir visos sudėtingos technikos kyla iš mitinės patirties, suvokiamos kaip spontaniškas susidūrimas su kosmu. Tad aptarkime skirtumą  tarp esinio, tikrovės ir kosmo.

Žinomas mokslininkas Walteris Otto tvirtina, kad bet koks autentiškas mitas yra teocentriškas. Mito autentiškumas gali būti kildinamas iš kultinės praktikos. Bet koks racionalus mitas, naudojamas įvairių fenomenų aiškinimui, gali būti naudojamas tik tiek, kiek jis padeda suprasti dievų ir didvyrių mitus. Jau seniai sutariama, kad be mito negali būti jokio kulto, ir atvirkščiai, be kulto negali būti jokio mito. Otto mano, kad mitas nėra išgalvotas remiantis pasauliu ir esiniais. Mitas veikiau egzistuoja dar iki bet kokio mąstymo, būtent jis suteikia mąstymui kryptį ir nulemia mąstymo pobūdį. Dar daugiau, mito negalima kildinti iš poreikių ir būtinybės. Priešingai, tik mito pagalba žmogus suvokia savo poreikių, būtinybių ir motyvų kilmę. Pavyzdžiui, kalbant apie kokio nors antžmogio mirtį, kurią pasitelkus yra aprašomas pasaulio vaisingumas ir stabilumas, tampa akivaizdu, kad mitas apjungia visa, kas vyksta viešame ir privačiame gyvenime. Mite jau yra aprašyti visi veiksmai, kurie neišvengiamai turi būti atlikti. Mitas ir tarnavimas dieviškumui yra neatskiriami, nes tokiame pasaulyje nėra jokio skirtumo tarp sakralumo ir pasaulietiškumo. 

Atsiradus skirtumams tarp sakralumo ir pasaulietiškumo, atsiranda ir periodiški sakralūs veiksmai, kurių prasmė yra ne kas kita, kaip mitinio įvykio atkartojimas tuo būdu, kokiu jis vyko senų senovėje. Pavyzdžiui, Tanagroje Homero šventės metu yra išrenkamas jaunuolis, kuris ant savo pečių aplink miestą turi nešti aviną. Šiuo gestu siekiama dievybių palaiminimo. Materialistai ir racionalistai negali įsivaizduoti, kad tokiu kultu galėtų būti siekiama kažko kito nei betarpiškos naudos miestui ir jo žmonėms. Taigi norėdami paaiškinti tokį įvykį, jie absurdiškai mano, jog čia yra atliekami magiški veiksmai ir vaikščiojimas aplink miestą gali spinduliuoti stebuklingą galią. 

Net jei tai daroma ir nesąmoningai, šių praktikų pagrindai yra mitiniai. Dalyvaujantysis atkartoja ir tokiu būdu suvokia tai, ką dievai ir kosmo jėgos visuomet darydavo ir tebedaro. Kultinės praktikos yra ne kas kita kaip šių galių išraiška žmogui suvokiama forma. Taigi kultas ir mitas sutampa. Lingvistinė išraiška tėra vienas tų būdų, kuriuo atsiskleidžia dieviškosios arba kosmo dimensijos. Net ir kasdieniame gyvenime vartodami tokias abstrakčias sąvokas kaip „teisingumas“,  „laisvė“, „meilė“ ar „tikėjimas”, jas mite aptinkame kaip asmeniškas ir dieviškas būtybes. Įdomu tai, kad šios sąvokos graikų ir lotynų kalbose buvo rašomos didžiosiomis raidėmis šitaip pabrėžiant jų antžmogiškas galias. Šie fenomenai kartais yra vadinami „personifikacijomis” nė neįtariant, kaip tai klaidina. Čia manoma, kad personifikuota gali būti tik tai, kas savo esme nėra asmeniška. Tačiau tai negali būti laikoma personifikacija, tai veikiau turėtų būti vadinama de-personifikacija. Lygiai taip negali būti ir mitų kūrimo, o tik de-mitifikacija. Schellingas teisingai pastebėjo, kad visai nesvarbu, kaip žmogus priartėja prie dieviškumo, vienintelis išties reikšmingas klausimas yra klausimas, kaip žmogus nuo jo nutolsta. Vadinamosios abstrakčios koncepcijos ir terminai negali būti pakylėti iki personifikacijų, jei jau nuo pradžių jie nėra asmeniški, individualūs arba dieviški. Tą regime bet kurioje mitologijoje, o dažniausiai ir kalba tai pabrėžia, pavyzdžiui, „Viktorija” (pergalė – Victory) buvo laikoma pergalės deive. 

Reikšmingiausias dieviškąsias kosmo formas galime apibendrinti pasitelkdami tris sritis: 

  1. Akmenų, pastatų, šventyklų statymas ir įvaizdžio kūrimas, kuriame betarpiškai atsiveria dieviškumas ir mitas. Tik paviršutiniškas racionalizmas gali juos klaidingai laikyti fetišizmu.
  2. Mito pasirodymas (dieviškumo atsivėrimas) žmoguje. Netgi statmena laikysena, iškelianti žmogų dangaus ir saulės link virš kitų tvarinių, tačiau sykiu priartinanti jį prie nuopuolio, gali būti laikoma mitine. Kultinės praktikos atliekamos rimtyje, pakeliant arba sukryžiuojant rankas, iškilmingoje eisenoje ar netgi teatrališkai šokant. Visa tai ir sudaro tikrąsias mito apraiškas, o tai reiškia ir dieviškų formų atsivėrimą. Galime tvirtinti, kad žmogus ne tik priartėja prie dieviškumo, tam tikru būdu jis pats yra dieviškas. Autentiškas mitas, lygiai kaip ir kultas, yra žmogaus kilimas dieviškumo link, jis yra teocentriškas. 
  3. Mitas kaip kalba pasirodo garbinime, maldoje, taip pat kalbant apie šventumą. Dieviškumas visur atsiveria kaip forma. Pasirodydamas žodyje, mitas sykiu atsiveria ir kaip dieviškumo atgimimas žmoguje. Kaip kultas ir kaip žodis mitas yra priešinamas kasdienei žmogiškai laikysenai ir pasaulėjautai.


Vadinasi, negalime klausti, kaip mitas yra susijęs su mūsų patirtimi ar su loginiu ir moksliniu mąstymu. Tai nėra tik dar vienas įvykis greta kitų racionalių ir praktinių įvykių, veikiau pats racionalumas bei praktiškumas pasirodo neįmanomi be mito.

Poetiniai pasisakymai, kuriuos taip kritikavo Platonas, yra artimesni mitui nei mokslui, o sykiu artimesni ir pamatinei žmogaus būčiai. Tik XVIII amžiuje poetiniai kūriniai įgijo prometėjišką formą, o pats poetas tapo kūrėju. Lordas Shaftesbury ir Giambattista Vico paskelbė, kad poetas yra antrasis kūrėjas, antrasis Prometėjas. Tai yra pirmapradės kūrybos veiksmas, išradimas ir technika. Pasipriešinimas šiam kūrybiškam išdidumui kilo jau seniai. Leopardi apie Prometėją kalba su didele ironija, o Nyčė pabrėžia, kad Prometėjo dvasia yra juokinga tam, kuris žino, jog „būdamas laisvas nuo tiesos, esi tik kvailys, tik poetas“. Klabstock Messiah pradžioje sako: „dainuok, nemirtinga siela“. Homero „Iliada“ prasideda žodžiais: „dainuok, o deive, Peleuso, Achilo sūnaus pyktį“. Poetas nėra kūrėjas. Jis apdainuoja deives ir poeto balsu dainuoja mūzos. Poetas tėra mūzų „sūnus”, pranašas. Kaip sako Pindaras, pranašas neregi ateities, jis veikiau kalba dievo vardu. Taigi poetas „girdi” visa suderinantį dievišką balso toną. Šis tylus, derinantis balsas yra mūza. Pindaras aprašo mūzą susiedamas ją su dieviškumu. Kai Dzeusas sukuria pasaulį iš naujo, dievai stebi ramiai susižavėję. Dzeusas jų pasiteirauja, ko trūksta kūrinyje ir šie atsako, jog jame vis dar nėra dieviško balso, kuris praneštų ir garbintų didingus vaizdus. Taigi Dzeusas pažadina mūzas. Pirmapradis amžinas jų balsas, kurį girdi tik išrinktieji, ir yra pirmapradis mitas. Anot Hamanno, septynias dienas jie sėdėjo susimąstę ir susižavėję, o jų burnos buvo atvertos sparnuotiems posakiams. 

Pirmapradė mito patirtis pasirodo ne kuriančiame asmenyje, projektuojančiame savo formas į dieviškumą, bet atvirkščiai, pats dieviškumas įgyja dieviškas formas poetiniuose apdainavimuose ir ištarose.  Ir visa tai siekia visa galia apimti žmogų, suteikti jam kultinę laikyseną, įtraukti į iškilmingą eiseną ir siautulingą šokį. Poetinis žodis, poetinis dainavimas ir giesmė padaro žmogų tuo, kuo jis yra pirmapradiškai – teocentriška ir mitocetriška būtybe.

Šis požiūris išlaisvina mus nuo tradicinių mito interpretacijų kaip antropo- arba socio- cenriškų. Mito suvokimas turi būti išplėstas siekiant parodyti, jog pats mitas nėra galutinis žmogiškojo supratimo šaltinis, veikiau jis funkcionuoja kaip į tam tikro kosmo atvertį nurodantis simbolis. Žmonės kuria mitus remdamiesi pamatine savo kosmo patirtimi. Sakydami „kosmo“, omenyje turime tam tikras erdvės-laiko-judesiostruktūras, kuriomis yra suvokiamos visos esybės ir įvykiai. Mitai yra būdas šiame kosme suvokti daiktus bei dievus. Tam tikra prasme mitas gali būti vadinamas kosmo turiniu, ritualu, atvaizduojančiu dieviškumą. Tačiau įkvėpta poezija bet kokį turinį išreiškia tik iš dalies. Be to, rituale atverta tikrovė nurodo į dar iki žmogaus buvusį pasaulį, o ne tai, ką sukūrė pats žmogus. Įvykis, turintis savo paties tvarką, pasak Kerenyi, ir yra tai, kas mitui suteikia jo išskirtinę prasmę. Tai nėra pagalbos prašymas, reakcija į aplinką arba dirgiklius, pats žodis pasirodo kaip atsiverianti agalma, kaip besiskleidžianti konfigūracija. Žodis susijungia su įvaizdžiu, o pasitelkus pakylėtus vaizdinius bei užuominas, veda prie ritminio kulto. Būtent todėl mitologija yra ne statiška, bet pilna vitališkumo. Vadinasi, ją galima suvokti tik gyvai joje dalyvaujant, jos negalima suprasti vien iš negyvų tekstų. Norėdami suprasti konkrečios kultūros mitą ir jo pasaulį, svarbu jį mokytis taip, kaip mokomasi pačios kalbos. Kerenyi pasakytų, kad kalbos mokymasis dar nepaaiškina ta kalba kalbančių žmonių, nes norėdami suprasti žmones, turime išmokti ir jų mitus. 

Mitas atveria pasaulį, su kuriuo žmogus yra betarpiškai susijęs. Būtent čia žmogus jaučiasi kaip namie, nes mitai susaisto jį su tradicija. Kaip kartą yra pasakęs Ortega Gassettas, mito žmogus, prieš pradėdamas kokį nors veiksmą visuomet žengia žingsnį atgal, panirdamas į jį saugančios tradicijos pasaulį, kuriame jis viską atpažįsta. Dievai, didžiosios mito figūros buvo tam tikri kodai, kurie atverdavo to pasaulio konfigūraciją kartu atverdami ir įvairių veiksmų vietą bei laiką, sudarančius žmogaus kosmo matmenį.

Reikėtų pastebėti, kad mitai nėra vien įvairių istorijų susiejimas, lygiai kaip ir muzika nėra vien muzikinių frazių susiejimas. Mitas veikiau yra visumos ir jos dalių konfigūracija, kai atskiros frazės yra plėtojamos ir komponuojamos į visumą. Mitas, pasitelkdamas didžiąsias mitines figūras, atveria atskirų kosmo dalių ir jo visumos patirtį. Didieji mitai „atnaujina” įvykių, dalykų ir net kalbos patyrimą. Šis atnaujinimas kartu yra ir tam tikrų vertybių įvietinimas, sureikšminimas ir jų įkurdinimas kosme. Tokiu būdu pats įvietinimas atveria kosmo struktūrą, o tai reiškia, kad mitologija yra ne teoriška, o tiesiogiai patiriama tokiu pat būdu kaip ir pasaulis. Pasaulis pasirodo kultiniuose veiksmuose, o tiksliau, jų sąryšyje su tikrove ir jos patyrimo būdu. Landmannas žengia dar toliau sakydamas, kad mūsų psichologija kyla ne iš kokios nors pirmapradės gamtos rojaus sode, o yra įsteigiama kultūros ir kulto.

Ellegardas Jensenas taip pat tvirtina, kad mitas atvaizduoja kosmą, tam tikrą pirmapradį įvykį, dievišką arba herojišką, kuris įsteigia amžiną tvarką. Ši tvarka yra sena kaip žmogaus atmintis ir yra prieinama tiek kasdienėje rutinoje, tiek ritualuose. Mitas atveria senų senovėje vykusius reikšmingus įvykius, kurių simbolinis atkartojimas dabartyje juos įvardina ir atkuria. Tokiu būdu pirmapradžiai įvykiai yra atveriami „čia ir dabar“. Kaip pabrėžė Finkas, šis atkūrimas ir yra viso simbolinio suvokimo kilmė. Ritualiniame veiksme dėvimos medinės kaukės, už kurios besislepiantis asmuo atsiduria akistatoje su tuo, ką jis atveria arba vaizduoja. Stebėtojui pasirodo pirmapradžio dievo, herojaus arba kitos mitinės figūros vaizdinys. Kaukės ir ją dėvinčio asmens dėka regima tai, ką jie nori parodyti, tačiau tai aptarsime vėliau. 

Mitai ne tik atveria kosmą, bet ir įtraukia į unikalią, visa apimančią patirtį, kuri užplūsta staiga ir be jokio pasiruošimo. Ji, kaip pastebi Jensenas, yra kūrybiška. Tai parodo, jog naujo mito sukūrimas yra pasaulį sukrečiantis įvykis. Būtent šis įvykis pakeičia sąmonę, nes pastaroji yra kosmo struktūra, teikianti visai kitą daiktų, įvykių ir žmonių reikšmę, vertę, vietą ir kryptį. Nauja pasaulio konfigūracija suteikia naują kosmo „šviesą”, daiktams suteikiančią veidus ir kitokią tvarką. Nors šios transformacijos moderniajame pasaulyje yra aiškinamos remiantis priežastingumo dėsniais – nesvarbu, ar pastarieji būtų susiję su išorine aplinka, ar būtų vidiniai, psichologiniai ar fiziologiniai – visi šie aiškinimai nėra adekvatūs, nes jie apima tik daiktų ir įvykių santykius. Priežastingumo dėsniais negalima paaiškinti nei sąmonės struktūros, nei kosmo konfigūracijos, kuriose šie daiktai ir įvykiai atsiranda ar įgyja tarpusavio priežastingumo ryšius. Nors daiktai ir įvykiai patiria savo lemtį pasaulyje, pats pasaulis nėra nei joks daiktas, nei daiktų suma. Pasaulio dimensijos, pavyzdžiui, erdvė, laikas ir judėjimas taip pat nėra daiktai, tačiau visi daiktai juda erdvėje ir laike. Vadinasi, erdvės-laiko sąmonės struktūros negali būti apibrėžtos priežastingumo dėsniais, nežiūrint į tai, kad kai kurie teoriniai mūsų daiktų ir įvykių aiškinimai visgi yra priežastiniai. Vadinasi, sąmonės transformacija turi būti spontaniška ir kūrybiška restruktūrizacija, suteikianti naują kosmo supratimą, t. y. daiktų ir įvykių, jų judėjimo reinterpretaciją remiantis naująja kosmo konfigūracija ir sąmonės struktūra. Kaip teigia Kerenyi, visos mitologijos kūrybiškai perdirba įvairių istorijų turinį, jų koncepcijas ir supratimo būdą. Taigi net Platonas kuria savo valstybę ir šį kūrinį vadina mitologija. Kitaip tariant, jis pakeičia viso žmogaus gyvenimo kontekstą ir supratimą. Kūrybiškai išplėtę šią nuostatą galime teigti, kad Platono pateikti racionalūs argumentai, išdėstantys daiktus vertikaliai nuo aukščiausio iki žemiausio remiantis jų tobulumo laipsniu, taip pat yra mitologija. Neturime jokio pagrindo vieną daiktą laikyti aukštesniu, nebent prieš tai būtume apibrėžę kosmą, kuris jau turi vertikalią erdvinę ašį. Taigi Platono mitologija, kuri yra susijusi su esybių hierarchija, taip pat yra tam tikras išsidėstymas, atveriantis konkretų kosmą ir jo konfigūraciją. Nėra jokios priežasties, kuri galėtų paaiškinti pačią hierarchiją, veikiau, kaip teigia Binswangeris, toks matmuo turi būti iš anksto sukurtas kaip pasaulio orientacija, kurios dėka galėtų būti viskas išdėstyta. Pavyzdžiui, turime aukštą ir žemą socialinį statusą, turime aukštesnius ir žemesnius jausmus, kai kurios formos yra aukštesnio arba žemesnio sudėtingumo – visa tai atveria tą pačią erdvinę konfigūraciją. Šis erdviškumas yra kosmiškas, tai – pasaulio ašis, sutampanti su mūsų sąmonės struktūra, kuri savo ruožtu nėra išvedama nei iš daiktų, nei iš subjektyvių įvykių, nepaisant to, ar jie yra laikomi fiziologiniais įspūdžiais ar psichologinėmis būsenomis. Mito kūrimas nėra tik dieviškų esybių, pirmapradžių herojų ir jų darbų aprašymas, nes pirmiausia tai yra kosminės konfigūracijos įsteigimas. Kaip kosmo steigėjos, dievybės įgyja dvi pagrindines funkcijas: visų pirma, jos transformuoja vieną kosmo struktūrą į kitą, antra, jos numato tam tikrą vietą ir padėtį šiame kosme bei atlieka jį steigiančius veiksmus. Kai kosmas yra įsteigiamas, kartu su šiuo įsteigimu koreliuoja ir sąmonės struktūros, kurių bazinė morfologija sutampa su šiuo kosmu, kurį kaip jau minėjome, laikome erdvės, laiko ir judėjimo struktūra.

Tačiau bazinės kosmo konfigūracijos kontekste ne vien dievybės, daiktai ir įvykiai yra patiriami ir įvardijami. Jei kosmas yra cikliškas, daiktai, kaip sakė Nyčė, juda amžinojo sugrįžimo rate. Jei kosmas yra tiesinis, serijinis, tada daiktai juda vienas paskui kitą ir net įgyja progresyvią raidą. Toliau ir ketinama aptarti šią kosmo konfigūraciją. 

Metodologiniai ir teoriniai svarstymai 

Jei priimsime aptartas prielaidas, jos turi būti įtrauktos į struktūrą, leidžiančią aptikti mitą kosmo koncepcijoje, kurioje mitas ir jame atvertos esybės bei galios įgyja gyvybingumą. Tokia struktūra kartu turi būti ir metodologinė, ir teorinė. Kadangi kalbame apie kultūrinį fenomeną išreikštą kalboje, kultuose bei ritualuose, šie fenomenai turi būti suprantami jų pačių principais, esančiais dar iki bet kokių redukuojančių aiškinimų. Tai reiškia, kad mūsų metodas turi būti pakankamai „lankstus“ tam, kad galėtų aprėpti tarpkultūrinius skirtumus.

Kitas metodo ir teorijos reikalavimas yra susijęs su kosmologijos reikšmingumu mituose. Kitaip tariant, su jo įvietinimu pasaulyje, nes labiausiai mus domina jo kilmė. Būtent ji leidžia lokalizuoti dievybes ir galias kosmo procesuose. Ir nors žmogiškuosius mitus Otto laiko teocentriniais, pats teocentrinis procesas tėra simboliškai išreikštas kosmocentrizmas. Šios interpretacijos reikšmė yra susijusi su faktu, jog dievybės visuomet turi savo apibrėžtą funkciją ir vietą kosme. Jie yra „aukščiausi” dangaus gyventojai, steigėjai arba kūrėjai, siūlantys konkrečią praktiką. Jų funkcijos ir veikla gali būti laikomos tam tikrais kodais, atveriančiais kosmo struktūrą taip, kaip kosmas yra patiriamas tam tikrų žmonių. Fenomenologiniu požiūriu, jokios tikrovės arba netikrovės negalėtume net teigti, jei neturėtume bent vieno ją išskleidžiančio patirties būdo. Kitaip tariant, kultūriniam mito tyrimui vis-a-vis reikia atitinkamo metodo, tam tikro patirties arba sąmonės ryšio tarp šios kultūros ir dabartinio supratimo.

Kultūrinės sąmonės tyrimas reikalauja tam tikros prieigos, kuri nėra išvedama iš jokios atskiros disciplinos. Kaip savo kūrinyje „Philosophy of culture as a method and a venture” pažymi Gebseris, kiekviena specifinė disciplina yra tik vienas iš daugelio kultūrinių aspektų, kuris niekuomet negali apimti visumos. Kaip jau buvo pasiūlyta Otto ir Pettazzoni, žmonės gyvena mitais, kurie, savo ruožtu, sudaro socialinių, kultūrinių įvykių ir veiksmų pagrindus.  Tokia mito sandara nėra adekvačiai prieinama naudojantis specifinių disciplinų terminais, nes, pavyzdžiui, racionalus kultūros išaiškinimo mitas, kurį pasitelkia antropologija, fizika ar net meno kritika negali juo remtis, kadangi jos pačios yra juo grįstos. Vadinasi, mito tyrimas reikalauja tokios prieigos, kuri nesutaptų su konkrečiu tos kultūros metodu. Dar daugiau, pati prieigos samprata, taikoma konkrečiai tyrimo sričiai, gali būti paveikta kultūrinių prietarų bei dualizmo tarp teorinio proto, kuris konstruoja ir taiko metodus, ir „išorinio” pasaulio arba konkretaus objekto. Kaip parodys mūsų tolimesnis svarstymas, šis dualizmas priešinasi kultūrinei sąmonei jau pačioje „pritaikymo” nuostatoje. Vadinasi, reikia rūpestingai atsiriboti nuo savo kultūrinės sąmonės, jos pagrindų ir ribų, idant pasirodytų mite išreikšta pamatinė kosmologija.

Šiame straipsnyje naudojama prieiga gali būti laikoma „kultūrinės sąmonės” konfigūracija. Ji suteikia vienodą legitimumą visiems mokslams ir menams. Ji ieško, kaip atverti pamatinę šių mokslų ir menų kosmologinę konfigūraciją. Tokia prieiga negali priklausyti nei „loginei matematikai” kaip visų empirinių mokslų pagrindui, nei filosofijai kaip humanitarinių mokslų pagrindui. Tiek empirinių mokslų, tiek filosofijos metodai buvo išplėtoti pačioje kultūroje ir tėra pačios kultūros kodai kultūrinėje sąmonėje. Tai reiškia, kad kultūrinės sąmonės prieiga skirtingus kultūrinius fenomenus, pavyzdžiui, humanitarinius mokslus, socialines struktūras, religijas ar kalbas priima kaip tam tikrus kodus, atveriančius kultūrinę pasaulio sąmonę. Konkretus kultūrinis fenomenas, pavyzdžiui, metodas, mokslas arba filosofija negali įgyti a priori statuso nagrinėjant visus kitus fenomenus, nes toks metodas būtų išgaunamas iš konkrečios kultūrinės sąmonės kodo būsenos. Tai veda prie klausimo apie paties kodo prigimtį.

  1. Nurodydamas ne į save, o į kažką kitą, kodas turi tapti anonimiškas, tai yra, jis turi išnykti prieš tai, į ką jis nurodo, o tai, į ką yra nurodoma, turi pasirodyti kodo dėka, net jeigu šį kodą sudaro skirtingi lygiai ir nuorodos. Pavyzdžiui, koks nors eilėraštis gali nurodyti į tam tikrą lingvistinę struktūrą, grožio supratimą ar konkretų ritualą. 
  2. Kodas turi būti perregimas arba diafoniškas, jį pirmiausia turi persmelkti tai, ką jis atveria. Galutinėje analizėje paaiškėtų, kad visi kultūriniai fenomenai, kūriniai ir struktūros turi būti perregimi ir atsiverti kultūrinės sąmonės pasaulyje. Net kultūrinėje sistemoje veikiantys natūralūs įvykiai sudaro interpretacijų matricą. Pavyzdžiui, kai kuriose rytų kultūros mąstymo tradicijose karvės yra šventos. 
  3. Atverdami tai, į ką nurodo, kodai turi implikuoti kitus kodus. Taip sudaromos tarpusavyje susijusių „reikšmių” matricos, savo įvairove atveriančios ir sudarančios pamatinės kultūrinės sąmonės konfigūracijų aibes. Pastovumo sąmonės nėra be kaitos sąmonės ir atvirkščiai. Tai yra vienas pagrindinių XX amžiaus tarpkultūrinių ir sąmonės tyrimų principų. Nuo Husserlio vaizduotės eksperimentų iki D. Frey’aus tapatumo ir skirtumo koncepcijų šis principas buvo pasitelkiamas sprendžiant sudėtingiausią sąmonės ir kultūros klausimą.
  4. Nurodydamas į kultūrinį sąmonės pasaulį, kodas sykiu gali numatyti ir tokias žmogiškas formas kaip vizualumas, lytėjimas ir audialumas, aptartas A. Gehleno diskusijose apie simbolizmą įvairiose patirties srityse. Tai reiškia, kad specifinis patirties laukas yra persipynęs su kodų sistema, kurioje viena kodų aibė, susieta su vienu patirties lauku, gali rodyti ir interpretuoti kitus laukus. Tai atmestų visų patirties laukų fiziologinį pagrindą ir nurodytų į fundamentalesnę sąmonės konfigūraciją, išreikštą įvairių sričių kodų dėka. Kitaip tariant, vienos patirties sričiai vyraujant kitos atžvilgiu, kodai gali interpretuoti ir išversti vienos srities kodus kitų kodų terminais. Tokia galimybė nurodo ne tik į fundamentalesnį sąmonės lygį, bet ir į tai, kad pačią kodų matricą implikuoja fundamentali kultūrinė sąmonė. Nebūtina teigti, jog sąmonė projektuoja kodų sistemą tam, kad įkurtų kultūrinį pasaulį. Projektavimo teorija jau buvo pakankamai sukritikuota tokių mokslininkų kaip Klages, Gebser, Marleau-Ponty ir kitų. Tie patys kodai, atverdami sąmonės struktūrą, kartu atveria ir kultūrinę sąmonės konfigūraciją, o sykiu ir pačią kultūrinę sąmonę. Kultūrinės sąmonės ribotumas sudaro prielaidas, kurios įtvirtina ontologiją, galinčią pagrįsti visus patirtinius ir kultūrinius procesus. Tačiau šiame tekste laikomasi priešingos nuostatos: ontologiniai teiginiai ne tik priklauso kultūriniam sąmonės kontekstui, bet būtent ir atveria šį kontekstą. Šiame kontekste nedalyvaujantys esiniai ir realijos tiesiog atsiduria anapus šio kultūrinio konteksto prielaidų. 
  5. Kodas, būdamas perregimas, parodo, o sykiu ir įgarsina kultūrinės sąmonės reikšmę. Tai regime tokiuose fenomenuose kaip religiniai ritualai, istoriniai dokumentai ar didvyrių statulos. Tai ir sudaro kultūrinės sąmonės istorinę, o galiausiai ir paties pasaulio atmintį. Tai išplečia kodo galią tiek, jog jis gali aprėpti kiekvieną naujovę, įtraukdamas ją į savo nuorodų (significations) ir reikšmių (implications) sritį. Bet kokia transformuojanti naujovė turi būti tiek aprėpianti ir potenciali, kad sukrėstų kultūrinės sąmonės pagrindus ir transformuotų juos taip, kad jie galėtų integruoti tą naujovę. Tokiu būdu susiformuoja nauja kosmologija ir naujas pasaulis. 

Metodologinės refleksijos rezultatai

  1. Įvairūs kultūriniai komponentai turi būti laikomi fenomenais tiesiogine to žodžio prasme. „Kažko pasirodymas”, nesvarbu, kaip giliai toks fenomenas būtų tiriamas, galiausiai atsivers kaip kultūrinė sąmonė ir jos pasaulis. Taigi konkreti dievybė turi būti suvokiama pagal jos pačios tvarką kaip priklausanti konkrečiai kultūrai ir konkrečiai atverianti duotą kultūrinę sąmonę. Simboliai ir tai, kaip jie simbolizuoja dievybę, turi būti laikomi skaidrūs dievybės atžvilgiu. Taigi dievybė yra savo vietą ir funkciją turintis fenomenas, sykiu grindžiantis ir kultūrinio pasaulio pasirodymą.
  2. Siekiant atskirti įvairius fenomenus, svarbu „iškoduoti“, kam jie priklauso. Ši procedūra veda į platesnį kontekstą, pasirodantį įvairių fenomenų dėka, tai, pavyzdžiui, gali būti kalba, mokslai, menai, teorijos, socialinės praktikos, religijos, kultai, architektūra, moralė ir panašiai. Taip pat turėtų būti suvokta, kad šie fenomenai gali būti daugiasluoksniai. Konkreti lingvistinė išraiška gali atverti konkretų kultą arba ritualą, kuris savo ruožtu nurodytų į konkrečią dievybę, galinčią pagrįsti kultūrinės sąmonės ir jos kosmo kodą. Taigi įvairius fenomenus tarpusavyje telkia ta pati konfigūracija. 
  3. Kultūrinės sąmonės konfigūracijos ieškojimas, o sykiu ir kosmo suvokimas dar nereiškia, jog tapatybė tėra yra lingvistinis, konceptualus arba indukcinis apibendrinimas. Veikiau pačios identiškos struktūros yra perregimos ir tiriamą fenomeną persmelkia kaip tinkamos visiems fenomenams. Jos yra perregimos, jos įgarsina pačią kultūrinę sąmonę bei jos kosmą. Patys fenomenai ir pirmapradės duotys, kurių fenomenais jie yra, atskiriamos tik logiškai. 
  4. Sąmonės aiškinimas yra pabrėžtinai fiziologinis, psichologinis arba geriausiu atveju remiasi vizualiniu, audialiniu ir kitais patirties klodais. Pabrėžtina, kad kultūrinė sąmonė ir jos kodai nėra išvedami nei iš paties mokslo, nei iš patyrimo. Pavyzdžiui, Strauso muzika koreliuoja su konkrečia erdvės ir laiko struktūra, sudarančią kosmą. Konkrečiai patirties sričiai parodoma, kad ritminė laikinė struktūra koreliuoja su garsiniu lauku, tuo tarpu tiesinė laiko struktūra – su vizualine patirtimi. Tačiau tai nereiškia, jog tokios struktūros yra išvedamos iš konkrečių sričių. Vienos srities dominavimas parodo, jog konkreti tos srities struktūra yra geriausiai tinkamas kodas tam tikros kultūrinės sąmonės pasaulyje. Kruopščiu tyrimu parodoma, jog konkretūs patirties laukai ir jų vaizdavimas pabrėžia konkrečias organines zonas. Šių sričių kodai yra pernešami tarp skirtingų sričių tiek, kiek skirtingos sritys persidengia iš anksto dominuojančiu srities kodu. Tai rodo, kad pamatinės kultūrinės sąmonės pasaulio struktūros yra ankstesnės už konkrečios srities sureikšminimą ir konkrečios organinės zonos išryškinimą

Ciklinis poliariškumų kosmas

Ne iš manęs, bet iš mano motinos ateina pasakojimas, jog dangus ir žemė kažkada buvo kartu, sako Hesiodas. Gigantai sutelkė didvyriškas pastangas, idant sukurtų Ur Riss, pirmapradį žemės ir dangaus atskyrimą, ir sykiu atvertų šių dviejų sferų poliariškumą. Tai yra sužmogintas dievybių ir demoniškų figūrų, atskiriančių polių prigimtį (o taip pat ir jų tarpusavio ryšį) poliariškumas. Šis ryšys nėra statiškas, veikiau čia esama dinamiškos įtampos, kai kai kurios vieno polio figūrų charakteristikos yra priskiriamos kito polio figūroms. Įtampa ir judėjimas tarp skirtingų polių yra simbolizuojamas figūrų judėjimu nuo vienos prie kitos. Titanai, kurie valdė dangų, buvo nugalėti ir tapo požemio pasaulio valdovais. Mylimas kažkurio dievo angelas nupuolė ir tapo dievo priešingybe. Žmogaus nuopuolio mitas turi tą pačią funkciją. 

Judėjimas tarp skirtingų polių reiškia, kad poliariškumai yra palaikomi ir pasirodo tik tokiame judėjime, kuris reikalauja ritminio proceso tarp šių polių, o ritminis procesas yra ciklinis – pavyzdžiui, Krono mitas. Kronas yra Urano ir Gajos sūnus, dangaus ir žemės vaikas, simbolizuojantis atsiskleidusio kosmo poliariškumą. Judėjimas ir įtampa tarp žemės ir dangaus, kurią kuria Kronas, taip pat yra judėjimas, pagrindžiantis cikliškumą. Kronas – laiko tėvas yra ir ciklinio laiko simbolis. Kosmas yra suprantamas kaip ciklinis judėjimas tarp polių, vienam poliui leidžiantis tapti kitu. Kosmas nėra orientuotas arba į ką nors nukreiptas, jis nėra teleologinis ir neturi trimatės sąmonės. Mitinės figūros juda įvaizdžių greičiu, vieno poliaus pasirodymas taip pat yra judėjimas kito poliaus link. Tai gali simbolizuoti ir tam tikras požiūris į gyvenimą ir mirtį, kurį galima aptikti senovės egiptiečių gyvųjų ir mirusių sielų vaizdiniuose. Netgi Špenglerio civilizaciniuose cikluose, judėjimas gyvenimo link sykiu yra ir judėjimas link mirties, o tai atveria tam tikrą supratimą apie reinkarnaciją. Šis polių cikliškumas pasirodo ir lingvistinėse išraiškose. Herakleitas sako, kad žemė gimsta iš vandens, ugnis iš žemės, oras iš ugnies, o vanduo iš oro. Šventas Jonas sako, kad pradžioje buvo žodis, ir tas žodis buvo su Dievu, ir pats dievas buvo žodis.

Rytuose, kaip tvirtina Frey’us, tokios figūros kaip Buda simbolizuoja ritminius procesus, kurie galiausiai veda prie cikliškos reinkarnacijų rato kosmologijos ir kosminių ciklų amžių (eons) koncepcijos. Kinijoje Tai chi aprėpia poliariškumo ritmus, kuriuose šviesa apima tamsą, o tamsa – šviesą, vaizduojant tai kaip judėjimą ratu. Galime paminėti ir Inkų bei Actekų kosminius ciklus, vaizduojamus religinėse ceremonijose bei kasdieniame gyvenime. Vyro ir moters poliškumas, andrologija, jin ir jan, nėra vien statiški komponentai, tai judėjimas, kiekvienam poliui leidžiantis būti persmelktam kito. Šį judėjimą įkūnija ir graikų požiūris, kuris regi kosmą, valdomą meilės ir neapykantos, kuriame dominuoja vienas arba kitas, sukurdamas ciklišką judėjimą. Šios esybės ir įvykiai yra simboliški, per juos regima kosminės sąmonės konfigūracija ir struktūra, dominuojanti konkrečioje kultūroje. Tai kultūrinė sąmonė ir pasaulis, sudarantys supratimo matricą visiems įvykiams ir žmogaus reikalams. Net ir gamtai taikoma ta pati kosmo interpretacija: ji suvokiama kaip ciklinis sezoninių poliariškumų, dangaus skliauto ir kasdienės dienos-nakties judėjimas. 

Linijinis kosmas

Kaip jau minėta, kosminės konfigūracijos ir kultūrinės sąmonės transformacija atsiranda ne dėl konkrečių priežasčių, o dėl kūrybiško daiktų ir įvykių persiderinimo į naują arba kitokią konfigūraciją. Tokių pokyčių ir persiderinimo pavyzdžiu gali būti pasirinktas mitas apie Atėnės gimimą ir po jos gimimo prasidėjęs kosmo tobulėjimas Atėnuose. Prisimenama, jog Atėnė gimė iš Dzeuso galvos, iš „aukštesnio” principo buvimo vietos, proto. Visos figūros, dalyvaujančios gimime, pabrėžia šį „aukštesnį“ principą savo vardų kilmėje. Atėnės motina yra Metidė, o gimimo oficiatoriai (pribuvėjos) – Hermes ir Prometėjas. Šaknis „me“ nurodo į protą, „aukščiausiąjį“ valdantį principą. Regime tiesiogiai neišreikštą erdvinę koordinaciją, laikančiosios vertikalios ašies įsteigimą. Atėnė pasirodo jau užaugusi ir galinti nukreipti ietį tiesiai į taikinį: šis judesys pabrėžia jau horizontalų veiksmą, taigi steigia horizontalią ašį. Abi ašys yra linijinės ir latentiškos erdvinės sąmonės atžvilgiu. Išvydęs jos gimimą, pats Helijas sustoja danguje nustebęs ir šitaip sutrikdydamas ciklišką judėjimą. Lygiai taip pat didysis Okeanas, simbolizuodamas ritminį procesą riaumoja iš įsiūčio. Pats mitas skelbia ciklinio poliarinio kosmo ir kultūrinės sąmonės pabaigą. Horizontali ašis su savo kryptimi iš kairės į dešinę suteikia daiktams jų linijinę kryptį, laikas taip pat tampa linijinis ir serijinis. 

Iš to kylantys filosofiniai mitai ir mitologija žymi linijiniu kryptiniu laiku paremtos erdvinės kosmologijos atsiskleidimą. Šioje analizėje galime išryškinti tris pagrindinius aspektus:

  1. Atsiranda platoniškas mitas apie pasaulį, kuriame egzistuoja tobulos ir aukščiausios idėjos. Visus fenomenus Platonas išdėsto vertikalia ašimi, vienus aukščiau, kitus žemiau. Šis išdėstymas buvo simbolizuojamas hierarchiniu fenomenų pozicionavimu: nuo paties tobuliausio ir aukščiausio iki mažiausiai tobulo ir paties žemiausio. Nuo tobulų, nekintančių idėjų iki trapių šešėlių, nuo proto prie kūno. Čia svarbu ne tai, ar Platono pavyzdys buvo teisingas, ne tai, kaip jis atskleidė metafizinius ir ontologinius esinių statusus, čia svarbus yra pats būdas, kuriuo jos buvo išdėstytos. Šis būdas atveria pasaulį, o sykiu ir tą sąmonės struktūrą, kurios kontekste esiniai ir įvykiai įgyja prasmę. 
  2. Horizontalaus, tiesinio, serijinio matmens pasirodymas simbolizuojamas pabrėžiant kryptingumą, orientaciją, ieškant teisingo kelią. Tai vaizduojama įvairiuose didvyrių kelionių mituose, simbolizuojančiuose krypties, orientacijos, nustatyto kelio ir tikslo reikšmę. Tai ir yra kosmo būties išdėstymas serijiniu būdu.
  3. Ribos (peras) sąvokos pasirodymas kaip idėjos ir telos šaltinis. Idėja yra forma, kuri kažką riboja, o telos yra galutinis formos realizavimasis, atveriantis jos ribą. Net ir aukščiausios spekuliacijos atveria kosmo išdėstymą. Aristotelio pirmasis judintojas, nors ir aiškinamas metafiziškai, kaip save mąstanti mintis, galiausiai yra kosmo simbolis: jis atveria laikišką pasaulio kryptingumą ir visus daiktus jame nukreiptus į išsipildymą formoje, o kartu ir riboje. Pirmasis judintojas, vėliau aiškinamas kaip krikščioniškasis Dievas, yra pasaulio simboliškumas ir orientuota sąmonė, dalykus ir įvykius interpretuojanti kaip sutvarkytus vertikalios ir horizontalios ašies principais. Šio dievo mitas yra kultūrinės sąmonės ir būdo simboliškumas, kuriuo yra sutvarkytas pats kosmas

Aukščiausios būties mitas pasirodo kaip protas, per kurį suvokiame laikinę materialaus erdvinio pasaulio orientaciją. Sykiu ji sukuria laiko ir erdvės dualizmą, iš kurio kyla kiti dualizmai, įsitvirtinę Vakarų kultūroje: pasaulis-dievas, subjektas-objektas, šviesa-tamsa ir kiti. Analizuodami vieną iš šių vedinių, pavyzdžiui, subjektas-objektas, galime parodyti, kad subjektas, net ir pridengtas tokiais „dangalais“ kaip siela ar protas, iš esmės tėra laiko simboliškumas. Jei Aristotelis klausia, ar laikas priklauso „sielos skaičiavimui”, tai Augustinas visiškai užtikrintai teigia, kad laikas yra siela. Kūnas yra erdviškas, o siela yra laikiška. Tą patį vėliau išreiškė ir Dekartas kalbėdamas apie proto ir kūno dualizmą. Kūnas yra erdvinis, o protas – skaičiuojantis, dinamiškas, taigi ir laikiškas. Proto skaičiavimai yra kryptingi, erdviniams dalykams suteikiantys laikinę kryptį, taigi sąmonės dinamizmas yra redukuojamas į tiesinę seką, kuri yra priešinama bazinei erdvės koncepcijai, pagal kurią daiktai yra išdėstomi vienas šalia arba už kito. Erdvinė sąmonė tarpsta, o sykiu interpretuoja save erdvėje: ego yra pozicionuotas kaip vieta, iš kurios regimas objektas. Priėmus šią nuostatą, kitame žingsnyje sąmonė jau yra visiškai sudaiktinama, o šiuolaikiniai fiziologai ar psichologai eina dar toliau ir sąmonės ieško įvairiose kūno dalyse. Materializmo mitas ir jo judėjimas link visa ko sudaiktinimo moderniajam amžiui yra esmingas. Nepaisant to, jame matyti pasaulio ir erdvės konfigūracija, pasiekta dar graikų mintyje: trimatė erdvė, leidžianti vertikalų ir horizontalų įvykių išdėstymą. Moderniajame amžiuje dominuojantys materializmo ir subjektyvaus idealizmo mitai yra simboliai, per kuriuos yra atveriamas kosmas, šiems mitams suteikiantis prasmę. Pastarieji įgyja prasmę atverdami kosmo, kuriame jie funkcionuoja, struktūras. Būtent todėl cituojami tie autoriai, kurie tvirtina, jog mitas yra nei antropocentriškas, nei sociocentriškas, o būtent teocentriškas ir galiausiai kosmocentriškas. Nesvarbu, ar mitologizuosime dievus, didvyrius, materiją ar protą. Tai, ką laikysime pasaulio pagrindais, galiausiai parodys, kokio tipo konfigūracija pasižymi pasaulis. 

Nors esama įvairių radikalių judėjimų, tvirtinančių, jog esminį mūsų pasaulio supratimą jie jau transformavo, atidžiau juos patyrinėję pamatysime, jog jie vis dar konservatyviai laikosi kosmo, atsiradusio dar Graikijoje. Pavyzdžiui, marksizmas, kurio konfigūracija pasižymi teologiniu laikiniu kosmo kryptingumu ir aktualizuotu utopinės būsenos dieviškumu. Lygiai kaip ir minėtasis Aristotelio pirmasis judintojas, kurio atžvilgiu visa juda vedami traukos ir simbolizuoja laikinę kosmo orientaciją, taip ir utopinis marksizmo būvis juda traukiamas utopijos link ir atveria laikinę istorijos kryptį. Tvirtinimas, kad materialios sąlygos keičia istoriją yra antrinis jau priimto laikinio, nuoseklaus įvykio atskleidimo, vedančio materialų procesą sprendimo link, atžvilgiu. Utopinė būsena yra materialių sąlygų pertvarkymas, kurį grindžia erdvinės metaforos, serijinis laikas bei atitinkama kultūrinė sąmonė. Ir ši kosmologinė konfigūracija leidžia jai save vadinti „moksline”.

Post scriptum

Galima pateikti daug argumentų, tvirtinančių, jog mitai ir juose vaizduojamos būtybės veda prie įvairių ontologinių ir metafizinių spekuliacijų bei kontroversijų. Šiame tekste visgi siekiama apibrėžti kosmą, kurį atveria mitiniai fenomenai, duoti kaip kultūrinė sąmonė. Kadangi šie fenomenai vaidina reikšmingą vaidmenį žmogaus gyvenime ir kultūroje, juos laikome kultūriškai gyvybingais ir simboliškais. Nors jos ir buvo interpretuojamos sociologiškai, ekonomiškai ir net ideologiškai, panašu, jog esama ir kitų funkcijų, kurias jos atlieka, būtent, kosmologinių. Jų pačių neginčijant, tekste pabrėžiame simbolinį kitokių interpretacijų matmenį, kuris yra kosminis ir sykiu atveriantis kultūrinės sąmonės struktūrą.


[1] Pawnee, Cheroke, Pima (uto-actekų lingvistinė šeima), Yavapai ir kitos gentys.