Istorinis mąstymas

Šiame tekste ginama tezė grindžiama skirtumu tarp istorinių įvykių tyrinėjimo ir klausimo apie istorijos esmę, prasmę ir kryptį. Istoriją tyrinėjantis asmuo gali atsakyti į klausimą, kada ir kas įvyko, bet keldamas klausimus apie istorijos esmę ir prasmę, jis patenka į filosofinių svarstymų lauką, kuris, griežtai kalbant, jau nebeturi nieko bendra su jo tyrinėjimais. Istorikas kalba apie datas, faktinius procesus ir jų pasekmes, tačiau laikmečius, istorijas ir procesus jis priima kaip tai, kas yra savaime suprantama. Jeigu jis iškeltų klausimą, kas yra laimetis, istorija arba procesas, susidurtų su daugybe filosofinių klausimų, kurie galėtų būti sprendžiami tik filosofiniu būdu.

Šiame tekste bus keliami klausimai apie istorijos filosofiją, o ne apie filosofijos istoriją. Norėdami įvertinti šiuolaikinės istorijos filosofijos diskusijų tendencijas, pradžioje turime aptarti tas istorijos filosofijos diskusijas, kurios veda mus prie neišsprendžiamų problemų. Viena pagrindinių istorijos filosofijos problemų yra istorijos krypties ir tikslo klausimas. Jis iškyla tada, kai visatos raidoje tampa išskiriama viena sritis, t. y. socialinis žmogaus vystymasis, kurio pagrindiniai principai skiriasi nuo gamtinio pasaulio principų. Tačiau tokia perskyra nebūdinga, pavyzdžiui, senovės graikų mąstymui: jie turėjo „istoriją“, bet neturėjo „istorijos filosofijos“, neskyrė gamtinio-natūralaus ir istorinio proceso. Tokiam mąstymui kiekvienas procesas yra natūralus, turintis savąjį φύσις, formą ir potencialą.

Skirtis tarp gamtos ir istorijos atsirado drauge su eschatologiniu pažadu, jog žmonijos istorijos pabaigoje žmogus būtinai sužinos ir pasieks savo absoliučią esmę. Tai buvo krikščionybės pažadas. Hegelis, su kuriuo pasibaigė Vakarų civilizacijos ontologija ir metafizika, siekė vėl sujungti istorinę eschatologiją su gamtos raida, tačiau jam tepasisekė įrodyti, jog visa, kas yra žinoma, savo esme priklauso tik praeičiai. Vadinasi, eschatologinis klausimas apskritai esąs nefilosofinis klausimas. Po Hegelio, šis klausimas nustojo galios ir tapo įmanomas tik judėjiškoje kristologijoje kaip tikėjimo dogma (pažymėtina, jog tik marksizmas dogmatiškai vis dar laikėsi eschatologinio požiūrio jį grįsdamas istorine dialektika, kuri, su naująja Leszeko Kolakowskio ir kitų marksistine paradigma, pagaliau pasiekė savo pabaigą). Istorijos klausimo atskyrimas nuo teologinio tikėjimo, istorijos tikslo ir prasmės klausimą paliko teologijai ir tikintiesiems.

Teiginiai, jog istorijos filosofija yra neįmanoma, nes neįmanoma atsakyti į klausimą apie istorijos kryptį ir joje implikuojamą istorijos tikslą, numato, kad visos galimybės atsakyti į šį klausimą jau yra išmėgintos, kad filosofija negalinti į jį atsakyti ir todėl jis priklausąs teologijos sričiai. Nors marksizmas ir visos evoliucijos bei progreso teorijos siekė atsakyti į šį klausimą, atsakymo visdėlto nesurado ir todėl jį ėmė laikyti nereikšmingu. Pavyzdžiui, nors marksizmas oficialiai ir bando laikytis eschatologinės nuostatos, jis vis dažniau keičia savo nuomonę apie tai, koks gi yra tas istorijos tikslas ir kaip jį reikia pasiekti. Aiškinama, jog ši nuomonė dažnai kinta todėl, jog dažnai kinta žmogaus norai ir tikslai, tačiau taip pats svarbiausias klausimas yra ne tik neatsakomas, bet tampa neįmanomas.

Dabar turime paklausti, ar istorijos esmės ir tikslo klausimas apskritai yra prasmingas? Tam nepakanka tiesiog atsakyti į bendrą istorijos esmės ir tikslo atmetimą. Mums reikia eiti aplinkkeliais ir atrasti teorijų, kurios teigia, jog mūsų klausimas yra filosofiškai neišsprendžiamas, ribas ir pagrindą.

Hannas Kestingas darbe „Geschichtsphilosophie und Weltbürgerkrieg“ (1959) teigia, jog visos istorijos filosofijos teorijos nuo pat XVIIIa. yra priklausomos nuo valdančiųjų galios bei ekspansijos interesų ideologijos. Kas tuomet lieka istorijos filosofijai? Ji, pasitelkusi informaciją ir žinias platinančias technologijas, turi padėti išvaduoti žmonijos sąmonę nuo ideologinės orientacijos. Šitaip panaikinamos sąlygos, kurioms esant istorijos filosofija dar gali būti reikalinga, ir sukuriamos naujos sąlygos, kurių reikia norint planuoti technologinį progresą. Bet J. Habermasas nesutinka, kad pasitelkus technologiją ir kibernetiką galima sugriauti ideologinį mąstymą arba kaip nors apeiti istorijos filosofiją. Jis siekia parodyti, kad pati pasaulinio plano istorijos filosofija yra technokratų pateikta utopinė ideologija, kuri negali būti pagrįsta nei kibernetika ar faktinėmis duotybėmis. Tokia ideologija tik pateisina pretenzijas organizuoti ir valdyti visuomenę pagal pačių technokratų nustatytas ir sunkiai ateityje įgyvendinamas normas. 

Habermasas, toliau nagrinėdamas technologinį istorijos planavimą, savo darbe „Dogmatismus, Vernunft und Entscheidung“ teigia, kad pats planavimas yra pagrįstas istorizmo esmėje ir siekyje ją įgyvendinti. Kitaip tariant, technologinis istorijos planavimas istorizmo anaiptol neatmeta, bet įgauna jame savo išbaigtą pavidalą. Žinome, jog teologinis ir antropologinis istorizmas istoriją pateikia kaip save realizuoti siekiančios žmonijos veiklą, kurioje kurdamas nuo vergijos gamtai išlaisvinančias sąlygas žmogus siekia išpildyti vis aukštesnius tikslus. Paskutinė šios raidos stadija būtų išpildyta sukūrus tokias sąlygas, kurios visiškai išlaisvintų žmogų nuo jo priklausymo žmogiškajai neperdirbtai gamtai. Būtent technologijos pažada sukurti šias sąlygas.

Taigi pasaulinės istorijos planavimo idėja neišvengė kritikos, o Habermasas ir Ludwigas Landgrebe kalba apie ne visiems priimtinus padarinius. Visa, ką žmogus planuoja ir kuria siekdamas išspręsti socialines problemas, išsilaisvinti nuo materialinės priespaudos ir palengvinti savo buitį, priklauso institucijoms, kurios gali vystytis savarankiškai ir atsietai nuo jų kūrėjų norų bei valios. Šis vystymasis pasiekia tokį laipsnį, jog atsiranda mokslinės teorijos, teigiančios, kad žmogus be šių institucijų yra niekas ir kad visos jo savybės formuojamos tik jų dėka. Tačiau šis teiginys dar nėra paskutinis, pasaulinės istorijos planavimo teorijos žengia dar vieną žingsnį.

Kadangi institucijos yra reliatyvios ir kinta kintant istorinėms aplinkybėms, žmogus taip pat turi keistis tam, kad galėtų pritapti prie kintančių sąlygų. Toks istorinis reliatyvizmas lygiai taip pat leidžia atmesti ir jį patį: kadangi istorija ir istorinės aplinkybės yra reliatyvios, o žmogaus būtis ir esmė suprantama atsižvelgiant į šias reliatyvias sąlygas, istorija negali turėti jokios įtakos mūsų supratimui apie mūsų dabartinę situaciją ir ateities prognozes. Tačiau mes esame priklausomi nuo dabarties aplinkybių ir institucijų, kurios kinta diena iš dienos ir kurioms šiandieninė tiesa taps rytojaus klaida. Pastangos aptikti universalų istorijos modelį priklauso nuo kintančios dabartinės situacijos ir technologinės būklės.

Istorinio mąstymo atsisakymas technologiniame amžiuje reikalauja visiško žmogaus pasikeitimo. Žmogus turi būti padarytas tinkamu naujiems technologijų projektams ir kibernetikos procesams. Reikia sukurti tokias logistines sąlygas, kurios žmogų paverstų viena iš daugybės funkcijų technologiniuose procesuose. Tie, kurie nenori įsijungti į šį procesą, suvokiami kaip „atsilikę“, neturį deramos inteligencijos ir reikalingi perauklėjimo. Žmogaus norai ir lūkesčiai turi būti eksperimentiškai apskaičiuoti laboratorijoje, apklausiant nuomones ir renkant statistiką. Naujoji pasaulinio plano istorija turi apsieiti be žmogaus, kurį pažinojome ir kurį kartais dar atpažįstame šiandien. Toks žmogus taps nebereikalingas. Tačiau toks istorijos nagrinėjimas negali mūsų nieko išmokyti apie dabartį. Žmonės praeityje taip pat siekė panaikinti visus žmogiškumo aspektus ir sukurti žmogų, atitinkantį šventojo viziją. Landgrebe klausia, ar nėra taip, jog šiandien mes vis dar tebeturime tą pačią teologiją, tik įvilktą į logistinės kibernetikos rūbą, iš savo sekėjų reikalaujantį vis daugiau atsidavimo.

Išbaigto istorizmo reikšmė dvilypė: viena vertus, jis nulemia žmogaus, kurį mes esame pažinę istorijoje, pabaigą, kita vertus, jis nulemia ir pačios istorijos pabaigą ta prasme, jog istorija tiesiog tampa nebereikalinga. Ji čia suprantama ne kaip tradicija su savo gyvenimiškais reikalavimais ir normomis, bet kaip informacijos šaltinis, iš kurio mes galime pasirinkti tai, kas reikalinga mūsų dabarties projektams. Tačiau šis pasirinkimas, kaip parodo Husserlis savo darbe „Die Krisis der europäischen Wissenschaften und die transzendentale Phänomenologie“, nebėra grindžiamas žmogaus mąstymu, jo apsisprendimu ir prasminga veikla. Technologija atleidžia žmogų ne tik nuo fizinio darbo, bet ir nuo daugelio buvusių reikšmingų ir atsakingų jo funkcijų. Jis yra atitraukiamas ir nuo savo aukščiausių savo galimybių, tad jos jam tampa tolimos ir nebereikšmingos. Interpretuodamas istorizmą ir jo padarinius Husserlis įžvelgia moderniosios epochos gyvenimo prasmės praradimą.

Kitaip tariant, istorizmas neutralizuoja tradiciją, atmeta jos pavyzdžius viską pakeldamas į preciziškai organizuotos struktūros lygmenį su tam tikromis pozicijomis leidžiančiomis atpažinti žmogų ir jo veiklą apibrėžiančias funkcijas. Tačiau šios funkcijos keičiasi kartu su organizacijos struktūra. Pozicijų pobūdis leidžia lengvai pakeisti joms priklausančius asmenis kitais asmenimis arba technologijomis. Asmens pakeitimui praeityje šią poziciją užėmęs asmuo neturi jokios reikšmės. Svarbu tik tai, jog jis atliko reikalaujamą funkciją. Net ir trumpas istoriniame laikotarpyje gyvenę asmenys yra nereikšmingi. Kaip Niklas Luhmannas, sekdamas Husserlio idėjomis, teigia, kad „susiduriame su faktoriais, kurie neutralizuoja istoriją; jei jie nėra įtraukti į produkcijos kiekybę, jie tampa bereikšmiai.“ Tokiu būdu nei kapitalizmas, nei komunizmas neturi jokios reikšmingos sąsajos su istorija, o pati istorija šioms sistemoms apskritai yra nebereikalinga. Tačiau tekste „Neuzeit und Systemgeschichte“ tolimesni Luhmanno svarstymai parodo, kad istorijos matmuo ir struktūra yra tiesiogiai susiję su socialinėmis struktūromis. Šia tezę mes aptarsime vėliau, kadangi ji reikalauja priimti visai kitokią laiko sampratą, kuria remiantis būtų galima paaiškinti istorijos tendencijas ir istorinių įvykių sąsają, kurios istorizmas apskritai negali suvokti.

Trumpai apžvelkime dar vieną įtakingą istorijos filosofiją neigiantį požiūrį. Karlo Löwitho darbas „Weltgeschichte und Heilsgeschehen“ atmeta istorijos filosofijos galimybę istoriją priimdamas kaip specifinį visatos istorijos procesą ir išreiškia dideles abejones dėl istorinių įvykių sąsajos bei istorijos vientisumo. Löwithas taip pat teigia, kad pats istorijos supratimas reikalauja teleologinio principo. Istoriniai įvykiai yra reikšmingi ir suprantami kuomet yra orientuoti ne į faktinį tikslą. Kitaip sakant, istorija yra laikinis procesas, todėl ji turi orientuotis į ateitį. Teigimas, jog pati istorija kaip tokia yra reikšminga, reikalauja teleologinės nuostatos, kuri negali būti vienu iš istorinių faktų. Tačiau matėme, jog istorijos tikslas filosofiškai negali būti pagrįstas ir todėl priklauso teologijai. Galima tikėti Dievu, išganymu, utopija, žmogaus galimybe absoliučiai kontroliuoti gamtą ir t.t. Trumpai tariant, galime apibrėžti istorijos teologiją, bet ne istorijos filosofiją. Jeigu istorinis tikslas yra suvedamas į istorinius procesus ir jų išgyvenimą, eschatologija redukuojama į istorizmą ir progresą, kuris savo tikslą pasiekia istorijoje ir todėl yra vienas iš daugybės istorinių faktų. Taigi eschatologinis tikėjimas virsta tikėjimu istoriniu progresu ir tapdamas istoriniu reliatyvizmu susinaikina.

Löwithas teigia, kad istorijos tęstinumas ir jos vientisumas negali būti filosofiškai įrodomi, nes pastarieji priklauso nuo teleologinio arba eschatologinio principo, kuris priklauso teologijai, bet ne pažinimui. Taigi linijinis istorijos progresas tikslo link yra neįmanomas, todėl, anot Löwitho, norint suprasti istoriją, reikia sugrįžti prie ciklinės laiko sampratos, t. y. atsigręžti į graikų filosofiją. Tik remiantis tokia laiko samprata, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos, galima suvokti istorinį vyksmą. Tačiau čia iškyla klausimas (jį kelia Landgrebe): ar istorija apskritai gali būti suprantama nenumatant jos pradžios ir pabaigos? Modernusis istorinis mąstymas į šį klausimą atsakyti negali, kadangi jis remiasi linijine ir į progresą orientuota istorijos samprata. Jis atmetė teologinę eschatologiją ir pradžios sutvėrimo mitą perimdamas senovės graikų idėjas apie istorijos tęstinumą, tačiau be jiems būdingos ciklinės laiko sampratos. Taigi modernus istorinis mąstymas niekaip negali apsispręsti, kaip derėtų mąstyti apie istoriją – ar remiantis teologinėmis, ar mitinėmis nuostatomis? Šios dvi pagrindinės galimybės – eschatologija ir ciklinis kartojimasis, rodos, intensyviai buvo plėtotos. Jas aiškino jau Oswaldas Spengleris ir Arnoldas Tonybee.

Tam, kad istorija turėtų esmę ir būtų reikšminga, kad išlaikytų savo linijinį tęstinumą, reikalingas tikslinis principas, kuris nėra nei judėjimas vienintelės istorijos galimybės išsipildymo link, nei suma faktų, nepateikiančių jokio atsakymo į klausimą, kokia yra tų faktų reikšmė. Kita vertus, jei priimsime ciklinę istorijos sampratą, pati istorija taps visuomet ta pati ir nebereikalinga, nes pakaks vien užfiksuoti dabartinius įvykius, kurie sutaps su anksčiau buvusiais.

Landgrebe ir Gadameris kritikuoja šį požiūrį iš keleto perspektyvų. Pirmiausia, problema iškyla dėl to, kad istorijos filosofijos kontekste visatos laikas yra painiojamas su istoriniu. Nors Löwithas ir kiti tą skirtumą mato, istoriją jie suvokia kaip vieną iš visatos įvykių, kuris vystosi taip, kaip ir kiti įvykiai, todėl esą reikia tik paaiškinti, kaip istoriniai įvykiai yra tarpusavyje susiję į nenutrūkstančią laiko seką. Antroji problema yra ta, jog istorijos filosofai neatskiria teorinių-epistemologinių klausimų, kurie paremti bendresniais klausimais – „kas yra visata?“ ir „ką apie visatą galiu žinoti?“, nuo klausimų, „ką gyvenime turėčiau daryti?“ ir „ko iš gyvenimo galiu tikėtis?“. Kitaip tariant, istorija gali remtis ne teoriniu-epistemologiniu, o veiklos ir praktinės orientacijos pagrindu, kurį sukuria ne teorinės žmogaus žinios, o konkreti jo veikla. Trečioji problema kyla priėmus linijinę laiko sampratą, kuri yra „pasiskolinta“ iš teorinių svarstymų plotmės. Šitaip istoriniams įvykiams primetamas susietumas kauzaliniais santykiais, leidžiančiais paaiškinti istoriją. Tačiau žmogaus veikloje dominuoja reikšmės klausimas, kuris nėra grindžiamas kauzalumo principu.

Šių problemų kontekste reikia aptarti istorinio arba veiklos laiko struktūrą, kuri leistų pagrįsti istorijos filosofijos galimybę. Čia mums išties naudingi yra du darbai: tai Klauso Heldo „Lebendige Gegenwart“ ir Richardo Schaefflerio „Die Struktur der Geschichtszeit“. Kadangi šių autorių tekstai pagilina ir pratęsia vienas kitą, atskirai jie nebus aptariami. Pirmiausia juose reikalaujama atsisakyti laiko struktūros, pagal kurią įvykiai vyksta iš eilės, vienas po kito taip, kad praeities jau nebėra, o ateities dar nėra. Panagrinėję žmogaus veiklą pamatysime, kad ji laiko požiūriu yra struktūruota tam tikru būdu. Tai, ką žmogus patiria dabartyje, tarsi juda „atgal“ ir pratęsia horizontą, kuris dar priklauso dabarčiai. Šis horizontas dar nėra praeitis. Pavyzdžiui, kalbant arba klausant, visas sakinys arba visas pamokslas priklauso dabarčiai, nes tai, kas jau pasakyta, sukuria horizontą tam, kas dar yra sakoma ir be ko to, kas sakoma, negalėtume suprasti. Horizontas ir tai, kas sakoma, priklauso dabarčiai, bet tokiai dabarčiai, kuri yra suprantama ne kaip taškas geometrinėje laiko linijoje, nes pamokslininkas vis dar tebesako savo pamokslą. Praeitis atsiranda tik tada, kai dabartis ir jai priklausantys horizontai nutraukiami. Tada mes sakome „aš neišgirdau, ką jis pasakė“. Tada reikia atsigręžti į praeitį. Atminties sąmonė skiriasi nuo horizonto sąmonės.

Dabartis nėra laike, ji sudaro horizontus tai veiklos sferai, kurioje įvykiai gali eiti vienas po kito. Metaforiškai kalbant, horizontai gali būti tolimesni arba artimesni, bet jie vis vien priklauso dabarčiai. Dabartis arba, kaip sako Heldas, gyvenamoji dabartis, taip pat numato ateities arba laukimo horizontą, kuriame pasirodo dar tik įvyksiantys įvykiai. Lietuviškas žodis ateitis, kilęs nuo žodžio „ateiti“, tai, kas ateina, itin dera verčiant vokišką sąvoką Zu-kunft, das Zu-kommende – ateinantis. Tai, kas ateina, jau priklauso dabarties horizontui. Į klausimą, kodėl atgal slenkantis horizontas nepradingsta, galima atsakyti, kad jis yra reikalingas tam, jog būtų galima ateities horizontą suvokti dabartinėje veikloje. Veikla tampa orientuota ir suprantama tik įtraukus ją į ateities horizontą, kuris sudaro ir priklauso dabarties struktūrai, kuri įtraukia tai, kas praeina, tam, kad dar nebūtų praeityje ir priklausytų dabarčiai kaip reikšminga visos veiklos struktūros dalis. Tai, kas buvo sakoma pamoksle, priklauso dabarties horizontui, nes tai reikalinga norint suprasti tai, kas ateina. Ateities horizontas neleidžia pradingti praeities horizontui ir tokiu būdu abu priklauso dabarčiai. Veiklos laikas yra ne linijinis, bet sudarytas iš horizontų, kuriuose veikla orientuojama tam tikromis kryptimis.

Jau minėjome, jog visos ligšiolinės istorijos filosofijos rėmėsi teorine-linijine laiko struktūra, kuri leido mąstyti apie ateitį kaip turinčią istorinį tikslą, kuris visgi negali būti įrodytas remiantis dabartiniais procesais ir kurio esmė viso labo kyla iš subjektyvaus tikėjimo arba teologinių dogmų. Kita vertus, technologinis istorizmo įgyvendinimas panaikina praeitį ir ateitį paneigdamas žmogaus veiklą kaip istorinių procesų pagrindą. (Žmogus išsilaipino mėnulyje ir šitaip atliko istorinį žygdarbį tik todėl, kad istorizmas dar nėra visiškai įsigalėjęs. Į mėnulį buvo pasiųstas žmogus tik todėl, kad tai buvo pigiau nei sukurti technologiją, galinčią perimti jo funkcijas.) Istorija tėra technologinio proceso chronologija. Tačiau kyla klausimas, koks tuomet yra santykis tarp gamtinių įvykių ir žmogaus orientacijos dabarties plotmėje bei jos horizontuose? Pirmą atsakymą mums pateikia Michaelis Landmannas savo darbe „Der Mensch als Herr und Opfer der Geschichte“. Jis teigia, jog, viena vertus, žmogaus veikla neturi istorijos, jis pats priklauso istorijai, kita vertus, visa, ką mes vadiname gamta, yra istorinis klausimas. Kitaip tariant, žmogus atranda save istorijoje dar prieš iškeldamas klausimą apie savo gamtinę sąrangą. Antrąjį atsakymą siūlo Gadameris tekste „Die Frage nach der Geschichtsphilosophie der Gegenwart“, kuriame, remdamasis dabarties struktūros samprata, parodo, kad nors mes ir galime tirti gamtinius faktus ir jų savybes, visuomet suvoksime, kad tie faktai priklauso reikšminių orientyrų horizontui. Kitaip tariant, tai, kas dabartyje yra laikoma faktu, priklauso nuo žmogaus veiklos horizonto.

Vadinasi, dabartis yra nekintanti reikšmės struktūra, pagal kurią yra suprantami gamtiniai faktai, jų sąryšiai ir tendencijos. Būtent dabartis nulemia faktų supratimo struktūras. Tai, pavyzdžiui, gali būti kalbinės struktūros ir jų sąsajos su laiku. Kiekvienas faktas priklauso dabarčiai, sudarytai iš reikšmingų ir tam tikrą implikaciją turinčių dabarties horizontų. Kitaip tariant, gamtiniai faktai ir jų aiškinimas kyla iš istorinės žmogaus veiklos ir reikšmių horizontų, kuriuos grindžia daugiamatė laiko struktūra[1]. Žmogaus veikla yra vieta, kurioje susikerta daugybės horizontų linijos, ir tai nėra kauzaliniais santykiais susaistytos gamtinių įvykių sekos. Tai linijos, implikuojančios reikšmę: jeigu aš pasielgsiu vienaip ar kitaip, susilauksiu vienokių ar kitokių pasekmių. Nors tos pasekmės dar ir nėra įvykusios, žmogaus veikla yra į jas orientuota, nes jos priklauso dabarčiai ir joje veikiančių faktų reikšmei. Pavyzdžiui, istorijos nagrinėjimo neįmanoma pagrįsti jokiais griežtais empiriniais ir racionalistiniais principais. Empirinis dabarties faktų ir jų savybių apibrėžimas niekaip negali pagrįsti, jog konkretus faktas yra istorinis. Tai padaryti galima remiantis daugiamačiu laiku ir horizontų, kuriuos implikuoja dabarties faktų reikšmės, numatančios tam tikrą tų faktų apibūdinimą, samprata. Kitaip tariant, istorinis faktas yra susijęs su kitais faktais ne kauzaliniais ryšiais, bet savo reikšme. Praeities faktai kaip tokie pasirodo tik reikšmės implikacijų struktūrose.

Istorijos filosofija, remdamasi teoriniu gamtos išaiškinimo pagrindu, neskyrė gamtinio vyksmo nuo istorinio. Nors tas skirtumas ir buvo teigiamas, pavyzdžiui, Hegelio ir Marxo darbuose, vis dėlto istoriją jie siekė integruoti į tą pačią laiko struktūrą, kuria buvo aiškinami gamtiniai procesai. Kadangi jų idėjos ir teorijos yra visiems gerai žinomos, detaliau jas svarstyti nėra reikalo.

Atskyrus teorinį laiką nuo veiklos laiko, tampa akivaizdu, jog pokyčiai vienoje (gamtos) sferoje dar nebūtinai implikuoja pokyčius kitoje (istorijos) sferoje. Nors gamtiniai įvykiai ir gali kisti gamtinio laiko tėkmėje, tačiau tų įvykių reikšmė gali išlikti ta pati, jei dabarties horizontai nenumato jokio gamtinių faktų reikšmės pokyčio. Kitaip tariant, tarp gamtinių įvykių ir jų reikšmės žmogaus veikloje, kuri ir sudaro istorijos eigą, nėra jokios būtinos kauzalinės koreliacijos. Vadinamosios materialinės sąlygos empiriniu požiūriu gali būti panašios, tačiau žmogaus veiklos struktūrą gali sudaryti reikšmės, kurios numato skirtingas tų materialiųjų sąlygų funkcijas. Su šia teze sutinka netgi dogmatinis marksizmas, kuris laikosi nuostatos, kad veiklos struktūra turi būti išvedama iš gamtinių ir materialinių sąlygų. Šios pastabos technologijos formoje yra tinkamos istorizmui.

Kaipgi dabar galime atsakyti į klausimą apie istorijos tikslą ir reikšmę? Žmogaus veikla visuomet yra orientuota į tikslus, kurie dar nėra realizuoti, vadinasi, žmogus yra orientuotas teleologiškai. Lygiai taip jis yra orientuotas ir laike, kur ateities tikslai priklauso daugiamačiam laiko horizontui ir jo implikuojamam žmogaus veiklos apibūdinimui. Kita vertus, patys tikslai sukuria dabarties faktų, priklausančių žmogaus veiklos sferai, reikšmę. Jie atveria laiko horizontą ir nulemia tai, kokie faktai yra svarbūs ir kokia kryptimi jie turi būti orientuojami. Tradicinės istorijos filosofijos savo laiko struktūrose niekaip negalėjo priimti teleologinio principo nesuvedę jo į dabartinę žmogaus veiklą tikslą suvokiamą kai įvykį, jau priklausantį dabartinei subjekto egzistencijai. Žvelgiant iš linijinės-teorinės-gamtinės laiko struktūros perspektyvos, tikslą galima suvokti tik remiantis kokiu nors antgamtiniu pagrindu, t. y. eschatologinės idėjos principu. Tokia, pavyzdžiui, yra Hegelio absoliučios idėjos samprata. Siekdamas paaiškinti istoriją pagal linijinę laiko struktūrą, tradicinis mąstymas rėmėsi arba magiškąja psichologija, arba absoliučia ir idealizuota jos forma. Paminėtina, jog ši kritika taip pat taikytina ir technologiniam mąstymui, jei jis suprantamas kaip galutinė istorizmo išsipildymo forma.

Remdamiesi veiklos laiko struktūra, galime pagrįsti teleologinę istorijos orientaciją ir kartu jos reikšmę. Kiekvienam veiksmui yra būdingi orientyrai, kurie išlaiko į praeitį atvertą horizontą. Tai, kas šiame horizonte yra pateikiama kaip faktas ir jo reikšmės struktūra, priklauso nuo orientacijos ir jos tikslų apibūdinimo. Praeitis, lygiai kaip ir atmintis, mums yra pateikiama itin selektyviai. Reikšmingi dalykai yra tęsiami ir saugomi nebe žmogaus prote ar atmintyje, bet raštuose, pasakose, dainose, patarlėse, pamokančiuose pasakojimuose, paminkluose, kurie suteikia žmogui įkvėpimą ir išlaiko jį atsakingą už savo veiksmus. Kaip teigia Gadameris, istorija yra žmogaus atminties horizontas, kuris yra implikuojamas dabarties ir jos veiklos horizontų. Istorinė atmintis reprezentuoja ne viską, bet tik tai, kas yra reikšminga mūsų dabartinėje orientacijoje, kuri sudaro dabarties supratimo struktūrą. Taip istorinė atmintis numato tam tikrus „šuolius“, kurie reiškia, jog istorinis laikas nėra sudarytas iš vienas paskui kitą sekančių įvykių ir, kaip minėta, negali būti suprantamas remiantis kauzalinias principais. Johannesas Lohmannas savo darbe „Vom ursprünglichen Sinn der Aristotelischen Syllogistik“ atkreipia dėmesį, jog nepertraukiamos sekos įvykių idėja, grindžiama causa efficiens principu, buvo suformuluota dar Stoikų svarstymuose apie gamtą. Tačiau prieš tai, graikiškasis αἰτία buvo suprantamas ne kaip causa efficiens, bet kaip atsakomybė. O tai reiškia, kad istorinis laiko klausimas klausia ne kaip apskritai gamtos tėkmė gali būti istoriška (klausimas iškilęs iš nenutrūkstančios ir priežastiniais ryšiais susaistytos įvykių grandinės patyrimo), bet kaip teorinis-gamtinis laikas galėjo iškilti iš veiklos ir laiko daugiamatiškumo?

Taigi, patikslinkime klausimą: jeigu istorija nevyksta pagal kauzalinius santykius, kaip galime kalbėti apie jos tęstinumą remdamiesi istoriniu laiku            , kuris, savo ruožtu, remiasi kasdienės veiklos sritimi? Nors istorinė atmintis kai kuriuos įvykius ir „peršoka“, jos tęstinumas kyla iš jos pasirinktų įvykių reikšmės tęstinumo. Pačių įvykių jau seniai nebėra, bet jų reikšmė išlieka, tačiau tai dar nereiškia, kad įvykių reikšmė priklauso linijinei laiko struktūrai. Reikšmingas praeities įvykis yra regimas dabartyje ir jos horizontuose, kurie gali atverti net „istorijos pradžią“. Toks horizontų išplėtimas nereiškia, kad iš karto atveriama visa istorija – gali būti ir tokių įvykių, kurių reikšmė išryškės tik ateityje. Istorijos tyrinėtojas, kuris ne tik fiksuoja faktus bei datas, bet geba įžvelgti ir įvykių reikšmę, galės juos paaiškinti įtraukdamas į ateities horizontus. Pavyzdžiui, Nietzsche, atverdamas metafizinio ir ontologinio Vakarų mąstymo nihilistinį pobūdį, numatė ir kitas ateities nihilizmo formas pozityvizmo, totalitarizmo, meno, literatūros ir filosofijos pavidalu. Prancūzų istorikas Jacques Bainville‘is dar 1920 metais teigė, jog Versaillo sutarties pagrindu iškils nacionalizmas, o suvienyta Vokietija kartu su Italija ir Japonija sukurs sąjungą, bus aneksuotos Austrija ir Čekoslovakija, tarp Rusijos ir Vokietijos bus pasidalinta Lenkija ir užkariauta Prancūzija. Ateities reikšmės horizontas jau priklausė dabarčiai, kurios orientyrai daugeliui dar buvo nereikšmingi ir todėl nebuvo vertinami reikšmės horizonte ir jo atveriamų galimybių kontekste. Kitaip tariant, dabarties įvykių reikšmė jau yra peržengusi linijinio laiko dabarties tašką ir nusitęsusi tiek į ateitį, tiek į praeitį, todėl praeities įvykiai nuolatos gali įgyti vis kitą reikšmę, nes jie priklauso ir nuo ateities horizonto.

Tolimesnis svarstymas reikalauja aptarti socialinių struktūrų įtaką istorinio laiko sampratai. Turėsime reikalo su modalumo arba galimybės struktūromis, kurios atsiranda socialinėse struktūrose. Tam pradžią duoda Luhmanno darbas „Weltzeit und Systemgeschichte“. Luhmannas priima gamtinio ir istorinio laiko perskyrą ir įveda dar vieną skirtį: dabartinė istorinė realybė sutampa ne su dabartine gamtine, bet su socialine realybe ir ją grindžiančiomis nuostatomis. Dabartinė socialinė tikrovė ir jos struktūra priklauso galimybių horizontui ir atvirkščiai, šio horizonto galimybės atsiskleidžia kaip socialinė tikrovė. Horizonto atveriamos galimybės sukuria tokią laiko refleksiją, kuri yra viena pagrindinių socialinės kaitos sąlygų. Tai mes vadiname savimone. Laiko refleksija ir savimonės struktūra priklauso nuo galimybių horizonte atsiveriančios socialinės tikrovės. 

Šioje vietoje reikia šį tą pažymėti apie modalumo ir galimybės sąvoką. Vakaru tradicija tepažino dvi laiko struktūras, ciklinę ir linijinę, todėl galimybę tegalėjo suprasti kaip dalykuose jau esančio potencialumo aktualizavimą. Ši nuostata būdinga senovės graikams ir viduramžių mąstymui, nors ji dar ir šiandien pasirodo kaip socialinis reikalavimas leisti žmogui pilnai išvystyti savąjį potencialą, kuris numato ciklinę laiko sampratą. Visiškai išpildęs savo potencialą, δύνᾰμις, pavertęs į ενέργεια, dalykas įgyja išbaigtą formą, kitaip tariant pasiekęs savo ribą jis perkuria save. Tačiau šitaip neatsiranda nieko naujo ir visa kartojasi vis iš naujo. Jei užfiksuosime bent vieną istorinį ciklą, to pakaks amžinybei. Jau buvo minėta, kokios problemos kyla potencialumo teorijoje ir kodėl ji buvo atmesta. Potencialumo vystymuisi būdingas savitas φύσις, savo prigimtis, paaiškinanti viską – nuo paprasčiausių dalykų iki sudėtingų socialinių sistemų. 

Šioje sistemoje nebuvo galimybės išvystyti laiko galimybių, nes tam nebuvo pagrindo socialinėje struktūroje, jos prigimtis buvo ribota. Teorinis-gamtinis laikas dar nebuvo atskirtas nuo istorinio-veiklos laiko. Linijinio laiko samprata dabarties faktus reikalauja priimti kaip absoliučią realybę ir užimti tokią epistemologinę-subjektyvią poziciją, kuri leistų užpildyti patyrime atsiradusias „spragas“ ir negatyvumą, arba pripažinti egzistuojant tokią būtybę, kuri būtų visų galimybių galimybė: Leibnizo monada ar Whiteheado pirminė dievo struktūra. Negalėdami atsakyti, kaip įmanoma galimybė linijinėje laiko struktūroje, Leibnizas, Whiteheadas ir kiti kaip teorinį pagrindą turėjo įvesti dievą. Ši galimybės problema ir jos istorija, yra išsamiai išnagrinėta Vicente Munoz Delgado knygoje „La Logica nominalista en la Universidad Salamanca“, taip pat Ingetrudos Pape „Tradition und Transformation des Modalität“, Georgeso Pouleto, „Fénelon et le temps“ ir Nicholaso Rescherio „Schwierigkeiten der Leibnizschen Metaphysik“. Veiklos laiko struktūra, suprantama kaip daugiamatis horizontas, leidžia suvokti, kaip laikinės praeities ir ateities galimybės pagrindžia istorinį mąstymą.

Istorinis vaizdas kinta ne tik faktiškai, bet ir kintant sąlygoms, nulemiančioms tiek galimybių apibūdinimą, tiek ir pačių faktų pasirinkimą iš daugybės kitų faktų. Iš horizonto atveriamų galimybių pasirinkti faktai formuoja jų reikšmę, o tai parodo, kad jau aprašyta reikšmės struktūra paremta laikinėmis galimybėmis. Pavyzdžiui, tyrinėjant politiškai organizuoto juridinio proceso negalinčias įvesti socialines struktūras, remiamasi šios galimybės nebūtimi t. y. negatyvia galimybe ir taip pat, žinoma, galimybe, kuri įtraukia kada nors buvusią ar dar tik būsimą socialinę struktūrą. Analizuojant istorinės kaitos periodus, buvę periodai mums tampa jau realizuotų ir ateities galimybių horizontais. Abu horizontai priklauso nuo analizuojamo istorinio pokyčio apibrėžimo.

Laiko modalumų suvokimas yra reikalingas siekiant suprasti sąsają tarp socialinių struktūrų ir laiko horizontų. Socialinei struktūrai būdingas reikšmės faktorius, kuris apibrėžia, kas yra realu, kas galima, o kas neįmanoma. Visos galimybės yra skirtingos ir neturi vienodo reikšmės krūvio. Tai, kas galima ekonomikoje, neprilygsta tam, kas galima politikoje ar technologijoje ir kartais tai, kas galima technologijoje, gali būti negalima ekonomikoje arba politikoje. Gerdas Pawelzigas, savo darbe „Dialektik der Entwicklung objektiver System“ atskleidžia reliatyvumą tarp to, kas galima ir kas negalima, remdamasis tokiais socialinių struktūrų elementais kaip ekonomika, politika, technologija ir laikinėmis jų galimybėmis.

Socialinė sistema, sudaranti faktų atrankos struktūrą, taip pat sukuria sąlygas atsiverti tiems galimybių horizontams, kurie socialiniams procesams suteikia tam tikrą kryptį ir žmogaus veiklai – reikšmę. Socialinėse struktūrose įvykių ir faktų atranka priklauso nuo skirtingas galimybes atveriančių socialinių skirtumų formos ir laipsnio. Tai mums leidžia suvokti istorinę atmintį kur kas plačiau nei buvo parodyta anksčiau. Istorijos tyrinėjimas atkuria socialinę sistemą, kuri nustato įvykių atranką ir sudaro savo pačios atminties struktūrą, taip pat atverdama dar neatliktus pasirinkimus ir neišpildytas galimybes, leidžiančias įsisąmoninti sistemos laikiškumą. Tokiu būdu socialinė struktūra ne tik sudaro atminties struktūrą, kuri tam tikrus įvykius pateikia kaip realius, bet taip pat apima ir savo galimybių atmintį. Tai galimybės, kurių dėka yra realizuota toji socialinė struktūra ir kurios numato jos kaitą veikiant žmogui. Pavyzdžiui, tam tikra socialinė struktūra apima sritį, kurios ribose sprendžiama, kurie gamtiniai įvykiai yra tinkami ir įtraukiami į jos struktūrą, o kokie netinkami. Netinkami įvykiai išlieka galimybių horizonte, tačiau socialinei veiklai nebeturi jokios įtakos. Šis galimybių horizontas taip pat priklauso nuo socialinės struktūros apibrėžtų įvykių sampratos. Oro tarša yra toks įvykis, kurį taip pat galima paaiškinti remiantis mechaniniais gamtos dėsniais, tačiau kadangi jis negalėjo būti laikomas įvykiu ekonominėje bendruomenės struktūroje, tai nebuvo laikoma realiu faktu toje bendruomenėje. Kai šis klausimas iškilo, suvokimas kilo ne tik iš konkretaus dabarties fakto, jog oras yra užterštas, tam reikėjo suvokti ir tai, jog ekonominė sistema praeityje galėjo veikti visai kitaip ir todėl oro taršos galėjo nebūti. Taip pat reikėjo suvokti, jog ir ateityje oras gali būti neužterštas. Abu horizontai priklauso dabarčiai ir yra reikalingi siekiant suprasti šį paprastą reiškinį ir jo galimybių ribas socialinėje struktūroje. 

Remiantis šiuo požiūriu, galima teigti, kad istorinė laiko struktūra pasirodo kaip tam tikros socialinės struktūros rezultatas, nes įvykių atranka visuomet atspindi tas galimybių struktūras, kurios žmogaus veikloje suteikia įvykiams kryptį. Be to, horizontali laiko struktūra įvykių atrankos procese yra neišvengiama, nes pats pasirinkimas skiriasi nuo objektyvių ir subjektyvių proceso aplinkybių. Tai reiškia, kad laiko struktūros socialinių struktūrų atžvilgiu yra reliatyvios ir apriboja realias tų socialinių struktūrų savybes atskirdamos jas nuo realizuojamų, realizuotų ir dar nerealizuotų galimybių.

Vienas pirmųjų daugiamačio laiko reikalavimų pasirodo religiniuose ritualuose. Atsiranda svarbios ceremonijos, laikomos ne gamtinio proceso dalimi, o tiksliais veiksmais, kaip manoma, vedančiais prie norimo rezultato. Veiklos laiko horizontui priklauso keletas galimybių: ceremonija gali pavykti arba nepavykti, bus sulaukta reikiamo įvykio arba nebus. Taip klostosi įvykių atranka.

Istorijos mokslą, kuris veikia istoriniame laike, galime suvokti kaip laiko refleksiją, priklausančią daugiamačiai veiklai ir jos horizontams. Kadangi kiekviena veikla yra orientuota pagal savo bendruomenės struktūrą ir joje susidariusias laikines struktūras (šios struktūros sudaro laiko refleksiją, kuria remiantis yra nagrinėjamos socialinės struktūros ir laikinių jų galimybių horizontai). Vadinasi, viena laikinio horizonto struktūra reprezentuoja kitas tokio tipo struktūras. Taip atsiranda galimybė ne tik formuoti istorinį procesą jo eigoje, bet ir pačią to proceso įvykių atrankos atmintį, nes laikinės horizontų struktūros kaita nulemia įvykių atrankos kaitą. Laiko refleksija suteikia galimybę praeities dabartį suvokti kaip dabartį su savais laiko horizontais, besiskiriančiais nuo „dabartinės“ dabarties, todėl istorinės dabartys tampa atpažįstamos kaip atskiros sistemos su savais laikiniais horizontais, savais įvykių atrankos, reikšmės ir orientacijos principais. Tai reiškia, kad konkretus istorinis įvykis yra suprantamas remiantis ne specifine jo vieta laiko linijoje, bet socialine sistema ir laikinio horizonto struktūra, kuri nulemia šio įvykio atranką ir apibūdinimą. Nėra taip, jog istorija juda iš praeities į dabartį ir ateitį viena linija – ji juda taip, jog kiekvienas įvykis savo eigoje įtraukia vis kitus laiko horizontus. Tik sutikdami, kad dabarties kaita apima ir praeities bei ateities horizontų kaitą, galime apibrėžti ir išskirti istorinius įvykius. Drauge ši tezė pagrindžia ir istorijos tęstinumą, kadangi dabartis ir jos horizontai pratęsia vienas kitą. Praeičiai priklausančios ateities galimybės gali tapti mūsų dabarties praeities, o kartais net ateities horizontų galimybėmis.

Trumpas atsargos žodis: istorinė analizė įmanoma tik esant sąmonei, nuo kurios dabarties horizontų ji prasideda. Jeigu tyrinėdami lotynų kalbos istoriją kaip pagrindą pasitelktume Viduramžių teologiją ir pažvelgtume į lotynų kalbos praeities horizontą, ūkininko lotynų kalboje atrastume reikšmes, kurios būtų nesvarbios ar net neįmanomos. Tačiau problema, kuri iškyla remiantis istorine laiko samprata, pagrįsta laiko refleksijos galimybe, yra ta, jog mes galime iškelti klausimą apie paties laiko istoriją, t. y. apie laikišką paties istorinio laiko suvokimą. Mes nesunkiai galime parašyti istorinį darbą apie istorinius kūrinius, bet teigdami absoliutų laiką ir siekdami nepriklausyti istoriniam vyksmui, rizikuojame netekti tyrymo objekto. Istorinis laiko reliatyvumas, suprantamas kaip nuolatinė ateities horizonto atvertis, pasirodė tik modernybės amžiuje, kai socialinė struktūra iš politinės perėjo į ekonominę. Tik nuo tada, kaip savo darbe „Tempus: Besprochene und erzählte Welt“ teigia Haraldas Weinrichas, mes aptinkame, jog kalbinei temporai būdinga aiški laikina reikšmė. Tik nuo tada erdvinės laiko metaforos apie laiką kaip linijinį procesą prarado savo galią. Ir tik nuo tada mes pradėjome suvokti daugiamatę laiko prasmę, kuri leido įvesti ateities horizonto sampratą, reikalingą siekiant suprasti praeitį ir dabartį.

Kodėl gi mums dar reikia istorijos, jei, kaip matėme, technologinė bendruomenė kapitalizmo arba komunizmo pavidalu teigia, jog istorija yra neutralizuota ir todėl tapo net nebereikalinga? Istorija nereikalinga tol, kol ji suvokiama kaip praeitis laiko linijoje, praeitis, kurios nebėra ir todėl reikšminga ji mums gali būti tik siekiant romantinio arba psichologinio pasitenkinimo. Atsakymas yra toks: suvokiant laiką technologiškai, pati technologija ir jos bendruomenė tampa neįmanomi. Taip traktuojami, jie nebeturi nei reikšmės, nei krypties. Iš tiesų, jei visa būtų galima suvesti į technologinį procesą, tas procesas nebegalėtų atsakyti į klausimą, kodėl ir kur mes einame? Veiklos laikas, sudarantis istorijos pagrindą ir nubrėžiantis orientyrus, reikalingas net siekiant suvokti pačią technologiją: technologinio planavimo teorija analizuoja dabartinę dabartį kaip ateities dabarties praeitį tam, jog galėtų paaiškinti dabarties dabartį kaip galimybių horizontą, kuris įgalina atsakingą įvykių ir jų orientacijų atranką. Kita vertus, dabarties dabartis, suprantama kaip technologinė būklė, yra realizuota praeities dabarties ateitis, bet tokiu būdu, jog ne visos praeities dabarties galimybės yra išpildytos dabartinėje dabartyje ir jos vis dar priklauso dabarties ateities horizontui. Tai yra praeitis, kuri yra mūsų ateities galimybės. Ir būtent tai yra istorijos tęstinumas.

Į šį tekstą neįtraukiau visų modalumo galimybių, kurios reikalingos siekiant suprasti istorijos filosofiją ir atlikti istorijos analizę. Jos susideda iš daugybės daugiamačio laiko refleksijų, pasižyminčių labai komplikuotomis struktūromis, kurios jus nuvargintų visai be reikalo. Istorijos filosofija ir istorijos tyrinėjimas nebegali būti suprantami tiesiog kaip praeities nagrinėjimas ir jos išaiškinimas. Hegelio teiginys, jog „esmė yra tai, kas buvo“ (das Wesen ist was Gewesen ist), yra nepakankamas. Istorija negali veikti be ateities horizonto kaip laikinės refleksijos. Istorijos tyrinėtojas priklauso sričiai, kurioje jis supranta tai, kas jau yra ir kas yra galima.

Kaip atsakyti teorijoms, kurios teigia, kad istorijos filosofija yra neįmanoma? Matėme, jog istorija turi reikšmę tuo atveju, jeigu ji yra orientuota į tikslą, kuris nėra ir negali būti joks dabarties faktinis įvykis, antraip istorijos tikslas taps vienu iš daugelio kitų istorinių faktų. Todėl istorinis mąstymas tikslą buvo „nukėlęs“ į kitą pasaulį – Dievą. Bet kadangi toks tikslas negali būti įrodytas, jis suvedamas į subjektyvų tikėjimą: istorijos tikslas priklauso teologijos sričiai. Tačiau kas nutinka su šiuo tikėjimu? Pats savaime jis neturi jokio pagrindo ir leidžia tikėti į bet ką, todėl atsiranda tikėjimas utopija, reinkarnacija, tikrąja meile ir t. t. Taip mąstant, istorija tampa reikšminga tik subjektyviam tikėjimui. Tačiau dabartinis Vakarų Europos mąstymas teigia, jog istorijos reikšmė priklauso teleologijai, kuriai tikslas nėra nukeltas nei į kitą pasaulį, nei į subjektyvų tikėjimą. Jis priklauso veiklos laiko sričiai, kurioje praeitis ir ateitis iškyla kaip jos horizontai, nulemiantys istorinių įvykių suvokimą ir apibūdinimą. Šis tikslas taip pat nėra ir negali būti joks dabarties įvykis, nes kiekvienas įvykis kaip toks pasirodo tik veiklos laiko horizonte, kuriame jis įgyja savo reikšmę ir kryptį. Istorijos filosofija, remdamasi veiklos laiko daugiamatiškumu, nereikalauja eschatologinės istorijos sampratos ir istorinio proceso nesuveda į vienas kitą sekančių įvykių grandinę. Atsakydamas į technologinio istorizmo išpildymo tezę, kuri neva neutralizuoja istoriją neigdama jos reikalingumą ir reikšmę, mėginau pagrįsti laiko refleksijos būtinybę ir laiko modalumą pačioje technologinėje veikloje, kurios dėka pati technologija įgyja savo orientaciją ir reikšmę.

[1] Autorius turi omenyje, kad kiekvienas įvykis visuomet yra susijęs su praeities ir ateities horozontais, kitaip tariant, dabarties samprata apima ir praeites ir ateities matmenis, vadinasi laiko struktūra yra daugiamatė.