Mito garsas

Prieš pradėdami svarstyti mitologinę sąmonę, trumpai apžvelgsime jau žinomas studijas ir teorijas, mitologiją aiškinančias moksliniu pagrindu. Parodysime, kad jos supainioja skirtingus patirties klodus, mat remiasi nepagrįstomis modernybės mąstymo prielaidomis, dėl kurių mitologija netenka savasties ir tampa „įrankiškos” sąmonės objektu. Pirmiausia mitologija nubloškiama į pasakų karalystę, tuomet ji atskiriama nuo gyvybingos plotmės, o galiausiai ir pats gyvybingumas redukuojamas į subjektyvų žmogaus pasaulį. To pasėkoje mitologinė patirtis ne tik netenka savo pagrindo, bet ir praranda visuotinumą. Nėra abejonės, jog mitologijos ir gyvybingo pasaulio klodai yra glaudžiai susiję. Tačiau, atskleidžiant jų specifines savybes, o ypač jų skirtingas laiko-erdvės bei judesio sampratas, svarbu šiuos klodus analizuoti atskirai. Parodysime, jog šių dviejų pasaulio klodų – gyvybingumo ir mitologijos – integracija yra vienpusė. Pirmasis, gyvybingumo polius, yra grindžiantis, antrasis, mitologinis, integruoja visa, kas gyvybinga – ir apima visą kosmą. Pamatysime, jog gyvybingumo samprata yra susijusi ne tik su vitaliniais santykiais, bet ir su moderniąja valios metafizika, kurioje, anot visų modernybės ir postmodernybės tekstų, viską lemia jėga. Taip pat svarbu pastebėti, jog tiriant mitologinę kalbą, taip pat tenka atskirai tyrinėti garso klodą, kuris daugumos mitologijos tyrinėtojų buvo pražiūrėtas. Tačiau pirmiausia reikėtų trumpai apžvelgti etnografijos mokslininkų tyrinėjimus ir jų teiginius. 

Moksliniai aiškinimai

Iškilus moderniajai Vakarų metafizikai, sociologijos mokslas žadėjo paaiškinti skirtingose civilizacijose gyvenusių žmonių papročius. Tačiau dauguma vakariečių sociologų didžiausią dėmesį sutelkė į mažas egzotines etnines gentis, kurios turėjo atskleisti „nekaltas“, pirmines bendruomenės struktūras ir „grynus“ gyvybingumo ritualus. Prancūzų filosofas, etnologas Lucienas Lévy-Bruhlis teigė, jog mums reikia suprasti dvasinį primityvių žmonių pasaulį. Šis siekis remiasi nuostata, jog moderniosios bendruomenės esančios pernelyg sudėtingos, o šis sudėtingumas maskuoja pirmapradę universalią ritualų patirtį. Žvelgiant iš metodologinės perspektyvos, tenka pripažinti, jog esama neperžengiamos prarajos skiriančios ne tik skirtingas kultūras, bet ir šiuolaikinę bendruomenę nuo pirmykštės. Etnologų aprašymuose, kuomet aprašinėjant kurią nors itin svetimą bendruomenę pradedamos kurti mistifikacijas, tyrinėjama gentis netikėtai nustemba išvydus savo pačios papročių aprašus. Tą regime susidūrus dviem skirtingiems „originalumams“. Tokia praktika persmelkia visą teorinę vaizduotę ir yra aptinkama sociologų (Émile‘io Durkheimo) bei etnologų (Bronislawo Malinowskio) tekstuose. Jų darbai padėjo sukurti klasikinio teorinio tyrinėjimo pagrindus ir nubrėžė sociologijos bei iki šiol neperžengtas etnografijos ribas. 

Atlikti tyrinėjimai leido metodologiškai pažvelgti į patirtį, ištinkančią susidūrus su kultūros atžvilgiu kitokiu. Šioje sandūroje atsiveria kontekstas, leidžiantis patirti kito tapatybę per jos skirtumą. Kita problema iškyla tada, kai, nepaisant didžiausių sociologijos teoretikų ir etnografų pastangų, tam tikros sąvokos yra primetamos kitoms kultūroms be jokios kritinės refleksijos. Turimi omenyje tokie „išaiškinimai“, kaip genties siekis išlaikyti tęstinumą, jos pragmatiniai poreikiai, mirties patirtis ir simbolinės pastangos ją peržengti ar net dviejų pasaulių hipotezė. Šiuo atveju metodologiniai klausimai tampa neišvengiami, ypač liečiantys tų kitų interpretacijos galimybes. Jei kiti ir jų ritualai sudaro „tekstą“, tai jis turi būti suprantamas savajame „kontekste“. Vakarų mąstymui būdingas reikalavimas, jog kiekvienas tekstas priklausytų savo istoriniam kon-tekstui. Jei tyrinėtojas gyvendamas savo istoriniame ir kultūriniame kon-tekste jį pasitelkia siekdamas suprasti kitus, tai jis, šitaip „skaitydamas“ kitus iš savo, o ne iš jų kon-teksto klysta, ir tokiu atveju kito kaip – kaip skirtingo – nebelieka. Tyrinėtojo kon-teksto horizontas uzurpuoja kitą be jokio nepažinto likučio, todėl nebelieka skirtumo tarp tyrinėtojo ir šio kito. Kitaip tariant, tyrinėtojas, užuot primetęs savo patirtį, kaip pamatinę, turėtų ieškoti pamatinės patirties, kuri būtų jų abiejų patirties sąlyga. Tokia patirtis yra įvairiausių metodologijų galimybės sąlyga: nuo pozityvistinės, hermeneutinės, semiotinės iki fenomenologinės. Ji neturi nei specifinės vietos, nei kultūrinės priklausomybės, nei perspektyvos.

Svarbu pastebėti ir tai, kad kitas, būdamas sunkiai „pažįstamas“, nebūtinai turi būti pirminiu, mat jis gali priklausyti bendruomenei, kuri pati skyla į dvi tarpusavyje nesuderinamas grupes. Taip atsitiko Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu. Anot Durkheimo, visos pastangos susitaikyti nuėjo niekais, įskaitant ir garsiuosius Auguste‘o Comte‘o sukurtų naujųjų sociologinių mokslų pažadus. Pasak Durkheimo, racionalumo pažanga perkopusi primityvumo ir metafizikos stadijas dabar jau galinti pateikti „moksliškai neutralius“ įvairių bendruomenių problemų paaiškinimus. Jo manymu, turėtų būti aišku, jog neutralumas galės būti suteiktas bet kam, o atrasta „racionali pusiausvyra“ įgalins galutinį sutarimą tarp radikaliai skirtingų pažiūrų. Tačiau pasirodė, jog tikroji problema yra pats mokslas: abi pusės – revoliucionieriai nuo 1830-ųjų metų liepos iki 1871-ųjų Paryžiaus komunos ir buržuazijos klasė, – gindamos savo pozicijas, rėmėsi mokslu bei racionalumu ir kiekviena pusė teigė, jog būtent jų pozicija esanti moksliškai neutrali ir turinti būti įteisinta. Iš esmės mokslas nepajėgė panaikinti bendruomenės ir individų interesų susipriešinimo. Jis neįstengė sukurti ir visuotinio solidarumo. Anot Durkheimo, reikia atsisakyti mokslinės prielaidos, kuri pradeda nuo skirtumų, ir pradėti nuo prielaidos, jog pirminis mokslinio tyrinėjimo vienetas yra bendruomenė. Juk net priimant prielaidą, jog individai yra konkretūs bendruomenės vienetai, bendruomenė vis vien peržengia individus savo tęstinumu. Tačiau tokios teorinės prielaidos įteisinimas reikštų individo trūkumų ir ribotumo pripažinimą, o tai, savo ruožtu, suvaržytų ir patį tyrinėtoją. Minėta Durkheimo nuostata leido jam aptikti bendruomenės solidarumo pagrindą, ypač modernybės laikais, kuriems būdingas intensyvus darbo pasidalijimas, kuriantis neišvengiamas sąsajas, taigi ir neišvengiamą solidarumą. Tačiau veikiai pasirodė tokios pozicijos spragos, kadangi individai ir grupės netrukus ėmė rūpintis vien tik savo pavieniais reikalais ir pradėjo kovoti su kitais dėl išlikimo.

Esant tokiai situacijai, sociologijos teoretikai ir etnografai turėjo ieškoti kitų solidarumo pagrindų. Nors daug tyrinėtojų atkreipė dėmesį į mitologiją, to nepakako, nes buvo manoma, kad veikdama vien tik pasakojimų ir vaizduotės plotmėje, ji negalėjo sukurti pakankamų pagrindų bendruomenės solidarumui. Nors mitai buvo tapatinami su religija, Durkheimas ieškojo pirminių religijos formų, kuriose mitologiniai pasakojimai tik įteisintų ritualus, tačiau neatskleistų jų esmės. Laimei, sociologijos teoretikams, siekiantiems aptikti bendruomenės solidarumo pagrindus, etnografų tyrinėjimai parodė, jog esama tokių pirmapradės religijos apraiškų, kurios savo grynumu gali suteikti galimybę suprasti bendruomenės solidarumo pagrindus įvairiais būdais. Taigi teko remtis tokių etnografų kaip Herbertas Spenceris, Francis Gillenas, Theodoras Strehlowas ir Jamesas Frazeris aborigenų genčių studijomis. Pirmines religijos formas Frazeris vadino totemizmu. Totemistinis mąstymas priklauso gentims, save apibrėžiančioms tam tikru vardu, kuriuo įvardinamas ne atskiras individas, bet visa gentis. Jis paprastai būna perimtas iš gamtinės būtybės, kurios pavadinimas taip pat išreiškia visą rūšį, o ne pavienę būtybę. Totemas yra įkūnytas „daikte“, nesvarbu, ar tai būtų raižinys smėlyje, ypatingai susiformavęs medis, akmuo ar gyvūnas. Ritualo metu reikalaujama, kad genties nariai susitapatintu su „aukštesnį“ statusą turinčiu totemo įvaizdžiu. Šiam tikslui naudojama tam tikra apranga, dažai, papuošalai, šukuosenos. Totemą įkūnijantis daiktas yra šventas. Žinoma, šventumas nėra daikto ypatybė – tai yra tai, kas daikte „įrašyta“, o toks „įrašymas“ perkelia daiktą į kitą plotmę.

Tačiau vien totemas dėl savo magiško pavadinimo nėra pakankamas ritualų šaltinis. Šalia jo stovi „protėviai“, „pašaukę“ gentį tęsti tradiciją. Būtent jie užtikrina palikuoniams ir vaikaičiams tapatybę. Didžiausias genties dėmesys krypsta į „šventuosius turtus“, kurių netekimas reikštų visuotinį genties nuskurdimą ir tokį praradimą, po kurio gentis niekada „nebeatsigautų“. Svarbiausia čia yra tai, kad išlaikoma pusiausvyra tarp „kasdienybės“ ir „šventumo“ plotmių. Šios įtampos esama visuose ritualuose, kurie ir padalina kosmą į dvi plotmes. Šventi daiktai yra atskiriami ir itin saugojami įstatymo. Kasdieniai dalykai negali būti painiojami su šventais. Tačiau būtina suvokti, jog kasdienybės plotmei būdingos taisyklės kilo iš šventumo plotmės, ir tik šių taisyklių besilaikydamas individas įgyja statusą savo bendruomenėje. Nors šventi daiktai gali turėti ir įprastą pavidalą, ypatingas jų šventumas gali suteikti jiems patį reikšmingiausią statusą. Net ir pačių ritualų taisyklės yra nustatomos kurio nors švento daikto ar šventos būtybės, jau nekalbant apie tokius svarbius bendruomenės veiksmus ir santykius kaip vedybos, socialinis statusas ar net genties pratęsimo „apeigos“. Nors skirtumas tarp šių dviejų plotmių yra absoliutus, jas atskirianti jėga glūdi paties totemo šventume. 

Pagrindinis ritualų bruožas nėra tikėjimas dievybėmis, dvasiomis arba kasdienės aplinkos daiktais, mat bet koks tikėjimas pirmiausia yra paremtas laikinumą pranokstančia patirtimi, įvaizdžiais ar nepaprastais reiškiniais. Tokio patyrimo metu atsiveria duotybė, energija ar jėga, kuri persmelkia visą sąmonę ir jausmus. Atsiveria tai, kas individą arba visą gentį pakelia virš visų kitų genčių ir daiktų. Ši jėga nėra asmeniška ar lokali, ji prasiskverbia visur. Daiktai, būtybės ir gyvūnai, kuriuos ši paslaptinga jėga palietė ir persmelkė laikomi šventais. Šios patirties pavyzdžių galime aptikti Melanezijos mana, Šiaurės Amerikos wakan ir orenda ir kitų archainių genčių gyvenime. Susidūrimas su tokia jėga galimas tik virš-žmogiškoje plotmėje. Pagal kai kurių teoretikų ir etnografų genčių tyrinėjimus, Australijos aborigenų tradicijoje ši patirtis galiausiai sutampa su bendruomeniniu, amžinu ir neišvengiamu gyvenimu. Genties patirtis laikoma pranašesne už pavienio žmogaus patirtį, nes ji radosi iš virš-žmogiškos plotmės. Ji atsiveria žmogui „pasikeitus“ savo kasdienybėje, pasikeičia ir pati kasdienybė. Šio neišvengiamo pokyčio jėga žmogų užlieja su tokia banga, jog šis jau nebegali savęs atpažinti. Kai šis pokytis apima visus bendruomenės narius, jis virsta visuotiniu, o tai, anot teoretikų ir etnografų, sutampa su pirmykšte religija. Galima teigti, jog nuo to momento bendruomenės gyvenimas ima svyruoti tarp ritualinės veiklos ir kasdienės praktikos, kurioje visa aplinka pasižymi pažįstamomis išraiškomis: kažkas yra patrauklu, kažkas kelia baimę, nuobodulį, jausmingumą ir panašiai. Ritualo metu pasikeičia viskas – ir aplinka, ir žmonės, nei daiktai, nei žmonės nebepriklauso „patys sau“. Apranga, kaukės, judesiai, nesąmoningi šūksniai atveria tą keistą perversmą ir perėjimą į visai kitą plotmę: joje viskas intensyvu, įaudrinta, siaubinga, persmelkta kasdienybėje neaptinkamų jėgų. Siekdamas įsilieti į šią plotmę, žmogus privalo dalyvauti rituale ir, įgijęs nepaprastų galių, jausmų bei elgsenos būdų, tapti visai kitu.

Bet kodėl šios jėgos yra įkūnytos būtent totemo pavidalu? Manoma, jog gyvūnas arba augalas suteikia genčiai savo vardą ir ją saugo, tad vien jau šios būtybės įvardijimas kelia visos genties pagarbą, nuostabą ir ypatingus jausmus, jėgas ir tokio susitapatinimo su šia būtybe suvokimą, jog ji galiausiai tampa tos jėgos simboliu. Totemas yra tokia esatis, kuri ritualinio virsmo metu įgyja simbolinį pavidalą. Visi susivienija su totemine būtybe – gyvūnu ir tuo būdu vienas kitam priklauso. Jie yra nelyginant tų pačių šią gentį sukūrusių protėvių vaikai. Tačiau totemas lemia kur kas daugiau nei vien genties vienybę. Visi daiktai ir įvykiai tampa genties nariais – nuo žolynų iki žvaigždžių takų, kiekvienas ritualo metu įgyja savo vietą ir likimą. Ritualo metu žmonės sutampa su totemine būtybe – vandenų gyvūnais, girių medžiais, kalvų ir smėlynų kontūrais bei žvaigždynais. Taip susikuria genealoginės sąsajos tarp visai skirtingų daiktų ir įvykių, kurie sudaro vienovę, iškeliančią virš-žmogiškas savybes, susitelkusias toteminiame simbolyje. Ritualinės totemo patirties metu gentis įtraukiama į kosminę visumą. Totemo akivaizdoje gentis ir kosmas simboliškai susitapatina. Tai reiškia, jog visi daiktai, esantys anapus kasdienybės, tampa genties pilnatvės dalimi ir sukuria simbolinę aplinką, kurioje kiekvienas daiktas ir įvykis įgyja tam tikrą vietą ir reikšmę. Tačiau, remiantis sociologinėmis teorijomis, toks kosmas yra kuriamas siekiant kontroliuoti aplinką, ir išlaikyti bendruomenės tęstinumą, solidarumą bei gerovę. Kalbėdamas visų sociologijos teoretikų, ypač moderniųjų, vardu, Niklasas Luhmannas teigia, kad ritualo samprata iš esmės yra pagrįsta „tikslingu racionalumu“. Modernioji „valios metafizika“ eina dar toliau ir priima „tylią” metodologinę prielaidą, kad viską – taip pat ir ritualus, kuriais esą siekiama užtikrinti genties ar rūšies tęstinumą, paaiškina „genetiniai impulsai“. 

Tačiau ar tokia interpretacija išties paaiškina ritualus? Malinowskis ritualo sampratą radikalizavo tvirtindamas, jog visuose ritualuose – pradedant primityviąja magija ir baigiant laidotuvių apeigomis – įgyjamos tapatybės (pavyzdžiui, iniciacijos, krikšto ar net Šventų Mišių metu) siejasi su pirmaprade nuostabos patirtimi. Svarbiausia tai, jog visuose ritualuose glūdinti pirmapradė nuostaba negali būti laikoma vien primityvių genčių neracionalumo apraiška ar žmonijos, esančios pradinėje raidos būklėje, pastanga „paaiškinti“ pasaulį, nesiremiant mokslu. Anot jo, žmogus patiria nuostabą jau vien todėl, jog susidurdamas su fizinėmis ir psichologinėmis ribomis jis siekia jas peržengti, ypač mirties akivaizdoje. Taigi ritualuose išreikšti mitai yra pagrįsti tikrovės patirtimi ir laikytini ne pasakomis, o veikiau išgyvenama patirtimi, pasirodžiusia dar neatmenamais laikais ir išliekančia pagrindine genties morfologija. Visos bendruomenės taisyklės ir vaidmenys, įstatymai ir įteisinimai yra mitologiniai, kitaip tariant, pasirodydami ritualuose mitai įteisina bendruomenės taisykles. Mitiniai pasakojimai „atveria“ daug kilnesnę ir reikšmingesnę tikrovę, nulemiančią dabartinį žmonių gyvenimą ir apibrėžiančią pasaulio prasmę. Mitai sudaro pagrindinius gyvenimo ir mirties motyvus. Vakaruose manoma, jog toks įteisinimas susiklostė istoriškai – dar pirmykštėje mito patirtyje, kuomet visos taisyklės ir įteisinimai susiformavo kaip nekintantis „mitologinis žemėlapis“, būdingas visiems ritualams ir net kasdieniam gyvenimui. Juk „senolių pasakojimai“ sutampa su dabartiniu genties gyvenimo būdu. Svarbu ir tai, jog ritualai ir juos išreiškiantys mitai apima ir visą kosmą su planetų, saulės, mėnulio, sezonų ir žvaigždynų takais bei judėjimu. Tai yra pirmapradis šiuolaikinės astrologijos ir astronomijos kontekstas, mat šios disciplinos į savo diskursą įtraukia kosminius takus ir žvaigždynų judėjimą. Net ir žemiškumo plotmėje kiekvienas gamtos vaizdas, kiekvienas akmuo, uola, medis ir krūmas, kiekvieno upelio čiurlenimas pripildytas dvasių, herojų kuria reikšmių audinį. Tačiau pačios reikšmės nėra patiriamos taip, tarsi tai būtų ant bereikšmės aplinkos žmogaus užmestas reikšmių tinklas – reikšmės yra „vėl atrandamos“ kaip tai, ką protėviai buvo patyrę. Taigi peršasi tokia išvada: žmogaus veikla, žemdirbystė, medžioklė, sodininkystė, gyvulių ir vaikų auginimas, branda, senatvė ir mirtis įgyja reikšmę ir prasmę sutapdami su mitologiniu žemėlapiu. 

Gyvenimas

Bet kokia pasaulėžiūra neišvengiamai atskleidžia kaip santykis su pasauliu. Tai reiškia, jog kiekviena būtybė auga ir skleidžiasi tik pasikliaudama kitomis būtybėmis, taip didindama savo gyvybingumą. Kiekviena gyvybė stiebiasi, trokšdama pasiekti saulės spindulius, panašiai kaip ir vijoklis, kuris, vydamasis aplink medžio kamieną, savo žiedus išskleidžia tik pasiekęs medžio viršūnę. Žiedus bučiuoja saulės gyvastingumas ir gaivina lietus. Tai, kas yra laikoma tikrove ir tiesa, sutampa su paties gyvenimo supratimo ir jutimo savirefleksija. Ši sąvoka reiškia ne tai, jog būtybė kelia klausimą „kas aš esu?“, o tai, jog ji tiesiog gyvena su ir per kitas būtybes. Mažiausios žolelės šaknelė užsiima savirefleksija tiesiogiai nuo to akmenėlio, kadangi jai reikia aplink jį apsivyti ir rasti drėgną vietą reikalingą gyvybingumui palaikyti. Ta pati žolelė kalasi grindinyje, nes ji jau „reflektuoja“ gyvybingą saulės spindulių plūsmą. „Tiesa“ yra tam tikros būtybės savikūra, kuri kurdama save kuria ir savo gyvybingą aplinką. Vadinasi, gyvybė nėra sąlygota priežastiniu būdu, ji yra pati save kurianti. 

Minėtas gyvybingas reiškiasi kaip „visų su visais“ santykis. Vadinasi kiekvienas įvykis gali sutapti su visais kitais įvykiais. Apie pirmapradį visų daiktų tapatumą kalba įvairios kultūros. Toks sutapimas išryškėja pačios kalbos gyvybingume, kuriame kiekvienas posakis, raižinys ar šokis gali sutapti su pasakytais, raižomais ar šokamais dalykais. Pradėkime nuo „poetinių“ ištarmių. Pirmapradė „poetika“ yra pagrindinio arche-teksto, sudarančio žmonių pasaulio patirtį, kūrybos architektonika. Visi pasakojimai apie pasaulio pradžią nurodo tai, jog žodžiai, ištarti kokios nors ypatingos esybės, galbūt net dieviškos, demoniškos ar šamaniškos, prilygsta ištartų dalykų ar įvykių sukūrimui. „Tebūnie“ liūtas, medis, „tebūnie“ saulė, mėnulis – ir štai jie pasirodo. Šie žodžiai apibrėžia tai, kaip gyvena, miršta, myli ir garbina žmonės. Jie nustato ribas tarp kasdienybės ir šventumo, tarp žmonių ir dievų. Jau seniai žinoma, jog pirmapradė kalbos patirtis buvo ir yra jėga, sutampanti su nusakomais įvykiais ir galinti juos sukurti. Pastebėkime, kaip skiriasi modernioji kalba, kuri „kalba“ tik „apie ką nors“, ir ta, kuri lemia patį daiktų arba įvykių pasirodymą. Sąvoka nurodo, jog būtent kalba yra daiktų ir įvykių pasirodymo galia. Toks kalbos pobūdis yra pastebimas nuo pat vedų ritualų iki dabarties kultų. Ankstyvosios Indijos kultūros vedų tradicijoje žodis gali išgelbėti arba sunaikinti, jis yra pačių daiktų ir įvykių galia. Kai vedų šventikas ką nors paskelbia, jo žodis sutampa su šiuo įvykiu. Kai šamanė šoka lietaus šokį, jos šokis prišaukia lietų. Kai yra suvalgoma dar plakanti nugalėto karžygio širdis, tai valgytojas šio valgymo ritualo metu tampa tuo karžygiu. Mokslininkai ir moralistai klydo šiuos ritualus vadinami kanibalizmu.

Totemizmo svarstymas parodė, kaip išnyksta konkretus individas ir kaip jis galiausiai sutampa su kokio nors daikto ar gyvūno, pavyzdžiui, meškos jėgomis. Tai toks sutapimas, kuriame individas tampa „visais daiktais“, esančiais visur ir visada, šitaip atverdamas pirmaprades „ne-pozicines“ sąsajas. Šios sąsajos atveria, kad kosmas neturi nei krypties nei tikslo. Nors toks apibūdinimas iš dalies yra tikslus, jis peržengia gyvybingo pasaulio ribas, mat yra teigiama, jog visų įvykių ir daiktų gyvybingumas priklauso nuo kitokio klodo toteminio atsivėrimo, sudarančio gyvybingumo šaltinį. Tačiau gyvybingame pasaulyje visi įvykiai, daiktai, žmonės, grūdai, lietus, vėjas ir saulė yra „gyvi“ ir tarpusavyje vitališkai susiję. Taigi negalima teigti, jog maistas yra gyvūno gyvavimo priežastis, nes pats gyvenimas šį maistą perdirba, pakeičia jo kokybę ir išmeta liekanas, kurios tampa perdirbama trąša augmenijai ir vabaliukams. Be to, maisto „perdirbėjas” nėra, pavyzdžiui, tik „mano pilvas“, kadangi ir ten gyvena įvairiausių bakterijų „bendrijos“, kurioms mūsų pilvai yra tiesiog puiki terpė. Jos „saugo“ savo aplinką – gina ją nuo joms netinkamų cheminių medžiagų ir virusų. Mūsų pilvai „veikia“ todėl, jog veikia tos „bendrijos“ ir atvirkščiai. Kitaip tariant, gyvybingumas kuriasi tarpusavio sąveikoje, o būtybės negali būti dalijamos į tam tikrus branduolius ar jų sumą. Negalima manyti, jog „mano sveikata yra gera, nes manyje esančios bakterijos gerai virškina sveiką maistą“. Bakterijos nėra mano – jos gyvena ir dauginasi nieko „nežinodamos“ nei apie mane, nei apie mano reikalus, tačiau save kurdamos jos gyvybingai perdirba ir mano kramtomas daržoves, kurios taip pat yra gyvos. Iš esmės regime ne re-akcijas, bet inter-akcijas. 

Modernioji filosofija beveik visą gyvybingumą redukavo į žmogų, kuris tapo visos aplinkos, įskaitant ir savo kūną, šeimininku. Tokie filosofai kaip Johnas Locke‘as arba Immanuelis Kantas teigė, jog kūnas yra „mano“ pirmoji nuosavybė, tad be mano sutikimo niekas neturėtų juo naudotis. Jei mokėtų juoktis, tos mūsų kūne gyvenančios „bendrijos“ mums paaiškintų, jog tai, ką mes vadiname mūsų kūnu, iš tiesų yra ekologinė ekosistema, kurioje veši įvairi augmenija, kuri kuria ir palaiko žmogaus gyvybingumą. Visi šie gyvybingi įvykiai visiškai nepaklūsta moderniosios filosofijos ir mokslo sukurtoms apriorinėms sąlygoms, šie įvykiai žino savo apriorinius reikalavimus. Gal ir galima sakyti, kad mokslinis atsakymas iš dalies teisingas – juk mes žinome, jog gyvūnai turi savo nervų sistemas ir „intelektą“, jie suvokia, kas jiems yra gerai, o kas blogai. Tai puiku, bet reikia pripažinti ir tai, kad egzistuoja ir tokios būtybės, kurios neturi nervų ar smegenų, tačiau vis dėlto kažkokiu būdu a priori „supranta“, ką priimti ir ką atmesti – tai, pavyzdžiui, yra jūrų žvaigždės arba tos keistos, plūduriuojančios „triūbos“, per kurias liejasi jūrų vanduo su daugybe mikroorganizmų. Net ir neturėdamos nervų ir smegenų, jos visgi „žino“, ko joms reikia. Toks interaktyvus ir kūrybiškas žinojimas negali būti suvedamas tik į mechanines ir biochemines reakcijas.

Toks gyvenimo suvokimas, tiesiogiai matant, girdint ir liečiant savo aplinką, buvo ir archajinėje lietuvių tradicijoje. Pavyzdžiui, pažvelgęs į avelę, žmogus tiesiog „matė“, ko tai avelei reikia. Pats grūdas „pasakydavo“, kur jam „patinka“, kam jis „priklauso“ ir kur jis dera, pati dirva „parodydavo“ kur jį sėti. Paragavęs dirvos lietuvis „matė“, jog šis laukas „patiks“ linams. Pats laukas yra gyvybingas ir tinkamas linų gyvastingumui. Kita vertus, jei linų šaknų gyvybingumas neišpurentų žemės ir neišlaikytų drėgmės, tas laukas taptų smiltyne. Gamta „pinasi“ ir derinasi pagal gyvybinę logiką. Šiuo atveju žinodamas, kas su kuo dera, kokia gyvybinė aplinka kam „patinka“, žmogus taip pat derinasi ir kūrybiškai pratęsia savo ir aplinkos gyvybingumą. Toks žmogus žino, ką ir kada yra laikas sodinti, kada kergti, kada augmenija yra jau subrendusi, kur ją reikia laikyti, džiovinti ir kaip „padėkoti“ visatai už jos dovanas. Martinas Heideggeris teigė, jog dėkojimas yra „mąstymas“, kylantis tiesiog iš buvimo pasaulyje: vokiečių kalboje tą pabrėžia ir šių dviejų žodžių denken, danken (mąstyti ir dėkoti) šaknų gretimumas. Dėkodamas žmogus supranta, iš kur ateina jo gyvenimui reikalingos dovanos. 

Ritualai atveria gyvybingumą, tačiau jie sykiu priklauso ir simbolinei plotmei. Pavyzdžiui, kūno artikuliacija ritualinėje veikloje įgyja simboliškumą. Esama daugybės metaforų, kuriose ritualinė veikla tampa kauke. Ritualinė veikla iš esmės yra bekryptė ir beprasmė – tai yra kito pasaulio atvėrimas. Nesiveliant į komplikuotas diskusijas su didžiais mąstytojais, galima teigti, kad nesvarbu, kokią interpretaciją pasirinktume – visi moksliniai tyrinėjimai remiasi prielaida, jog archajiniuose ritualuose esama kažkokios „transcendencijos“. Ritualuose parenkama tam tikra vieta ir laikas, toteminiai gyvūnai tampa šventais. Čia ir išryškėja tam tikras nenuoseklumas: gyvybingai suderintame pasaulyje nėra jokio skirtumo tarp „šventų“ ir „sekuliarių“ vietų ar įvykių. Pasaulis atsiveria kaip visų gyvybių tarpusavio darna, kurią randame ir archajinėje Lietuvių tradicijoje. Svarbu pastebėti, kad senosios lietuvių dainos buvo giedamos. Jos – lyg paukščių giesmės garbinančios švintantį rytą, pasitinkančios medžių lapuose šlamantį rytmečio vėją. Čia nepaprastai svarbios ir pavasario šventės, kurios pabrėžė ne vien tai, jog šis laikas yra šventas, bet ir tai, jog bunda visa gyvybė, visi laukai prisikelia po žiemos ir vėl sužaliuoja. Tas sužaliavimas, tie gležni dobilų lapeliai maitina kiškius ir savo žiedais vilioja bitutes į kvepiančius laukus. Ta bitutė taip pat yra šventa, lygiai kaip pavasario saulė. Paaiškėja, jog visa yra gyvybinga, visa dera tarpusavyje ir vieni kitų klauso. Juk tie pavasario spinduliai yra ir purienų laukai, ir žibančios kiškio akys, ir raibstanti žibuoklių žydrynė. Kiekvienos gyvybės sutapimą su visuma, kūrybinį darnumą regime ritualuose ir kalbinėje plotmėje. Nors toks teiginys gali būti netikėtas, vis dėlto jis pasitvirtina, skaitant pirmuosius žmonijos „tekstus“.

Tokie tekstai gali būti vadinami kalbos magija. Nesvarbu, ar kalbama apie indų Ramayaną, Mahabharatą, hebrajų Bibliją ar išlikusius inkų, majų, actekų pasakojimus, Kalevalą, Šiaurės sagas ir virtinę kitų tekstų. Juose atsiskleidžia tas pats supratimas: visata, visi jos daiktai, visos būtybės ir įvykiai yra sukurti gyvybingos žodžių galios dėka. Kokiai nors būtybei ištarus žodį, pasirodė visata, ištarus vardus, pasirodė daiktų įvairovė, o pasakius „Tebūnie dangus ir žemė“, pasirodė ir šie. Akivaizdu, jog kalba yra pirmapradžio gyvybingo visų su visais sutapimo pratęsimas tokiu būdu, jog šio sutapimo suvokimas sudaro kalbos magiją, kurios dėka visata, daiktai ir įvykiai įgyja „veidą“ ir nušvinta tuo, kuo yra pavadinti. Bet dar svarbiau yra tai, jog gyvybingo žodžio žinojimas prilygsta galiai, mat žodžių ištarimas sutampa su įvykių galiomis. Magiškoje sąmonėje žmogus tapatybę įgyja per įvardijimą, kurį pratęsia su gyvybingumu susijusių ritualų pagalba. Kito vardo žinojimas yra jo tapatybės žinojimas, tačiau galimybė jį pavadinti kitaip turi galią jį pakeisti. Remiantis vienu pasakojimu, užlipęs ant kalno Mozė kažkokio degančio krūmo paklausė „Kas tu esi?“ – jis gavo maždaug tokį atsakymą – „ne tavo reikalas“. Vardo žinojimas gali reikšti tai, jog ir pats gali tapti ta jėga, kuri yra įvardijama. Savo vardo išdavimas yra tolygus gyvybinės galios išdavimui. Ankstesnėse tradicijose labai daug vardų buvo susiję su gyvomis būtybėmis – Lokiu, Tauru, Meška, Ereliu ir daugybe kitų. Tačiau tai būdinga ne vien ankstesniems laikams – ir dabar, pavyzdžiui, daugybė sporto klubų yra pavadinti galingų, eiklių ir gyvybingų būtybių vardais: tai ir Čikagos „Meškos”, Detroito „Liūtai“, Los Angeles „Avinai“ ir panašiai.

Magijos logika numato tai, jog visi daiktai ir įvykiai gali tapti vieni kitais gyvybingų sutapimų dėka – javai tampa kūnu, vanduo ir sultys – krauju, žolė – pienu. Tas pats tinka ir žodžio magijai. Pats žodis „magija“ apima ypatingą reikšmių lauką: šaknis Mag(h) skleidžiasi per indoeuropiečių kalbas iki pat vokiškų „Macht” (jėga), „moegen” ir „vermoegen” (norėti ir galėti), anglų „to make” ir „machine”. Siekiant įveikti lokį, reikia tapti lokiu prisiimant jo vardą ir šitaip perimant jo jėgas. Pats žodis nenurodo lokio – jis sutampa su lokiu, nes gyvybingumo klode dar nėra jokios simbolinės distancijos. Šamanas žino tinkamus žodžius arba veiksmus ligai ir pakartotinai tardamas tuos žodžius arba šokdamas gyvybingumo šokį jis šitaip „pagydo“ ligonį. Esant sausrai, tas pats šamanas šoka lietaus šokį ir pats tampa lietumi – jis sutampa su lietaus gyvybingumu. Tačiau tokia žodinė ir ritualinė magija nėra vien tik vaizduotės padarinys, kadangi magijos jėga iškyla dar iki psichologinės plotmės ir jos sukurtų vaizdinių. Kai šventikas taria: „štai, imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas, imkite ir gerkite, nes tai yra mano kraujas”, visi, kurie priima šią ritualinę Komuniją, tampa kulto pradininko kūnu ir krauju, tampa jo jėgomis ir troškimais –žodis tampa kūnu. Reikia tinkamai suvokti tokios magijos plotmę, nes Komuniją priimantys tikintieji prisiekia ne tai, jog jie taps simboliniais Jėzaus kūnais, o veikiau tai, kad jie iš tiesų taps juo, jo kūnu. Tai reiškia, jog „primityvieji“ buvo ne žmogėdros, bet elgėsi pagal magijos logiką: išplėšė ir suvalgė stipraus priešo širdį ir įgijo jo jėgas. Šamanai ir šventikai buvo neliečiami, nes žinojo įvairių gyvybingų jėgų vardus, kuriuos ištarę galėjo virsti tomis jėgomis ir šitaip atsilyginti už neleistinus veiksmus. 

Nors modernioji civilizacija ir tikina, jog jau seniai atsisakėme įvairių ritualinių prietarų, kai kurie pasisakymai neretai išduoda bandymus sutapatinti posakius ir veiksmus su įvykiais. Pavyzdžiui, esant sausrai, šamanai, šventikai, gubernatoriai, prezidentai kviečia žmones „melsti lietaus“. Maldos yra kupinos šūkių, imperatyvų, maldavimų, nusižeminimų ir pažadų, kurių jėga turi priversti lietų lyti. Kai modernusis šventikas sako: „valgykite, tai yra mano kūnas, gerkite, tai yra mano kraujas“, – tai taip pat išreiškia siekį sutapatinti veikiantįjį su pirmapradžio kulto kūrėjo jėga. Tą patį išreiškia ir teiginiai, jog veikiantysis ne tik sutampa su kulto kūrėju, bet ir kalba to kūrėjo vardu, veikia jo jėga. Tapatybę žmogus įgyja tik per kokį nors žodinį ir ritualinį veiksmą. Visi „krikštijimai“ ir yra toks tapatybės suteikimas. Kūdikis gimsta, tačiau tuojau pat jis tampa kitu: jis yra gabenamas į šventyklą, merkiamas į vandenį, jam tariami magiški žodžiai, kuriems veikiant jis tampa „krikščioniu“. Lygiai taip pat įvardinama profesija – jis yra prezidentas, ji yra mokslininkė, žvaigždė, muzikantė. Bet dar labiau kasdieniškas sutapatinimas pasirodo reklamose ir sporte. Kiekvienas reklamuojamas dalykas yra apgaubiamas įvairiais įvaizdžiais, muzika, įsakmiais šūkiais, kurie suteikia prekei patrauklumo ar net romantikos. „Nusipirkęs šiuos batus tapsi sporto žvaigžde“, „vartodamas šį kremą tapsi Madona“. Kitaip tariant, įvaizdžiai, muzika ir šūkiai bando įteigti, jog prekę įsigijęs pirkėjas įgys reklamuojamas galias: taps sporto ar pop žvaigžde. Lietuvos komandai laimėjus rungtynes, pavyzdžiui, Madride, lietuviai sėdi Vilniaus bare, šoka ir šūkauja: „mes pirmi, mes laimėjome!“ Jie susitapatina su laimėjusia komanda, o komanda – su tauta: „laimėjo Lietuva“. Tad šie ritualai būna net ir pavojingi – laimėjus ir tapus komandos jėga, toji jėga plinta ir išsilieja į gatves, kur yra deginami automobiliai, puolami praeiviai, daužomi parduotuvių langai ir prievartaujamos moterys. Taip aiškinamos ir masių revoliucijos, kurios savinasi poetinius šūkius, ideologinius ritualus, perdėtus „vadų“ galių įvaizdžius ir „mūsų suvienytas jėgas“. Galima tik įsivaizduoti, kaip žemaūgis, aptukęs juodaplaukis tapo arijų – lieknų, aukštaūgių, šviesiaplaukių vadu. Įvaizdžiais, ritualais ir ideologiniais šūkiais jis buvo sutapatintas su Vokietija, o ši – su juo: „Hitleris yra Vokietija, o Vokietija yra Hitleris.“

Ten, kur kalba sutampa su kosmo įvykiais ir jėgomis, turime iš naujo apibrėžti laiko, erdvės ir judėjimo bruožus. Nepaisant daiktų ir įvykių duoties, visi jie yra patiriami kosme, tad tenka atsisakyti dabartinių laikiškumo ir erdviškumo sampratų, o veikiau atskleisti kitokį jų pobūdį. Kalboje, šokiuose, braižiniuose ir plastikoje išreikšti turiniai ne reprezentuoja daiktus ar įvykius, bet su jais sutampa. Vadinasi, kiekvienas laiko ir erdvės įvykis sutampa su visais kitais laiko ir erdvės įvykiais. Posakiai, šūkiai, raginimai, maldavimai, šokiai „čia ir dabar“ sutampa su lietumi „ten, tada, ir visur“. Šitaip sutapatintas judesys „peržengęs“ vakarietiškai suprantamas laiko ir erdvės ribas tampa patiriamas kaip visų laiko ir erdvės vietų bei jose esančių daiktų bei įvykių tapatumas. Lygiai taip ir ritualiniai šokiai, posakiai ar įsakymai yra ne tokių įvykių „priežastys“, bet su jais sutampa. Žinoma, modernusis skeptikas galėtų teigti, jog sporto rungtynės Madride buvo Vilniaus senamiesčio riaušių ir pastatų deginimo priežastis, tačiau toks aiškinimas peržengtų priežastingumo ribas, nes priežastingumas turi veikti toje pačioje laiko ir erdvės aplinkoje ir sutapti su rezultatu. Paprastų sporto įvykių Madride pagrindu negalima aiškinti didžiulių riaušių Vilniuje. Priežastiniai aiškinimai reikalauja vieną įvykį vienareikšmiškai susieti su kitu.

Ciklinis pasaulis

Kaip jau sakėme, metoniminių pasikeitimų ir susitapatinimų kosme kiekvienas pasakymas, ritualas, daiktas ar šokis sutampa su pačiais įvykiais, nesvarbu, tai yra lietus, dievybės, demonai ar proseneliai. Amžinojo pasikartojimo kosme šokis tampa viena svarbiausių patirčių. Vis dėlto derėtų kiek patikslinti šio kosminio šokio reikšmę. Šokiu lengviausia išreikšti ritminį visų menų patyrimą, nes ritminis judesys išsilieja muzikoje, tapyboje, poetikoje, architektūroje ar net skulptūroje. Viena svarbiausių ritminės dinamikos ypatybių – jos ciklinis pasikartojimas. Toks cikliškumas laikomas viena natūraliausių gamtos patirčių. Kasdieniame gyvenime ryškus metų laikų ciklo ritmas: pavasaris, vasara, ruduo, žiema, vėl grįžtant prie pavasario, arba gimimas, gyvenimas, mirtis ir vėl gimimas, arba rytas, vidudienis, vakaras, naktis ir vėl rytas, panašiai ir daugybė kitų ritminio ciklo pasikartojimų. Visas kosmas yra cikliškas, ritmiškas, dinamiškas. Vadinasi, įvykiai ir būtybės neturi jokios pastovios esmės, nėra jokio daiktų pastovumo ir jokios nekintančios vietos. Jei jos ir pasirodo, tai tik cikliškai. Pirmoji patirtis yra poliarinė šio kosmo dinamika, kurioje judėjimas vieno poliaus link drauge yra ir judėjimas kito poliaus link. Literatūra ir menai, neva nulemiantys įvairias tradicijas, apibrėžia įvykius (o sykiu ir žmonių veiksmus) kaip skilimą, pirmapradį pasidalijimą, leidžiantį įvykiams pasikeisti pozicijomis ir funkcijomis. Tai, kas yra dieviška ir aukšta, tampa tuo, kas yra demoniška ir žema, o sykiu ir atvirkščiai, tai, kas yra demoniška, tampa dieviška. Šviesa tampa tamsa, o tamsa – šviesa, nes vienas negali būti be kito, jiedu glūdi vienas kitame. Judėjimas į vieną yra judėjimas į kitą. Judėjimas į meilę yra judėjimas į neapykantą, o judėjimas į garsą, kaip neišvengiamą kitą garso polių, atneša tylą. Buvęs geras ir gražus, žmogus tampa blogu ir bjauriu, bet ir vėl taps tokiu, koks buvo. Todėl ir didieji žmogaus nuopuolio mitai yra visuotiniai. Pradžioje buvo rojus – žmogaus vienovė su visatos šaltiniu, tačiau žmogus šią vienovę pažeidė ir todėl buvo atskirtas nuo rojaus, išsiųstas „žemyn“. Aukodamasis ir dirbdamas žmogus vėl pakils į rojų. Judaizmas, krikščionybė, islamas, marksizmas ar net Afrikos dogon genties tikėjimas – visi šie pasakojimai įvairiausiais būdais atsikartoja menuose ir ritualuose. Tačiau nereikia manyti, jog šis poliariškumas yra dualistinė perskyra, cikliško kosmo poliariškumas nėra dvilypis. Moteris ir vyras negali būti vienas be kito, abu gali tapti vienas kitu. Platonas puikiai tą parodo aprašydamas erosą.

Ar galime apibrėžti estetinę įvairovę, taip, kad parodyti, jog ji priklauso kosmui? Galima. Pavyzdžius regime Budos atvaizduose. Jis sėdi lotoso poza, jo rankos žaismingai „šoka“, jis nekyla aukštyn ir nesileidžia žemyn, jis yra susitelkęs į save, tačiau ne kaip taškas, o kaip spinduliuojanti dinamika. Veido išraiška dosni, skleidžianti ramybę ir visa persmelkiančią patirtį, kurioje visi įvykiai, taip pat ir žmogus, ritmingai juda: pasirodo, pradingsta ir vėl pasirodo. Kosmui ritmingai judant, gyvenimas atrodo lengvas, nerūpestingas ir žaismingas – toks, kuriame visi įvykiai ir įtampos tai pasirodo, tai dingsta. Dieviškos indų būtybės taip pat yra tarsi kosminio šokio dalyvės, panirusios kosmo muzikoje ir jo alsavime. Šiva nėra meno kūrinys, vaizduojantis dievišką būtybę, tai yra pats kosmo šokis. Brahmanas, kaip būtis virš būties, kaip bešaknė šaknis, yra viso kosmo alsavimo ritmas. Taip pat ir muzika pasižymi ritminiu dinamiškumu, įtampa tarp garsų ir tylos. Muziką sudaro įkvėpimai ir iškvėpimai, čia nėra jokios medžiagiškos duoties, jokių priežasčių – tai tik pasirodanti ir išnykstanti kūryba, tik pasaulio skambesys.

Muzika ir šokis yra ne vieninteliai kosmo ritmiškumo atvėrimo ir pagavos būdai. Greta jų yra ir poezija, tapyba, architektūra, skulptūra. Pažvelgę į Viduramžių tapybą, pastebėtume, jog ten nėra moderniųjų laiko ir erdvės struktūrų. Šio laikmečio tapyba pabrėžia gelmę. Paveikslą paprastai įrėmina skliautas – cikliškumo bruožas – ir centrinė figūra, kuri spinduliuoja įvairiomis nuotaikomis užpildytoje erdvėje. Tose nuotaikų plotmėse dalyvauja centrinę figūrą supančios antro plano figūros ir žiūrovai. Įdomus yra tų figūrų išsidėstymas: angelai leidžiasi žemyn, o „nuodėmingieji“ kyla aukštyn, lyg dalyvautų kokioje ritmingo nuopuolio ir sugrįžimo dramoje. Centrinė figūra, pavyzdžiui, nukryžiuotasis arba motina, yra apsupta įvairių nuotaikų: garbinimo ir kančios, išaukštinimo ir pamaldumo, liūdesio ir džiaugsmo, eroso ir lytiškumo. Nuotaikos pabrėžiamos ir architektūroje. Pavyzdžiui, šventyklų pastatuose regime daugybę skliautų, kuriuos skrodžia šviesos srautai, čia žaidžia šešėliai, kuriuose glūdi atgrasios demonų figūros. Mirtis ir išganymas, kančia ir džiaugsmas, pasklidę prieštaringose įtampose užpildo šventyklas intensyviomis nuotaikomis.

Muzikos garsai savaip perduoda nuotaikas, jie skleidžiasi kaip nuotaikų erdvė ir laikas. Ritmai išsilieja tokiomis nuotaikomis kaip džiaugsmas, švelnumas, jautrumas, susierzinimas, aistra, liūdesys ir erotiškumas. Tai nėra žmogaus nuotaikos ar jausmų pokyčiai, tai nuotaikos ir variacijos, kurios neturi nei subjektyvių, nei objektyvių ypatybių. Jos sukuria dinamišką atmosferą, kuri persmelkia žmogų ir jo aplinką, pavyzdžiui, muzikinis ritmas išjudina žmogų šokiui ar dainai. Kosmas kartais yra klaidingai suvokiamas kaip patirtų psichologinių būsenų – jausmų, įtampų, įvairių norų, impulsų ar tikslų – priešpriešos rezultatas. Tačiau visa tai formuojasi kosme, o ne žmogaus viduje. Gyvendamas kosme, žmogus negali iš jo išsilaisvinti, nes jis pats yra jo dalis. Vokiečių kalbos žodis gehoeren, anglų adhearing ir lietuviškas priklausyti reiškia tai, jog žmogus priklauso girdėdamas. Klausydamas muzikos ritmo, žmogus šoka, dainuoja, eina ar dirba, jo kūnas įkūnija kosmą pabrėždamas ne tiek regimas figūras ir jų savybes, kiek atverdamas jų išraiškos plotmę, jų nuotaiką. Žmogus priklauso, jis paklūsta šiam pasauliui. Nors kosmas yra itin dinamiškas, jautrus ir kintantis, jis ir jo dalyviai neturi jokios krypties. Juk ir šokio judesiai neturi ateities, muzikos ritmas gali būti net labai energingas, tačiau jis nieko nesiekia. Nei periodiškumas, nei ritmas neturi jokios krypties.

Garso-tylos ritmiškumas tęsiasi ir ritminiame mito poliariškume. Visos dievybės yra poetiškos ir dainuojančios, persmelktos aistringų muzikos garsų. Visa tai tęsiasi šokyje, kuris taip pat pabrėžia, jog ir kūnas šioje plotmėje yra muzikalus. Kosminis šokėjas Šiva arba šokančių mergaičių ratelyje pasirodančios klajojančios nimfos, visi mitologinio kosmo fenomenai sukuria nuotaikas, kurios yra grojamos, dainuojamos, šokamos ir pranašaujamos „mistikų“. Buda sėdėdamas lotoso pozoje nėra asmuo – jis yra vieta, iš kurios spinduliuoja gyvybingumas ir pasirodo šokančios figūros. Jis kuria visuotines palankaus švelnumo, taikos ir visatą persunkiančios išminties nuotaikas taip, jog visi įvykiai, taip pat ir žmogus, tiesiog teka, pasirodo, pradingsta ir vėl pasirodo. Toks ritmas yra kosminis, jis žmogaus gyvenimą atveria kaip muzikalų, dainingą ir gyvybingai žaismingą, pilną pasaulio rezonansų, kupiną darbo įtampos ir poilsio alsavimo. Šis muzikalus pasaulis yra „užburtas“. Muzikalumui priklauso ir niūniavimas, ir ritmingas raliavimas – anglų kalboje tai vadinama chant, enchantment, o muzikantų kalba – canto, cantado pridedant ir a chante.

Tylos ir garso šokis, kaip bangų ritmas, planetų ir saulės, mėnulio ir metų laikų ciklai pasirodo ritmingame mitologiniame pasaulyje, kuris yra ne vien žmogiškumo projekcija. Veikiau šis pasaulis patiriamas kasdienybėje kaip tai, kas grindžia žmogaus gyvenimą. Taip pat ir ciklinis mitologinis laikas nėra žmogaus sukurtas, veikiau priešingai, – žmogus tiesiog sutampa su šiuo laiku ir gyvena pagal jį. Šiuolaikinis žmogus netiki mitais, mat šie neparemti moderniaisiais mokslais ir technologiniais išradimais. Tačiau jis negali išvengti ciklinio mitologinio laiko. Jis rytais keliasi, eina į darbą, per pietus – į restoraną, vakare grįžta namo, naktį kiek atsikvepia ir ryte vėl kyla į darbą. Jis gyvena cikliškai besikartojančiais metų laikais, kurie praeina ir vėl sugrįžta, jis skaičiuoja juos kaip gyvenimo pradžią ir pabaigą. Nuolat gimstant naujoms kartoms, o kapinių apeigose palydėdami senąsias regime vis pasikartojantį gyvenimo ciklą. Mokslininkai skaičiuoja, kiek metų-ciklų praėjo nuo „didžiojo sprogimo“, nepaisant to, jog tada dar nebuvo nei saulės, nei mūsų žemės. Kitaip tariant, mitais gyvenama ir šiandien. 

Cikliškumas arba ritmiškumas, kaip tam tikras „šokis“ pasirodo visose kultūrose. Ją regime gyvenimo ritme, nesvarbu, ar tai būtų muzikalumas, ar varpo skambesyje atsiverianti Zen tyla, ar kosmas, kuriame visa šoka ir sukasi ratu, ar sezoniniai ritualai sakralinėse vietose, ar kosminis Šivos šokis, ar pagaliau kinų tai chi. Žmogaus eisena yra ritminga, lygiai kaip ir jo alsavimas (siela) ar „biologinis laikrodis“. Kai kurios kultūros ir šiandien gyvena muzikaliai ir ritmingai. Afroamerikiečių pasaulis yra šokantis, jų eisena siūbuojanti, jie turi savo „sielą-ritmą“. Visi jų kūno judesiai susilieja į šokį, oralinė erdvė čia yra persmelkta muzikalių-psichologinių išraiškų. Viskas šioje erdvėje yra jausminga. Nors taip pat yra kalbama apie „čia“ ir „ten“, šie poliai irgi yra persmelkti jausmingumo: patraukiantys, siaubingi, aistringi, nuobodūs, atstumiantys, juokingi – ir todėl įtraukiantys. Kaip jau minėjome, ši erdvė yra „poliariška“, tad judėjimas vieno polio link tuo pat metu yra ir judėjimas į kitą – judėjimas link dangaus yra ir judėjimas link pragaro – dievai ir demonai keičia vieni kitus. Reikia pabrėžti, jog „šokanti“ erdvė nepriklauso nuo kitų duotybių. Pavyzdžiui, jai nereikia statiško pagrindo (stabilios erdvės, apie kurią kalbėsime vėliau), pats šokis nevyksta ant kokios nors scenos, nesgi šokėjo figūra nuo scenos turi būti pakelta į kosminį lygmenį, kuriame nėra jokios scenos. Tai reiškia, jog šokėjo šokis ir yra „šokančios“ erdvės kūrimas. Nors gali pasirodyti, jog mes lyg ir stovime „ant“ žemės, kad ši yra stabili, tačiau pagal „šokančios“ erdvės logiką žemė irgi šoka. Ji skrieja ratu aplink saulę, o ši skrieja dar didesniu ratu, kaip kad Stanley‘aus Kubricko filme „Kosminė Odisėja“ pagal J. Strausso valsą arba, anot Jaques de Liege, kaip „Speculum Musicae“. Tai, ką žmogus girdi ir mato, kaip juda ir ką jaučia, priklauso šokio erdvės sinestetikai. Griežtai kalbant, čia negalioja jokios metaforos, nei paremtos daiktų, įvykių ir žmogaus „buvimu erdvėje“, nei haidegeriškoji „būtis pasaulyje“. Kalbant paprasčiau – mes nesame šokyje, mes „esame“ šokis, o tiksliau, pati „šokanti“ erdvė. 

Dauguma kultūros tyrinėtojų, pasirėmę moderniuoju vakarietišku įpročiu skaidyti pasaulį į dalis, tvirtina, jog patirtis priklauso tam tikroms erdvėje paskirstytoms „vietoms“. Tad muzika, garsai ir jų ritmiškumas skleidžiasi savo „girdėjimo vietoje“, ir todėl „šokanti erdvė“ yra išvedama iš garso patirties. Vizualinė patirtis, savo ruožtu, taip pat glūdi tam tikroje vietoje (smegenų ar proto dalyje), ir todėl visa, kas pasaulyje patiriama, yra suvokiama per vizualumo funkciją. Tai reiškia, jog Vakaruose įsigalėjusi stabili erdvė, kurioje kiekvienas daiktas ar įvykis turi savo vietą šalia kitų, yra išvedama iš vizualumo patirties. Tačiau perėjus į kosminę plotmę paaiškėja, jog tokių samprotavimų nepakanka, nes mūsų galios yra pernelyg ribotos, jog galėtų apimti visą visatą. Tai reiškia, jog yra numatoma kosminė patirtis, leidžianti pasirinkti vieną ar kitą juslinę plotmę kaip tinkamesnę siekiant išreikšti a priori suvoktą kosminę erdvę („būseną”). Nepaisant pastangų suvesti visa į žmogiškumo ir kultūros plotmę, kiekviena kosminė galimybė pati įtraukia visą žmogų. Juk šokyje šoka ne tik ausys ar kojos, bet visas kūnas, net ir akys. Svarbiausia šios erdvės savybė yra jos „nuotaika“, kuri taip persmelkianti visatą, jog netgi kai kurie XX a. teoretikai, pavyzdžiui, Otto‘as Friedrichas Bollnow, Strasseris ar Heideggeris tokią erdvę suvokė kaip kasdienę ir neišvengiamą. Tačiau labiausiai ši erdvė atsiveria kaip garsų, muzikos, o sykiu ir šokio erdvė. Muzikalumas yra patirties plotmė, kuri neišvengiamai yra kupina nuotaikų – nesvarbu, ar tai yra siaubas, džiaugsmas, įkvėpimas, lietuvio artojo „rytmečio lyrika“, ar net aistrų audros. Muzikalumas kaip patirtis suvokiama garso dėka. Tačiau, kas yra garsas?

Garso fenomenologija

Garsas pagrindžia pasaulio sąrangą tokiu būdu, jog visa, kas girdima ir net juntama, skleidžiasi kaip garsinio pasaulio duotis be jokių atsiribojimų. Iš tokio pasaulio neįmanoma pasitraukti, nekreipti į jį dėmesio ar nuo jo nutolti. Į garsus nereikia orientuotis taip, tarsi jie būtų susiję su daiktais, kaip pavyzdžiui jų spalvos, į kurias reikėtų pažvelgti, norint išvysti. Pasaulio garsai sklinda persmelkti jų pačių „raiškos“, kurioje žmogus dalyvauja girdėdamas, kurią jis pratęsia ir kūrybiškai keičia. „Tas gaidys apsiriko, užgiedojęs per anksti.“ Bet vis tiek jo garsas nuskambėjo per apylinkę ir persmelkė visų sapnus lyg šaukdamas: „laikas keltis!“ Čia pasaulio garsai ir žmogaus siela sutampa, čia išraiškingi garsai ir žmogaus jausmingumas gyvena kartu. Pats gyvenimas taip pat reiškia ir „priklausymą“, tačiau ne kokia nors prievartos prasme, tarsi garsai būtų priežastys – jis priklauso pačiu savo buvimu pasaulyje, kur viskas yra girdima ir jaučiama, kur kiekvienas šuns amtelėjimas jau kalba pasaulio kalba, suprantama be tarpininkų. Juk jei amteli šuo, galbūt ateina kaimynas ar prabėgo zuikis, o gal tai net nerimas, kai norisi paklausti: „kas tau šuneli“? Šiam garsų klodui priklauso žmonės ir gyvūnai. Sakoma, jog iš vieno ar kito krašto kilęs žmogus dabar yra labai garsus ir apie jį girdima nuostabių pasakojimų. Visa aplinka ir visi tos aplinkos gyventojai priklauso girdėjimo arealui: „ar girdėjote, kaip tasai praeivis išgydė tą garsų eržilą?“ „Jis jau buvo visai susmukęs, o dabar vėl stoja piestu.“ Pastebėtina tai, jog garsų erdvė ir laikas neturi apibrėžtų ribų. Prieš klausiant, „kur“ ir „kada“, kažkas jau yra nugirsta, kažkieno garsas jau yra pasklidęs ir todėl „toliai“ bei „atstumai“ jau yra įveikti. Garsų logika leidžia suvokti, jog nepaisant to, kaip „toli“ vizualinėje erdvėje ir laike garsai būtų, jie pasirodo klausai, kaip esantys „čia”. Net ir nūdienos gyvenamasis pasaulis grįstas garsų komunikacija. 

Būtent garsui priklauso pašnekovai, tačiau šis priklausymas gali būti platesnis arba siauresnis. Priklausyti galima ir šeimai, kaimynystei ar net tėvynei. Priklausymas dabarčiai neretai yra paremtas bendra kalba: jei kalbama lietuviškai, tai priklausoma Lietuvai. Išeivių bangos, sukūrusios lietuvišką spaudą, mokyklas ir bendruomenes (Lietuvos vyčiai, skautai, ateitininkai ir panašiai) priklauso lietuvybei. Tačiau kalbant archajiškai, priklausymas patiriamam pasauliui buvo pirmapradis. Minėti „pašnekovai“ gyveno kartu ir nepaisant to, jog juos reikėjo aplankyti švenčių ir šeimos minėjimo progomis – vietose, kuriose jie „ilsisi“, jų buvo klausomasi, jie buvo girdimi. Pavyzdžiui, „močiutė sakė, jog drabužius džiovinti reikia pavėsyje, mat jie tada ne taip susiraukšlės.“ Močiutės klausoma, nes ji priklauso šeimai, kurios „laikas“ vis dėlto nėra linijinis. Jis nesitęsia taip, tarsi tai būtų vienas kitą sekančių įvykių seka, tai veikiau visuomet dinamiškas judėjimas, kuriame vienos močiutės ištaros atveria kitas, kurios taip pat tampa bent iš dalies artimos tam, apie ką yra kalbama dabartyje. Iš esmės vadinamasis „poli-centrinis“ laukas, leidžiantis „kalbėtis“ su „praeitimi“, pirmiausia formuojasi iš girdėjimo ir klausymo, jis turi savąją erdvę ir laiką.

Kalbėjimas apie garsą atveria platų lauką, apimantį visas žmogaus veiklos ir jo sąmoningumo sferas. Tačiau labiausiai intriguojančiai garsinė sąranga atsiskleidžia mite. Būtent čia garsas įgauna savo specifinę gelmę ir įtaigiausias nuotaikas. Fenomenologinis garso tyrimas, savo ruožtu, skatina artikuliuoti garsinį fenomeną įvedant fonomeno[1] sampratą. Bandydami atverti fenomenų lauką, kuris išryškintų vizualios ir garsinės plotmių panašumus, pirmiausia turime apibrėžti garsą ir jo buvimą mite ir mitu. Verta pabrėžti, kad kalbėdami apie garsą ir mitą, įvairūs tyrinėtojai atkreipė dėmesį į tam tikrus paties garso ypatumus: ekspresyvumą, erdviškumą ir aprėptį. Tačiau tie patys tyrinėtojai, remdamiesi įvairiomis metafizinių dualizmų prielaidomis bei pateikdami nepagrįstus ontologinius ar net filosofinio pobūdžio metafizinius teiginius, atskiria garsą nuo šių charakteristikų. Nors tokie metafizikai visuomet suteikia sau išskirtinės žiūros priviliegiją, jie negali parodyti, kaip nuo jos pareinančios „visos kitos” nuostatos gali rastis iš karto jų visų nepriėmus. Taigi, visų pirma turime suabejoti pagrindiniais dualistine logika konstruojamais argumentais, kuriais bandoma šiuos garso bruožus redukuoti į vidujybės, o ne, priešingai, į išorybės sritį. Intelekto-jausmų, proto-kūno, subjektyvaus-objektyvaus, psichinio-somatinio perskyros buvo svarbios įvairiose tradicijose ir laikotarpiuose. Tad pirmiausia svarbu trumpai aptarti ir išryškinti probleminius tokio dualistiškai aiškinamo garso patyrimo aspektus. 

Visų pirma, dualistiniai aiškinimai atskiria vidujybę nuo išorybės. Vidujybės sričiai priklauso protas, psichika, dvasia. Kitaip tariant, tai, ko kitas negali patirti tiesiogiai. Vidujybę galima perduota tik pasitelkus reikšminius ženklus. Išorybei priklauso kūnas, empirinių juslių duotys, kurios gali būti patiriamos tik išoriškai, jutimais. Suprantama, kad dualistiniai aiškinimai kalba tik apie išorybę. O tai reiškia, jog vidiniai įvykiai kitam asmeniui apskritai nėra suvokiami, kad suvokimui yra duotas tik kūno medžiagiškumas. Be tai dar ne viskas, patyrimo organai dėl įvairių ryšių ir bendrų įspūdžių yra susiję su kito kūnu. Tad susiduriame su dviejų išorybių sąveika. Tačiau ši saveika neturėtų nieko atverti, nes, griežtai kalbant, tokia išraiškos forma kaip, pavyzdžiui, liūdesio intonacija kito balse turėtų būti laikoma tik garso bangomis, kurios pačios savaime negali nurodyti į šį garsą išreiškusiojo asmens vidujybę. Tai reiškia, jog dviejų išorybių tarpusavio santykiai niekaip negalėtų būti susieti su vidujybe. Jei tai neįmanoma, išorybę galima aiškinti tik kaip ženklų sistemą, nurodančią į vidujybės būsenas. Čia daromos dvi prielaidos: pirma, laikoma, kad ženkluose esama daugiau prasmės nei patirties, ir antra, laikoma, kad prasminga yra pati vidujybė arba nuoroda į ją. Tačiau bandant suvokti tai, kas yra vidujiška, paprastai manoma, jog įspūdžius nustelbianti prasmė ir yra vidujybės projekcija. Tad vienintelis prieigos prie kito vidujybės būdas remiasi analogijos principu. Kažkas, būdamas liūdnas ar linksmas, skleidžia atitinkamus garsus, juos projektuodamas taip, kad juose rastųsi prasmės išraiška. Taigi girdėdami garsus jų raišką patiriame kaip vidujybės ženklą. Tai dar būtų suprantama, bet sykiu postuluojamas ir nepaaiškinamas dalykas. Jei fiziologiniai procesai įgalina tik empirinius išraiškos būdus, kodėl patiriantysis gali tai aiškinti kaip vidujybės raišką?

Pojūčiai gali atverti tik fiziologiją, tačiau pastaroji neturi įtaigumo galios ir neatveria nieko konkretaus – nieko, kas galėtų būti paslėpta „viduje“. Be to, turėtume pripažinti, jog vienintelė priežastis, dėl kurios, remdamiesi analogija, fiziologinius procesus galime laikyti kažką reiškiančiais, yra mūsų pačių vidiniai išgyvenimai. Būdami nusiteikę liūdnai, džiaugsmingai, abejingai, jausmingai, piktai, meiliai, išdidžiai ar svajingai, savo būsenas projektuojame į „išorinę“ fiziologiją. Tad kūno ženklus galime perskaityti matydami ar girdėdami fiziologinę kūno raišką ir pagal analogiją remdamiesi savo pačių patirtimi. Neatsakę į klausimą, kaip nuo psichikos atskirtas kūnas gali į kažką nurodyti, mes net negalime teigti, kad tą kažką pažįstame remdamiesi savo pačių kūniškais procesais ir tuo, kaip kūnas išreiškia vidaus būsenas. Nors patys garsai dar nenurodo, jog jie išreiškia tam tikrą sritį, šiuo atveju turėtume manyti, jog garsai visgi kažkaip yra susiję su besireiškiančia vidujybe. Analogiškos išankstinės nuostatos nepadeda net ir tuo atveju, jei sutinkame, jog tam tikri paslaptingi procesai išorybės judesius paverčia vidujybės būsenų ženklais. Atsižvelgiant į tai, jog išraiškos nebūna vienareikšmės, jog patirtis nebūna vienmatė, kad džiaugsmas, meilė ir kiti jausmai visuomet yra skirtingo laipsnio ir intensyvumo – gilus liūdesys kito balse neturės prasmės tam, kuris niekada savo vidujybėje nebuvo patyręs gilaus liūdesio. Tačiau, patiriančiajam nebūtina kiekvieną kartą išgyventi visų išoriškai išreikštų vidinių būsenų, kitaip tariant, patiriantysis neprivalo pats tapti liūdnu, idant suvoktų kito liūdesį. Maža to, atrodo, kad patiriant, pavyzdžiui liūdesio išraišką, visiškai nebūtina su vidujybės išraiškomis susieti kūnišką laikyseną. Kitaip tariant, nors visi vidinio–išorinio santykio paaiškinimai iškelia išraiškos viršenybę kaip neginčijamą, iš tikro, norint suprasti išreikštą būseną tereikia turėti omenyje, kad liūdną balsą girdime dar prieš atpažindami liūdesio ženklus. Išgirstą garso išraišką siekiame paaiškinti remdamiesi išankstinėmis metafizinėmis nuostatomis, kurios numato, jog balsas, skleisdamas garso bangas, daro poveikį kūno fiziologijai. Grįždami prie mito ir tokius paaiškinimus traktuodami rimtai, turėtume pradėti nuo pačios išraiškos aspektų išskyrimo ir tik tada nuosekliai atskleisti, ką tai reiškia. 

Mito garsas

Tekstuose, pasakojimuose ir net filologiniuose tyrimuose pasirodanti hermeneutika ryžtingai tvirtina, jog mythos kyla iš kalbėjimo. Tačiau šis kalbėjimas, vadinamas mythenomai[2], atveria skirtį tarp mythos ir logos. Mythos čia laikomas šnekamosios kalbos ištakomis, kurių nedekonstruoja logocentrinės prielaidos. Balsu ištariamas mythos pabrėžia pustonius, kurie keičia kalbos atspalvį, tylius niuansus, nes mukas-mutus reiškia ir tylus-begarsis. Kitaip tariant, susiduriame su garso-tylos žaismo persmelkta plotme, kurią bandoma „verbalizuoti“. Šis verbalizavimas yra muzikalus, kadangi tarp muzikos ir muse taip pat galime įžvelgti sąsajas, siejančias mythos su visų mūzų motina Mnemosine – tradicijos atmintimi ir jos įkvėpimu. Pastaroji yra pati siela, – šnekėjimo psyche, sujungianti mus su spirare, įvairiose kultūrose pasirodančia per kvėpavimo sampratą. Rusų kalboje душа-дыхать, kaip siela-kvėpavimas, Indijos Brahmann-Atman, kaip kosminis kvėpavimas ir individualus kvėpavimas, graikų anemos-vėjas, kaip gaivinantis principas.

Norėdami pasistūmėti toliau, turime aptarti keletą metodologinių aplinkybių. Pirmoji yra susijusi su filologine daugiareikšmės mythos sampratos artikuliacija. Atsižvelgiant į mito pobūdį, o tiksliau į tai, kad artikuliacija turinti būti ne diachroninė, o sinchroninė, mitinės kompozicijos esmė laikoma nekintančia daugybėje diachroninių variantų. Tai nereiškia, jog šis nekintamumas yra pateikiamas neginčijamai ir akivaizdžiai – veikiau čia kalbame apie pamatinį mito klodą, pasyviai save steigiantį įvairiose variacijose. Antroji metodologinė aplinkybė, yra ta, kad mitas paprastai kalba metaforomis, kurios ir leidžia atverti jau minėtą, pasyviai įvairiose formose pasirodantį klodą. Nors šios metaforos kalbiniu požiūriu atrodo akivaizdžios ir gali būti laikomos vien neutralių lingvistinių struktūrų tąsa, pasyviame sąmoningumo lygmenyje paaiškėja, jog jos negali nukrypti nuo paradigminių kompozicijų. Trečioji metodologinė aplinkybė numato tai, jog šį mito klodą tinkamiausiai atverianti taip liaupsinama nedualistinė fenomenologinė filosofija, sykiu pabrėžia ir tai, kad mitologiškai artikuliuoto garso lygmenyje atsiveria galimybė įveikti psichosomatinius išsišakojimus. Ketvirta metodologinė aplinkybė yra tai, kad mitinių atvaizdų skolinimasis iš įvairių kultūrų nėra bandymas atrasti bendrą kalbą, tai veikiau siekis transcendentaliniame lygmenyje atskleisti jau minėto, pasyviai mite pasirodančio klodo sandarą. Mat mito garsas turi mažai ką bendro su pasakomis ar istorijomis, jis veikiau yra susijęs su transcendentaline sritimi, kurios pasyvumas nepasiduoda jokioms dekonstrukcijos pastangoms.

Nepaprastai sunku įrodyti, jog garsai yra prasmingi, pavyzdžiui, fonetikos atveju, arba, jog garsai yra beprasmiai ir todėl atsiduria kai kurių kalbų ar muzikinių kompozicijų užribyje. Tiek prasmingumo, tiek beprasmiškumo atveju jie atveria fonomeną. Plėtodami Claude-Lévi Strausso įžvalgą, jog reiškinys nebūtinai yra garsas kaip „kažko garsas“, galime tvirtinti, kad garsas kaip netiesioginis tarpininkas atveria pasyvumo sritį. Būtent mitai suteikia vieną iš tinkamiausių galimybių ją artikuliuoti. Dar daugiau, tokia prieiga, atverdama pasaulį, apibrėžia ir patį pasaulio suvokimo būdą, ir tai, kaip jame gyvenama. Mito požiūriu žmogaus jausmai, veiksmai ir įvykiai turi būti traktuojami kitaip nei yra įprasta fenomenologiniame suvokime. Jie gali būti nusakomi kalbant muzikiniais terminais ir vadinami rezonuojančiais, derančiais, išraiškingais.

Garsas mite, tarsi įbalsintas kvėpavimas, sutampa su pasakojamu išraiškingumu ir vaizdingumu. Balsas būna liūdnas, abejingas, šaltas, tolimas, minkštas, šiltas, agresyvus, pompastiškas, neaiškus ar dvejojantis. Kitaip tariant, tokia balso samprata fenomenologiją veda prie visiškai kitokio fenomeno suvokimo. Fenomenologija susiduria su tiesioginiu psyche pasirodymu ne kaip kažkuo vidujišku, bet kaip įbalsinto atvaizdo ar ištarto žodžio. Vadinasi psichika sutampa su sakytiniu ekspresyvumu, o šis – su poezija ir muzikiniais vaizdais. Tad sakytinis muzikalumas yra įkvepiantis, o tiksliau sakant, tai yra pats psychē kvėpavimas tiesiogiai išsakytame žodyje. Tai matyti ir lietuvių kalboje žodyje „įkvėpimas“, kuris yra tiesiogiai susijęs su kvėpavimu. Tad sakytinė kalba savo poezija ir muzikalumu, savo mąstymo ir mąslumo raiška, kitaip tariant, savo fonomenais smarkiai skiriasi nuo išskaičiuojančios retorikos. Galime apibendrinti, kad bet koks psichikos aiškinimas vidiniais išgyvenimais, biocheminėmis reakcijomis, emocijomis ar net kosminėmis dievybėmis, iš esmės aiškina šiuos fonomenus ir, galime pridėti, atveria juos, kaip atsiveriančius kūniškumo raiškoje. Tad kūniškumo negalime suvesti nei į kokią nors hidraulinę sistemą, nei į gyvenimo, psichologinius ar mentalinius lygmenis. Kūnišką išraiškingumą ir jo rezonansus galime tirti kaip fonomenus.

Jau minėjome, kad reikšmingiausi įbalsinto kvėpavimo bruožai yra periodiškumas ir ritmas. Kalbant negatyviai – nekryptingumas. Ritminis sakymo pobūdis sutampa su mythos priešybių ritmiškumu. Tai regime ir simbolinio mitologinio muzikalumo suasmeninimo atveju: visos dievybės yra poetai ir dainininkai. Pasitelkę savo balsus arba muzikinius instrumentus jie formuoja pasaulį. Tai atveria ir kitą bruožą: įbalsintas kvėpavimas ir ritmas taip pat pasireiškia ir šokyje. Šia prasme kūnas yra visų pirma muzikalus. Įkvėpimas fonomenuose gali būti dainuojamas, šokamas, ar net skelbiamas poetų, „išminčių” bei pasakotojų sagose. Tai yra žodinė raiška, tad mythos priklauso sakytiniam transcendentalinio bendramuzikalumo steigimui. Tai yra garso-ekspresijos refleksyvumo pagrindas pradedant nuo paprasčiausios binarinės garso-tylos formos, kurioje garsas atspindi tylą, ir baigiant tokiomis sudėtingomis garsinėmis-išraiškingumo refleksijomis kaip, pavyzdžiui, minkšta-kieta, aštru-plokščia, šaižu-ramu. Nors vis dar gali susidaryti įspūdis, jog visa vis dėlto yra poliariška, pačios sankirtos – sakytiniai vaizdiniai – pasirodo grupėmis, o dvilypumams derinantis tarpusavyje, pavyzdžiui, tamsus-gilus-beviltiškas-kankinantis – šviesus-plokščias-paviršutiniškas-energingas.

Vadinasi, sakytinė kalba čia neturėtų būti suprantama diskursyviai. Išminčiaus sakoma poiesis nedaug turi bendro su tuo, ką galėtume pavadinti poetika modernybėje. Kalbines užuominos: Vat, Vateos, Poietes, nusako ryšio tarp dangaus ir žemės supratimo būdus, kurie iš kartos į kartą yra perduodami žodžiu. Šis perdavimas pirmiausia priklauso nuo intonacijų, akcentų, pauzių, tylos ir to momento, kai sagos turi būti paskelbtos. Iš tiesų, žodžių bylojimas ne tik atskleidžia „tiesą“, jis taip pat steigia. Herojus egzistuoja todėl, jog jį apdainuoja dainius. Jo saga yra reiškinių pasaulio tvėrimas[3]. Tvėrimą galime laikyti praktinio pobūdžio veikla, tad bet koks tvėrimas kaip metaforinė veikla, vykstanti garsiniame lygmenyje, kai poietes stato pasaulį, yra dainuojantis tvėrimas. Šias užuominas girdime skambant ir vokiečių aukštaičių kalboje, kur žodis „leodslakkeo“ yra „statymas su daina“, be to sanskrito „vacastasti“, kyldinamas iš „vac“ ir „taks“, reiškiančių „kuriantis kalbėjimas“. Taip pat galime pastebėti, jog sage olenos taip pat vadinamas techtonarchos[4], teksto iniciatorius – tai architektoniška figūra, galinti kalbėdama kurti pasaulį ir žmogaus likimą. Kitas islandų kilmės išminčius ir didžiai vertinamas poetas Vafprudnir gali savo kalba nulemti likimus. Wodcraeftum-Waef – audžiantis ir lemiantis likimą meistriškai audžiamu žodžiu. Fonomeno įtaigumas atveriamas daugeriopai. Turime pabrėžti, jog poetinis statymas kaip fonomenas nėra vien fundamentalesnės veiklos metafora – greičiau tai yra suvokimas „pažodžiui“. Pasaulis renčiamas iš viską persmelkiančio garso-tylos pagrindo, kuris reikalauja kur kas išsamesnio tyrimo.

Kaip teigė kai kurie fenomenologai, fonomenas, kaip įbalsintas kvėpavimas, yra viena iš tinkamiausių priemonių įveikti tokiems dualizmams, kaip vidinis-išorinis, objektyvus-subjektyvus. Įbalsintas kvėpavimas yra pilnas džiaugsmo, nevilties, baimės, pakilumo, šaltumo, liūdesio ir ritminių-neritminių-aritminių kūniškumo galimybių. Psichika kaip įbalsintas kvėpavimas yra įkvėpimas ir iškvėpimas, garso artikuliacijų, jų muzikalumo ir ritmo įkvėpta mūzų galia. Moduliuotas kvėpavimas, skandavimo ritmai, giesmės, sudaro daugelio ritualų ir sakralinių apeigų pagrindą, kurie yra tiesos ištarų ir sagų kvėpavimas. Skandavimai, kerėjimai ir giesmės yra garso dermės, persmelkiančios ir vedančios gentis į karus ar jų laimingas vizijas – garsiniai vaizdiniai gali būti kur kas turtingesni ir įtaigingesni nei vizualiniai. Be jokių abejonių, visose Vakarų metafizikos ir epistemologijos tradicijose labiau akcentuojamas yra vizualumas, pasižymintis ir savo ekspresyvumo dimensija, pavyzdžiui, liūdnu veidu, cinišku žvilgsniu, kviečiančiu gestu ir panašiai. Kita vertus fonomenas neišvengiamai sukuria tai, kas gali būti vadinama pasaulio nuotaika, susišaukiančia net ir su skirtingais vaizdais.

Fonomenas, kaip buvimo būdo skambesys gali būti tamsus arba šviesus, despotiškas arba išlaisvinantis, konservatyvus arba staiga rezonuojantis kietais/šaltais, šiltais/minkštais garsais, terorizuojančiais/sugriebiančiais ir išganančiais/raminančiais balsais. Trumpai tariant, fonomenas gali būti laikomas sinestetinio sąmoningumo pagrindu. Tokie kompozitoriai kaip Schoenbergas kalbėjo apie tonus-spalvas ir kėlė klausimą, ar tono spalva yra tas pats, kas ir garso aukštis. Šiuo atveju nebūtina tirti įvairių paties garso savybių (tembro, spalvos, tono, intensyvumo) – įdomus yra pats sinestetinis reiškinys. Kad ir kokias ribas šiam reiškiniui bepriskirtume, tai pareikalaus plataus fonomenologinio tyrimo – pavyzdžiui, tokio, kai visoms orkestro dalims yra leidžiama išnykti ir pasinerti į garsų triukšmą (kaip kad Igorio Stravinskio kūrinyje „L’Histoire du soldat“). Triukšmingumą lydi mitinė figūra, demoniška šokėja, muzikalumą šioje plotmėje sujungianti su išraiškingu judesiu. Garsas čia struktūruoja judesių raišką, o pats fonomenas gali būti laikomas sinkinetiniu. Nepaisant to, jog šokių muzika paprastai yra atskiriama nuo koncertinės muzikos, bet kurią melodiją galima šokti. Walteris Otto parodė, jog net pats iškilmingiausias ir oriausias veiksmas galiausiai yra muzikinis. Galima daryti prielaidą, kad nustatytos padoraus elgesio taisyklės lemia klasikinius ir ne-klasikinius muzikos stilius. Ir atvirkščiai, yra pagrindo manyti, jog daugelis kūnui keliamų griežtumo, kietumo ir etiketo reikalavimų yra paremti konkrečių tradicijų muzika. Gerai žinoma įvairiose kultūrose paplitusi šventinių eitynių forma yra gedulo maršas, pasižymintis iškilmingu muzikalumu ir užburiantis savo visa apimančia gyvybinga nuotaika. 

Reikia pastebėti, jog muzikalumas nėra išrastas jokio muzikanto, tai nėra ir kokių nors natūralių dalykų išraiška – muzikalumas greičiau yra išmokstamas iš išraiškingų gestų ir pačios muzikos variacijų. Tai rodo, jog muzikinis kūnas nėra užsklęstas tam tikrų fiziologinių taisyklių visumoje ir yra viską apgaubiantis bei persmelkiantis fonomenas. Būtent muzikalus, poetiškas fonomenas ir davė graikams teocentrizmą. Savo mitines figūras jie projektavo ne taip, kad jos atrodytų kaip jie – atvirkščiai, jie iškėlė save, kad patys būtų kaip dievai. Tačiau tai buvo atlikta be transcendencijos. Pavyzdžiui, visi Hermio apibūdinimai yra išraiškingi ir susiję su naktimi, jos ramybe ir vienatve, jos žavesiu, giedojimu ir užkeikimais. Hermis yra visus daiktus ir įvykius persmelkiantis kasdienis ir didingas stebuklas. Nors jis visa pranoksta, jis nežymi nieko virš-pasauliško. Priešingai, Hermis nėra nei esinys, nei figūra, tai pats visa persmelkiantis rezonansas, su kuriuo susiderinama. Nors ir visa peržengiantis, šis rezonansas yra pasauliškas. Pažvelkime į Afroditę – ji yra kitokio pobūdžio rezonansas, glūdintis visuose dalykuose. Tai yra visa ko švelnumas, raginimas priimti malonią visa apimančią tėkmę, kurioje visa traukia vienas kitą. Artemidė, priešingai, persekioja netramdomą ir kankinantį grožį, kuris tiek atstumia, tiek aistringai globoja. Tą patį matome ir Indijoje, kur Šiva yra kosminis šokis, kama yra kosminis erosas, lila yra kosminis žaismas. Pati egzistencija kosme, kaip poetinė dainų ornamentika – epiteton ornans, panardina visą aplinką ir bendruomenę ritmiškoje erdvėje ir laike. Taigi mitinės figūros atveria rezonanso visuotinumą, kuris viską persmelkdamas pranoksta visus įvykius, visus žmogaus gestus ir judesius. Tai rezonansas, kuris užpildo mitinį pasaulį garso ir tylos ritmingu žaismu. Tačiau, tyla čia išreiškia garsą ne kaip tai, nuo ko ji skiriasi, o kaip tai, kas yra jos išsipildymas, ir atvirkščiai. Šokis tarsi pabrėžia ramybės būsenos „išjudinimą“, kuomet „išjudinamas“ ne paprastas „stovėjimas“, o ori tyla. Toks judėjimas gali vykti net stovint iškilmingoje tyloje, jis kalba apie žmogaus veido išraiškoje atsispindintį pakilumą, pasididžiavimą, šventumą. Dantė sako, jog skubėjimas iš kiekvieno veiksmo atima taurumą, Petrarka dievina ramų ir šviesų damos judėjimą, o Aristotelis teigia, jog didelį protą lydi ramybė ir judesių orumas. Tai ne teleologinis klausimas, o greičiau kūno reiškiamos būsenos, išdidumo, rimtumo, pakilumo ir orumo atspindžiai. 


[1] Sąvoką fonomenas autorius vartoja, pasitelkęs analogiją su fenomenologijoje naudojama fenomenon sąvoka (φαινόμενον – akims pasirodantis daiktas, φαίνω – parodau, φως - šviesa). Atitinkamai fonomenas [fonomenon] reikštų tai, kas girdima, kitaip tariant, klausą pasiekiantis garsas. (red.)

[2] žodžio mythos veiksmažodis yra mythenomai, „kalbėti, sakyti, mokinti“. – Red.

[3] Statymas

[4] Mūzos, pasak Sofoklio, yra pradinės techtonarchos (audėjos), Olenus yra vadinamas architekton – statytoju.