Penktas skyrius

Transcendentalinės sąmonės prosimboliai 

Kosminės sąmonės tyrimas atvėrė aprėptį, neturinčią vietos nei tradiciniame laike, nei erdvėje. Kitaip tariant, „vienas po kito“ ir „vienas šalia kito“ struktūros pasirodė pernelyg ribotos, siekiant suvokti platesnius transcendentalinės patirties klodus ir dimensijas. Tai savaime suprantama, tačiau transcendentalinė filosofija, lygiai kaip ir filosofija apskritai, visuomet turi įvertinti savo teiginių ribotumą. Moderniųjų Vakarų mąstymui yra būdingas laiko ir erdvės ribotumas, kuris nebūdingas ne Vakarų „gyvenamuosiuose pasauliuose“. „Sureliatyvintos“ vakarietiškos sąvokos tėra vienos iš daugelio. Todėl būtina kuo kruopščiau išnagrinėti transcendentalinės sąmonės struktūros neišvengiamumą ir jos teiginių patikimumą. Juk buvo manoma, jog Kanto transcendentalinės sąvokos, pavyzdžiui, jau minėtos laiko ir erdvės struktūros, yra visuotinės, tačiau mūsų svarstymai visgi atskleidė jų ribotumą. Taigi tai, kas atsivėrė kosminės sąmonės tyrinėjimuose, turi būti pastūmėta pagrindų link, t. y. link jų „neišvengiamumo“, tačiau čia „neišvengiamumas“ nesutampa su priežastingumu, kadangi šis galioja tik specifinio gyvenamojo pasaulio laiko suvokimui.

Kultūrų plotmėse atsirandančios neesminės išraiškos nesimbolizuoja jokių tikrovių – jos veikiau sudaro specifinius sąryšius, kurių dėka žmogus aptinka savo vietą, laiką, gyvenimo tikslus bei kryptį. Tai nėra reikšmės klausimas, nors reikšmė taip pat gali tapti viena simbolio savybių. Panagrinėkime keletą simbolinių kūrinių, kurie dabar yra ypač svarbūs. Laikomasi nuomonės, jog kapitalizmas šiandien yra pranašesnis už visas kitas sistemas. Jis yra itin dinamiškas, nuolat leidžia perdirbti gamtą į prekes ir netgi pačias prekes perdirbti į kitas prekes, perkurti techniką, keisti politines sistemas ir šitaip kurti nuolatinę pažangą. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar tokie dalykai kaip pažanga apskritai egzistuoja ar ne, ar žmogus iš tiesų viską gali paversti preke ir kurti naujoves; tai, kas svarbu, glūdi pačiuose simboliuose. Nenutrūkstanti ir dinamiška, visa, net ir patį žmogų bei dangaus būtybes perdirbanti kapitalizmo veikla remiasi pažangos pastovumu. Tačiau prieš ką gi daugiau šis kapitalizmas laimėjo, jei ne prieš visiems pažįstamą priešą, vadinamąjį komunizmą? Kas jis toks? Visi esame susipažinę su šia pasiutusia veikla, su kruvinomis revoliucijomis, su griovimu viso to, kas buvo įprasta, su žmonių, kurie priklausė vadinamajai priešų klasei, naikinimu. Ir visa tai tam, jog būtų įgyvendinti istorinės bei medžiagiškumo dialektikos dėsniai. Norime to ar ne, šie dėsniai veikia visuomet. Jie nekinta, jie yra pastovūs, ir todėl tie, kurie jiems priešinasi, yra pasmerkti žlugti. Štai dzenbudistas klausia savo mokytojo, kas yra ir kur yra Buda. Mokytojas sudrožia jam lazda per strėnas ir išveja iš mokyklos: čia Budos nėra. Budistas eina į kitą mokyklą, metų metus treniruojasi, pasninkauja, mąsto ir vėl klausia savo mokytojo: ar Buda yra vienas, ar jų daug. Ir štai jis vėl gauna lazdų. O filosofas teigia, jog būtis yra amžina, jog visa trukmė ir visi kintantys sąryšiai yra tik paviršiniai ir nebūtini reiškiniai, kurie neturi jokios įtakos pačiai būčiai ir jos esmei. Tačiau kitas jam prieštarauja: būties apskritai nėra – tėra vien kismas, vien tekanti srovė be krantų. Žinoma, mokslininkas taip pat nenusileidžia: savo teorijose jis teigia, jog iš tiesų viskas tėra vien kismas, bet jis yra valdomas neišvengiamų dėsnių. Postmodernistas nesutinka su nė viena iš šių simbolinių raiškų ir teigia, jog apskritai neįmanoma nuspręsti, kuri gi jų esanti tiesa, nes visa iš esmės priklauso nuo retorinių figūrų, konkrečios kalbos ir kategorinių jos struktūrų, kurių veikiamas žmogus ne tik viską supranta, bet juose ir gyvena. Ir niekas iš čia negali ištrūkti. Dar kiti, tikrieji metafizikai, mąstymą „stumdami“ iki jo ribos, teigia, jog iš esmės visgi esama skirtumo tarp amžinybės ir laiko, jog be duoties, kuri yra amžina, laikas kaip toks apskritai būtų neįmanomas. Laikas yra arba kintantis amžinybės veidas, arba žmogaus iliuzija, paremta jo aistromis ir prisirišimu prie kintančių daiktų. 

Nepaisant mano arba kieno nors kito kultūrinių skolinių ar galbūt net simbolinių kitų kultūrų išraiškų nesupratimo, nepaisant asmeninių, psichologinių ar protinių prieštaravimų, visose atrastose simbolinėse figūrose atsiskleidžia visai kita patirties plotmė, kuri net ir simbolinėse struktūrose atsiveria kaip transcendentalinė sąmonė. Paviršinė jos struktūra yra pastovumas ir tėkmė arba pastovumas ir kismas. Ši struktūra nėra nei subjektyvi, nei objektyvi, nes aptarti simboliniai pavyzdžiai taip pat gali tapti tuo, kas yra subjektyvu arba objektyvu. Kitaip tariant, nesvarbu, ar žmogus mąstytų kaip filosofinis idealistas ir teigtų, jog visata esanti vien subjektyvių sąvokų darinys, ar teigtų, jog visata savo dėsniais gali paaiškinti, kas yra žmogus ir kaip jis gali reaguoti į objektyvius įvykius, jis vis vien remsis transcendentalinės sąmonės struktūra: pastovumu ir kismu. Šią struktūrą pavadinsime tokios sąmonės prosimboliais. Net ir simbolinėje kultūrų plotmėje jie yra neišvengiami: esant vienai tos sąmonės plotmei – kismui, kita – pastovumas – taip pat tampa neišvengiama. Pastovi būtis visuomet „susikuria“ laikinį pasaulį, sukelia šėlstančią revoliuciją, žadančią geresnį gyvenimą. Visa griaunanti ir keičianti technologija žada, jog žmogus kažkada pasieks kūnišką amžinybę. Žinoma, šis pažadas numato tai, jog moderniojoje mokslinėje Vakarų kultūroje kitokios amžinybės jau nebegali būti. Simbolinės morfologijos, teigusios „užkulisinę” amžinybę, sužlugo jau praeitame šimtmetyje. Tokių „užkulisių” palaikymas šiandieninėje aplinkoje tėra vien retorinis „atsišaudymas”, skirtas tam, kuris traukiasi iš kovos lauko. Tačiau ši simbolinė struktūra taip pat ne tik numato, bet ir sudaro vieną transcendentalinės sąmonės variantą.

Žinoma, visa tai nekelia abejonių, bet simboliniai pavyzdžiai gali atverti transcendentalinius fenomenus, pasirodančius simboliniuose variantuose. Siekiant prasiskverbti iki pagrindinių gyvenamųjų pasaulių simbolių, privalu plačiau aptarti kultūrinių simbolių klodus. Kitos tradicijos turi savo metafiziką ir ontologiją, pasakoja vaizdingas pasakas apie gausybę magiškų būtybių. Iškyla bodhisatvos, ieškotojo, mokinio kelionės ieškant mokytojų, pažinusių pasaulio šaltinį, arba šventų, amžinų vietų ir pasaulio centrų, apgyvendintų Budos, Mahometo, Jėzaus, Šivos, Dzeuso, Atėnės, Ramos arba Kali įvaizdžių. Tai yra pasaulio atverties, nors ir visai skirtingo būdo ar net sandaros, pagrindas. Nėra reikalo visų jų nagrinėti – bibliotekose gausu knygų apie tokius „apgyvendintojus“, ir galbūt dauguma jų autorių netgi nesutaria dėl neva klaidingų interpretacijų. Net ir šiais laikais interpretacijų įvairovė veda į „šventuosius“ karus, kol galiausiai ir patys kovotojai nebesupranta, į ką gi jie iš tiesų tiki. Nepaisant to, kiekvienas savo „gyvenamąjį pasaulį“ laiko tikru, o kitų – klaidingu. Tačiau reikia pažymėti, jog kiekvienas, kuris gyvena savo pasaulyje ir laiko jį vieninteliu tikrosios tikrovės atvaizdu, kovoja prieš neteisinguosius ir remiasi sąmone, savo pasaulį suvokiančia kaip pastovų, o kitų – kaip kintantį ir neturintį jokio santykio su „tikrąja“ ir amžina tikrove.

Taigi susiduriame su suvokimu, kuris peržengia bet kokią ontologiją, metafiziką ir netgi apskritai patį žinojimą. Toks suvokimas, atskleidžiantis savo ir kitų pasaulių fenomenus, neturi jokios pozicijos ir nenurodo jokios krypties: viskas yra paremta transcendentaline tėkmės ir pastovumo duotimi. Šios dimensijos nieko nenurodo ir nėra jokio tikslo intencijos, jos nėra ir mėginimas apibrėžti kokią nors objektyvią būseną. Jos neturi „pozicijos“ ir, lygiai kaip ir kiti transcendentalinės sąmonės klodai, nepriklauso nei laikui, nei erdvei, nei amžinybei. Taigi visos nukreiptumo ir troškimo sąvokos, visos fenomenologiškai išnagrinėtos intencijos ir netgi troškimų paneigimas šiuo atveju nebetinka. Reikėtų vengti net ir tokių išraiškų kaip „ego pozicija“ arba „pats, kuris yra daugiau negu konkretus “, nes visa tai jau numato tam tikrą centravimo judesį, o tai reiškia – jau pasirodžiusių tėkmės ir pastovumo fenomenų peržengimą. Tasai „pats“, išreikštas daugelio įvairių „ego tapatybių“, neturi jokios privilegijos, nebent tik dar vieną poziciją, kurią Husserlis pavadino Ur-Ego, arba, kaip sakoma Indijoje, – aš esu atmanas, platesnė brahmano išraiškaVisa tai remiasi suvokimu, kad skirtingų „aš“ seka išlaiko pastovų „patį“ arba kad anapus kintančių atmanų įvairovės glūdi nekintantis brahmanas, – nepastebint, jog per tokius fenomenus jau atsiveria pastovumas ir kismas. Nors gyvenamojo pasaulio plotmėje šie vaizdiniai yra natūralūs ir įprasti, teikiantys gausybę medžiagos civilizacijų tyrėjams, transcendentalinei filosofijai jie atsiskleidžia kaip esmiškų fenomenų, pasirodančių per tokių kultūrinių simbolių įprastumą, atvertis. Ankstesniuose svarstymuose atsiskleidė jų „žaismas“, kurį aptarsime plačiau.

Gyvenamųjų pasaulių daugialypumas, taigi ir sąlygiškumas, bei vidiniai jų reikšmių sąryšiai atskleidžia jų nepastovumą. Vadinasi, šie pasauliai atsiranda ir išnyksta; netgi tapdami istoriški, jie nepasiūlo jokio būtino tęstinumo. Tęstinumas apskritai yra ontologinio laiko kryptingumo bruožas. Tačiau reikia būti atsargiems: pavyzdžiui, mahajanos budizmas ir jo dzeno sekėjai visus daiktus vaizduoja kaip kintančius, tampančius, tekančius ir nepastovius būtent ontologiškai. Nors šis ontologinis teiginys yra patvirtinamas tam tikrais gyvenamojo pasaulio fenomenais, kurie yra pasitelkiami siekiant pateikti filosofinius argumentus, mokslinius „įrodymus“ ir pagrįsti neišvengiamą kiekvienos žmogiškos būtybės mirtį, nė vienas jų nesutampa su pačios sąmonės suvokimu. Jis yra tai, kas šiems ontologiniams teiginiams leidžia tapti „sąmoningiems“, nors pats šis sąmoningumas neturi jokių ontologinių bruožų. Mano gyvenamasis pasaulis yra tik vienas iš daugelio, bet „mano“ suvokimas aprėpia kur kas daugiau nei mano paties įprastas pasaulis. Tačiau šiam „daugiau“, kuris nesutampa su bet kokiu kitu „subjektu“, esančiu „daugiau” nei specifinė jo interpretacija, reikia tokio suvokimo, kuris leistų tam „daugiau“ atsiverti. Jei toks suvokimas neatskleistų „mano“ ir kitų gyvenamųjų pasaulių nepastovumo, nieko „daugiau“ nebebūtų. Gyvenamieji pasauliai ir netgi jų laiko suvokimo būdai atveria pasyviai palaikomą nepastovumo foną. Jeigu aptiktume ontometafizinį gyvenamąjį pasaulį, išlaikantį pastovumą erdvėje, laike ir judėjime, jo laikas tebūtų vienas pėdsakas tarp visų kitų nepastovumo pėdsakų.

Svarbu tai, jog nepastovumas, tėkmė ir kismas nepasižymi jokiomis atskiromis fazėmis ir negali būti laikomi suvokimo intencionalumu, kuris iš dalies būtų sukuriamas kokio nors gyvenamojo pasaulio su jam būdinga laiko struktūra. Gyvenamasis pasaulis tampa nepastovumo pėdsaku. Čia dar nepasirodo joks ką nors reiškiantis ir intencionalus kryptingumas – nėra jokio „aš žiūriu į kažką“. „Perskaityti“ tuos pėdsakus – reiškia atverti tą „daugiau“ bet kuriuose gyvenamuosiuose pasauliuose. Todėl patys pėdsakai taip pat nepriklauso tėkmei, jie neturi jokios laiko ar erdvės krypties, jokios pozicijos „kur“ ir „kada“, kadangi juose nesama jokių reikšmės nuorodų. Gyvenamojo pasaulio prasme į tai galima žvelgti kaip į šio pasaulio transcendentalinės steigties „raktą“. Jeigu gyvenamasis pasaulis atmeta intencionalų suvokimą, tai jis negali nurodyti jokios specifinės reikšmės krypties ar jų sumos, nes toks pastovumas yra dimensinis, apima visą galimą objektyvumą bei visas į jį nukreiptas intencijas. Pats duotojo gyvenamojo pasaulio kaip reikšmės pripažinimas padaro jį skaidriu pėdsaku, gilesniu už daugialypę šio pasaulio sudėtį. Tarpstant pirmapradžiame sąmoningumo plūsme, tėkmė – gyvenamojo pasaulio kismas – nesuteikia tokiai sąmonei jokių laikinių ar ontologinių savybių. Atvirkščiai, reikia suprasti, jog tokioje tėkmėje dar nėra jokių nuorodų į kokį nors gyvenamąjį pasaulį. Taigi jei pažvelgtume į kurį nors daugialypį gyvenamąjį pasaulį, kuriame susikerta įvairiausi simboliai, pastebėtume, kad toks pasaulis yra tik viena galima simbolinė tėkmės atvertis, suvokiama kaip pirmapradis transcendentalinės sąmonės prosimbolis. Pastebėsime, kad tėkmė yra pastovumo koreliatas, nors šioje koreliacijoje jie ir atsiskleidžia kaip vienas kitam prieštaraujantys. Panyrant į vieną, iš jo „išsinarplioti“ galima tik panyrant į kitą. Taip vėl iškyla jau anksčiau nagrinėtas „ego“ ir „paties“ santykis, nes norėdami apčiuopti tai, kas yra „pats“, mes visuomet jį apčiuopsime tik kaip pastovų „ego“, kurio tapatybė yra išlaikoma „paties“ tėkmėje. Jei čia ir susiduriame su paradoksu, tai todėl, jog koreliacija tarp pastovumo ir tėkmės yra priešingybė, tačiau tuo pat metu jie reikalauja vienas kito. Įdomu, kad pastovumo ir tėkmės klausimas, lygiai kaip ir tapatybės bei skirtumo, ontologinėje plotmėje jau buvo kruopščiai išnagrinėtas tokių galiūnų kaip Platonas. Mūsų svarstymuose ši plotmė, be jokios abejonės, gali pasirodyti, bet mums svarbi yra esmiška patirtis, kurios transcendentalinė struktūra atsiveria per ontologiją ir metafiziką, nepaisant jų šaltinių ir aiškinimų simbolizmo. Jei suktume pastovumo link ir tiesiog jame apsigyventume, tai tiesioginis ir pasyvus suvokimas pastovumą atskleistų kaip „visa, kas yra“, dar nepasirodant jokiam ego kaip pastovumo vaizdiniui. Bet kuris bet kokio gyvenamojo pasaulio aspektas – nesvarbu, gamtinis ar antgamtinis, platoniška idėja ar gravitacijos dėsnis, amžinasis gyvenimo akmuo, dieviškoji lemtis ar bodhisatva, pastovus kosmoso visų akiračių akiratis ar pirmasis sprogimas, – visi iš dalies tiktų šiam gyvenamajam pastovumui atverti. Tačiau gyvenamasis pastovumas, lygiai kaip ir tėkmė, nepasižymi jokiu intencionalumu, neturi jokių krypčių ir negali išreikšti jokios esybės. Jis nėra nei kažkur, nei kažkada. Vakarų gyvenamojo pasaulio erdvės ir laiko topologijos, tokios kaip „dabartis“, „praeitis“, „dar ne“, „čia“ ir „ten“, reikalauja specifinių veiksmų ar net gausybės tokių topologijų ontologinio statuso aiškinimų, nors visi jie yra pastovumo pėdsakai. Tokie pėdsakai priklauso jau priimtam gyvenamajam pasauliui, tačiau jie pasirodo kaip pastovumo dimensijos atvertis. Žodį „dimensija“ šiuo atveju vartojame tam, kad būtų aišku, jog pastovumo ir tėkmės prosimboliai nėra jokie įvykiai arba daiktiškos duotys – jie yra visa tai ir dar daugiau, tai yra visa apimantys ir persmelkiantys dimensiniai fenomenai.

Gyvenamasis suvokimas

Pastovumas ir tėkmė atvedė mus prie transcendentalinės plotmės, kurią vadinsime tiesiog gyvenamuoju suvokimu. Iki šiol simbolinės kultūrų duotys tepasirodė kaip kieno nors pėdsakai. Tasai „kas nors“, pasirodantis per šiuos pėdsakus, yra sąmonės prosimboliai, turintys fenomenų arba dimensijų aspektą. Kitaip tariant, tai yra patirtis, o ne pati tikrovė. Šie fenomenai nėra lengvai suprantami, ypač todėl, jog jie yra suvokiami tiesiogiai. Nors tai jau buvo aptarta, visgi reikia paanalizuoti plačiau. Galbūt tam galima pasitelkti kintančius pavyzdžius. Pažvelkime į teoriją, pagal kurią tai, ką mes patiriame juslėmis, tai, kas empiriškai pasirodo kaip daiktas, ir tai, kas kaskart pasirodo kaip tas pats, iš tiesų tėra energijos laukas, neturintis jokių jusliškai patiriamų ribų. Kitaip tariant, tai, ką regime, iš tiesų yra empiriškai subjektyvu ir tikrovėje neturi jokio pagrindo. Dabar pažvelkime į kitą teorinę nuostatą, kuri numato tai, jog visa, kas tikra, yra pasiekiama tiesiogiai regint ir apčiuopiant, kai daiktas pasirodo pastovus ir netgi beveik amžinas. Tai dvi teorinės sąmonės, modernioji ir klasikinė, abi nurodančios tikrovę, bet taip, kaip reikalauja tiesioginis suvokimas. Vienu atveju tas pats daiktas yra kintantis, kitu atveju jis yra pastovus. 

Šitaip žvelgiant mums reikia klausti ne to, kuri teorija geriausiai atspindi tikrovę, bet to, kaip susiformuoja šie teoriniai žvilgsniai, suvokiami kaip tiesioginio suvokimo išraiškos. Tačiau pastebėsime, kad situacijoje, kai tas pats daiktas gali pasirodyti įvairių teorijų simbolinių sąmonės raiškų regėjimo lauke, atsiranda galimybė teigti, jog ne tik šis laukas, bet ir pati gyvenamoji sąmonė nėra vien reakcija į daiktą ir jo savybes. Kitaip tariant, pačiam sąmonės formavimuisi daiktai neturi tiesioginės įtakos. Žodis „įtaka“, griežtai kalbant, išreiškia būtiną dviejų įvykių sąsają: esant vienam, būtinai pasirodys ir kitas taip, jog vieno savybės tiesiogiai atlieps kito savybes. Nagrinėjant sąmonę, tarp sąmonės formavimosi ir daiktų išryškėja kintantys jų tarpusavio sąryšiai. Žinoma, žvelgiant į daiktą galima tiesiog teigti, jog jis yra; tačiau drauge jis yra arba pastovus, arba kintantis. Šie momentai, nors ir susieti su pačiu daiktu, vis dėlto su juo nesutampa. Taigi iškart galima teigti, kad abu prosimboliai yra būtent sąmonės „objektai“, o ne gamtiškos duotys. Tačiau tuo nenorima pasakyti, jog gamtiški daiktai negali būti vien tik pastovūs arba vien kintantys. Veikiau yra teigiama, jog sąmonės struktūra priklauso kitai plotmei, kuri neegzistuoja nei gamtiškai, nei antgamtiškai, – ji egzistuoja dvasiškai. Kalbant dar griežčiau, egzistuojanti gamta yra tik vienas pasaulis, o teiginiai apie pasaulių daugį kuria prieštaravimus. Taigi mūsų sąmonės paieškos nėra perdėm susijusios su kokia nors dvasia, psichologija, gamta, transcendencija, imanencija ir t. t. Tai dar nereiškia, jog sąmonę mes aptiksime kaip nors peršvietę smegenis, perkratę visus dvasinius kūrinius, išsiuntę ekspedicijas į kitas planetas arba pasirėmę psichiatrų teorijomis. Sąmonė yra atveriama kartu su jos pasirodymu ir tik tol, kol mes joje gyvename; nustojus veikti ir gyventi, klausimo, kur ir kada yra sąmonė, tiesiog nebeliktų.

Pažymėtina, jog gamtiški daiktai bei sąmonės pokyčiai sąmonę atveria kaip fenomeną, pasirodantį per teorijas ir netgi per juslinį daiktų patyrimą. Juk beveik nereikia įrodinėti, jog paties daikto mes jusliškai apskritai nepatiriame. Mes regime kraštus, paviršius, fasadus, spalvas ir sukurtas tam tikras perspektyvas, bet ne patį daiktą. Taigi pastovus daiktas yra sąmonės objektas; taip pat ir daiktas kaip kismas nėra jokia juslinė duotis – jis irgi yra sąmonės objektas. Šiuo atveju pastovumas ir kismas nėra daiktai – tai prosimboliniai sąmonės fenomenai, sudarantys, kaip jau minėjome, gyvenamąjį suvokimą. Šie fenomenai yra neišvengiami, kad ir kokias simbolines sistemas, teorines nuostatas, kultūrinius objektus ar juslines patirtis bepriimtume. Jie sudaro atveriančius simbolinius sąmonės variantus, prosimbolius. Vartojant tradicinę kalbą, šie fenomenai sudaro ne gamtos, tikrovės, tiesos ar dvasios, bet visų jų patyrimo sąlygas. Įtraukus tiesiogiai suvoktus pastovumo ir kismo fenomenus, atsiveria daug šių sąmonės simbolių tyrinėjimo galimybių. Pirma, reikia pabrėžti, kad šie fenomenai, pasirodantys simbolinėse kultūrų plotmėse ir, žinoma, gamtinėse sąvokose, yra ne gamtos ar kultūrų išraiškos, bet sąmonės prosimboliai. Vadinasi, kaip fenomenai jie dar nėra pagrindiniai sąmonės formavimosi būdai, nors jie ir sudaro vienos plotmės sąmonę, atveriančią kitas plotmes. Antra, šiems fenomenams būdingi tam tikri principai, kuriems formuojantis pasaulis yra patiriamas visiems prieinamais būdais. Taigi dabar ir panagrinėkime šiuos principus. 

Bendrąja prasme pastovumo ir kismo santykis metaforiškai gali būti išreikštas vertikalumo ir horizontalumo santykiu. Pastovumas gali būti laikomas vertikalia plotme, pasirodančia per horizontalų kismą; ir atvirkščiai, kismas gali būti vertikalė, susijusi su pastovia horizontalia plotme. Tokiu atveju atsiranda galimybė šiuos sąryšius nagrinėti remiantis jų principais. Pirma, kiekvienas pastovumas gali būti kismo pristabdymas ir kartais net skatinimas. Pavyzdžiui, visiems gerai žinoma, kad kapitalizmo sąlygomis asmuo visuomet ir visur gyvena be jokių garantijų. Gavęs darbą ir norėdamas jį išsaugoti, jis turės tapti itin veiklus. Taigi darbštumas pasidaro pastovumo išlaikymo sąlyga. Arba kitas atvejis: asmuo įsitrauks į fundamentalistų revoliuciją, siekiančią sukurti valstybę krikščionybės, islamo, judaizmo, hinduizmo ir kitų kultų pagrindu. Toks žmogus kovos, aukosis, žudys, kentės, kurdamas „tvirtą“ valstybę. Jo arši veikla bus tiesiogiai susieta su absoliučiu pastovumu, kuris bus palaikomas beatodairiškai. Tokie patys fenomenai pasirodo ir kuriant imperijas. Prisiminkime Hitlerį ir jo teiginius, įspūdingai išreikštus Leni Riefenstahlio filme „Valios triumfas“ (Triumph des Willens, 1935), kuriame pateikiamas akivaizdus atsakas visoms Vokietiją kamuojančioms bėdoms: gyvenimo reikšmė virsta absoliučia ideologija, kuriančia nekintantį ir amžiną pagrindą, kuris reikalauja visiškai atsidavusios veiklos ją kuriant ir išlaikant, o kartais net ir karinių veiksmų, pavyzdžiui, siekiant įkurti šventąjį ordiną ir įtraukiant visą valstybę. Tą patį stebime ir Stalino pavyzdžiu. Jo veiksmai remiasi istoriniu tikslu, eschatologija, reikalaujančia sunaikinti visa, kas kliudo. Tokių asmenų sąmonę sudaro tiek beatodairiška veikla, tiek absoliutus pastovumas. Šiuos fenomenus jie gali išreikšti ir simboliškai, pasitelkdami įvairių kultūrų „pasakojimus“, pavyzdžiui, Koraną, Bibliją, Gytą ar dykumoje perkaitusią vaizduotę. Antra, kismas gali ir ardyti pastovumą, jį griauti arba net siekti visiškai sunaikinti. Tradicinę galią turintys pastovūs įstatymai dėl kokių nors priežasčių gali pasirodyti esantys uždari. Jie gali būti laikomi kliūtimi visai atvirai kūrybai, todėl atmestini ir panaikintini, nes jų akivaizdoje visa veikla nebetenka prasmės, – ji esanti nekūrybiška, užgniaužta. Šiame amžiuje vykstantys moterų judėjimai liudija būtent tokios sąmonės susiformavimą. Siekiant išsilaisvinti iš patriarchalinių įstatymų, įtvirtintų ne vien viešose institucijose, bet ir kasdienės kalbos struktūrose, mene ar kultuose, reikia pakeisti kalbėjimo būdą, atrasti visai kitokį balsą. Taip pasirodo F. Nietzsche, kuris, pasitelkdamas metaforas ir alegorijas, ima griauti visas pastovias tiesas ir vertes / vertybes, visą daiktiškumą, šitaip parodydamas, jog toks pastovumas ir jo palaikymas tėra vien prabėgančios kismo kaukės, neturinčios jokio tvirto pagrindo. Trečia, pastovumas – net ir visai atvirkščiai – gali užgniaužti kismą ir apskritai neleisti jam pasireikšti. Tokiu atveju visa, kas kinta, pasirodys kaip jokios tikrovės neturintis amžinybės šešėlis, pats kismas atsiskleis kaip jau nulemtas amžinų dėsnių. Šį gyvenamąjį suvokimą išreiškia daugybė įvairiausių lemties sąvokų, o kartu ir keletas jau minėtų kultinių teiginių apie absoliučią ir visa apimančią būtį. Galima netgi teigti, jog anarchizmas, remdamasis visiškos laisvės pastovumu, šitaip užgniaužia įvairovę ir reikalauja vien laisvės ir lygybės. Taip pat galima teigti, jog įvairios atgimimo, reinkarnacijos sąvokos taipogi sudaro šios sąmonės esmingumą. Įvairiausiuose gyvenamuosiuose pasauliuose moteris buvo ir vis dar tebėra laikoma dinamiška, vyrų tvarką ardančia būtybe, todėl manoma, kad ji turinti būti užgniaužta. Taip patriarchalinis pastovumas formuoja moterims primestą kalėjimo sąmonę. Ketvirtu atveju pastovumas gali veikti taip, jog kismas bus skatinamas ir jo bus reikalaujama, nes be tokio pastovumo kismas gal netgi žlugtų. Pastovumas ne tik palaiko, bet ir skatina įvairiausius įvykius, daugybę veiklų ir laikinų arba net suyrančių sąryšių. Tokio pastovumo apraiškų esama daug. Panagrinėkime demokratiją kaip bendruomeninę instituciją. Būdama pastovi, ši institucija leidžia bet kokį kismą, suteikia laisvę kurti įvairias struktūras, kurios taip pat gali būti keičiamos, ji kiekvienam žmogui leidžia siekti visai kitokių tikslų nei siekia kiti. Be abejo, tokios pastovios institucijos niekur nerasime, nes ji neegzistuoja nei kaip daiktas, nei kaip psichologinė ar protinė būsena. Kuriant demokratinę bendruomenę, ji susiformuoja kaip pastovus sąmonės fenomenas. Arba pažvelkime į budizmą: kiekvienas Budos apibūdinimas yra galimas, bet kartu jis yra nepakankamas, drauge numatantis ir visus kitus apibūdinimus. Kaip pastovumo pėdsakas Buda reikalauja, jog budistas netgi atmestų patį Budos mokymą, nes tasai mokymas stabdo kismą. Kalbant sąmonės kaip fenomeno aspektu, Budos nėra; Buda – tai pastovumas, leidžiantis nuolatinę kaitą. 

Čia pateikti pavyzdžiai atskleidžia spontaniškus sąmonės fenomenus ir jų sąryšių principus. Gyvenamasis suvokimas, susidedantis iš pastovumo ir kismo, atskleidė keturis sąmonės principus. Šie principai gali pasirodyti per įvairiausias kultūrines, gamtines ir žmogiškas kultines raiškas. Šio teiginio esmė atsiveria išryškėjus sąryšiams tarp veiklios sąmonės ir įvairių jos spontaniško formavimosi būdų. Nors tiesioginio suvokimo fenomenai ir jų sąryšių principai pasirodo visur ir visada, jie, žvelgiant į juos kaip į sąmonės formavimąsi, tampa simboliais, kurių dėka susikuria dar fundamentalesni fenomenai, nors pastarųjų jau nebegalima vadinti fenomenais, nes jie nebepasirodo akivaizdžiose simbolinėse raiškose, gamtiniuose, antgamtiniuose ar kultiniuose vaizdiniuose bei raštuose; jie susiformuoja dar iki kalbos sąvokų atsiradimo ir jiems telieka pasirodyti iki šiol nagrinėtoje gyvenamosios sąmonės plotmėje. Kitaip tariant, kismas ir pastovumas bei jų nurodyti sąryšių principai kaip fenomenai tampa pėdsakais, per kuriuos atsiveria iki-simbolinis sąmonės akiratis. Tai netrukus ir aptarsime.

Pastovumas ir tėkmė ne tik reikalauja vienas kito, jie tarsi „svyruoja“ tai į vieną, tai į kitą pusę. Panašu, jog regime bene klasikinę optinę iliuziją, kurioje tuo pat metu galime matyti arba du žmogaus profilius, arba klasikinę vazą. Jei susitelkiame į tėkmę – ji pasyviai palaiko pastovumo suvokimą ir pasyviai išskiria pastovią tėkmę, o jei pasirodo nuolatinio praradimo, nutekėjimo išgyvenimas – jis vis vien yra persmelktas pastovumo. Abiem atvejais aktyviai įsitraukiant, pasyvus kontekstas yra išgyvenamas kaip „meditatyvus“ bet kurio fenomeno aspektas. Pasitelkiant tėkmės arba pastovumo simbolius, gyvenamasis suvokimas leidžia vartoti tokius kultūrinius terminus kaip „laikinas“ arba „amžinas“, „cikliškas“ arba „linijinis“, duotas dabartyje arba kaip visa ko akiratis. Gyvenamoji sąmonė kaip abiejų prosimbolių galimybė savo pačios duotyje atsiveria taip, jog abu šie elementai reikalauja vienas kito. Vienas, išgyvenamas pasyviai, šaukiasi kito ir jam „atstovauja“ taip, kad tasai kitas, kalbant japonų kultūros terminais, yra tuščias, o Vakarų fenomenologinėje terminijoje pasirodo kaip „neįgyvendinta galimybė“. Tai vieta, kurioje skleidžiasi ir postmodernistų bei dekonstrukcionistų kalbėjimas apie esatį ir nesatį, apie nuolatinį prasmės atidėjimą pasiūlant vieną iš kultūrinių tuštumos tėkmės interpretacijų – laikinę seką. Tačiau derėtų tuojau pat pažymėti, jog žodis „tėkmė“ reiškia ne judėjimą nuo „dabar“ iki „tada“, bet belaikį gyvenamąjį suvokimą, kuris gali vykti bet kur ir bet kada, pats nebūdamas nei „kažkada“, nei „kažkur“. Jokių teiginių apie tikrovę čia kol kas dar nėra, nors minėti postmodernistai paskutinį žodį visgi leidžia tarti vadinamajai „ženklų tikrovei“. Šiame suvokimo lygmenyje belieka klausti, ar pirmapradžio akiračio fenomenai yra „gyvenamoji sąmonė“ ar „tuštuma“, ar galbūt „niekis“, nes visos šios trys galimybės pasirodo visiškai skirtinguose gyvenamuosiuose pasauliuose. Taigi toks akiratis gali atsiverti kaip pastovumas arba tėkmė, bet vis dėlto abu fenomenai remiasi minėtu pagrindu – galimybe. Ši nerodo jokių „lemties“ ženklų, ji nenumato, kuri galimybė – pastovumas ar tėkmė – bus įgyvendinta, o kuri liks pasyvumo fone.

Kalbant tuštumos patirties lygmeniu, pati tuštuma gali prosimboliškai pasirodyti ir kaip pastovumas, ir kaip gryna tėkmė. Vieną išgyvenant pasyviai, kitas lygiai taip pat atsivers kaip bet kokio pasirodančio fenomeno kontekstas – nesvarbu, ar tai bus garsas, plūduriuojantis rudens lapas, ar rytmečio spindulys. Būdama tuščios tėkmės fone, pastovumo duotis visiems minėtiems fenomenams leidžia pasirodyti kaip atpažįstamoms tapatybėms. Vienas kitą išskiriančios ir kartu suvokiamos gyvenamojo kismo duotys kultūriškai yra vadinamos „tuštumos“ tėkmės žaismu. Tą patį galima aptikti ir toje gyvenamojoje sąmonėje, kuri pasirodo moderniųjų Vakarų pasaulyje. Jame taipogi bet kuris prosimbolis gali būti išgyvenamas pasyviai. Vadinasi, išgyvenant pastovumą, bet koks daiktas ar įvykis yra praplaukiantis, nepaisant jo trukmės. Galima sakyti, kad „gyvenimas prabėgo lyg niekad nebuvęs“ arba „žvaigždės gimsta ir sprogsta kosmoso antplūdyje“. 

Nors psichologiniame „čia ir dabar“ lygmenyje, kuriame aš esu šio pasaulio žmogus, visuomet yra įgyvendinamas vienas ar kitas prosimbolis – vienas pasyviai, o kitas aktyviai, jie patys yra vienodai galimi, ir jų pirmapradis suvokimas, pavyzdžiui, tuštuma dzene, niekis daoizme ar gyvenamoji sąmonė fenomenologijoje, duoti kaip pastovumas ir tėkmė, formuoja dvi praktinės galimybės dimensijas. Ir būtent per šias dimensijas yra įgyvendinamos arba realizuojamos visos galimybės. Viskas lyg ir savo vietoje, nors ir ne visai; priimant šių dviejų prosimbolių kaip dimensijų ir jų varijavimo tarp pasyvaus ir aktyvaus matmens suvokimą, pasirodo, jog jie yra koreliuojami jų skirtumo fenomeno. Pastarasis iškyla pastebint skirtumą tarp tėkmės ir pastovumo ir tarp įvairių jųdviejų santykių. Žodžiu, jei prosimboliai neatvertų tarp jų esančio skirtumo, būtų neįmanoma kalbėti apie jų visa atskiriančius santykius. Paviršiniu lygmeniu šis skirtumas pasirodo įvairiais pavidalais, ypač paplitusiais „skirtumo“ retorikoje. Joje aptinkamas ir Heideggerio „ontologinis skirtumas“ tarp esinių ir būties, taip pat ji pasirodo ir teiginiuose, jog tapatybė neva neegzistuojanti, nes kiekviena duotis yra įmanoma ir ji pradingsta skirtumų sekoje. Taigi daiktai pasirodo kaip skirtingi nuo būties, nes tarp jų mažų mažiausiai esti laikiškų galimybių skirtumai. Jei nebūtų tokių skirtumų, galimybės susitrauktų iki dabarties būsenos kaip daiktų potencialo. Panašiai yra ir tapatybės „uždelsimo“ tezės atžvilgiu, kai yra teigiama, jog reikšmė įmanoma tik tada, kai ji nurodo kitą reikšmę, bet ne kaip turinčią tapatybę, o tik kaip skirtumo ženklą. Tačiau be paties skirtumo jokie prosimboliai negalėtų pasirodyti. Suprantama, jog dabarties metafizikai Heideggeris bei jo sekėjai dekonstrukcionistai šiais pareiškimais ir šiuo „skirtumo“ atradimu tiesiog drebina visą pasaulį. Nestudijavusiems filosofijos šie išsišokimai atrodo svarbūs jau vien dėl to, jog dabar tapo visai nebemadinga tyrinėti tikrųjų filosofų dialogus, kuriuose „skirtumas“ pasirodo tik kaip viena pagrindinių plotmių greta tapatybės, judėjimo ir pastovumo, daugio ir vienio, būties ir niekio. Taigi visa tai turėdami omenyje toliau ir aptarsime šių skirtumų, kaip naujai atsivėrusio patirties klodo, pagrindus. 

Akiratis

Atrodytų, jog griežtų pateiktos analizės argumentų buvo galima išvengti visai paprastu būdu, pasitelkiant filosofinių krypčių įvairovę: postuluojama hipotezė, kuri yra arba paneigiama, arba patvirtinama. Be abejo, toks žingsnis yra viena pagrindinių galimybių, kurias išnaudoja netgi mokslas. Tačiau transcendentalinė filosofija negali daryti tokių metafizinių ar ontologinių šuolių. Juk mes apskritai nežinome, kaip galima „postuluoti“ kokią nors hipotezę, iš kur atsiranda hipotezės „galimybė“, neturinti patirties duomenų, nors ir nurodanti dar neišaiškintą laiko akiratį, – taigi ji yra suvokiama pasyviai, kad ir išlaiko hipotezės galimybes. Vadinasi, yra postuluojama ne tik hipotezė, bet ir laiko akiratis bei galimybė, nes juk dažnai pasigirsta tokie teiginiai kaip „pagal mano hipotezę“ arba „aš siūlau visai kitą galimybę fenomenams išaiškinti“. Puiku, bet siūlymai „išaiškinti“ dar neišaiškino tų fenomenų, kurie patys nulemia visus išaiškinimas. Todėl šiame tekste laikomasi transcendentalinės filosofijos reikalavimų fenomenus atverti be pašalinių postulavimų ar prielaidų. O tai reikalauja parodyti, kas glūdi suvokime, nepaisant to, kokio lygmens ir kaip suvokimas pasirodo savaime. Vadinasi, reikia pasikliauti gyvenamųjų pasaulių duotais simboliais, jų variantais ir tuo, kaip tokie variantai atveria kitas plotmes, jau minėtus prosimbolius ir kas pasirodo per juos kaip nepostuluoti, bet tiesiog atverti fenomenai. Nors ir miglotai, bet jau buvo minėta galimybė, pasireiškianti gyvenamuosiuose pasauliuose kaip būties akiratis, ateities projektai, galimi pasauliai, pažanga ir galimi naujų technologijų inicijuoti globaliniai pokyčiai. Vadinasi, transcendentalinės filosofijos tyrinėjimai įteisina ir tuos teiginius, kurie yra postuluojami be jokio aiškaus pagrindo. 

Iki šiol susidūrėme su dviem gyvenamosios sąmonės fenomenais – tai pastovumas ir kismas, itin svarbūs transcendentalinės sąmonės prosimboliai. Tačiau drauge nepastebimai pasirodė ir jų sąryšių principai, pasireiškiantys kultūrų bei gamtos patirties pastangomis. Šie principai atveria tarp jų esantį „svyravimą“, kuris, regis, nepriklauso nė vienam iš tų dviejų fenomenų, nors tų fenomenų santykyje pasirodo kaip galimybė. Ši plotmė yra visiškai pasyvi, ji neturi jokios asmenybės ar tikrovės priemaišų. Šio svyravimo susiformavimo neįmanoma atsekti nei objektyviai, nei subjektyviai; jis pasirodo tik tada, kai yra teigiama, kad tarp pastovumo ir kismo steigiasi skirtumai ir sąryšiai. Pradedant nuo tarp jų vykstančio žaismo ir siekiant jį atverti, pasirodo, kad vyksta nuolatinis siūbavimas, kuris nurodo ir kismą, ir pastovumą. Vadinasi, per šį „siūbavimą“ atsiveria galimybė dalyvauti abiejuose prosimboliuose. Jeigu aš dalyvauju kisme, visais būdais išlaikau solidų pastovumą ir kartu turiu kovoti su kismu. Ir atvirkščiai, jei aš pasineriu į pastovumą, aptinku, kad kismas persmelkia mane visą. Kaip jau pastebėjome, toks žaismas abiem fenomenams atsiveria taip, jog abu vienas kitą išskiria, kiekvienas, išgyvenamas pasyviai, įtraukia ir kitą, jį „užkloja“, bet ne negatyviai, t. y. ne paneigiant, bet pastebint, jog vienas nurodo į kitą. Tuo tarpu, negatyvumas tėra vienas simbolių, pasiskolintų iš kokio nors gyvenamojo pasaulio ontologijos.

Budistai sutiktų su tokio svyravimo būtinybe, kurią mes įvardinome fenomeniškumo versme, atsiveriančia galbūt pagal jų „logiką“ kaip neti-neti, nei tas, nei tas, nei kismas, nei pastovumas. Vartojant tokius žodžius kaip „intencionalumas“, būtų galima teigti, kad čia išryškėja dvi vertikalios intencijos. Pirmoji, kylanti iš jų žaismo, pasyviai pasirodo būtinai horizontalioje plotmėje kaip kitas jos aspektas, t. y. pasyvi intencija, kuri sudaro kismą ir visuomet pasirodo (bent jau šiuo atveju) pastovumo atspindyje. Ir atvirkščiai, pasyvi pastovumo intencija yra tiesiogiai atspindima kismo. Tačiau abi pasyvios intencijos yra žaismo kaip abiejų intencijų galimybės atvertis. Reikia suprasti, jog žodis „intencija“ neturi nieko bendra su mano ar kieno nors kito subjektyviais ar objektyviais veiksmais. Mano ir kito veiksmai apima tik tam tikrus pasirinktus pavyzdžius. Kitaip tariant, tikrovės plotmėje aš esu pasaulio žmogus ir visuomet įgyvendinu arba vieną, arba kitą vertikalią intenciją. Iš esmės abi yra galimos, lygiai kaip galimi ir pirminiai prosimboliai – pastovumas ir kismas. Tačiau būtent šią akimirką ir išnyra to žaismo patirties pėdsakas, minėtą siūbavimą atveriantis kaip beformę galimybę. Pastaroji yra nebyli, ji nesimbolizuoja nei tikrovės, nei niekio, todėl ji yra gilesnis transcendentalinės sąmonės prosimbolis. Jis persmelkia visą veiklų suvokimą, jis yra visų akiračių akiratis, visų kitų bekrypčių intencijų vieta – pastovumo, kismo ir jų sąryšių principas. Su visų akiračių akiračiu jau buvome susidūrę nagrinėdami kosminę patirtį, tada atkreipėme dėmesį, jog toks akiratis negali būti prieinamas jokia intencija, nes bet kokia intencija jau yra nukreiptumas į „ką nors“, o visų akiračių akiratis atsiveria kaip viena simbolinė to anonimiško akiračio galimybė – pastovumas.

Pabrėžtina, jog toks „pagrindas“ nieko netranscenduoja, nes jis nėra jokia visų būtybių būtybė ar aukščiausias visa ko šaltinis – jis tiesiog yra vieta, per kurią visi būties įvaizdžiai ir būtybės pasirodo kaip pirminiai to plūsmo simbolių pėdsakai, svyruojantys tarp pastovumo ir kismo galimybių, įstengiančių atlikti savo transcendentinius vaidmenis. Taip atsiveria suvokimas, kuris pranoksta bet kokią ontologiją, metafiziką ir epistemologiją, lygiai kaip ir fenomenologinę-transcendentalinę epistemologiją. Tai akiratis, kuris atsiskleidžia per pirminius prosimbolius ir visų gyvenamųjų pasaulių fenomenus ir noumenus, neužimdamas jokios pozicijos ir neįgydamas jokios krypties ar prasmės. Todėl visos tikslų sąvokos, tikusios transcendentaliniam suvokimui nagrinėti, šiuo atveju nebetinka. Taip pat reikia vengti ir tokio patirties suvokimo, kuris yra sutelktas į tradicinį ego, visas perspektyvas integruojantį tokiu mastu, jog susiformuoja ištisas policentrinis laukas su vìsa integruojančiu telos, visą patirtį sutelkiančiu ties viena kryptimi. Tačiau ši patirtis suponuoja, jog ego yra tik viena „platesnio paties“ išraiška, o pastarasis yra „tikrasis pats“, grindžiantis daugybę išgyventų ego. Taigi galime suabejoti net ir pačios fenomenologijos iškelta nesibaigiančio savęs paties pažinimo užduotimi kaip tikslu, kuris nėra tapatus suvokimui, leidžiančiam pasiekti šį tikslą. Juk toks siekis buvo laikomas fenomenologiniu Vakarų filosofijos užduoties įgyvendinimu. Galima teigti, jog jis nėra klasikinis – tai tik moderniųjų Vakarų kultūrinio darvinizmo liekanos, kuriomis remiasi įvairiausi žmogų „aiškinantys“ šiuolaikiniai mokslai – nuo genetikos iki fiziologijos.

Pabrėžtina tai, jog visuose gyvenamuosiuose pasauliuose šis plūsmas atsiveria per įvairius prosimbolius – jau minėtus simbolinius tėkmės ir pastovumo fenomenų įvaizdžius, „įrašytus“ mitologemose ir racionalumo pagrinduose. Mitologemose pasirodo tokia pirmapradė jungtis kaip rojus, kuris staiga dėl kokio nors „nusižengimo“ skyla į binarinę duotį: iš rojaus žmogus patenka į žemišką gyvenimą, kuriame jis turi dirbti, tampa laikinas ir atskirtas nuo amžinybės (kismo ir pastovumo). Šis skilimas yra polinis, nes žmogus, net ir tapęs laikinu, vis vien gali sugrįžti į amžinybę. Kiti šio poliškumo įvaizdžiai pasirodo kaip pasakiškų figūrų kismas: susitepę dievai smunka, o nuskaidrėję demonai pakyla, ir jie susikeičia vietomis. Tokia pati mitologema pasirodo ir pasaulio gelbėtojų pasakose, pavyzdžiui, Markso, teigusio, kad pirmapradė bendruomenė vieningai gyveno tol, kol suskilo į luomus ir susipriešino; bet istorinis laikas visiems sugrąžinsiąs prarastąjį rojų. Racionalumas taip pat, turėdamas savo logiką, skyla į „arba ... arba“ struktūrą, aptartą jau minėto Platono: tik pastovumas arba kismas, tapatumas arba skirtumas. Jis pasirodo nepaisant to, kokiose pasaulio mitologemose arba racionalumo sistemose aptiksime šį dvilypį santykį – polinį arba dualistinį. Šiose mitologemose ir filosofų diskusijose plūsmas yra nepastebimas, nes jį uždengia pasakojimai apie pirmapradę būseną, perpildytą įvairiausių figūrų. Bet visa tai taip pat numato, jog kadaise egzistavo vienovė – be jokių skilimų ir prieštarų. Įdomu, kad nepaisant atstumo ir neatsekamų santykių ar įtakos, toks pat pirmapradės ir niekada nesiliaujančios sąmonės akiračio suvokimas taip pat gali būti atpažintas įvairių tradicijų pasakojimuose. Trumpai tariant, negalima kalbėti apie vienos kultūros įtaką kitai. Paprastai yra keliama prielaida, jog jei kokiai nors „primityviai“ genčiai būdinga tiek „vienovės“, tiek „skirtumų“ patirtis, tai, ko gero, toji gentis šią patirtį įgijo dėl pranašesnės kultūros įtakos. Tačiau kyla klausimas, iš kur toji „pranašesnė“ kultūra pati įgijo šią patirtį? Galime atsakyti, kad ir viena, ir kita gentis šią patirtį įgijo ne iš „kitų“; šiuose ritualuose ir gyvenamojo pasaulio simboliuose veikiau atsiveria jau minėti sąmonės klodai (nors ir nebūtinai kaip transcendentalinė sąmonė). Ši atvertis priklauso transcendentalinei filosofijai.

Šie svarstymai atvedė mus prie atverties, anonimiškai esančios tarp fenomeninių pirminių jos prosimbolių, paliekančių pėdsakus be jokio „aš“ arba „pats“ ir be jokio gyvenamojo pasaulio. Tai bandymas atverti pačią transcendentalinę sąmonę, kuri persmelkia visus pirmapradžio suvokimo prosimbolius kaip pėdsakus, nepaisant konkrečių gyvenamųjų pasaulių ir jų interpretacijų. Šioje plotmėje tarp pastovumo ir tėkmės akiratis yra duotas besąlygiškai, be jokių ramsčių ir veiklos. Dar kartą pabrėšime: nėra jokio tikslo, kuris priverstų šį suvokimą stebėti save ir savo tęstinumą tarsi tam, jog būtų atskleista tikroji būtis. Savaime suprantama, toks „atskleidimas“ iškart reikalautų kokios nors laiko interpretacijos, o drauge su ja – ir „amžinybės“ su tokiais banaliais „priedais“ kaip „begalybė“. Apie giliausią sąmonės lygmenį neįmanoma kalbėti jo neontologizuojant ir neklausiant, ar pirmapradžio akiračio pokyčiai turėtų būti suvokiami kaip pastovumas ir tėkmė? Taigi ar moderniųjų Vakarų gyvenimo ontologijos teigiama tėkmė ir nuolatinis tapsmas yra vientisas akiračio suvokimas, ar veikiau tik prosimbolių, kurie atveria tą akiratį, pasirodymas? Kokie gi yra visa tai atskleidžiantys fenomenai: ar akiratį jie atskleidžia kaip „pastovų“, ar kaip „pastovią kaitą“, o galbūt – kaip „kintantį pastovumą“? Trumpai tariant, kyla klausimas, ar įmanoma atskleisti šį akiratį be būtino „ polinkio“ į vieną ar kitą dimensiją? Arba, klausiant tradicine fenomenologijos kalba, ar pasisektų „suskliausti“ pamatinius pėdsakus, tuos prosimbolinius fenomenus, ir tiesiogiai apčiuopti gryną akiratį? Bet, klausiant apie tokį polinkį, jau yra numatoma, jog abu prosimboliai visgi yra „galimi“, ir todėl šis akiratis jau yra atvertas kaip dar neartikuliuota galimybė.

Kaip pasireiškia tokia transcendentalinės sąmonės prosimbolių dar neatverta galimybė? Ji negali būti įgyvendinta vienu ypu, kitaip tariant, ji negali būti įgyvendinta iki galo. Galimybė nėra chaosas, ji reiškiasi esminiais požymiais. Pats žiūrėjimas į polinkis, kaip atveriantį vieną ar kitą galimą prosimbolį – pastovumą ar kismą, numato, kad jų įgyvendinimas vienoje sąmonės plotmėje, t. y. pastovume, palieka galimą ir kitą. Taigi aktyviai išgyvenamas pastovumas liudija visatą, užpildžiusią visą galimybę. Tiesioginis, nors dar ir nepastebėtas, pėdsakas parodo tokios visatos nepakankamumą. Kadangi tiesiogiai išgyvenama galimybės forma yra pastovumas, tai patirtas pasaulis pasirodo suformuotas kaip amžinas. Turint galvoje, kad visa jau buvo nuspręsta „amžiams“, tiesioginis pėdsakas yra neišvengiamų dabarties pasekmių, kurios yra reikalingos, siekiant suprasti visą nekintančią visatą, skaitymas. Dabartis tampa būtinos ateities pėdsaku. Žodžiu, iš aktyviai patirto pastovumo kaip tikrovės pasirodo objektų įvairovė ir nesvarbu, ar tai būtų gamtiški daiktai, ar simboliniai įvaizdžiai, kurie konkretizuoja ir reprezentuoja kaitos elementą, atvirą galimybę, kurios reikia pastovumo užlaikymui. Sykiu čia pasirodo ir kitas prosimbolis, tik kitu pavidalu. Kadangi pastovumas sukonkretina galimybę kaip pastovią tikrovę, o dabarties tikrovė yra laikoma neišvengiama visos praeities ir ateities reikiamybe, pasyvus kismas pasirodo kaip tikrovėje neįgyvendama galimybė, – ji pasirodo vien prosimboliškai. Nors pačiame akiratyje ir glūdi kismo galimybė, ji egzistuoja tik kaip įsivaizduojama, bet ne kaip įgyvendinama tikrovė. Psichologinės plotmės simbolizmo požiūriu, dabarties tikrovės skaitymas nurodo tai, kas jau tapo aišku: tėkmė ir kismas tėra iliuzijos, kurios man leidžia ištverti nepakeičiamą lemtį. Gyvenamuosiuose pasauliuose pastovumą šis išgyvenimas simbolizuoja įvairiais būdais. Pavyzdžiui, pažvelkime į ankstyvųjų moderniųjų Europos imigrantų bangas – puritonus ir kalvinistus, kuriems visas kosmosas ir žmogaus gyvenimas yra amžinai nulemtas ir netgi tokiu mastu, jog patys mėginimai įveikti lemtį taip pat yra nulemti. Taigi visi pokyčiai šiuo atveju tėra pastovumo pėdsakai. Net ir Indijoje, visai kitame pasaulio krašte, žmogaus gyvenimas taip pat pasirodo nulemtas karmos, kuri numato netgi tai, kuo žmogus atgims kitame gyvenime. Lietuvoje, ypač atsitikus kokiai nelaimei, taip pat teigiama: „Na, ką padarysi, tokia jau mano lemtis“. 

Tačiau jei linkstama kismo link ir visata konkretizuojama kaip nuolatinė kaita, iš kismo yra išskiriami pastovūs fenomenai, kurie reiškia tik neįmanomą įgyvendinti pastovumą. Tarkime, turime sužymėtus skaičiais žaidimo kauliukus, juos laikome pastoviais daiktais. Tuščia jų reikšmė atsiveria kaip prosimbolinė pastovumo galimybė, nors jie yra skirti dar nežinomos, bet kintamos ateities įrodymui. Sulig kiekvienu kauliukų metimu pasineriame į kismą. Per kauliukų žaismą atsiveria kismo fenomenas. Tasai „per“ jau buvo nagrinėtas, kalbant apie kosminę sąmonę, ir toliau bus nagrinėjamas kitu, galbūt net esmingesniu, sąmonės aspektu. Derėtų pastebėti, jog pirmoji vertikali kismo duotis gali pasirinkti pastovias tikroves. Jos leistų įrodyti šios duoties nepakankamumą, reikalingą ateities atvirumo. Prosimbolišką daiktų pastovumą jos sykiu pateiktų tik kaip neįmanomą, tuščią galimybę. Kai kurios patirtos tikrovės gali būti pasirinktos kaip prosimbolinės išraiškos siekiant išryškinti kitimą, o, pavyzdžiui, įvykiai gali būti pasirenkami kaip prosimbolinės pastovumo raiškos. Viena esminė prosimbolių savybė yra ta, kad jie dalyvauja esančiame bei tikrajame pasaulyje ir parodo, jog iš esmės pasaulis yra toks, koks jis yra susiformavęs pirmųjų prosimbolių plotmėse. Jei pirmasis akiračio pusiausvyros judesys svyra į kismą, jis pasirinks tą tikrenybę, kuri garantuos judėjimo konkretumą: Herakleito upė taps tikruoju prosimboliu, nes į ją bus kreipiamasi kaip į tikrąjį visų kitų simbolių pagrindą. Žinoma, toji upė pasižymės amžinu pastovumu. Nors jau turėtų būti aišku, bet vis vien reikia pridurti, jog pasirinkta tikrovė, išreiškianti bet kokią pirmąją prosimbolinę duotį, turi galią tapti taisyklėmis, iš visatos pasirenkančiomis tas tikroves, kurios visuomet patvirtins jau pasirinktą prosimbolio tikrovės išraišką. Taip ima formuotis metafizika: pasirinkta tikrovė tampa tokia sėkminga, jog jos funkcija, kaip pastovios intencijos išraiška, pradingsta ir ją atvėrusią sąmonę „uždengia“ pasirinkta metafizika. Todėl metafizikai ir nesutaria, kokia gi yra sąmonės tikrovė: ar ji yra medžiagiška, psichologinė, biologinė, dvasinė ir t. t. Tačiau visos šios spekuliacijos remiasi sąmonės polinkiu į vieną arba kitą prosimbolį, pasirinktą iš pačios galimybės kaip tokios.

Remiantis šia sąmonės analize ima aiškėti, jog sąmonės formavimas pasižymi tam tikrais bruožais. Pirma, pagrindiniai sąmonės prosimboliai – pastovumas ir kismas – sudaro du fenomenus, reikalaujančius į juos nukreiptų intencijų, kurios buvo pavadintos vertikaliomis intencijomis. Pastarosios atveria arba polinkį, kurį taip pat vadinome ir akiračiu, arba pirmapradę ir jokios intencijos neturinčią akiračio galimybę kaip prosimbolį, t. y. pasaulį išreiškiantį kaip pastovų arba kintantį. Labiau linkstant į vieną pusę, pavyzdžiui, į kismą, susidarys trukmės nepakankamumas, o pasirinkti pastovūs simboliai prosimbolinę plotmę kol kas atvers kaip tokią galimybės reikšmę, kuri pasaulyje negali būti pasiekta, realizuota. Ir atvirkščiai, svyrant į visatą (arba į kokį nors pastovų objektą) taip pat pasirodys jos nepakankamumas, reikalaujantis kismo, tad šis taip pat turės prosimbolinę neįgyvendinamos galimybės reikšmę. Taigi panašu, jog čia susikuria trys prosimboliniai variantai, kurie leidžia patirti pasaulį; jie vadinami transcendentalinės sąmonės prosimboliais. Žinoma, dar nepasiekėme pačios transcendentalinės sąmonės, kuri ima formuotis pasirodžius šiems prosimboliams. Čia susiduriame su reikalavimu atverti per šiuos prosimbolius transcendentalinės sąmonės formavimosi procesą, nors, kaip jau minėta, nei jos prosimboliai arba simboliai, nei ji pati neegzistuoja. Kitaip tariant, ji kuriasi ir išnyksta drauge su fenomenais. Kadangi pastarieji, išreiškiantys prosimbolius, yra sąmonės pėdsakai, jais mums ir reikės sekti, jei norime apčiuopti šį transcendentalinės sąmonės kūrimąsi.

Transcendentalinė sąmonė

Jau minėjome, jog prosimbolis galimybė gali būti interpretuojamas kaip pusiausvyra, atsiverianti dviem pagrindinėmis intencijomis. Nepaisant to, kuri intencija yra įgyvendinta, ji kartu su pirmąja spontaniškai suformuoja ir kitą intenciją (aš, kažkas kitas arba net kokia nors absoliuti mistinė būtybė – nori to ar ne), kuri nurodo savo pačios nepakankamumą ir šitaip atskleidžia savęs (pavyzdžiui, kaip kismo) ir jos suponuojamo prosimbolio skirtumą. Krypstant į pastovumą, tarp jo ir kismo galimybės randasi neįveikiamas skirtumas. Visiškai aišku, jog čia sužlunga įvairios asociacijų teorijos, teigiančios, pavyzdžiui, kad, siekiant pažinti dabarties įvykius, juos reikia sutapatinti su jau patirtais panašiais praeities įvykiais. Tai, kas šioje vietoje atsiveria kaip transcendentalinė sąmonė, yra ne asociacijų panašumo radimasis, bet būtent visų duočių skirtumo pasireiškimas. Ši transcendentalinė plotmė išreiškiama įvairiomis patirties struktūromis. Pavyzdžiui, pažvelkime į laiko patirtį, bet ne kaip į kismo simbolį, o kaip į praeitį–dabartį–ateitį. Kad ir kaip ji būtų interpretuojama – tikroviškai, kantiškai ar husserliškai kaip kūrybiška veikla, – ji susidaro ne iš panašumų, bet iš skirtumų. Nors šie ir priklauso vienam semantiniam laukui, jų reikšmės kyla ne iš jų pačių, bet būtent iš skirtumo tarp jų ir kitų sąvokų. Žodis šia prasme neturi jokios teigiamos reikšmės, nes jo reikšmė visuomet glūdi tarpžodiniame skirtume. Ta pati transcendentalinė sąmonė pasirodo ir Heideggerio ontologiniame skirtume tarp esinių ir jų būties, kad ir kaip toji būtis būtų suprasta: arba kalbiškai, arba kaip laikiška visų galimybių galimybė (anot transcendentalinių tyrinėtojų, tai būtų prosimbolis, kuris svyruoja tarp dviejų galimų intencijų arba išreiškia nuolatinę daiktų atvertį galimybei „kam nors daugiau“). Net ir Derrida savo dekonstrukcijos metodu įsteigia būtent tokią sąmonę: „skirtumas yra pirmesnis už būtį“. 

Pasiekę šią plotmę, kuri turėtų būti vadinama transcendentalinio skirtumo plotme, galime pasvarstyti, kas galėtų pasirodyti kaip intencionalumo fenomenas. Pradedant nuo prosimbolinių fenomenų – pastovumo ir kismo, jų pirmapradis intencionalumas išryškėja taip, jog kiekviena intencija nurodo ką nors skirtinga nuo jos. Taigi pastovumas turi „intenciją“, visuomet nukreiptą į kismą, ir atvirkščiai. Nepamirškime, kad visos šios analizės priklauso transcendentalumo plotmei. Bet jei šios plotmės išraiškas aiškiname kultūriniais jos pavidalais, pavyzdžiui, psichologiškai, tai ši sąmonė lieka galioti: kiekviena psichologinė intencija iš esmės skirsis nuo jos objekto. Kitaip tariant, kultūriniai simboliai taip pat remiasi transcendentaliniais principais. Tokia pati transcendentalinė sąmonė reiškiasi ir prosimbolinėje plotmėje. Kadaise būta karštų diskusijų apie refleksiją, pagal kurią kiekviena analizuojama patirta duotis turėjo atverti tam tikrą refleksijos prieigą, leidžiančią nuspręsti, kokia gi sąmonė ar kuris jos lygmuo atveria duotį. Tačiau čia kyla klausimas: o kokia gi refleksija kalba apie tą pirmąją refleksiją? Taip atsiduriame begalinėje refleksijų grandinėje. Visgi visa refleksijos grandinė veikiau yra seka intencijų, kurios remiasi prosimboliniais sąmonės „suvokimais“, dar neturinčiais jokių intencijų (nebent pirmapradis judėjimas, svyrantis tai į vieną, tai į kitą prosimbolį, būtų laikomas „intencija“, dar neturinčia objektų, nes visi objektai ir subjektai – o pastarieji su savo intencijomis – yra grindžiami prosimbolių dimensijų, neturinčių objekto statuso). Taigi nepaisant to, kaip tokią sąmonę galėtume atverti ar reflektuoti, pats šio atvėrimo procesas ir sukurtų šią sąmonę. Iš esmės nėra jokio reikalo kartoti tos sąmonės atvėrimo arba reflektavimo: čia nebepasirodys nieko nauja, nes pakartojimas neperžengs transcendentalinių prosimbolių principų. Tačiau šie atverti prosimboliai dar nėra paskutiniai. 

Tolimesnis mūsų ką tik aptikto transcendentalinio skirtumo nagrinėjimas atveria visur glūdintį, bet itin retai pastebimą prosimbolį. Jis atskleidžia problemų lauką, susijusį su sąmonės skaidrumu. Šis prosimbolis yra pagrindinis M. Merleau-Ponty ir J. P. Sartre’o ginčų objektas. Sartre’as teigia, jog sąmonė yra „nebūtis“ ir todėl ji yra sau visiškai skaidri, nors ir niekada neapčiuopiama. Merleau-Ponty griežtai pabrėžia pamatinį sąmonės miglotumą jau vien dėl to, jog fenomenai nėra tik plokšti, tarsi jie būtų dievybės – jie pasirodo kaip besitęsiantys į gylį ir susipynusiais horizontais. Kiekvienas fenomenas yra laukinė būtybė. Norint išspręsti šią prieštarą, reikia persikelti į transcendentalinę plotmę, kurioje kaip tik pasirodo skaidrumo esmė. Panašumas, arba, kalbant dar griežčiau, tapatybė ir netgi tapatybių asociacija negalėtų būti perregimos viena per kitą. Jos sutaptų. Taigi skaidrumas reikalauja tokių skirtumų, jog vienas fenomenas, nurodydamas kitą, atsiskleistų kaip perregimas tik per kitą ir vien dėl to, jog jie šitaip nurodo vienas kito skirtumus ir kiekvienas tampa perregimas tik būdamas skirtingas nuo kitų. Tačiau jie taip pat yra duoti kartu – ne vienas po kito ar vienas šalia kito. Taigi net ir tokia banali teorija kaip empirizmas, mėginantis teigti, kad žmogaus sąmonė susidaro iš juslinių asociacijų, kad dabarties patirtis, nors nepakankama ir laikina, yra papildoma panašių praeities juslinių duočių, – jau numato kitos plotmės fenomenus, suvokiamus tik per jų skirtumą: dabarties ir praeities, kurių skaidrume tik ir gali pasirodyti asociacijos. Kartu šis skaidrumas grindžia ir kitą ne mažiau banalią teoriją – dekonstrukciją, kylančią iš Heideggerio suformuluoto ontologinio skirtumo. Dekonstrukcionistai teigia, jog jokios pozityviõs esmės, jokių pozityvių sąvokų apskritai neįmanoma apčiuopti, nes visa nurodo vien į skirtumų lauką. Kitaip tariant, reikšmė pasirodo esanti amžinai uždelsta. Šioje plotmėje pirmiausia pasireiškia kismas, susijęs su prosimboliniu, bet niekada neįgyvendinamu, reikšmės pastovumu. Taigi tarp dviejų pirmųjų „intencijų“ atsiveria skaidrumas, rodantis, kad dekonstrukcija svyra į kismą ir kartu tampa skaĩdrios tik jos suponuojamos prosimbolinės pastovumo reikšmės. Taip pat, jei nėra jokių pozityvių sąvokų, pasireiškiančių kaip skirtingos, tai išnyksta ir bet koks skirtumas, kadangi skirtingumas yra regimas per tapatybę, ir atvirkščiai. Griežtai kalbant, šioje transcendentalinio skirtumo plotmėje atsiranda grynas skaidrumas kaip šios plotmės prosimbolis. Žinoma, reikia dar kartą priminti, kad šis skaidrumas kaip sąmonės fenomenas neturi jokio egzistencinio statuso – jis atsiranda tik gyvenamojoje patirtyje.

Nors atrodytų, kad jau pasiekėme galutinį transcendentalinės sąmonės susiformavimą, dar turi atsiverti ir kitos plotmės, nors jau ir nebegalinčios vadintis prosimbolinėmis, nes pasirodo tik būdamos fenomeninės būsenos. Taigi klausimas kyla vien simboliškai: ar įmanoma sukurti pastovumo sąmonę tapatybės formos, kuri nereikalautų kismo, ir atvirkščiai, ar būtų galima sukurti kismo sąmonę be pastovumo? Žinoma, į šį klausimą yra atsakoma tiesiog nurodant fenomenus, turinčius tokią struktūrą. Tačiau šis klausimas yra itin svarbus dėl to, kad įvairios heideggeristinės srovės, neišskiriant ir dekonstrukcijos, šią galimybę neigia. Anot jų, esanti tik viena intencija, išreikšta nepaliaujamo skirtumų kismo. Tačiau ką tik minėjome, kad jokie skirtumai be pozityvių sąvokų nebūtų patiriami ir todėl vien skirtumų postulavimas liktų metafizinių spekuliacijų plotmėje. Pozityvių sąvokų ir duočių teigimas taip pat reikalauja, kad tai nebūtų vien metafizinė prielaida nenurodant, kaip ji susiformuoja transcendentalinėje patirties plotmėje. Apčiuopti šią patirtį nelengva. Taigi dabar pradėkime analizę nuo pastovumo kaip sąmonės prosimbolio. Jis gali būti „įgyvendintas“ kokios nors kultūros ir joje gyvenančio asmens patirtimi. Pavyzdžiui, aš laukiu savo bičiulio – nuolat, kantriai, nors vis ieškau kokio nors ženklo, kuris nutrauktų laukimą. Dešimt po penkių. Laikas stovi. Vienuolika po penkių. Nors šis pokytis turėtų pasirodyti kaip laukimo pastovumo lūžis, bet jis pasirodo ne kaip lūžis, o kaip tai, kas turi, turėjo ir turės būti visados: laiko pokytis įvyko tada, kai jis turėjo įvykti, ir nei anksčiau, nei vėliau. Taigi pokytis apskritai nėra pokytis – pastovumo sąmonę jis sudaro per nekintančias laikrodžio sekundes: juk aš vis dar laukiu pastoviame laike, sekundė po sekundės, minutė po minutės. Nei laukimas, nei laikas neturi jokio kismo. Abu tik patvirtina vienas kito pastovumą. Taip pasirodo sąmonė, kuri patvirtina vienos intencijos duotį tokia pat duotimi: pastovumą pastovume. Šitoks pirmosios „intencijos“ savęs patvirtinimas sudaro nedekonstruojamą bet kokio sutapimo, pavyzdžiui, egologinio tarp „pats“ ir „aš“, sąlygą. Žinoma, kitose sąmonės formavimosi plotmėse būtų beveik neįmanoma nurodyti, jog apskritai atsiranda toks egologinis sutapimas tarp „pats“ ir „aš“, ir tai dėl to, kad visos ligšiolinės analizės pasirodė priklausančios pastovumo ir kismo prosimbolių bei jų sąryšių plotmei. Bet ką tik atsivėrusioje plotmėje, kurioje pastovumas patvirtina pastovumą, nebėra reikalo nurodyti jokios trukmės, tarsi vienas įvykis sektų kitą; Šioje vietoje pasirodo visai kitoks skaidrumo fenomenas. Žinoma, pasirodymas yra judesys, nors jis nesutampa su kismu. Toks judesys nesugriauna patirties tapatumo kaip pastovumo, duoto per pastovumą. Taip pat reikia pridurti, jog toks pastovumas reikalauja specifinio gyvenamojo pasaulio laiko: jis yra sudarytas iš nekintančių „dabar“ momentų.

Šį judesio fenomeną dar reikės apžvelgti po to, kai trumpai aptarsime atvirkščių fenomenų galimybę klausiant, ar yra tokia sąmonės plotmė, kurios prosimbolinėms išraiškoms būtų būdingas vienas kismas, kurioje kismas sutaptų su kismu. Nepamirškime, kad anksčiau aptikti santykiai tarp simbolinių transcendentalinės sąmonės fenomenų ir prosimbolinių šios sąmonės duočių išskyrė dvi plačias sąmonę persmelkiančias dimensijas. Tačiau dabar sąmonės formavimosi logika reikalauja intencionalios duoties, atsakančios į iškeltą klausimą. Panašiai ir su pastovumu pastovume – galima pradėti nuo kultūroje aptinkamų išraiškų bei gyvenimo būdų. Jau žinome, jog tapatybę galima turėti kaip ego. Taigi įsivaizduokime: aš gyvenu kapitalistinėje valstybėje, turiu darbą ir bijau jį prarasti. Reikalas rimtas, reikia sparčiai darbuotis, nes bendrovės savininkas gali kartkartėmis pasirodyti iš už kampo ir nutverti tinginiaujant. Į kartonines dėžes pakuoju pigias sukneles ir apatinukus. Dirbu visą dieną su nedidele pertrauka; jau ketvirta, bet dirbti reikės iki aštuntos vakaro, nes dabar Kalėdų sezonas. Įvairių neskoningų spalvų suknelės ir kelnaitės su priklijuotomis plastikinėmis raudonos, violetinės ir rausvos spalvos širdelėmis, prastai pasiūtos iš pigios medžiagos, bus siunčiamos per žemynus, ten jos bus parduodamos ir naudojamos gana ilgai, kad pateisintų didelę jų kainą, mano skurdų užmokestį ir savininko keliones nuo Europos iki širdies infarkto. Aš laimingas; dirbu čia jau aštuoniolika mėnesių. O mano kaimynas ne toks laimingas; jį atleido, ir dabar jis šveičia miesto tualetus. Žinoma, gal kai kuriais atžvilgiais jis laimingesnis, nes jo darbo niekas neprižiūri – juk dirbant valdžiai, biurokratai visai nesidomi patarnautojų „tinginiavimu“, nes jie patys mėgina išvengti jiems skirtų darbų. Sezonas... dirbu ilgas valandas ir turėsiu keletą atliekamų skatikų; Atskuba krūva suknelių ir kelnaičių, ant kito konvejerio pasirodo dėžė; rankos įgudusios, jos pakuoja gerai; juk savininkas man už tai ir moka; ir nei mano protas, nei jausmai jam nė motais. 

Darbas, kismas, nuolatinė tėkmė, skubėjimas. Viskas plaukia pro akis, pigiai nudažytų suknelių spalvos, sintetinės medžiagos, kvapai, slidžios ir tarsi truputį aliejuotos ant kelnaičių užlipdytos plastiko rožės ir širdelės – grynas empirizmas. Skubu. Skubėjimą kapitalizme dar labiau skatina darbo laikinumas, netikrumas, persmelktas įvairių vaizduotės vaizdinių, skatinančių dar sparčiau dirbti. Taigi taip pasirodo kismas kisme, kuriame vienas lygmuo yra kitame ir yra skatinamas šio lygmens kismo. Nieko pastovaus čia nėra, ir sąmonės pastovumo fenomeno taip pat. Tačiau fenomenai šioje plotmėje įgauna ypač įdomų pobūdį. Jie neseka vienas kito, bet remiasi viena pagrindine intencija – kismu, ir abu kismo lygmenys yra duoti kartu, kaip jau buvo pastebėta kalbant apie pastovumo per pastovumą duotį, kurioje du pastovumo fenomenai tarsi persidengia tarpusavyje. Taip formuojasi lygiagretūs fenomenai, turintys visai kitokį sąmonės pobūdį, – jie pasižymi tam tikrais metodologiniais ir anksčiau nepastebėtais reikalavimais. Sąmonėje jie gali būti retroaktyvūs. Jie parodo, kad simbolių ir prosimbolių plotmėse, lygiai kaip ir jų transcendentalinio skaidrumo formavimosi procese, nėra nei laiko, nei amžinybės, nes tie fenomenai geriausiai gali būti išreikšti gelmės metaforomis. Kismas yra suvokiamas per pastovumą, ir atvirkščiai; prosimboliai yra suvokiami per intencijas, teigiančias vieną ar kitą simbolį, turintį ontologinę pirmenybę. Taip pat ir skirtumai, net ir transcendentalinis skirtumas, pasirodo per duotis, kurias jie atskiria. 

Gelmės fenomenai buvo apčiuopti pasiekus plotmę, kuri gali sudaryti (1) visai kitokius fenomenus ir (2) atverti galutinį ir galbūt net save kuriantį transcendentalinės sąmonės pagrindą. Siekiant visa tai suprasti, reikia itin saugotis įvairių ontologinių, metafizinių ir net kultūrinių prielaidų. Iš ontologinės patirties žinome, kad dalykai skiriasi tarpusavyje – jie yra arba vienas, arba kitas. Taip pat žinome, kad tam, jog žmogus pastebėtų skirtumus, jis turi atlikti tam tikrus judesius, pavyzdžiui, kinestetinius, arba tiesiog svarstyti, skaičiuoti ar net formalizuoti. Nors pastarieji trys ir nėra pasiekiami empiriniais metodais, visiems jie yra gerai pažįstami iš tiesioginės patirties. Kiekvienas moka skaičiuoti, o skaičiavimas jau yra šioks toks sąmonės judėjimas. Tačiau mūsų tyrinėjamas fenomenas rodo visai ką kita, o ypač pasirodžius prosimbolių skaidrumui, kuris jau palieka pėdsakus, atveriančius kitokią logiką: nei tai, nei tai. Pavyzdžiui, pastovumo ir kismo prosimbolių skaidrumas parodo, jog tai nėra nei vienas, nei kitas simbolis – nors mes juos pavadinome prosimboliais. Metafizinėje plotmėje Būtis ir Niekis, kaip arba / arba struktūra, atveria tarp jų esantį skaidrumą, kuris pats nėra nei viena, nei kita, nei Būtis, nei Niekis. Tas pats ir su kultūros simboliais, visada išreiškiančiais laikinumą ir amžinybę; šis jų skaidrumas „vienas per kitą“ nėra nei amžinybė, nei laikinumas. Šią logiką pratęsiant iki prosimbolių plotmės, pirmoji „intencija“, reiškianti pastovumą ir kartu sudaranti prosimbolinę kismo galimybę, atveria tarp jų tą patį fenomeną: nei tai, nei tai. Bet kartu šis fenomenas yra ir būtinas, nes be jo nebūtų patiriami jokie skirtumai ir jų skaidrumas „vienas per kitą“. 

Įgyvendinimas

Prieš nerdami į transcendentalinės sąmonės „bedugnę“ pastebėsime, jog nuolatos kalbėjome apie prosimbolių buvimą gyvenamuosiuose pasauliuose, kuriuose pasirodo tokie prosimbolių kultūriniai simboliai kaip laikinumas, erdviškumas, „čia“ ir „ten“, „dabar“ ir „tada“. Minėjome daiktų ir įvykių, kurie yra šių prosimbolių variantai, atranką, bet svarbu tai, kad šie variantai remiasi laiko atžvilgiu pastovaus ir artikuliuoto tęstinumo arba tėkmės pavidalais. Abu šie pavidalai pasirodo tiek Vakaruose, tiek Rytuose ar kitur, jie pastebimi jų kasdienybės diskursuose bei filosofinėse diskusijose. Pats suvokimas, kad „visa yra tapsmas“, gali nurodyti tiek radikalią transformaciją, tiek pastovų ir nekintantį visatos dėsnį. Įgyvendinant pastovumą arba tėkmę, pajudama „iš“ dviejų gyvenamosios duoties dimensijų kaip pirmosios „konkrečios tikrovės“ esaties, „konkrečios realizacijos“, iškylančios iš akiračio, kuris yra pačios galimybės suvokimas. Laikiškumas yra vadinamas konkrečiausia „tikrove“, kurios neišvengia nė vienas įvykis – nei žmogus, nei žvaigždė, nei dievybė. Taigi belaikis akiratis kaip galimybė tampa įgyvendintas laikiškai. Pabrėšime, kad bet koks prosimbolis kaip belaikė ir beerdvė tikrovėje įgyvendinta duotis tampa „išcentruota“ laiko galios, kuri bet ką „nutolina“ nuo tapatybės ir šitaip suskaido į „čia“ ir „ten“ erdvėje bei „dabar“ ir „tada“ laike. Bet koks konkretus akiračio kaip galimybės įgyvendinimas net ir prosimbolių plotmėje jau yra skirtis (neturint omenyje laikinio tokių prosimbolių buvimo, toliau skaidančio į skirtumus ir, žinoma, į laikinius ir erdvinius akiračius).

Akiratis yra gryna iš savo paties neišvengiamumo kylanti galimybė – kaip tuštuma arba gyvenamasis suvokimas. Jis įgalina atvertį – dzeno tradicijoje tai vieta visam tam, kas yra įlaikinama, įlaikinta ar įgyvendinta. Jei galimybė kaip akiratis yra pirmapradžių prosimbolių atvertis, tai ji taip pat yra vienas kitą atstumiančių tokių prosimbolinių dimensijų vieta. Kitaip tariant, galimybėje atsiveriantis polinkis apie save praneša kaip apie tai, kas negali būti įgyvendinta visiškai ir iškart, arba kaip apie tai, kas iš principo niekada neaktualizuojama, niekada iki galo nerealizuojama, todėl lieka tik tuščias suvokimas, nepaisant visų laikinių įgyvendinimų, iš kurių susidaro mūsų gyvenamieji pasauliai. Tačiau tai nėra vien beformis chaosas; pirmapradis suvokimas atsiskleidžia per įvairiausius „įlaikintus“ įgyvendinimus, nors jis visuomet atveria daugiau tuštumos nei bet kokie ontologiniai jos aprašymai. Vadinasi, pirmapradis akiratis kaip galimybė negali būti iki galo įgyvendintas jokiame laike. Praktinis arba konkretizuojantis įgyvendinimo įrankis yra laikas, kuris taip pat yra viena tuštumos duočių, lygiai kaip ir pastovumas ir tėkmė, kai vienas numato kitą kaip taip pat galimą. Galimybės akiratis apima visa, kas buvo, yra ir bus, įskaitant ir tokius laikinius įgyvendinimus kaip „amžinybė“ ar net „amžina ir nekintanti būtybė“. Netgi pati „tikrovė“ kaip tai, kas buvo „įgyvendinta praeityje“, sugrįžta į pirmapradį akiratį to, kas tada buvo tik kaip galimybė ir vis dar nesiliauja ja būti. Kalbant „laikiškai ir realistiškai“, t. y. gyvenamojo pasaulio simboliais, suvokimas, kuris iškelia praeitį, yra tuščia galimybė, turinti įgyvendinimo pėdsakų, bet net ir tai suvokimui yra tuščia. Tikrumas visada yra generuojamas pasyviai ir visada yra galimybės įgyvendinimas.

Išgyvenama galimybė iš esmės yra atsivėrimas ir laisvė, dar neturinti jokių „tikroviškų“ duočių ir konkrečios laiko sekos, taigi ir priežastingumo ontologijos. Savo kuriančiu judesiu ji gali įgyvendinti bet kokią tikrovę pasikliaudama prosimboliniu laiko suvokimu. Nors kalbėjome apie pasyvius pavienius suvokimus, šiuo atveju pasirodo, jog tikrasis atsivėrimas kokiam nors fenomenui, duotam vieno laiko pavidalu (t. y. visa, ko apskritai esama), yra pasyvus. Bet tai tėra vien dalinis pirmapradžio suvokimo akiratis tekančios tuštumos modalume. Mat pastovios tuštumos galimybė reikalauja kito prosimbolio galimybės, kurios įgyvendinimas atvertų pirmapradį, giliau išgyvenamą akiratį. Nors ankstesnėse analizėse pasyviai „pasirodęs“ pastovumas kaip atverties modusas save pateikia, pavyzdžiui, kaip „visa, kas yra, sykį ir visiems laikams“, jis visgi lieka vien kaip galimybės forma. Todėl išgyvenamas ir tiesioginis šio suvokimo laukas tuojau į tai atsako pagal savo paties reikalavimus. Šis atsakas nėra refleksyvi tiesioginė duotis, ji vis dar priklauso pasyviam atvirumo sluoksniui, kuris visuomet turi kažką „daugiau“. Tačiau tiesioginis atsakymas į šį „kartą ir visiems laikams“ suvokimą reiškia jo visa apimtimi įgyvendinamą būtinumą, tai, kad gyvenamojo pasaulio „tikrajame laike“ fenomenai būtų neabejotini ateities ženklai, nurodantys tai, kas yra „daugiau“ konkrečioje patirtyje. Taigi pasyvus galimybės atsivėrimas krypstant į vieną prosimbolį dar nereiškia, kad pati galimybė yra konkretizuota gyvenamojo pasaulio simbolių visuma. Ji atsiveria kaip viena, nors dar tuščia, prosimbolinė galimybės būtinybė. Todėl tos pasyvios prosimbolinės dimensijos įgyvendinimui jai reikalinga aktyvi kūryba, sutelkianti gyvenamojo pasaulio pėdsakus.

Įgyvendinant pasyviai atvertą pastovumo galimybę ir remiantis gyvenamojo pasaulio simbolika (minėto „tikrojo laiko“), kyla ne tik „rezistencija“, arba pasipriešinimas, neįmanomam galutiniam jos įgyvendinimui, bet pasirodo ir kita tuščia akiračio galimybė – tėkmė. Šia prasme galimybė atskleidžia sudėtingą struktūrą. Nors kaip viena akiračio galimybė ji yra suvokiama tarsi tuščia ir neįgyvendinama, jos rezistencija pasireiškia tuo, kad ji aktyviai siekia iš gyvenamojo pasaulio pasirinkti simbolius, kurie reiškia tvarią visatą. Vadinasi, tokia veikla atsispiria mėginimams įgyvendinti visuotinę pastovumo galimybę, nes ji yra tos visa apimančios tėkmės galimybės pėdsakas. Jau minėta, kad pastaroji  dar neužpildyta įvairiais gyvenamojo pasaulio simboliais, kaip, pavyzdžiui, kryptingas laiko tekėjimas. Kita vertus, akiratis, būdamas tuščia galimybė, gyvenamajame pasaulyje suvokia save kaip srautą ir atveria lygmenį, kuriame laikas įgyvendinamas kaip tapsmas, kuriame pastarasis yra „visa, kas apskritai yra“. Be abejo, ši įgyvendinta akiračio galimybė leidžia atsirasti kai kuriems pastovumams, bet jie neturi jokio tikrovės statuso, – tai gana tiksliai yra išreiškiama budizmo tradicijoje, kurioje laikinas pastovumas yra maya, kurią „permatant“ atsiveria jos tuščia galimybė, visiškai neįgyvendinama šiame gyvenamajame pasaulyje.

Prosimboliniai fenomenai nėra išgyvenami aklai ar projektuojami pasąmonėje, – jie yra nuolat įgyvendinami, ir šis įgyvendinimas generuoja juos vienu ar kitu aspektu – kaip akiratį galimybių, linkstančių arba į tuščią pastovumą, arba į tuščią tėkmę kiekviename laikiškumo įgyvendinime, – nuo pastovios amžinybės iki trumputės žmogaus gyvenimo akimirkos. Vienos pasyvios dimensijos palaikymas ir aktyvus jos laikinės tikrovės įgyvendinimas pasirodo tam tikromis gyvenamojo pasaulio sąlygomis. Bet koks įgyvendinimas tampa prisirišimo prie „tikrovės“ sąlyga. Prisirišimas akivaizdus netgi tada, kai yra vartojamos ontologinės sąvokos, neva leidžiančios žmogui „išsilaisvinti“ nuo šio prisirišimo prie daiktų, pavyzdžiui, teigiant, kad „viskas kinta“ – tarsi iki šiol atverto suvokimo kismas ar pastovumas priklausytų nuo tokių teiginių. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Heideggerio būties pasaulį ar netgi laiko ontologiją; mūsų tyrinėjimai parodė, kad suvokimas nevyksta „kažkur“ ar „kada nors“, sukurdamas laiko projektų galimybes. Dar iki šių projektų egzistuoja akiratis, esantis bet ko, o kartu ir belaikių dimensijų, galimybė. Tačiau reikia susiprasti, kad šiomis pastabomis nesiūloma kokia nors ontologija, tarsi tasai pirmapradis galimybės akiratis būtų „tikresnis“ už jau esamą tikrovę, prie kurios mes prisirišę. Turi būti aišku, kad transcendentalinė filosofija neteigia jokios kitos tikrovės, todėl šie atverti fenomenai neegzistuoja nei atskirai, nei kažkaip kitaip, jie nėra nei pasyviai išgyvenami, nei aktyviai įgyvendinami. Tačiau transcendentalinis suvokimas nustoja būti išsyk, kai tik nutrūksta suvokimo išgyvenimas ir veiksmai. „Tikrovė“, atsiskleidžianti suvokime, tampa pėdsakais arba pirminiais gyvenamojo pasaulio įgyvendinimais, perregimais patirčiai, niekad neprarandančiai „tikrovės“ statuso. Visgi reikia pabrėžti, jog transcendentalinės filosofijos užduotis atverti tikrovę kaip tokią visiškai nekelia abejonių dėl to, ar tai, ką matome, girdime, liečiame, egzistuoja ar ne, – įvairios abejonės, ypač susiformavusios moderniųjų laikų ontologijoje, šiuo atveju negalioja. Štai, pavyzdžiui, medis – žalias, galbūt šį ūkanotą rytmetį truputį „pilkesnis“, bet tai – tikrai medis. Transcendentalinė filosofija atveria sąmoningumo fenomenus, kurių dėka pasaulis gali būti atskleistas be jokių žmogiškumo priemaišų.

Šia prasme visos kalbos apie tikrovės dekonstrukciją, neva panaikinančios metafiziką, atmetančios ontologiją ir atveriančios „ontologinį niekį“, glūdintį už visų tapatybės pareiškimų, iš esmės yra tos pačios metafizinės spekuliacijos. Taip pat akivaizdu, jog pasyviai gyvenamas ir aktyviai įsitraukęs suvokimas nėra jokia laiko ir erdvės savybė, – ji negali būti matuojama kaip „prasidedanti“ viename taške ir „besibaigianti“ kitame. Gyvenant pasyviai, tėkmės suvokimą galima spontaniškai įgyvendinti kaip laiko tapsmą, kuriame visa, visi patiriami fenomenai bus duoti taip, kaip reikalauja ši išgyvenama tėkmė. Fenomenai išsidėstys kaip simboliniai variantai, tik iš dalies atveriantys pirmapradį suvokimo akiratį, ir atsiskleis kaip panašūs pastovūs objektai, reikalingi tėkmei, arba kaip tekantys įvykiai, leidžiantys pasirodyti pastovumui. Toks suvokimas pasirodo dar prieš bet kokį įtikinėjimą, susijusį su įvairiais objektais (laikinais ar amžinais). Taigi pats laiko „tikrumo“ ar net „netikrumo“ klausimas, keliant jį tradicine forma, tampa nebereikalingas. Juk tam, kad galėtume teigti, jog laikas turi tėkmės bruožų, pirmapradis suvokimas turi būti išgyvenamas pasyviai, o teigti laikinės sekos tapatumą – vadinasi, pagrįsti ją pirmapradžiu suvokimu kaip pastovumu. Bet kuriuo atveju abi žinomos laiko „tikrovės“ pirmiausia yra generuojamos kaip viena iš galimų tuščių dimensijų, neturinčių jokių laikiškumo bruožų.

Kalbant apie pirminių pėdsakų – prosimbolių – atvėrimą, dera pridurti, jog pasirodydami, jie iš esmės sugriauna patys save. Visi aktyvūs atsivėrimai mėgina užpildyti visą visatą, bet tai yra neįmanoma, nes iškyla reikalavimas sykiu įgyvendinti ir pasyviai lydintį kitą prosimbolį. Įgyvendinti „realūs“ fenomenai pasirodo nepakankami, jų suvokimas paneigiamas, ir kita dimensija tampa kitos tuštumos galimybės – tėkmės – pėdsaku. Ši dimensija iškart tampa gyvenama, ji aktyviai sintezuoja priešingus pėdsakus, kurie buvusius pėdsakus paneigia arba sunaikina kaip negalinčius pasiekti visa persmelkiančios pastovumo dimensijos. Polinkis į kitą dimensiją – tėkmę, tiesiogiai sutampančią su neužpildytos tuštumos pastovumu, pasirodo savo prosimbolinėje duotyje, kurioje „viskas kinta“ ir užpildoma visų gyvenamojo pasaulio fenomenų. Tačiau jei tokiame pasaulyje atsirastų simboliai, beveik sutampantys su gyvenamąja tėkme, tai tie simboliai perimtų prosimbolio dimensiją ir ne tik ją „uždengtų“, bet ir „sunaikintų“, paverstų visiškai nematoma. Jau minėjome, jog Herakleito upės tėkmės simbolis iš tikrųjų toks įtikinantis, jog jis jau nebėra prosimbolinės duoties pėdsakas, – jis tampa „tikrosios“ tikrovės vaizdiniu. Žinoma, šis polinkis yra judėjimas, kuris atsiveria nei kaip pastovumas, nei kaip tėkmė. Tačiau ši atvertis nori nenori ir yra vienas pagrindinių transcendentalinės filosofijos „nuopelnų“, taigi reikia tai, kas pasirodo, priimti taip, kaip pasirodo. Ir toks polinkio „judėjimas“ nėra aptinkamas kokioje nors vietoje ar laike, nes vieta ir laikas pasirodo tik įgyvendinamoje plotmėje. Taigi pats judėjimas neturi jokio kryptingumo, nes kaip polinkis jis atsiranda akiračio, pačios galimybės akivaizdoje. Vadinasi, polinkis arba į vieną, arba į kitą prosimbolinę dimensiją dar nėra joks kryptingumas, bet veikiau pirmapradė galimybių skirtumo atvertis. Ontologija pasirodys jau įgyvendintoje plotmėje, kurioje įvykiai taps arba vienos, arba kitos prosimbolinės dimensijos simboliais kaip visų fenomenų galimybė atverti vieną ar kitą galimą dimensiją. Taigi tenka darsyk aptarti judėjimo suvokimą, kuris jau pasirodė pačiame polinkyje, bet visgi pasižymi ir gilesniais klodais.

Transcendentalinių skirtumų žaismas

Posūkis į gelmės fenomenus iš esmės atveria skaidrumą ir palieka besiformuojančio sąmonės žaismo pėdsakus. Tasai žaismas pasirodo kiekviename teigime ir neigime, skirtume ir skaidrume. Sekti jo pėdsakais nelengva, bet visgi įmanoma. Pradėti galima nuo paprasto teiginio: „Visos spalvos tęsiasi paviršiuje“. Kalbama apie erdvinių daiktų tęsimąsi per spalvą, bet tokiu būdu, jog tos dvi savybės (paviršius ir spalva) nepasirodo viena po kitos, bet yra regimos viena per kitą, nepaisant jų loginių skirtumų. Šis vieno per kitą matymas yra nulemtas žaismo, kuris kartu ir išskiria, todėl šiame išskyrime abi savybės pasirodo viena per kitą, o ne viena po kitos, – jų gelmėje. Nors ontologiniai aiškinimai ir intuicijos visgi numato, kad žaismas yra laikinos trukmės transcendentalinis veiksmas, pasirodantis jau minėtame transcendentaliniame skirtume, bet jam nebūdinga jokia laikinė ar net amžina būsena. Jau minėjome, kad dviejų simbolinių duočių skaidrumas yra pagrįstas tokių duočių žaismo ir radimosi per tokias duotis. Jei viena duočių yra kismas, o kita – pastovumas, tai abipusis jų skaidrumas pasirodo žaisme, kuris nėra nei viena, nei kita, nei kismas, nei pastovumas. Šioje plotmėje besiformuojantis suvokimo žaismas nereikalauja jokių metafizinių ar ontologinių prielaidų. Įvairios tradicijos liudija milžiniškas kovas tarp skirtingų ir net priešingų srovių, kovas, kurios vis dar pasikartoja formuodamos tokį suvokimo žaismą, kuris reikalauja išskirti ir sujungti pozicijas, sudaryti priešpriešas ir griežtai atriboti tam tikrų srovių bruožus bei nuostatas. Transcendentalinių skirtumų žaismas, susikuriantis kaip sąmonė, yra įgyvendinamas kiekvieno ir visur, nors jo nėra jokiame laike, vietoje, amžinybėje ar visatoje. Šioje plotmėje žodžiai praranda galią, nors be tradicinių simbolių ši sfera apskritai nepasirodytų mums pažįstamu veidu. Taigi Vakarų mąstymo tradicijoje mes vartojame žodį žaismas, kuris visgi nėra pakankamas tiesioginiam šio fenomeno įvardijimui. Galimybę suprasti istorinius ir kultūrinius sąryšius ir skirtumus atveria gelmės arba gelmių skaidrumo žaismo samprata. Šis žaismas turėtų būti įvairių intencijų – vertikalių ir horizontalių – pagrindas ir fonas, kuris pasirodys kaip vertikali intencija, apibrėžianti priešais esantį dalyką kaip pastovų. Ir atvirkščiai, pastovi sąmonė fone dalykus atvers kaip kintančius paviršius. Sunkumus, siekiant apčiuopti šį pamatinį reiškinį, nulemia tai, jog kiekvienas jo pasirodymas gali tarsi įsilieti į vieną ar kitą simbolį, o kartais – ir į prosimbolius kaip patį skaidrumą. Pastarieji geriau nei kiti transcendentalinį žaismą savo skaidrumu gali įtraukti visai nepastebimai. Gyvenant pastovumo intencija savo nepakankamumu sukuria prosimbolinę galimybę, tiesiogiai perregimą per pastovumą, ir atvirkščiai. Taigi bent šiuo atveju atrodo, jog jokio žaismo apskritai lyg ir nereikia. 

Tad darsyk priėjome tą „tarp“ – ne kaip sąryšį, bet kaip itin svarbų fenomeną, kuris parodo, jog transcendentalinės sąmonės simboliai ir prosimboliai nieko nesimbolizuoja, nes jie yra tiesiog dimensijos. Šis žodis taip pat nėra tikslus, bet ne vien dėl to, kad nurodo erdviškumą. Daug svarbiau yra tai, kad jis nėra jokia bendra abstrakcija, sąvoka ar vaizdinys. Būtent tokios dimensijos ir formuojasi pačių dalykų ir įvykių patirtyje, sudarydamos bendrąją pastarųjų patirtį dar prieš individualią duotį ir abstraktų subendrinimą. Tokios sąmonės dimensijos, susidariusios patirtyje, kaip tik ir sukuria įvairiausios metafizikos bei ontologijos atverties pagrindą, klausiant, iš kur atsiranda daiktai, jų sąvokos ir individai arba iš jų išvestos bendrosios sąvokos. Tokiomis sąvokomis jau rėmėsi graikai – tai, ką jie vadino arche, nėra nei individas, nei daiktų savybių bendrybė. Todėl nėra reikalo per daug gilintis į šią problematiką, nes filosofai ją gerai žino kaip neišsprendžiamą Vakarų tradicijos reprezentacijos problemą. Būtent tai, kas šiuo atveju pasirodo kaip dimensija, ir yra toksai sąmonės kaip bendrumo, esančio dar iki bet kokio individualumo ir subendrinimo, susiformavimas.

Skaidrumas čia pasirodo kaip bet kokį visuotinumą atveriantis žaismas.  Šis žaismas nustato tokias dimensines duotis, kurios yra ne tik skirtingos, bet ir duotys su, duotys kartu. Be to, žaismas pasirodo ir pats kaip toks, nes jis ne tik išskiria ir sukuria skaidrumą, jis taip pat orientuoja į jau minėtą pasirodymą kartu. Kaip sąmonės prosimbolių pėdsakai, simboliai čia ir yra dimensijos, pasirodančios kartu savo skirtumu ir susijungimu; šis pasirodymas sudaro tarp jų esantį transcendentalinį žaismą. Žodžiu, jungiantis skirtumas nėra nei pastovumas, nei kismas, nei laikinumas, nei amžinybė – tai yra jų skaidrumo žaismas. Jis yra intencionalumo galimybės bet kurioje kitoje dimensijoje pagrindas. Metaforiškai jį būtų galima pavadinti dimensiniu žaismu, visuomet atveriančių transcendentalinę sąmonę ir intencijų genezę – simbolius ir prosimbolius. Koks gi būtų suvokimas, jei tokią sąmonę pasiektume be jokių prosimbolių? Nebeliktų nei pastovumo, nei kismo, nei laiko, nei amžinybės, nei praeities–dabarties–ateities, nei čia, nei ten – viskas būtų kartu – visada ir visur. Toks suvokimas pradingtų be atminties, be laukimo, be jokios tapatybės ir vardo. Tai suprantama, nes pasyvioje genezėje, pirmapradžio suvokimo akiratyje dar nėra nei egologinio įgyvendinimo, nei kitų gyvenamųjų pasaulių, nei žmogaus sukurtos tapatybės – „pats“ ar atmanas, nei jo padėties – karalius, artojas, popiežius ar banditas. Fenomenai nepasirodo kaip kokio nors subjektyvumo padarinys; jie yra tiesiog gyvenami ir atsiveria kaip duotys. Maža to, pasyvioji sintezė kaip pastovumo ar tėkmės pėdsakas, aktyviai įgyvendinanti bet kokius fenomenus, taip pat dar nepateikia savęs kaip egologinės ir ką nors apskritai reiškiančios veiklos. Veikiau ji fenomenus atveria taip pat kaip duotus, ir visa, kas yra duota, yra duota absoliučiai, kaip tai, kas yra. Kitaip tariant, nepasirodžius kokiai nors egologinei būtybei, lieka vien tik atvertis „pasyviai“ įsitraukti į bet ką, kas pasirodo. Žvilgsnis visiškai susigeria į plevenantį lapą, seka ir išlaiko jį kaip tą patį; lapas yra fenomenas, kuris pastovumą įgyvendina kaip laikišką pastovaus fenomeno kaitą. Per šį fenomeną atsiveria ir tuščio suvokimo pastovumas, ir „trūkstamas“ tuštumos aspektas – tėkmė. Ši atvertis parodo, jog lapas taip pat gali būti nuneštas jo visai nesekant, taip ir laikas pasirodytų kaip tapsmas, o gyvenamo suvokimo būsena tebūtų tuščia tėkmė. Reikia suprasti, jog įgyvendinti fenomenai nėra vertinami pagal ontologinį jų statusą ar priklausymą kokiai nors kategorijų sistemai. Fenomenai pasirodo taip, kaip jie pasirodo prosimbolių dimensijose.

Vis dėlto dera perspėti, jog įgyvendinimas yra persmelktas kalbos, „saugančios“ mus nuo tiesioginės pasaulio kaip tokio patirties. Prieš šį kalbiškumą atsilaikyti labai sunku, ypač šiais laikais, kai kalba yra laikoma bet kokio suvokimo pagrindu, be kurio neturėtume jokio nei savęs, nei pasaulio pažinimo. Žinoma, kalbos žodžiai nebuvo išrasti po vieną. Mes gyvename jų tvane, nes jie veikia ne tik kaip nuorodos į tikrovę, bet ir kaip pati tikrovė. Kitaip tariant, mes „apsirengiame“ žodžiais, todėl ir pasaulis mums atrodo aiškus. Save ir pasaulį mes apsiaučiame tuo žodžių tvanu, norėdami paslėpti tą „bevardę žaizdą“, kurios akiratyje atsiveria nieko mums nežadantis kosmosas. Tuo tarpu kalba ir žodžiai mums žada viską ir todėl kreipia į gyvenamąjį pasaulį, kuriame visgi esti jaukiau nei bevardės sąmonės atvertyje. Žodžiai „viliodami mums moja“. Mus kviečia išsigimę žodžiai. Ryškiaspalviai klounai, kurių drabužiai persisunkę kartų krauju, kviečia mus Molocho žodžiais: „Gal nory sū mūmys pažaisty?“ Išsigimę žodžiai pamažu įkvepia gyvybę šokiui, sustingusiam Holbeino graviūroje: žodžiai, susitepę nulinčiuotųjų, kaltųjų ir nekaltųjų, armijų ir kankinių krauju; žodžiai, apsunkę nuo per amžius sukrešėjusio pretenzijų ir savimi patenkintos tuštybės kraujo; žodžiai, nesiliaujantys tarsi vampyrai ryti gyvųjų kūnus. Pažvelk: štai nuostabioji Venera, iš vidaus ėdama gyvatės; štai vaikas, kuris savąjį „aš“ išdekoruos puošniomis liemenėmis ir dažytais vokais; šis gabus jaunuolis įkalins save skaičiuose ir popieriniuose simboliuose, marins save piliulėmis ir opomis, kol pasklis spausdintais lapais. O ši mergaitė kankins save badu, aukštakulniais, masažu, garais ir chemikalais, kad kuo minkščiau iškimštų savimi begalę čiužinių. Štai uniformos, godžiai ryjančios žmones, štai žmones naikinantys balsai, aptarnaujantys paspęstą žodžių vilkduobę, tvertą didingam kiekvieno ir visų savižudybės šuoliui, kuriuo, nepaisant nieko, gali laimėti Pagarbą, Šlovę ar Medalį – „sudėtingo“ laikmečio gėrybes. O čia – padūkęs mūsų laikų gildijų karnavalas: Teisėjo mantija, kuri ištirpdo ja apsisiautusįjį, Advokatas, Mokytojas, Ministras, Kunigas, Vaistininkas, Kirpėjas, Sunkvežimio Vairuotojas, Durininkas, Padavėja, Siuvėja, Tėvas, Motina, Namų Šeimininkė, Jaunikis, Nuotaka – žodžių kaukės, praryjančios, iščiulpiančios ir virškinančios nesuskaitomus milijonus tų, kurie jų ryklėmis teka į mirtį. Štai ten – Teisuolis ir Nusikaltėlis, Paleistuvė ir Sąvadautojas, Pamišėlis ir Fanatikas, Geruolis ir Blogiukas, Pamaldusis ir Ištikimasis, Pavargusysis ir Abejingasis, Diletantas ir Menininkas, Nekenčiantysis ir Mylintysis, Baltasis ir Juodasis, Geltonodis ir Raudonodis. Čia – Juokdarys, Bankininkas, Bakalėjininkas, Vyskupas, Pavainikis, Dešinysis, Kairysis, Kareivis, Policininkas, Žvaigždė, Eilinis, Direktorius, Generolas, Prezidentas, Senatorius, Karalienė, Hercogas, Aukštuomenės Našlė, Gėlių pardavėjas, Kontrolierius ir Šiukšlininkas. Visi jie praskrieja procesijoje, kviečiančioje, viliojančioje, šokančioje demonišką tarantelą – tai žodžiai, reikalaujantys savojo mėsos davinio, įsikūnijimu vis gėdinantys mūsų nuogybę, saugumo pažadu gundantys paslėpti žaizdotus mūsų kūnus po siaubingomis kaukėmis, kad slegiami jų svorio nerangiai sutryptume tuos kelis nuoširdžiuosius, kurie pasitenkina vien plonu šydu. 

Štai jie – abstraktūs žodžiai, žodžiai, pagal kuriuos teisiame, žodžiai, pagal kuriuos gyvename, kritikos žodžiai, ekskomunikacijos žodžiai, neapykantos žodžiai, meilės žodžiai, žodžiai garbinimo, egzekucijų, svajonių, žodžiai, už kuriuos mirštame, plepūs žodžiai, leidžiantys sutrumpinti dieną, – žodžiai, žodžiai, žodžiai... tos mėsėdės gėlės, ritualiniam aukojimui dabinančios dausų sienas. Pradžioje buvo žodis. Ir žodis atėjo iš Dievo. Ir Dievas buvo žodis. Ir Jėzus, pats Bendriausias iš visų žodžių, yra Žodis, tapęs kūnu. Tad įsitraukim į šį žodžių viliotinį, būkim ceremonimeistrai kaip Jėzus, Hitleris, Linkolnas ir paprastos figūros, tokios kaip aš pats, Napoleonas, Montaigne’is, Descarte’as ar Popiežius: mums iškrėtė pokštą, iš mūsų pasišaipė, taigi priimkim šį kvietimą šokti, sąmoningai atlikim savo lėtą ėjimą myriop, kiekvienas pagal savo vaidmenį bendrame mūsų sortie. Tačiau būtent žodinės „antklodės“ ir „uždengia“ tuos sąmonės lygmenis, kurie atveria pasaulį taip, kaip jis pasirodo „pats savaime“. Svarbiausia tai, jog kalbų įvairovė patirtį nukreipė į daugybę „sukonstruotų“ pasaulių, kurie kaip kokie pasakų kūriniai visgi nulemia mūsų savęs ir pasaulio suvokimą. 

Bet išeitis yra. Pastebėjus, jog mano žodžiai yra užtvara, neleidžianti pasiekti ir išgyventi to sąmonės akiračio, jog jie yra visiškai nepatikimi, galima atsisakyti pastangų juos pajungti savojo Aš vienovei – šitam žvilgsniui, kuris ankštoje laiko ir akimirksnio erdvėje nuolat ilgisi praėjusios akimirkos. Aš pasitraukiu iš gyvenamojo pasaulio, nebepaklūstu savo individualiajam Aš, „suskliaudžiu“ ir redukuoju save, tada kalbos žodžiai tvyro prieš mane, kiekvienas išsiskleidęs savo paties vienove ir nė vienas neįstengdamas prie savęs prijungti margaspalvės kiekvieno kito vienovės. Jeigu leidžiu savo tėkmės nešamiems žodžiams nuskrieti ir nemėginu iš kurio nors pasigaminti kokio nors indo, į kurį galėčiau – diena iš dienos arba vienu ypu – pilti savo energiją, tuomet aš atsisakau šios žodžių „aprangos“ ir jos tęstinumo. Argi jau nesu anapus gyvenimo ir mirties, toje belaikėje karalystėje, kurioje netgi pradinis atsisakymas turėti tapatybę praranda patrauklumą? Tada suprantu, jog jokie žodžiai, jokie vaizdai, paimti iš bet kurio gyvenamojo pasaulio, yra nepajėgūs atskleisti pirmapradžio akiračio – jo komiškumo. Šiame nepoziciniame, beviečiame ir belaikiame akiratyje atsiveria tai, kas turi atsiverti išsilaisvinus nuo įvaizdžių, tikslų ir žodžių. Taigi aš pasitraukiu iš visų gyvenamųjų pasaulių, atsiskiriu nuo savo pavienio „Aš“, viską, ir net tą platesnį „patį“, suskliaudžiu ir pasilieku be jokio konkretaus „ko nors“, nebesu nei koordinuotas, nei sudarytas iš laiko, erdvės ir judesio. Jei išsilaisvinu nuo žodžių, vaizdų ir pojūčių ir leidžiu fenomenams tiesiog „plūduriuoti“ tarp tėkmės ir pastovumo, jei kiekvienam iš jų leidžiu pasirodyti grynai savaip, nebereikalaudamas jų įvairovės pajungti vieno kurio nors fenomeno struktūrai, jei leidžiu kiekvienam šitaip „plūduriuoti“ be laiko ir niekur, – tada aš nebepriklausau nei sau, nei įvaizdžiams, nei žodžiams ir jau net nebekeliu klausimo, ar aš leidžiu šiems fenomenams „plūduriuoti“. Juk tada aš jau nebedalyvauju jokiame gyvenamajame pasaulyje, nesu nei pritrauktas, nei atstumtas jokio žodžio, vaizdo ar „savojo“ pojūčio. Iš tiesų aš nesu anapus gyvenimo ir mirties ribos – aš esu belaikiškume, kuriame net atsisakymas dalyvauti tėkmėje arba laikytis anapus kokio nors vaizdo, ego, dievybės, bodhisatvos ar nirvanos liaujasi būti reikalavimu. Taip atsiveria akiratis, kuris, būdamas „atviru suvokimu“, jokiems daiktams ir įvykiams nebetrukdo žaisti jų kosminės lemties, išlikdamas belaikiu, bekrypčiu ir nepoziciniu – kosminiu – atvirumu. Toks akiratis atveria vaizdinius, kurie nėra įkurdinti nei laike, nei erdvėje, nei „amžinybėje“. Tai, kas pasirodo, tėra kosminiai klajokliai, neturintys jokių tikslų, – jie laisvai plūduriuoja ir dingsta nepalikdami pėdsakų. Taigi žodžiai, vaizdai ir pojūčiai nuo manęs atsiriboja ir atveria patį patyrimą kaip tokį.

Tokiu atveju arba mane patrauks kuris nors vaizdas ir suformuos tėkmę bei seką, kurs reikšmes, nurodančias viena į kitą, ir sudarys tam tikrą vienovę, arba aš būsiu nuneštas šio akiračio be galimybės sugrįžti, o jei plūsiu kartu su juo – nebegalėsiu sukurti jokio sąmoningumo, nustosiu dalyvauti nedalyvavime ir nebegalėsiu įgyvendinti nei vieno, nei kito. Taip pasieksiu negrįžtamumo ribą, kuri visose patirtyse glūdi kaip kosminis suvokimas. Kiekvienam, panirusiam savo gyvenamojo pasaulio įvairovėje, gresia pavojus tapti šia kosmine atvertimi. Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengva skęstantis, aš atsiveriu neribotam kosmoso plūdimui tiesiog „pro mane“. Šitaip panyru į gryną ir nuogą kosminę patirtį, kuri be paliovos sprogdina tai, kas dar yra likę iš tos „aš“ ir „pats“ vienovės. Tai nepaprastai galingas suvokimas, pro mane besiliejančio kosmoso akiračio supratimas, besidriekiantis tarp galaktikų, tarp neprasidedančios pradžios ir nesibaigiančios pabaigos.

Palaidotas iškreiptame savo paties laike, suteikiantis amžinybės vertę čia vienai, čia kitai negrįžtamai iš atminties dylančiai akimirkai, tarsi žaliame stikliniame judesyje sustingdyčiau bangą, tai nuolatos besiritančią į krantą, tai atslūgstančią virš bežadžio smėlio, – aš leidžiu savo žodžiams mane pamiršti, kad kiekvienas paeiliui tarsi smiltys sugertų mano vardu vadinamą energiją. Būsiu pasiekęs negrįžtamumo ribą ir pradingęs pirmapradžiame akiratyje, kuris sutampa su bevardžiu paties kosmoso atsivėrimu. Tada, redukuotas egzistenciškai ir transcendentaliai, kaip pasakytų Prossnitzianas, daugybę kartų patyręs bergždumą bet kokio bandymo susigrąžinti savo paties vienovę, iš lėto, tyliai grimzčiau nežinion, kurioje jau nebemokėčiau priversti savo asmeniškumo man paklusti. Suvokčiau galingą kosmoso atsivėrimą, srūvantį per įjautrintą žaizdą, kurią vadinu savuoju Aš, ir ankštą, nepatogią, čia užsiveriančią, čia vėl atsiveriančią landą, kurią vadinu savo akimi ir kuriai pritaria kita, o jas abi papildo garsai, kvapai, prisilietimai ir jausmai, – visa tai į buvimą veržiasi per žaizdą, atsivėrusią prieš visatos veidą: visur ir visada, niekur ir niekada. Tada, kai tapsiu toks įjautrintas ir atsivėrusiu jautrumu prilygsiu tyram gyvulio ar naujagimio juslių intensyvumui ir kai taip, kaip jie, liksiu nepridengtas jokių sąvokų, teorijų ir žodžių, – štai tada aš būsiu pasiekęs nuogą suvokimą to buvimo, kuris mane nuolat sprogdina, būsiu pasiekęs neaprėpiamą suvokimą buvimo pasaulio, kuris eina per mane toks, koks jis yra, ištempdamas mane laike ir erdvėje, kol iš bergždžios membranos, kurios jau nebegaliu įvardyti (juk Kartezijaus abejonė ląstelės lygmenyje tėra saulės spindulio perverta ameba), beliks vieni skutai ir išnyks paties kūno vientisumas. Tuomet būsiu pasiekęs slapčiausius savo pamišimo užkaborius. Viskas ir niekas. Net ne „ašybė“. Viskas ir niekas. Čia ir niekur. Dabar, tačiau jokiam konkrečiam laike. 

Būtent šios plotmės patirtyje pasaulio akiratis skverbtųsi per šią sąmonę, neturinčią jokių ginklų, be jokio pasipriešinimo. Kitaip tariant, paties pasaulio fenomenai mąstytų manyje, dalykai atsivertų be manęs, pasiutęs jusliškumas lyg ką tik gimusio gyvūno siaustų per visą kūniškumą, ir būtų pasiektas „satori“ arba grynas dzenas – transcendentalinė atvertis. Tada, ir tik tada aš pažinčiau pasaulį, bet tuomet aš tegalėčiau jums dainuoti arba šokti kosminį šokį. Norime to ar ne, mes visuomet gyvename šiame akiratyje, nors kartais ir vengiame jo apsisiausdami žodžių apsiaustais, uždarančiais mus įgyvendintų prosimbolių dalykų ir daiktų pavidaluose, kviečiančiuose gelbėtis nuo kosminio antplūdžio.

Na ir kas iš to?

Įvairios šiuolaikinės filosofijos kryptys mėgina sureaguoti į bendruomenių poreikius: kaip kokia nors filosofija gali padėti žmogui gyventi geriau? Kaip galima pakeisti jo elgesį arba visą žmogaus pasaulį siekiant įvairių tikslų – lygybės, sveikatos, laimės ir džiaugsmo? Trumpai tariant, kaipgi filosofiją būtų galima pritaikyti bendruomenės gerovei? Jei jos nepritaikysi, ji nereikalinga. Taip atsiranda „taikomoji etika“, įskaitant ekonominę, žurnalistinę ar medicinos; „taikomoji logika“ – klausianti, kaip reikia mąstyti; „taikomoji politologija“ – ieškanti būdų, kaip sukurti naujas politines vertes; netgi „taikomosios teorijos“, kurios galėtų mums padėti suprasti save, ir daugybė kitų. Tad kas gi lieka transcendentalinei filosofijai? Nelieka nieko. Mes jos niekur nepritaikome, ji mums nieko nesukurs ir nė per nago juodymą nepakeis žmonių elgesio, nepakeis istorijos, nesukurs „naujo žmogaus“ kokiame nors utopiniame rojuje ir net nepamokys, kaip išsikepti skanesnių pyragaičių. Tai yra filosofija ir jos užduotis – dviem būdais, per argumentus ir patirties principų atvėrimą kiek galima tiksliau atskleisti pasaulio sandarą. 

Pasitelkus argumentus, buvo mėginama parodyti, kad kosmosas kaip laiko–erdvės–judesio fenomenas nėra duotas nei kaip objektas, nei kaip subjektas, – jis visuomet pasirodo kaip visų objektyvių ir subjektyvių aiškinimų sąlyga – ir taip, jog nebelieka jokio gyvenamojo pasaulio, kuriame ši sąlyga negaliotų. Jei šie argumentai galioja, tada atsiveria suvokimas, kad mąstant „apie“ kosmosą reikia atsisakyti visų laiko–erdvės–judesio simbolių, naudojamų gyvenamuosiuose pasauliuose – tai gali būti tiek galingos civilizacijos, tiek visai mažutės gentys. Šis atsisakymas apima ir tokias Vakaruose madingas sąvokas kaip „kryptinga laiko seka nuo praeities per dabartį į ateitį“ arba „erdvės, kurioje viskas yra vienas šalia kito“, arba judėjimo „nuo čia iki ten“. Tokioje situacijoje transcendentalinė filosofija kosmosą ir jo galimus įvykius atveria be jokių metafizinių ir ontologinių prielaidų. O tokia atvertis apskritai nieko neprideda prie gyvenamosios duoties, nebent tik dimensijas, kurios yra visų įvykių ir patirčių sąlygos. Žodžiu, transcendentalinė filosofija parodo, kad yra tik vienas kosmosas ir kad kosminė sąmonė nėra koks nors virškosminis įvykis, kuris į kosmosą žvelgia iš šono. Kosminė sąmonė nieko netranscenduoja, todėl ji nėra ir jokia intencionali nuoroda į kosmosą kaip į kokį nors duotą dalyką, esantį priešais sąmonę. Nieko panašaus, žmogus gyvena kosmose, kartais labai siauroje, kartais itin plačioje patirtyje, bet abiem atvejais kosminis suvokimas pasirodo kaip neišvengiamas a priori. Vadinasi, šie tyrinėjimai kalba tik apie tai, ką ir kaip mes patiriame ir ko dar nebuvome pastebėję.