Kosminis siaubas

Įvadas

Jauku ir saugu, pavojinga ir baugu, bet vis vien savame pasaulyje. Čia žemė, ten dangaus skliautas, dangišką šviesą naktyje praleidžiantys maži langeliai, pro kuriuos žvelgia angelai sargai ir užrašinėja gerus ir blogus mūsų darbus. Apačioje, po mūsų kojomis, yra baisi karšta vieta, bet ir ji pažįstama. Aukštai ir žemai, ir net tarp mūsų yra būtybės, kurių visos jėgos ir gyvenimo tikslai, visa jų veikla yra nukreipta į mus. Mes esame pasaulio, pilno mūsų trokštančių būtybių, kurios tiesiog negali apsieiti be mūsų buvimo, centre. Mes esame reikšmingiausios būtybės visame kosmose. Žinoma, daugybė tokių būtybių yra siaubingos, tykančios mūsų tamsoje ir tik laukiančios, kada suklupsime, jog galėtų mus užpulti, pasmaugti, nusitempti į savo karalystę ir kankinti, tvirkinti ar švelniai glamonėti toliau. Tačiau ir tokiuose siaubinguose vaizdiniuose viskas yra savo vietoje, turi savo reikšmę ir atpažįstamus veidus. Siaubas čia yra pažįstamas, lygiai kaip ir visas kosmosas, nes mes visur sutinkame savuosius – nesvarbu, ar tai būtų siaubą keliančios užrūstintos dievybės, ar šėtoniški demonai. Me esame namie. Literatūra, menas, teatras, mitai ir sapnai yra perpildyti siaubingos, bet vis dėlto pažįstamos aplinkos. Fenomenologiniu požiūriu, nors būdami naktyje ir klausiame, ar ten, tamsoje, už medžio subraškėjo meška ar baubas, o gal net pats šėtonas – visi šiurpą keliantys dalykai visada turi atsakymą: ten turi būti baubas, kurio mes baidomės, bet toks, kuris nėra beveidis ar neturintis išraiškos, nenorintis mūsų gąsdinti, užpulti ar net išprievartauti. Visa tai lyg pažįstamuose namuose, lyg pas truputį užsirūstinusius tėvelius ar Dievulį. Juk visos teologijos yra jaukios, jose mūsų pasaulis yra kupinas įtampos tarp gėrio ir blogio, θάνᾰτος ir ἔρως, tarp jin (yin) ir jang (yang), tarp patriarchato ir matriarchato, valdovo ir vergų, neapykantos ir meilės, jos siaubingo grožio ir mūsų beviltiško mėginimo jai atsispirti. Siaubingai jauku. Taip patenkame į hermeneutinį ratą, nes kad ir kur tik pradėtume, vis grįžtame į pažįstama prieglobstį. Nepaisant psichologinių mūsų jausmų pasaulyje pasirodžiusioms būtybėms, mes visgi joms atsakome jausminga kūno išraiška. Čia dar nėra reikšmės klausimo, nes pastaroji priklauso mokslui.

Pirma staigmena

Ar pasaulis yra ribotas ar begalinis, ar daiktai irgi turi ribas ir todėl priklauso mūsų surūšiuotam pasauliui, ar jie išsilieja kaip bereikšmė, klajoklė energija? Jei begalinis pasaulis staiga įgauna prasmę, šitaip jis tuo pat metu atveria nežinią: begalybėje mes nebesame centras, nes kiekvienas pasirinktas taškas joje yra centras. Mūsų vieta visai nebūtina, ir patys mes visai nebūtini. Taip ši staigmena iškelia klausimą, kaip mums gyventi atsidūrus visiškoje nežinioje? Pasimetusi, begalinėse erdvėse plūduriuojanti dulkelė, ant kurios dar kabo kažinkokie judantys gyvūnėliai, vis šūkaujantys, kad jie esą pajėgūs nugalėti visa pasaulį, pasirodo niekur nekeliaujanti. Ji bastosi neturėdama jokio praeities kryptingumo, jokios ateities. Juk begalybėje dingsta bet kokia krypties sąvoka, o kryptis sudaro prasmės pagrindą. Kur mes keliaujame? – iš čia į ten, bet ir čia, ir ten neturi jokios vietos, nes dar nespėjus tos vietos nustatyti ji dingsta begalybės nežinioje, ten, kurjau buvo, yra arba dar tik bus. Ši kosminio siaubo atvertis tuojau pat buvo pridengta trimis klodais: pirma, buvo teigiama, jog begalinis kosmosas yra atitinkamas begalinės dievybės įvaizdis, nes tasai jaukus kosmosas buvo per mažas, jog atspindėtų begalinę būtį. Čia kosmosas ir dievybė sutampa – kad ir kur žiūrėsi, viskas yra dieviška. Visi įvykiai yra EXPLICATIO DEI, begalybės atsiskleidimas. Argi ne smagu dalyvauti begalybės atosklaidoje, savyje turėti visa kosmosą? Tokios atosklaidos, tik išreikštos kitais žodžiais, neatsisakoma ir šiandien. Juk anot Emmanuelio Levino spekuliatyviosios teologijos, žmogus yra begalybė, jis begalybinasi, ir pirma jo akistata yra su dar didesne begalybe, kuriančia tą žmogiškąją begalybę. Visas kosmosas yra persunktas pirmapradės vertės, ir būtis yra tik antraeilė duotis. Galima net pasidžiaugti, kad žvaigždynai, galaktikos irgi mus vertina kaip pačios vertybių vertybės išraišką. Antra, mokslas, ypač astronomija, sugrąžina mums centrinę vietą visatoje, nes viskas yra matuojama mūsų reikšmėmis: mes esame dabar, kosmosas prasidėjo tada, prieš tiek ir tiek metų, ir nuo dabar juda į ateitį. Bet tasai „dabar“ yra mūsų Žemė, jos skriejimas apie Saulę sudaro viso kosmoso matą ir mums vėl viskas tampa pažįstama ir jauku. Visa tai yra tiesioginė mūsų kūno orientacijos išraiška: žinome, kad viskas juda į priekį, kad yra „žemesnių“ ir „aukštesnių“ mokslų, žinome, kad mokslo teorijos ir tikrovė sutampa. Trečia, mokslas suskaido laiką į begalinį dalelių skaičių, bet negali paaiškinti, kaip nuo vieno taško pereinama prie kito. Teologija pasitinka mus ant švento žirgo atjodama mums atskleisti, jog tik dievybė išlaiko tokį tęstinumą – ji yra tie kosminiai klijai, sujungiantys praeitį, dabartį ir ateitį ir garantuojantys, kad kosmosas kurią nors akimirką nepradings. O jei dievybės atsisakoma, tai nėra ko būgštauti, nes Karaliaučiuje mūsų nusisavintas tautietis Imanuelis Kantas „sulipdė“ transcendentalines sąlygas ir tęstinumą garantavo įvesdamas apriorinę laiko patyrimo formą. Ketvirta, mokslininkai teigia, kad kosmosas yra racionalus, inteligibilus, veikiantis pagal amžinus dėsnius ir todėl visiems prieinamas ir suprantamas. Nors dar tokio racionalumo mes ir nepasiekėme, mokslo pažanga laikui bėgant būtinai suras „paskutinį“ visatos išaiškinimą. Taigi mes vėl namie, vėl turime savo ypatingą vietą ir gravitaciją, kuri, anot Isaaco Newtono, yra lygi kosmoso sielai.

Žinoma, galima tik didžiuotis kitų civilizacijų atvirumu kosmosui: Indija visai nesibaido kosminio mąstymo, kosminių šokių, gestų ir siaubingų energijų. Tačiau reikia nepamiršti, kad ten visas kosmosas mus taip pat yra įtraukęs į savo energijų žaismą, erotiką, ugningas aistras, savo mają (skr. maya) ir apgaulę. Ir nors visa tai yra siaubinga, patrauklu ir nepasiekiama, vis dėlto pažįstama. Kas gi nenorėtų mylėtis „kosmiškai“ – po atviru dangumi, praradus asmenybę, neaprašomoje mėnulio šviesoje? Tai juk nėra meilė su šimto tūkstančių laipsnių šaltumo ugnimi, tai aistringa meilė, kuri siunčia mūsų drebulį per visą visatą, ir visata atsako savo deginančia aistra. Toks kosminis mąstymas yra daugiau žadantis ir kur kas labiau jaudinantis negu vakariečių, tačiau jis taip pat sudaro mają – fenomeną, kuris uždengia kosminio siaubo fenomeną.

Vis dėlto tie kosminiai klijai ėmė tirpti ir toji visa persmelkianti dievybė, sudaranti vadinamąjį kosminį panpsichizmą, sustingo, sustabarėjo ir mirė. Visur paskelbta apie dievybės mirtį, su kuria visas kosmosas prarado savo sielą ir psichinę magiją. Sielos nebeteko ir žmogus, ne iš dangaus nukritęs ir vėl į dangų grįžtantis angelas, bet stačia beždžionė, virtusi žmogumi tada, kai įsitaisė kuoką. Kuoka yra beždžionės virsmas žmogumi. Čia, žinoma, siaubas ištiko visą gyvūniją ir net tą pačią beždžionę, nes ji išmoko savo kuoką padidinti iki viską nuodijančio didžiulio branduolinio grybo. Dingus dievybei ir sielai, kosmosas žmogui liko visai nepažįstamas ir beveidis, todėl žmogus nebegali rasti jame jokio atsako, kad ir kiek daug jam grasintų ar net jį žalotų. Keliaujame kosmosu tarsi dykuma, kurioje pilna kopų ir dulkių, vėjo ir audrų, bet kurioje nieko nebesutiksime, nes ten nebėra nieko, kas trokštų mūsų pražūties ar išgelbėjimo, kovos ar draugystės. Žinoma, kai kurie mąstytojai dar ieško prieglobsčio formaliojoje logikoje, nes ši norom nenorom priverčia žmogų galvoti „inteligentiškai“. Tik gaila, kad toks prieglobstis yra toks pat tuščias žmogiškumo atžvilgiu, nes formalizmas, kaip Kantas griežtai parodė, yra tuščias ir nieko neparodantis žaidimas. Be to, esant daugybei formalių sistemų, nė viena neturi būtinumo kitų atžvilgiu – jos net gali būti laikomos visai neracionalių beždžioniškų kovų įrankiais. Kitaip tariant, esant daugybei tiesų, nė viena nebėra tiesa, o tik „perspektyva“, kuri net nėra žvilgsnis į pasaulį iš tam tikro kampo, bet yra tokio gyvūno pasaulis. Diskursyvumas ir perspektyvumas, sudarantys postmodernistų džiaugsmo esmę, išreiškia ne pasaulio supratimą iš daugybės perspektyvų ar diskursų, bet tik daugybę nesutampančių žmogiškų pasaulių, vedančių į žūtbūtinę kovą.

Po dievybės ir sielos mirties pasirodė dar viena pabaisa: žmogaus laikinumas ir jo laukianti nebūtis. Viskas kinta, viskas pasirodo ir išnyksta be pėdsako. O jei dar kas guodžiasi, jog, turėdami pakankamai ekonominės, karinės, politinė ar lytinės galios, mes išliksime, nes liks mūsų paminklai, skirti kartų kartoms atminti mūsų didybę ir nuopelnus, – tai tiems galime pasakyti, jog ir paminklai dingsta, o toji didybė pasirodo esanti tik beždžionės su kuoka lytinio geismo perteklius be jokio dieviško tobulumo siekimo. Tie didžiuliai siekiai tik parodo, jog kažkuriuo metu mūsų beždžionė su kuoka tiesiog nesuspėjo ar neturėjo tinkamos progos deramai patenkinti savo lytinio geismo. Jei tokia proga būtų pasitaikiusi, tie siekiai būtų tuoj pat užmiršti. Jau ir čia viskas nebetenka prasmės, dingsta visos kryptys, nurodančios esant kokį nors tikslą. Tačiau mūsų išnykimas vis vien yra maskuojamas: po mūsų tęsis bendruomenė, istorija, mūsų itin veržli, galbūt net pati veržliausia rūšis sieks išlikti, įveiks visas kliūtis, išsivystys į mums neįsivaizduojamas būtybes ir ateitis pateisins mūsų buvimą. Visgi reikia nepamiršti, jog šis tęsimasis nėra pats kosmosas, tai tėra žmogaus pasaulis, jo projektai, persunkti vaizduotės. Su žmogaus žlugimu drauge žlugs ir žmogiški tokio pasaulio ateities horizontai. Galima teigti, kad kiekvienas asmuo, turintis savąjį laiko horizontą, skirtingą nuo kitų, savo išnykimu sunaikina visą pasaulį ir visus, kurie tam pasauliui priklauso. Jei priimsime Leibnizo suformuluotą perspektyvumo sąlygą, jei absoliučiai kiekvieno pavienio perspektyvoje yra atspindimas visas pasaulis, tai išnykus vienai perspektyvai, išnyksta ir visas pasaulis. Tai, kas lieka, yra nepažįstama ir nesuprantama. Toji nežinomybė, nepasiekiama jokia perspektyva, tamsi ir nepermatoma, neturinti jokios į mus nukreiptos išraiškos, savo tyla yra siaubinga. 

Be žmogiškumo „priedų“, be kokios nors žmogui suvokiamos gyvybiškai svarbios duotybės, be pulso, be iš kokio nors visai nepažįstamo fono iškylančio judesio, norinčio mus „apžiūrėti“ arba nuo mūsų pasislėpti, visa tampa visai svetima, nebėra nei laiko, nei erdvės, jokios perspektyvos, iš kurios žvelgiant pasirodytų kitas pasaulis, į kurį mes irgi būtume įtraukti ir patys sau atpažįstami naujoje situacijoje. Nėra jokio „kito“, nei bakterijos, kuri galėtų užkrėsti mūsų kūną, su kuria kovotume pasitelkdami visą mūsų mokslinį aparatą, naujus tyrinėjimus, pažangą, pergalę, tačiau tokios situacijos nėra, taigi nėra ir mūsų. Čia glūdi tokių išraiškų kaip Martino Heideggerio Angst pagrindas, baimės, kylančios nesuprantamybės ir neįsivaizduojamo pasaulio akivaizdoje. Kaip tik šio kosmoso atsivėrimas po visų ir per visus modernius įvykius, džiaugsmingus iššūkius ir kelia siaubą. Išsigando net Albert’as Camus, kai jo pokalbis su draugu vokiečiu atvėrė pasaulio beprasmybę: Camus pareiškė, kad jei atsiras nors vienas toks kaip jis, besišaukiantis prasmingo pasaulio, pasaulis įgis vertę. Juk net Sizifo absurdiškumas yra prasmingas. Ir vis dėlto jo ilgesys pasauliui nesuteikia prasmės, tai yra tik žmogiškasis pasaulis, neatveriantis paties kosmoso.

Nepaisant to kosminio sukrėtimo, dėl kurio tapome tik nereikšminga dulkele, mokslas vėlgi suteikė paguodą: dar Alberto Einsteino laikais buvo manoma, jog vis dėlto mes galime išmatuoti visatą, nubraižyti jos „žemėlapį“ ir nustatyti galutinius dėsnius. Nors ir matome, jog mūsų visata plečiasi, mes vis vien ją galime visiškai apčiuopti. Tačiau ši skaidrumo prielaida nustojo galios vos tik paaiškėjus, jog tolimosios žvaigždės anaiptol nėra mūsų regimos galaktikos dalys, bet visai kitos galaktikos, ir negana to, juk visai neseniai sužinojome, jog, nukreipę galingiausius savo instrumentus į bet kurį dangaus skliauto kvadratinį centimetrą, jame aptiksime bent 30 000 galaktikų, kiekvieną su milijardu žvaigždžių, o kas yra už tų galaktikų ir net tarp jų, apskritai nežinoma ir net nebus žinoma. Juk mūsų mokslas jokiais instrumentais mums nesuteiks galimybės išvysti 90 proc. kosmoso, nes po 10 milijardų metų dar matomos galaktikos nutols tiek, kad jos jau nebebus matomos ir mes vėl būsime savo mažoje galaktikoje, neįsivaizduojamame vandenyne be jokio ryšio su kitomis salomis. Ši situacija turi dvi puses: viena vertus, mes atrandame save vis jaukesniame kosmose, bet, kita vertus, mažėja galimybė ką nors susitikti, kada nors sulaukti gal net protingų būtybių, kurių neturėjome savo planetoje. Taigi kyla klausimas – kaip konkrečiai pasirodo tokio siaubo fenomenas?

Skraistės

Dar nuo Heideggerio laikų įvairūs postmodernizmai ir dekonstrukcijos turi bendrą, nors nutylėtą tezę: fenomenai, kuriuos mes patiriame, tik užtušuoja ir paslepia kitus fenomenus, nes jei pastarieji nebūtų paslėpti, žmogus apskritai prarastų prasmę, savo tikslus ir galimybę gyventi bendruomenėje. Tokia tezė yra naudinga tuo, jog ji atveria tas plotmes, kurios anksčiau nebuvo pastebėtos. Pavyzdžiui, Vakarų modernybėje iškilo ontologinis prasmės klausimas. Kadangi visa tikrovė tapo medžiagiška ir todėl neturinti jokios prasmės, pastarosios pagrindas tapo problemiškas. Visos XX amžiaus filosofinės kryptys, įvairūs lingvizmai, transcendentalinės plotmės ir net pamatinės ontologijos siūlė savo aiškinimus. Nepaisant skirtumų, prasmės klausimas leido atrasti tuos dalykus, kurie fenomenų pavidalu buvo uždengę šį klausimą. Tai buvo Peloponeso karas, apskritai nesuprantamas pasiremiant tokiais akivaizdžiais fenomenais kaip jėgų susidūrimas. Šis pasirodo visur, ir šiais laikais yra kalbama apie visus žmonių santykius kaip apie paprastų jėgų susidūrimus, sąveikas, pusiausvyras ir net daugialypių diskursyvių jėgų priešpriešas. Tačiau toks aiškinimas pasirodo esąs labai miglotas, kai atsiranda visai nebendramatės jėgos. Peloponeso karas vyko tarp Atėnų ir Spartos, dviejų itin skirtingu jėgų: Atėnams priklausė jūrinė jėga, o Spartai – žemyno, todėl nė viena negalėjo tapti nugalėtoja. Taigi kodėl Sparta, kurią visi graikai labiausiai gerbė kaip jėgą, kuri išgelbėjo graikus nuo Persijos siekio išplėsti savo imperiją ir kurios žemyno jėgos Atėnai net nemėgino įveikti, ieškojo bet kokio preteksto karui? Jiems Atėnų jūrinė galia nekėlė jokios baimės, jie buvo tikri savo jėgų neįveikiamumu. Baimės nėra, nes nepaisant augančios Atėnų jūrinės galios Sparta nebuvo pavojuje.

Šioje vietoje ir atsiveria visokiais būdais dangstomas siaubas be jokio jėgos vartojimo, be jokių grasinimų kaimynams. Atėnai kyla kaip reikšmingiausias miestas. Atėnų gyvenimo būdas, sukurtas kaip pilietinis POLIS, reikalaujantis visų piliečių viešo dalyvavimo svarbių reikalų nutarimams, taip pat atviras prekybai, kūrybai, mokslui, autoritetų išbandymui ir patrauklus kitiems, – kitaip tariant, Atėnai tampa šviesos POLIU. Tai ima erzinti Spartą, nes ji jokiu būdu negali pripažinti, kad netrukus, kad ir būdama galinga, ji praras savo svarbą. Jos ateities reikšmės ir net garbės horizontas pamažu ima blankti. Taigi Sparta turi įrodyti savo reikšmę tik viena jai prieinama priemone – jėga. Ši kaip fenomenas slepia tikrąjį Spartos siaubą. Ji siunčia savo pasiuntinius į Atėnus vis reikalaudama daugiau nuolaidų ir net pagaliau Atėnų jūros sąjungos panaikinimo. Visa tai yra pretekstas paslėpti Spartos siaubo kaip ateities nereikšmingumo patirtį. Čia net galima pateikti tezę, jog pavojingiausia valstybių situacija susidaro tada, kai jos, turėdamos jėgą, ima prarasti savo reikšmę. Taip atsitiko SSRS ir tai vyksta dabar JAV. Tapo būtina vartoti jėgą ir šitaip užmaskuoti savo žlugimą. Būties klausimas yra ne empirinės duotybės, bet prasmės klausimas, empirinis ar net medžiagiškas buvimas yra niekinis, beprasmis, o būtis yra tai, kas teikia prasmę. Užsivėrus ateities reikšmingumo horizontui, Sparta (ir kiti) tokį siaubo fenomeną užmaskuoja jėgos fenomenu. Žinoma, pastaroji, kaip medžiagiška duotis, kaip fizinė persvara, nėra prasminga, prasmingas pasirodo tik tas fenomenas, kurį jėga mėginama paslėpti, kuris pats savaime nepasirodo, nebent tik ima persišviesti per jėgos skraistę.

Pasirodžius vienai siaubo fenomeno slėpimo galimybei, šiuos fenomenus galima pratęsti kūno srityje, kurioje jie taip pat yra paruošti, ruošiami ir suvokiami kaip tikrovė, kuri mums žada baimę, džiaugsmą ir paguodą. Visur pasirodo kylantis religingumas, nepaisant to, ar jis autentiškas, kaip islamo atveju, ar tik psichologiškai jausmingas, kaip judaizmo, krikščionybės ar kitų šalių religijų – hinduizmo, daoizmo, konfucianizmo ir užsidegusių tele-evangelistų ritualuose, pritraukiančiuose milijonus. Toks religingumas pereina net prie teologinių diskusijų, keliančių klausimą, kieno dievybė yra artimesnė žmogui, kieno ji yra per toli, nepasiekiamoje transcendencijoje, ir kieno yra įsikūnijusi žmonijoje. Tie, kuriems šios religijos yra nepakankamos, „naujojo amžiaus“ patirties ieško senovės griuvėsiuose ir šventyklose, tarp magiškų akmenų ir išnykusių pastatų. Ten jie atranda „dvasinį pasaulį“, į kurį galima ir net privalu sugrįžti – juk tik ten galima rasti artimų dievybių prieglobstį ir patirti tiesioginį jų įsitraukimą į gyvenimą. Toks įsitraukimas aprašomas kasdieniuose laikraščiuose horoskopų skiltyje. Visata pasirodo esanti pilna dievybių, angelų ir astrologijos ženklų, tačiau visi žvaigždynai yra aprašyti hebrajiškai arba dieviškąja analitine geometrija, juk, anot Einsteino, kauliukais Dievas nežaidžia. Ir visa tai vyksta po Apšvietos laikų.

Tačiau mokslas vis dėlto turėtų sutramdyti tokį kosminį dvasingumo plėtojimą – nejaugi mes galime būti taip apkvailinti, jog imtume tikėti arbatos lapelių išsidėstymo stiklinėje pranašystėmis? Norom nenorom atsiranda visi naujų fenomenų, kurie pareikalauja lėšų gal net tokių konkrečių poreikių kaip mityba ir sveikata sąskaita. Didžiulės investicijos nugrimzta moksliniuose tyrinėjimuose,        kurie neturės jokios naudos, nesukurs daugiau naftos, kukurūzų, kopūstų ir dešros, bet būtinai įrodys, kad mes esame ne vieni ir kada nors sutiksime kitus. Astrofizikinių tyrinėjimų instrumentai, nukreipti į tolimiausias žvaigždes, ieško panašių į mūsiškę planetų, kuriose galėtų būti gyvybė. Štai ten, už 75 šviesmečių, yra žvaigždė ir jos mirksinti šviesa mums rodo, jog ten gali būti tokio pat dydžio ir tokiu pat atstumu nuo savo saulės esanti planeta kaip mūsų. Štai, mes ne vieni. Siunčiame raketas ir palydovus su įtaisytomis „juslėmis“, kad galėtume aptikti bet kokį ženklą, nesvarbu kur – persijosime įvairius skysčius, sustingusias uolas, požeminius griovius, kad tik ten rastume nors mažiausią bakteriją ir galėtume teigti: mes ne vieni. Šiuo metu dėmesio centre yra Marsas, nes ten prieš tris su puse milijardo metų buvo vandens ir gyvybei palaikyti būtinų sąlygų. Gali būti, jog į mūsų planetą iš Marso atskriejo kokia nors skeveldra ir šitaip „užveisė“ visus, dar tik beprasidedančius vandenynus, todėl mes ne vieni. Mums būtinai reikia ten nusidanginti ir – argi tai ne baisu? – ką nors sutikti. Galbūt bakterijas, kurių reikės saugotis ir gal net su jomis kovoti, žinoma, tai baisu, bet svarbiausia, jog mes – ne vieni. Siunčiame „kitiems“ erdvėlaivius su mūsų atvaizdais, ženklais, koordinatėmis galaktikoje tikėdamiesi, jog kas nors mus suras. Įmontuojame ir užkasame įvairius duomenis, savo buvimo ženklus tam, kad jei mes išnyksime ir „kiti“, „jų“ atsiųsti archeologai kasinės mūsų žemę ir aptiks mūsų ženklus, „jie“ galės stebėtis mūsų didybe, nuveiktais darbais ir aukštomis civilizacijomis, galbūt net kolonizuos mūsų planetą ir tęs mūsų civilizaciją.

Ko gero, pats populiariausias būdas išvengti siaubo yra tokių kosminių įvaizdžių kūrimas, kuris sukeltų nuostabą ir baimę susitinkant su „kitais“, kurie visų pirma pasitinka mus kaip žiaurūs užkariautojai: tai planetų karas, po kurio mūsų planeta tampa įvairiausių nepažįstamųjų, skrajojančių aplink mūsų planetą, dėmesio centre; tie nepažįstamieji kartkartėmis vis pagrobia vieną iš mūsų, o pagrobtasis vėliau sugrįžęs ir padedamas psichiatrų „atsimena“ savo trauminę patirtį. Įrodymų yra daugybė, netrūksta ir liudininkų, kurie matė tų nepažįstamųjų erdvėlaivius (dvi suvožtas lėkštes) ir išgyveno jų pranašumą. Maža to, juk visos Pietų Amerikos žemyno lygumos yra išraižytos įvairių „žemėlapių“, regimų tik iš labai aukštai. Tai tikros koordinatės erdvių keliautojams. Savo ruožtu mes taip pat nesėdime rankų sudėję laukdami tokių atvykėlių: ir mes keliaujame ten, kur niekas dar nekeliavo, ieškodami kitos gyvybės civilizacijų, o ypač tokių kaip mes. Ir štai mes juos sutinkame, daugiausia jau su erdvėlaiviais, iki dantų apsiginklavusius, mūsų keliautojams keliančius baimę ir smalsumą. Kartais mes juos sutinkame kovoje, kartais susitariame gyventi taikiai. Nepaisant įvairovės, mes atrandame ne tik bakterijų ar mums prilygstančių būtybių, kurių pilnas kosmosas, bet ir tokių būtybių, kurios mus net pranoksta, savo pranašumu peržengdamos mūsų suvokimo ribą. Ir vis dėlto žinome, jog evoliucijos kelyje pasieksime jų lygį, todėl ateities bijoti nereikia.

Visi šie aprašyti fenomenai būtini net mokslininkams – šitaip tampa įmanoma išvengti tiesioginės siaubo patirties nepripažįstant, kad jų pačių kosmoso supratimas yra siaubingas ir nepakeliamas. Jei mes išsivystysime į tokias būtybes, kurioms nebereikės būti vienoje erdvės ir laiko vietoje, tai nors mūsų žvaigždė – saulė arba palengva išsilies ir po penkių milijardų metų praras visą savo energiją, arba staiga sprogs, mes ir toliau gyvensime. Be to, mūsų pažanga užtikrina ir tai, kad, nepaisant visų kosminių katastrofų ir susidūrimų, mes paliksime šią planetą ir paskleisime savo sėklą kitose planetose, t. y. jas kolonizuosime. Kosmosas liks jaukus, ten gyvens mūsų palikuonys, na, aišku, ir tie, kuriuos jie ten sutiks. Net ir daugelio taip cituojamas Friedrichas Nietzsche, kai kurių vadinamas nihilistu, patyrė kosminio siaubo atsivėrimą ir ieškojo išeities. Juk tylioje valandoje jam prabilo bebalsis balsas ir ėmė juoktis iš jo „tu žinai“, o vargšas Nietzsche pabūgęs vis gynėsi – „ne, nežinau“. O kas po to? Jis mėgina atrasti amžinąjį sugrįžimą arba sukurti ateities antžmogį, o nepavykus parodyti, kad begalybės požiūriu kiekvienas mūsų veiksmas yra ne tik nenaudingas, bet turi ir begalybę pasekmių. Iš čia ir kilo „drugelio efekto“ principas. Tiek pastangų, tiek dievybių, tiek mokslų, tiek išlaidų norint sukurti kuo daugiau fenomenų, galinčių užtušuoti tiesioginę siaubo patirtį – neišvengiamą, bet visai nepriimtiną svečią, kurio siaubingoje akivaizdoje išnyksta visos fasadinės grožybės.

Štai kur pasirodo paskutinis siaubas: ne Heideggerio ir kitų teiginiuose, jog esame laikini, pasmerkti išnykti, kad mūsų rūšis ir visas jos palikimas gali pražūti ar kad mes galbūt nesuspėsime kolonizuoti kitų planetų, ne. Tikras siaubas apima suvokus, kad esame ne tik betiksliai kosminiai klajokliai, bet kad keliaudami galbūt nesutiksime ko nors kito, tebūnie paties žiauriausio ar keliančio didžiausią grėsmę, bet vis dėlto „kito“. Juk jei tie mūsų pėdsakai, įrašyti į kokias nors skeveldras, subyrėjus mūsų planetai ir pasirodytų įvairiomis biologinėmis atmainomis, niekas jų nerastų, niekas nesiųstų jokių ekspedicijų, kad atrastų, kurioje kosmoso vietoje galėtų būti tokios planetos likučių. Dingtų tai, ką Sartre’as įspūdingai aprašė kaip kito „žvilgsnį“, kuris, nors ir nematomas, yra tiesiog pajuntamas. Kažkas subraškėjo, kažkokia planeta praskriejo tinkamu atstumu nuo savo žvaigždės, ir taip pasirodo šis kito „žvilgsnis“. Be kito – tokio žvilgsnio nėra. Kosminis siaubas nėra jokia nuoroda į „ką nors“, jis patiriamas kaip niekur-visur esantis fenomenas per kitus, jį slepiančius fenomenus.