Menas ir pasaulis

Įvadas

J. L. Borgesas nemąsto reprezentacijomis, prie reprezentacinio mąstymo ir jo kritikos jis prieina iš estetinės perspektyvos. Giliau suprasta, ši perspektyva atveria duris ne metafiziniam ar ontologiniam mąstymui, o galbūt net kosminei patirčiai. Jei reprezentacinio mąstymo kritika pasirodys pagrįsta ir pakankama, teks atsižadėti teiginių apie klaidingą reprezentaciją arba apskritai apie bet kokią mis-reprezentaciją. Niekas nebegalės skųstis, jog kokie nors aiškinimai neteisingai reprezentuoja tikrovę. Žengdami šį žingsnį mes aptinkame visą vakarietiško mąstymo apie tiesą problematiką. Gerai žinome, jog Borgesas pasitelkia ištisą masyvą sukauptų žinių iš įvairių tradicijų, kurias jis geba susieti tarpusavyje tiek rimtai, o ypač – žaismingai. Šio neilgo teksto tikslas yra nusakyti tą horizontą, kuriame mąsto Borgesas, kurį jo darbai tiesiogiai įtraukia, tačiau kuris kaip tema pasirodyti vis dėlto negali. Reprezentacinis mąstymas turi dvi alternatyvias plotmes: pirma, patirtą duotybę atspindi sąvokos, kalba, tam tikri įvaizdžiai ir net tiksliųjų mokslų taisyklės. Antra, reprezentacijos ne tiesiogiai atspindi, o tik sukuria nuorodas, kurios nužymi tiesiogiai neprieinamą duotybę. Pirmoji yra klasikinė, antroji – moderni reprezentacijos sąvoka. Nėra jokio reikalo veltis į ginčą, kuri gi iš šių dviejų alternatyvų yra teisingesnė, kadangi abi jos vienodai siekia įrodyti savo pranašumą atveriant tiesą apie pasaulio daiktus ir jų savybes. Siekiant suprasti Borgeso kritiką, reikia iš esmės apmąstyti metafizinį Vakarų mąstymą ir įžvelgti jo ribas, t. y. įžvelgti negalimybę paaiškinti pačios reprezentacijos pobūdžio. Reikia pastebėti, kad reprezentacinio mąstymo problematika buvo nagrinėjama įvairių šiuolaikinių metafizikų, nuo Heideggerio iki Derrida ir jų sekėjų. Mums nereikia kartoti jų įžvalgų, kadangi pastarųjų tyrinėjimai apsiriboja vien metafizikos problematika ir nė nemano jos apleisti.

Klasikiniam mąstymui būdingas reikalavimas, jog visas mąstymas, nori nenori, remiasi kokiais nors principais (ἀρχή), kurių dėka esmiškai atsiveria ir tampa apibrėžta tam tikra duotybė. Po visų mėginimų šiuos principas pagrįsti paaiškėjo, kad jie ne tik kad nėra pagrindžiami, bet kad bet koks pagrindimas ja remiasi tais principais.  Taigi jų supratimas yra kitoks nei tas, kuris reikalauja būti pagrįstas. Tai principai, kurie nėra ir negali būti atsitiktiniai, nes bet koks samprotavimas jais remiasi. Jų būtinybė yra kitokia nei visų kitų, jie patys save grindžia ir visi teiginiai apie tiesą jais remiasi. Tačiau kyla klausimas: koks gi yra metafizinio Vakarų mąstymo tiesos supratimas? Pasirodo, tai yra sakinio ir dalykų padėties atitikimas. Šis atitikimas reikalauja, kad toji duotybė būtų esmiška, ir ši esmė atsispindi sakinyje. Kalba nėra tiesiog kalbama ir komunikuojama, kalboje žmogus reprezentuoja tai, kas dalykuose yra esmiška.

Kaip tik šiame kontekste ir iškyla svarbi problema: dalykai nėra atrandami taip, tarsi jie būtų savaime aiškūs ir turintys savo esminę sąrangą. Kadangi esmiška apibrėžtis ir yra ta sąlyga, kurios dėka dalykai pasirodo tokie, kokie jie yra, t. y. kaip turintys esmę, tai dar neturime nieko tokio, į ką mūsų sakinys galėtų nurodyti. Esmiška tiesa negali rastis sakinio nukreiptyje į dalykų esmę, nes pati esmiškumo apibrėžtis įsteigia matą, reikalingą suvokti, į ką tas sakinys yra kreipiamas. Tampa akivaizdu, kad paties atitikimo negalima pagrįsti remiantis tiesos kaip esmiškos apibrėžties samprata, kadangi pastaroji yra to atitikimo sąlyga ir pats pagrindas. Kitaip tariant, tiesa kaip esmiškumas yra pamatiškesnė nei pats kalbos nukreiptumas į dalykus, todėl galima teigti, kad sakinio sutapimas su dalyko esme nebegali būti laikomas visa apimančia bendrybe. Tai yra tik viena galima interpretacija. Reikia pažymėti tik tai, jog pirmapradis esmiškos apibrėžties pasirodymas tampa įvairių to paties dalyko interpretacijų galimybės sąlyga.

Interpretacijos

Anot metafizinės interpretacijos, matymas nėra vien matymas, bet tikras matymas. Jei matymas nėra vien paprastas regėjimas, jis atveria galimybę klaidai. Tokiu atveju sakinio teisingumas suprantamas tik per jo santykį su priešingybe – klaida. Bet kaip apskritai galima suprasti tokią klaidą? Kaip regėjimas gali būti klaidingas? Tam, kad galėtume šitaip teigti, mums reikia žinoti, kas yra tasai neteisingas matymas arba žiūra, o tai įmanoma suvokti tik remiantis skirtumu tarp to, kas yra duota tiesioginei žiūrai ir to, kas duota tik reprezentacijos pavidalu arba atmintyje. Jei kažkas yra duota, tas nėra priimama tiesiogiai – tai regima kaip kažkas. Tasai kaip kažkas yra tai, kas išlieka prote (mens) ir pasirodo tada, kai koks nors dalykas tampa duotas tiesioginei žiūrai. Šis skirtumas ir tampa klaidos išaiškinimo pagrindu. Tiesioginei žiūrai duotas dalykas yra suvokiamas kaip kažkas taip, kad prote glūdinčių reprezentacijų atžvilgiu jis gali pasirodyti ir kaip esąs visai kas kita. Kadangi prote glūdi daugybė reprezentacijų, protas turi pasirinkti kurią nors vieną duotajam dalykui suvokti ir šitaip gali suklysti. Kol kas toks samprotavimas atrodo visai nuoseklus, tačiau ši tradicinė tiesos samprata kelia nejaukių abejonių. Klaida čia pasirodo kaip reprezentacinės proto žiūros „pražiūrėjimas“, kuris kažką neteisingai teigia apie duotąjį dalyką. Tačiau kaip toks įvykis apskritai gali būti įmanomas, kai visos reprezentacijos glūdi mūsų prote? Kaip galima suprasti tai, kad prieš akis regėdami kažką pažįstamo ir net žinomo, mes priimsime tai kaip visai ką kita? Be to, kaip mes, remdamiesi kuria nors proto reprezentacija, ką nors „pražiūrime“ ir galime atpažinti, kad vietoj reikiamos reprezentacijos, dalykui priskyrėme neteisingą? Taigi klaidos mes dar negalime suprasti, nes žmogus arba ką nors žino, arba nežino, o tokios klaidos atveju jis pasirodo ir žinąs, ir nežinąs.

Kaipgi šios problemos besiimtume, susidursime su prieštaringumais. Jei tikroji žiūra priklauso tik reprezentacijoms, kyla klausimas, kaipgi mes galime nuspręsti, jog tiesioginis matymas kuriuo nors atveju sutampa arba nesutampa su reprezentacine žiūra? Juk jei tiesiogiai mes vis dėlto negalime patirti dalyko tokio, koks jis yra iš tikrųjų, tai reprezentacinė žiūra nesuteikia jokios galimybės spręsti apie matymo teisingumą arba klaidingumą. Taigi jei pastebime, jog dalykui priskirėme klaidingą esmės reprezentaciją ir suklydome, tai turime sutikti, jog klaida gali būti pastebėta ir ištaisyta tik tuo atveju, jei mes turime tiesioginę dalyko prieigą, kuri mums leidžia jį patirti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, nepaisant neteisingos reprezentacijos. Pastarąją laikyti neteisinga galime tik turėdami tikrą žiūrą. Tačiau ši priklauso tai plotmei, kurioje dalykai ne tik regimi, bet regimi kaip kažkas.  Iš kur kyla tokia žiūros galia? Buvo pastebėta, jog čia negali būti pasitelktas jokio pobūdžio kalbiškumas, nes jis numato tiesos ir klaidos galimybę, taigi teisingą arba klaidingą matymą duotybei priskiriant tam tikrą esmę. Tokioje situacijoje kalba pasirodo tik kaip poetinė išraiška. 

Regėjimas turi ryšį su tiesiogine ir reprezentuota duotybe, todėl problema glūdi reprezentacinėje duotybės kaip kažko sampratoje. Reprezentacijos pavidalu kažkas pasirodo duotas kaip kažkas ir neduotas kaip toks. Kitaip tariant, yra priimta, jog reprezentacija yra ko nors duotybė ne kaip pats dalykas, bet kaip žiūra – εἴδωλον. Tačiau ši reprezentacijos mįslė, t. y. jog kas nors yra duotas kaip kažkas ir neduotas, slepiasi už naivaus įsitikinimo, jog reprezentacija yra paprasta žiūra, glūdinti žmogaus prote. Tai taipogi reiškia, kad reprezentacija turi būti suprasta kaip būties ir nebūties susipynimas, teigimas, jog kas nors yra arba nėra tuo pat metu ir kažin kokiu būdu. Iškilęs tarp būties ir nebūties, toks reprezentacijos supratimas apskritai negali būti diskutuojamas. Priimant tezę, kad kas nors yra ir tuo pat metu nėra, klaidos galimybė tampa dar sunkiau suvokiama. Borgesas šią problemą kelia savo tekste „Alef“, kuriame klausia, kaip suprasti tai, kad žmogus „prašauna“ kiekvieną kartą, kai tik mėgina sučiuopti Alef tašką, priimant prielaidą, kad tikrovė yra Alef aprašymas? Kaip Alef gali būti reprezentacijų-veidrodžių žaismas, kai tie veidrodžiai tik atspindi vienas kitą ir nuolat „prašauna“ pro Alef? Kokio pobūdžio fenomenai turėtų būti duoti poetui Borgesui, jog jis galėtų šitaip teigti? Jog „prašaudamas“ jis gali pastebėti tai, jog jis „prašovė“. Anot Borgeso, raštas kaip Alef reprezentacija sudaro veidrodžių-klaidų kompleksą, kaip „pražiūrėjimą“ – tačiau kieno atžvilgiu? Koks turėtų būti regėjimas, kuris leistų išvengti klaidingo rašymo?

Klaidos klausimas Vakarų metafizikos kontekste pasirodo kaip būties ir nebūties klausimas. Tiek metafizika, tiek logika iš esmės apima tik šiuos du polius manant, jog tai yra klausimai, kurių horizonte ir skleidžiasi visas mąstymas. Tačiau pastebėjome, kad toks mąstymas vis dėlto negali šioje perspektyvoje paaiškinti tiesos ir klaidos sąrangos. Galbūt liko nepastebėti kokie nors fenomenai, kurie turi būti iškelti į sąmonės šviesą? Atminkime, jog sakinys, kuris išreiškia tiesą, teigia kažką esmingo. Kaipgi ši esmė yra nustatoma? Ji pasirodo tada, kai regėjimas susieja tai, kas sutampa, ir atskiria tai, kas nesutampa. Tokiame atskyrime ir susiejime dalykas pasirodo kaip toks, koks jis yra. Tačiau turi būti aišku, kad susiejimas ir atskyrimas negali remtis kažkuo esmingu pačiu savaime, nes tai yra ta sąlyga, kurios dėka kas nors apskritai gali pasirodyti kaip esmiškas. Taigi siejimo ir atskyrimo judesys išreiškia abu momentus – ko nors pasirodymą matymui ir to apibrėžimą proto pagalba. Toks pasirodymas negali būti suvoktas kaip kalbos, kurią sudaro teiginiai, arba reprezentacijų turinio prote rezultatas. Tai nepaaiškinama ir tradicinės metafizikos kontekste – net Heideggerio būties kaip duotybės ir to, kas slepiasi, kontekste. Šis bipoliškumas būdingas ir dekonstrukcijai, kuri apskritai neiškelia pamatinio reprezentacijos klausimo ir todėl negali pereiti prie estetinio mąstymo kaip metafizikos pagrindo.

Estetika

Kaip paaiškinti kalbos galimybę ką nors esmiškai apibrėžti ir atverti protą tam, kas pasirodo savo esme? To negalima padaryti remiantis pačiu esmės diskursu, nes jis jau iš anksto numato daikto esmę kaip duotybę, kurią galima tiesiog įžvelgti. Tai negali būti nei esmės diskursas, nei pati sąmonė, nes abu pastarieji numato galimybę kažkokiu būdu įvertinti reprezentacijos teisingumą remiantis nereprezentacine žiūra. Matėme, jog sąmonė atlieka derinantį atskyrimą ir tame derinime, kuriame pasirodo esmiškumo ribotumas, atsiveria gryna estetika, αἰσθητός, kaip jaudinanti-judinanti plotmė. Šią sritį graikai vadino καλός, grožiu. Estetika, jos pasirodymas derinant ir išskiriant, yra visai kas kita nei juslinė duotis, suprantama kaip jau duotų daiktų spalva, kokybė, sąskambis. Estetika pasirodo kaip tiesioginis, visa persmelkiantis fenomenas arba visų daiktu savybių ir jų fenomenų sąlyga, t. y. fenomenalumas, jų galimybė atrodyti šviesiai, tamsiai, aiškiai, blankiai, patraukliai ar atstumiančiai. Toks fenomenalumas yra neribotas, nors jame visa kita yra ribota ir tarsi sudaro galimybę pasirodyti sutapimams ir išsiskyrimams, tapatybėms, kurių dėka daiktai atrodo gražūs, įspūdingi, intensyvūs ar tolimi. Toks fenomenalumas tiesiog „pagauna“ nežinomas ir net nekokybines plotmes – laiką ir erdvę. 

Borgesui viena pamatinių sąvokų yra laikas, suvokiamas kaip dabarties ir veiksmo sąsaja. Toks suvokimas atmeta sustingusias ontologines ar metafizines duotybes ir todėl visos jos, pasirodančios laike ir erdvėje kaip tam tikrų esmių pagrindas, praranda savo galią. Pasaulio artimumas skiriasi nuo bet kokių duotybių – žemiškų ar dieviškų, nes visos jos pasirodo ir dingsta, iškyla iš pasaulio ir nugrimzta į nežinią. Todėl pasaulio laikas leidžia daiktams pasirodyti ir tapti tokiais, kurie gali būti tarpusavyje palyginami ir atskiriami, turintys išvaizdą, sąlygotą pasaulio estetiškumo. Graikai šventė šią pasaulio patirtį, iškylančią iš ἀπείρων ne kaip iš beformio potencialo, iš kurio iškyla visi daiktai, bet būtent kaip pasaulio gelmės. Tai nėra nei begalybė, nei laikinumas, veikiau tai pasirodo tarp dviejų šių pamatinių duotybių, kurios pasirodo ir dingsta ἀπείρων neapibrėžtume. Šia sąvoka aš pavadinau estetiką, kuriai pasirodant visi daiktai įgyja fenomenalius, nors ir praeinančius „veidus“, kuri sudaro visų fenomenų sąlygotumą ir kiekvienam suteikia nepakartojamą individualumą. Toks individualumas, toks ūmai pranykstantis „veidas“ sudaro pasaulio nepastovumo transcendentalinę patirtį, net ir jo neesmingumą, palyginus su kasdienybės terpe, jos priespauda, sunkumu ir reikalavimais. Taigi estetinė plotmė nenumato nei linijinio, nei ciklinio laiko. Tai pasirodo Borgeso novelėje „Babelio biblioteka“, kurioje nagrinėjama metafizinė Nietzsche‘ės nostalgija amžinajam sugrįžimui. Šią tezę Borgesas tuoj pat sugriauna parodydamas, jog visi įvykiai vyksta tik atsitiktinumų dėka. Net ir Nietzsche suvokė, jog sugrįžimas yra tvarkos, kuri turi esmę, prielaida. Ir ypač, anot Nietzsche‘ės, tai numato kalbos „egiptologizavimas“ , kai manoma, jog pakartoti sakiniai numato viso ko pastovumą ir pakartojimo galimybę. Anot Borgeso, metafizikų įvairovė yra beveik neišsemiama, nesvarbu, ar tai teologinė ar mokslinė metafizika, jis visuomet siekia atrasti esmę ir tapatybę.

Visa daiktų tvarka priklauso perkaitusiam refleksyvumui, kuris klasikinio mąstymo pavidalu viską suvokė per filologiją, istoriją, bendrąją gramatiką ir turtą. Modernybės mąstymas pasižymi kur kas didesniu refleksyvumo laipsniu, kuriam ἐπιστήμη, žinojimas kyla iš biologijos, politinių mokslų, ekonomikos ir hermeneutikos. Tačiau visa tai yra paremta refleksijos įsiterpimo, kuriame kyla visi reprezentacinio mąstymo sunkumai. Šis, anot Borgeso, iš principo suskaido tiempovivo. Tai leidžia Borgesui žengti žingsnį toliau ir šitaip išvengti susidūrimo su visais refleksijos paradoksais, kurie dominavo nuo Platono iki pat Bertrando Russello ir Edmundo Husserlio. Borgeso sprendimas priklauso estetiniam mąstymui, kuris pasirodo mene, o ypač literatūroje ir filosofijoje. Toks mąstymas, anot jo, yra įteisinamas pačios filosofijos galimybe, nes būtent šiai priklauso paties aukščiausio lygio fantastiški kūriniai. Filosofija yra tiek pat, jei ne daugiau, fantastiška kaip ir kiti, kad ir kokie pasakiški, literatūros tekstai. Šis pasakiškumas užima didelę Borgeso raštų dalį būtent dėl jo paradoksalumo. Filosofija neišsprendė nė vienos savo dilemos, o ypač laiko paradoksalumo. Literatūroje šią problemą pavyko išspręsti sėkmingiau vien dėl to, kad ji remiasi estetine patirtimi. Matėme, jog pastaroji buvo nustumta į filosofijos paraštes ir todėl tapusi nereikšminga fenomenalumo plotme. Vis dėlto visa patirtis, ir ypač jos pagrindas, suprantamas kaip gyvenamasis laikas, gali būti pasiekti estetine perspektyvos, o ne metafizinių fantazijų dėka. Estetika kaip visu fenomenų sąlygų pagava yra išgyvenama, o ne suvokiama. Tai yra viena tų fenomenalumų plotmių, tiempo viva, iš kurios iškyla ir kurioje pradingsta fenomenai, atveriantys žmogaus aistrą ir atvirumą pasauliui. Tokiam atvirumui nebūdingas joks trilypis laikas (dabartis-praeitis-ateitis) ir todėl kartais išreiškiamas kaip amžinybė – ne metafizinė amžinybė, bet kaip išsivadavimo iš tapatybes ženklas. Reikia pridėti dar ir tai, kad tradicinė metafiziškai suprantama tapatybė priklauso nuo interpretacijos pasaulio, turinčio konkrečią apibrėžtį laike.  Dabartis yra amžinai duota kaip ta pati, kurią galime užpildyti kuo tik norime: Platono idėją, žmogaus būklę , atomą ar dievybę. Būtent šios amžinos dabarties griūtis sukėlė egzistencinį Vakarų sukrėtimą, atvėrusį žmogaus nebūties galimybę. Nietzsche pastebėjo, jog metafizika yra „valios savo pačios kaip buvusios priešybė.” Tokia priešingybė parodo, kad laiko sukrėtimas apima abu aspektus: amžinybę ir laikinumą. Tai Borgesas pateikia savo tekste „Amžinybių biografijos“, kurios yra istorinės, bet ne istoriografinės, jos nepriklauso Vakarų istorijos teleologinėje sąmonės trukmėje. Taigi nors biografijos ir nulemia viską, pačios jos neturi jokio priežastingumo. Pats priežastingumas pasirodo kaip itin komplikuota metafizinė pasaka.

Borgesas atskleidžia stabilios tapatybės griūtį, jų medžiagiškumo, tvermės ir veiklios dabarties, neturinčios jokios apibrėžtos vietos laike pakeitimą tokia veikla, kuri balansuoja tarp bet kokios tapatybės ir laiko kaitos, tarp asmenybės ir ant-istoriško beasmeniškumo. Anot Borgeso, toks beasmeniškumas būdingas hinduizmui, kuriame jis apibūdinamas žodžiu perversamente, perversija, tai tiempo vivo paneigimas, nes net ir erdvės neturintis pasaulis turėtų savo reikšmių istoriją, veiklą, troškimus ir aistras. Todėl toks laikas yra „prieš“ ir „po“ laikinumo, „prieš“ trukmę, tai belaikis įvykis, kuris vyksta nuolatos ir išreiškia save neaiškiais žodžiais. Tokį laiką Borgesas aptinka sapnuose, kurie nėra amžini, nors yra belaikiai, neturintys jokių ribų – yra beribiai ir todėl sutampa su ἀπείρων.

Anot Βorgesο, menas pasireiškia įvairiais būdais. Pirma, jis atveria specifinę estetinę patirtį ir tuo pat metu atveria menininką, kuris yra atviras tokiai išraiškai. Ji sąlygoja laiko ir erdvės formavimą, kuris yra kosminis, bet taip pat pasirodo susietas su daiktų ir įvykių pasirodymu ar atrodymu kaip jų fenomenalumas. Antra, atsiverdamas estetikai, žmogus „kalbasi“ su šiuo fenomenų fenomenalumu. Kai aš tapau žalią, sako Matisse‘as, aš nesakau „žolė“. Tam, jog žmogus galėtų pasiekti tą aukštą auksinį šios vasaros toną, jis turi būti „pagautas“ jos apsupties, manė Van Goghas. Nėra taip, jog žmogus tiesiog „nesugauna“ aprašomos spalvos, kurios pagalba jis galėtų perteikti to saulėto gelių lauko spalvų tonus, atvirkščiai, tai pasaulis suskamba tų spalvų tonuose tiek, kiek menininkas pasineria į to geltono aukso pasaulį, kuris dar nesustingo konkrečiuose daiktuose. Tokia estetinė patirtis dar nėra subjektiška ar kokia nors vidinė būsena – tai užduotis atsiverti stiliui. Toks pasinėrimas yra aktyvus – Cezanne‘as sako: pažvelk, ta mėlynė ten, po pušimis – toji mėlynė ir yra tas aktyvumas, kurio dėka Cezanne‘as sukūrė tokį pasaulį, kuris nebėra daiktų pasaulis. Cezanne‘o sukrėtimas yra viso metafizinio konkrečių daiktų pasaulio praradimas, o tai ir yra Borgeso perversamente. Čia pasirodo ir vitanova, esantis dar pirm daiktų. Meno kūrinys neturi jokios iš anksto duotos formos, kuri gali būti nukopijuota, ji pasirodo dar prieš bet kokią vietą ir trukmę. Spalva kadaise buvo laikoma menininko mąstymo ir jausmų išraiškos priemone, kuriai būdingas platus galimybių laukas simbolinėje raiškoje, spalvą pateikiant kaip regėjimo metaforą. Apie spalvas Borgesas mąsto šiek tiek kitaip: tai yra esplendoresindefinidos. Neapibrėžtumas nurodo į tokią estetikos plotmę, kuri sąlygoja aplinkos „tirštumą“ ir todėl neaiškumą, ji neturi jokios pozicijos ir niekada negali visiškai sutapti su kokio nors daikto atrodymu ar spalva, ji prasiskverbia pro visus apibrėžtumus. Taigi ši estetinė plotmė, esplendores indefinidos, suprantama kaip aplinkos fenomenalumas, sąlygoja matymą ir „pramatymą“, žiūrėjimą ir „pražiūrėjimą“ kaip tokius, kurie turi tą pačią prasmę. Joje nėra nei tiesos, nei klaidos, nes ji atveria pačią galimybių variacijos gelmę. Taigi forma nėra tiesiog apribojimas, ji yra estetiškumo terpė, dinamiška jo ašis ir gestas, nurodytas persismelkiančių estetinių plotmių, tuo pat metu atveriančių naujas galimybes. Šioje terpėje daiktas niekada nepasirodo kaip to paties pakartojimas. Borgeso pateiktas Melville‘io paveikslų baltumos aprašymas, tokios, kuriai nebūdingos jokios metafizinės ar simbolinės prielaidos, atveria tai, kas tebuvo pastebėta kaip neapčiuopiamybė ar kosminė didybė. Ji yra necivilizuota, nežmogiška, nepriklausanti jokiai daiktiškai kokybei, bet yra „užklota“ tarsi antklode iš išorės. Toks „užklojimas“ viską performuoja taip, jog paveiksle raupuotųjų išblyškimas pasirodo tik toje baltumoje. Ji yra beasmenė, paskirybės ji nepažįsta. Ji negali būti duota jokiai perspektyvai, nes visa yra joje. Tradiciniai menai išmoko su ja susitvarkyti suteikdami jai simbolines reikšmes, taikydami jas pažįstamiems daiktams. Borgesas nurodo Melville‘io „banginio baltumą“, tarsi pastaroji būtų spalvos nebūtis, bet taip pat ne niekas.

Borgesas tokią terpę aprašo įvairiai, pavyzdžiui kaip tamsą, kuri nėra jokia spalva, bet atvirumas, kuriame pasirodo visi daiktai su savo savybėmis. Ji yra formavimo „medžiaga“, po kurios „antklode“ daiktai įgyja savo konkretų pavidalą, įvairias formas šitaip išnirdami iš tamsos ir ją rezonuodami. Tas pats iliustruojama ir Borgeso tekste „Geltona rožė“, kur kambaryje esanti geltona rožė ir paauksuotos knygos lentynose turi savo vietas, bet mirštantis Giambattista Marino nori taip sutvarkyti savo knygų pasaulį, jog geltonumas taptų visur atsispindinti spalva dar iki bet kokios reikšmės. Reikšmė nėra nustatoma taip, tarsi ji turėtų kokią nors tikslią vietą ar laiką, bet ji taip pat nėra ir amžinybės simbolis. Verta atkreipti dėmesį, jog Borgesas, aprašydamas ateities žmogų dabartyje, sunaikina visus faktus. Pasirodo tik gryna belaikė utopija, kurioje visa tampa tik grynai geltonos spalvos atspalvių įvairove. Kai Borgesas sugrįžta į dabartį, jis atsineša tik vieną geltoną drobę, kuri meta savo šešėlį ant viso pasaulio. Tokia bespalvė spalva (nes ji tepasirodo daiktuose) duota atvirumui, kuris suprantamas kaip sutapimas su pasauliu ir neišvengiamas žmogaus priklausymas jam. Iš jo nėra jokio išėjimo, jokio Ariadnės siūlo.

Cezanne‘as mano, kad spalvos sukuria siūbuojančią logiką, kuri suardo nuobodžią ir kampuotą geometriją. Aš regiu vien dėmes. Spalvos man yra jau duotos, bet jos mane pagauna atverdamos estetines plotmes ir tą daiktų pasaulio sukrėtimą, kurio dėka šios plotmės ima siūbuoti. Anot Cezanne‘o, meno autentiškumas priklauso nuo to estetinių plotmių siūbavimo gestų pagavos nesunaikinant ir neprarandant šio siūbavimo. C. Claudel taip pat teigia, kad spalva turi galią sukurti rezonansą tuo momentu, kai ji liaujasi būti vien daiktų apibūdinimu ir tampa grynos estetikos kaip pasaulio būdo duotimi. Nėra jokio tuščio laiko ir erdvės tęstinumo, nėra dėžės, kuri įrėmintų daiktus ar įvykius. Erdvė ir laikas yra apibrėžiami estetinių rezonansų, kurie yra pagauti ir rezonuojami daiktų spalvų sąskambiais, prasiskverbiančiais į atminties gelmes dar iki istorijos, amžinybės, laiko ir erdvės idėjų. Todėl menas nesugrąžina daiktų regimybei, bet aptinka žaismingus estetinių plotmių sąryšius, jų siūbavimą ir bangavimą viena per kitą. Šioje vietoje Borgesas atranda pagrindinę laiko ir erdvės patyrimo problemą. Jo geltonos drobės atsinešimas į kambarį atveria plotmę, esančią anapus ateities ir dabarties, neturinčią nei laikinės nei amžinybės pozicijos. Jis vartoja sąvoką perversamente ir esplendoresindefinidos siekdamas parodyti, jog estetinės plotmės ir jų siūbavimas yra amžinojo sugrįžimo panaikinimas pakeičiant jį Babelio biblioteka , kuri pasirodo ten, kur geltonasis imperatorius ir poetas keliauja per begalybę kombinacijų turintį labirintą.

Borgeso tekstai daiktų nereprezentuoja. Nors daiktai ir įvykiai yra neišvengiami, jie visgi atveria estetinius vaizdinius ir sukuria estetišką aplinką, tapomą spalvingai, nenurodant jokio daikto, tikrovės ar įvaizdžio. Spalvos peržengia faktinį daiktų regimumą ir jų išoriškumą, neprarasdamos savo siūbuojančio rezonansinio skambesio. Taigi greta spalvingų daiktų aprašymų, Borgesas kalba ir apie patį spalvingumą – banguojantį ir spinduliuojantį, kuris kasdienybės daiktų regimybėje pasirodo kaip tam tikri sąskambiai. Taip atsiveria jo meno genialumas. Nėra taip, jog genialūs rašytojai stengiasi būti kiek įmanoma labiau literaratūriški, anaiptol – jie vengia literatūriškumo. Atrodo, genialūs rašytojai tiesiog apčiuopia visai kitokias plotmes nei vien tą, kuriai priklauso tik daiktai ir jų tarpusavio santykiai. Estetinėje plotmėje daiktai įgyja gelmę, o ne apibrėžtumą. Šioje gelmėje mes ne tik išvystame šiurkščias tigro spalvas, bet ir spalvingas jų džiunglių variacijas ar energijos siūbavimą, kurie galų gale tampa paties daikto kaip tokio išsisklaidymu. Mėnesienos spalvos šunys pasirodo toje estetinėje plotmėje, kuri peržengia visas kalbines normas ir kategorijas. Tokios estetines plotmės yra transcendentalinės pasaulio daiktų spalvų patyrimo sąlygos, todėl pati estetika atsiveria ir pasaulį atveria dar prieš bet kokią simbolinę išraišką. Kai kurie komentatoriai teigia, kad kalbėdamas apie „mėnesienos spalvą“ arba apie tai, kad žvėrys buvo „saulės spalvos“, arba kad žmogus buvo „nakties spalvos“, Borgesas neva kalba ne apie tai, kas duota, bet kalba simboliškai. Kitaip tariant, teigiama, jog mėnulis yra daiktas, o spalva yra vien simbolinė išraiška, duota tik subjektyviai patirčiai. Toks teigimas remiasi tradicine kalbos kaip veidrodžio, reprezentacijos samprata bei būties ir niekio metafizika. Tačiau jis nepaiso estetinių plotmių siūbavimo, kuris peržengia bet kokį esmiškumą, jo εἴδωλον, yra pasauliškas, turintis gelmę, beformis ir net negali būti dekonstruojamas. Šiuo atveju dekonstrukcija gali veikti tik metafizikos, bet ne pasauliškumo-estetikos plotmėje. Jei Borgesas nepasisako nei už, nei prieš metafiziką, bet metafiziką supranta kaip galingą fantastikos sritį – fabular, iškyla būtinybė metafiziką aiškinti pagal kitokį hermeneutinį ratą. Kitaip tariant, estetika „veikia“ nepaisant to, kad, anot metafizikų, paukščio spalva nėra svarbi jo esmei ir jo „paukštiškumui“. Pagal estetinę Borgeso logiką šis turėtų būti suprantamas ne kaip esmė, bet kaip estetinė gelmė, kurioje „paukštiškumas“ suteka į mėnesienos, saulėtekio spalvas, nakties paviršių kaip juodą skylę joje, žvaigždžių pulsavimą, kurie neatskleidžia paties „paukštiškumo“, bet atveria paukščio pasauliškumo gelmę iki pat jo paties išdilimo.

Estetinė kalba

Borgeso tekstas „Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“ aprašo pasaulį be daiktų, t. y. be daiktavardžių. Jame pasirodo jau ir Nietzsche‘ės teigimas, jog substanciškas, daiktinis pasaulis priklauso nuo kalbos „egiptologizavimo“. Jei daiktavardžius mes pakeistume veiksmažodžiais, kasdieniai daiktai prarastų pastovumą ir žmogus nebeturėtų to pagrindo, kuriam galėtų priskirti įvarius būdvardžius ar savybes. Šie, palikti savo logikai, gali prieiti prie begalybės. Juk Babelio biblioteka būtent remiasi šia logika, pagal kurią parašytos ir visos būsimos knygos visomis kalbomis ir visais raštais, kuri taip pat numato visas galimas raidžių kombinacijas kiekvienoje kalboje, sudaro begalinę biblioteką, kurioje gyvena žmogus ir iš kurios jis niekada negali išeiti. Kitaip tariant, daugelis knygų yra visai nereikalingos, ir apskritai tarp visų knygų chaoso neįmanoma rasti jokio „tikro“ aprašymo. Tikimybė atrasti tokį kriterijų, kuriuo remiantis būtų galima kada nors teigti, jog skaitytojas pagaliau turi „tikrą“ tekstą, yra lygi nuliui.

Tekste „Alef“ kiekvienas erdvės ir laiko taškas begalybėje pasirodo kaip toks, kuris savyje turi visą laiką ir visą erdvę. Begalybėje kiekvienas taškas yra rutulio, kuris neturi ribų, centras, ir todėl kiekvienas taškas yra lygus visiems taškams, nors nei vienas negali teigti, kad šiame taške mes pagaliau atradome tikrąjį kosmoso centrą. Begalybėje centras nebėra kaip nors „užlaikomas“. Taigi Alef taškas, atveriantis kosmoso įvairovę „iš visų pusių“, pats negali pasirodyti, nes jis, kaip tas centras, iš kurio regima visata, pats neturi jokios būties ar nebūties. Kiek besistengtume apibrėžti visą kosmosą, atsispindėjusį Alef įvaizdžiuose, atrasime vien tik labirintą, kuriame kiekvienas įvaizdis ir aprašymas yra pakeičiamas kitu. Tai Babelio biblioteka, kamuolys, kurio centras yra bet kuris iš jo heksagonų ir kurio kraštas yra nepasiekiamas. Tokiu atveju Alefyra tik vienas iš daiktavardžių, neturintis jokios substancinės privilegijos, nenurodantis į jokį daiktą, o tik veiksmažodžius ir būdvardžius be jokios substancijos.

Tai, ką modernioji filosofija užmiršo, Borgeso modernizmas atsiminė: tai Nikolajaus Kuziečio begalybės logika. Kiekvienas daiktas yra begalybės santrauka, o pati begalybė yra visų dalykų kaip jos santraukos sutapimas. Trikampis, linija, keturkampis, rutulys, traukiami ligi begalybės, sutampa. Kitaip tariant, trikampis gali tapti linija, rutuliu, keturkampiu, ir t. t. Todėl negalima teigti, kad yra kokia nors trikampio esmė. Lygiai taip pat ir begalinėje bibliotekoje kiekvienas žodis sutampa su visais kitaip žodžiais, ir atvirkščiai, visi žodžiai yra vienas žodis. Kadangi net ir patys daiktai priklauso daiktavardžių žodynui, kiekvienas daiktas įgyja magišką tikrovę. Borgesas mums ir atskleidžia tą kalbos magiją, pagal kurios logiką kiekvienas daiktas kaip būdvardžių ir veiksmažodžių įvairovė žodžių magijos dėka gali tapti bet kuriuo kitu daiktu. Taigi kalbinė magija jau pasirodo kaip neįveikiamas labirintas, kuriame bet koks mėginimas atrasti tiesą arba klaidą tuoj pat nuslysta į beribę žodžių kaitą, kuri tik atveria estetines plotmes, neturinčias jokio esmiško pagrindo. Be to, tokia magija atveria galimybes begalinei kūrybai, kuri nereikalauja kokio nors pateisinimo, reprezentacijos ar mis-reprezentacijos. Šioje vietoje derėtų nepaisyti kai kurių Borgeso interpretatorių (tokių kaip Louis P. Zamora[1]), teigiančių, jog Borgeso mąstyme kiekvienas žodis „reprezentuoja“ visus žodžius ar, kalbant magijos kalba, kiekvienas žodis yra visi žodžiai.

Nereikia pamiršti, kad tokia labirinto magija, sukurta remiantis estetine daiktų be daiktų patirtimi, yra sąlygota estetinių plotmių ir jų persiklojimų, kurių siūbavime ir žėrėjime kasdienybė įgyja veidą, nušvinta spalvingais garsais ir sukrečiančiais įvaizdžiais. Borgeso kalboje dalykiškumas virsta tomis estetinėmis plotmėmis, kurios tarpusavyje siejasi ir skiriasi. Tai „apskriti griuvėsiai“, „vienbalsė naktis“, „nesiliaujantys medžiai“, “duisni šventykla“, “liapsi popiečio šviesa“ . Visa tai yra suprantama kaip naratyvine meno magija.  Dabar jau turėtų būti aišku, jog pats Alef yra „pražiūrimas“ ir „pramatomas“ visuose kalbiniuose veidrodžiuose, nes jis nėra tiesiog visų daiktų suma, o estetinė plotmė, suprantama kaip αἰσθητός-ἀπείρων, arba, kalbant Borgeso kalba, esplendoresindefinidos, kurioje žmogus gyvena ir iš kurios jis niekaip negali ištrūkti. Ši estetika ir leidžia poetui sukurti-atrasti tą begalinį kūrybos labirintą, kuriame žodžių magija atspindi visus kitus žodžius be jokios reprezentacijos, net ir iš dalies Alef kaip kokios esmiškos duoties. Todėl šis labirintas leidžia poetui originaliai kurti ir tuojau pat perkurti šitaip tampant neribotam.

[1] Louis P. Zamora and Wendy B. Faris 1995. Magical Realism: Theory, History and Community. Duhan and London, Duke University Press