Modernioji dialektika ir istorija

Atvirumas galimybėms

Apsvarsčius marksizmo oksimoronus, liko išsamiai aptarti moderniųjų Vakarų dialektiką – žinoma, puikiai suprantant, kad ji skiriasi nuo klasikinės filosofinės dialektikos. Modernioji dialektika sujungia mokslinę ir politinę apšvietą. Ši jungtis remiasi prielaida, kad galimybių akiratis yra atviras, bet visuomet parinktas pagal mūsų vertybines nuostatas. Juk dialektinis materializmas remiasi ta pačia logika: klausiama, kokios partija nori ateities ir kokias sąlygas reikia sukurti siekiant ją įgyvendinti. Žinoma, partija siekia tik vienos ateities – tos, kurią ji pati nustatė ir kurios niekas niekada nepasieks. Taip yra užtikrinamas nuolatinis visažinės partijos reikalingumas (žinoma, klystantiems piliečiams neleidžiant kištis į valstybinius reikalus). Jau pastebėjome, jog abiejų apšvietų jungtis neturi vieno konkretaus ateities vaizdinio – ji apima visą galimybių akiratį, kuris gali būti įgyvendintas įvairiai ir neturint vieno bendro tikslo. Apie vieno ir daugybės tikslų situaciją kaip istorijos krypties problemą kalbėsime ketvirtoje dalyje. Dabar grįžkime prie vieno svarbaus moderniosios dialektikos aspekto: konkrečių žmogaus egzistencijos ribų ir jų peržengimo. Šio konkretaus aspekto suvokimas dar nereiškia skirtumo tarp mokslinio technologinio kiekybiškumo ir kokybiškumo atmetimo. Tokia skirtis galioja iki pat šiandienės Vakarų modernybės, nes vis dar skiriamas mokslinis kiekybinis ir humanitariniams tyrinėjimams būdingas kokybinis metodas.

Žmogus pasižymi tam tikromis kokybėmis, kurios, traktuojant kiekybiškai, tampa tik vienomis iš daugelio kokybių, kurias žmogus galėtų turėti. Kadangi mokslininkai dar nesukūrė visų žmogaus kokybių vystymuisi pakankamų kiekybinių sąlygų – biologinių technologijų, tobulų sveikatos tikrinimo įrankių, darboviečių, visiems garantuojančių gerą atlyginimą, visa apimančio išsilavinimo programų, – žmogus yra priverstas gyventi tik su viena arba keletu apibrėžtų kokybių. Kadangi kokybė ne tik sudaro žmogaus esmę, bet yra ir vystymosi tikslas, žmogus ir bendruomenė patiria įtampą tarp to, kas yra, ir to, kaip galėtų būti, t. y. galimybės išvystyti naują kokybę (ir iš principo galimybės išvystyti visas kokybes). Ši galimybė suteikia pagrindą reikalauti pokyčių, naujo dabartinių gyvenimo sąlygų (ekonominių, socialinių, pedagoginių ir t. t.) interpretavimo ir sprendimo, kaip tas sąlygas pakeisti. Beje, kadangi dabartinėje situacijoje vystymasis yra kiekybinis, kokybinė žmogaus esmė tėra vienas iš kiekybinių elementų: žmogus traktuojamas lygiai taip, kaip ir kiti medžiagiški objektai. Kalbant sociologinėmis sąvokomis, individas yra jo funkcija. 

Įtampa tarp dabartinių egzistencinių kiekybinių sąlygų ir naujos kokybinės galimybės skatina pažangą, o drauge ir poreikį keisti dabartines egzistencines sąlygas taip, kad jos atitiktų naująją kokybę ir garantuotų naujai apibrėžtos žmogaus esmės įgyvendinimą. Bet šių sąlygų įgyvendinimas reikalauja tokios žmogaus apibrėžties, kuri leistų šias sąlygas patenkinti. Tokia apibrėžtis glūdėjo visoje moderniojoje filosofijoje ir viešai iškilo tik XIX šimtmečio dialektikoje: žmogaus esmė yra jo atvirumas galimybėms. Būdamas atviras žmogus kuria įvairias savybes ir kokybes, kurios tampa specifinėmis jo kokybėmis, arba savybėmis, skirtingose istorijos epochose arba bendruomenėse. Tačiau šis atvirumas galimybėms, suvokiamas kaip žmogaus esmė, visuomet yra apribotas istoriškai susiklosčiusių kiekybinių sąlygų. Medžiagiškų reikmenų trūkumas leidžia žmogui realizuoti tik vieną arba keletą iš jo galimybių tam, kad jis galėtų išsaugoti savo gyvybę. Šiuo atžvilgiu jo atvirumas nėra laisvas – jis turi savo ribas. Kadangi žmogaus esmę sudaro jo galimybės, kiekvienas istorijos etapas, kuriam būdingos tam tikros medžiagiškos ir kiekybinės ribos, yra nepakankamas siekiant atskleisti šią esmę. Taigi, aukščiausias žmonijos tikslas – įgyvendinti tokias savo egzistencijos sąlygas, kurios prilygsta žmogaus esmei. Įtampos tarp žmogaus esmės ir egzistencinės jo situacijos panaikinimas sudaro prielaidas teleologinei arba eschatologinei istorijos interpretacijai. 

Iš to, kas pasakyta, pirmiausia matyti, jog žmogaus aktyvus atvirumas galimybėms neteigia jokios specifinės žmogaus esmės, kuri galėtų tapti lygybės šaltiniu ir jos pagrindu; antra, lygybė ir laisva veikla iškyla iš specifinės laisvės kaip autonomiškumo sampratos. Kalbant apie pastarąją, taisyklės, kurios yra projektuojamos aplinkai perdirbti arba bendruomenei reguliuoti, yra ne surastos, bet sukurtos, mat jos neturi jokios būtinos sąsajos su aplinka bei priežastimis. Analogiškai autonomiška laisvė yra susijusi su formaliu mąstymu. Formalios struktūros (nesvarbu, medžiagiškos ar psichologinės) kyla ne iš kokių nors priežasčių, bet iš laisvai postuluojamų principų. Taigi, tokioje situacijoje lygybė kyla iš autonomijos. Jei principai, taisyklės ir net pats instrumentinis racionalumas nėra išvedami iš priežasčių, tada kiekvienas žmogus, kaip besąlyginis taisyklių šaltinis, yra lygus visiems kitiems. Kitaip tariant, jei nėra jokių esmiškų prielaidų, kurios leistų ontologiškai pagrįsti žmogaus sprendimus apie save ir kitus, visi sprendimai turi būti paremti individo autonomijai tepriklausančiomis autonomiškai nustatytomis taisyklėmis. Priėmus, kad laisvė yra autonomiškas ir besąlygiškas visų taisyklių šaltinis, visus individus privaloma laikyti lygiais ir galinčiais kurti taisykles, kuriomis vadovaudamiesi jie tvarkys ir perdirbs aplinką bei savo bendruomeninį gyvenimą. Kiekvienas yra visiems lygus taisyklių kūrėjas, o net ir atsiradusios kokios nors bendrosios taisyklės bus ne kažkur „surastos“, bet sukurtos ir aptartos viešojoje erdvėje. 

Viešoji erdvė yra politinė, ir kiekvienas asmuo turi joje dalyvauti siūlydamas ir svarstydamas bendrąsias taisykles. Reikia pabrėžti, jog modernioji aplinkos kaip pagal savo poreikius ir interesus perdirbamos medžiagos samprata galiausiai veda prie vis didėjančio bendruomenės gyvenimo mechanizavimo ir politinės visuomenės erdvės biurokratizavimo bei technologizavimo. Šioje vietoje autonomiškos laisvės klausimo nebelieka, nes laisvą pasirinkimą apriboja medžiagiškumas. Nors vienoje plotmėje autonomiška laisvė yra priimama kaip besąlygiškų taisyklių galimybės pagrindas, kitoje – taisyklių pasirinkimą užgožia interesai, jėgos ir neracionalūs impulsai. Technologinis viešosios erdvės uzurpavimas marksizmui suteikė galimybę sukurti „mokslinį socializmą“, kuriame „moksliniai“ technokratai žino, ko bendruomenei reikia ir kaip tai sukurti – žinoma, visa tai sprendžiama be bendruomenės kišimosi. Plačioji visuomenė yra pakankamo mokslinio pažinimo stokojanti paprasta darbo jėga, todėl šiuo atveju jos nuomonė yra visiškai nereikalinga.

Įtampa tarp žmogaus esmės ir egzistencinės jo situacijos reikalauja sprendimo. Kadangi jį galima pasiekti tik besivystant istorijai, ši privalo progresuoti. Nesant istorijos krypties žmogus niekada negalėtų tikėtis sukurti sąlygas, leidžiančias visiškai išvystyti savo aktyvumą ir peržengti susvetimėjimo ribas. Susvetimėjimo esmė kyla iš abstraktaus žmogaus gyvenimo, o abstraktaus gyvenimo suvokimas dialektiniame modernybės mąstyme atsiranda, nes žmogus savo esme tėra atvirumas galimybėms. Jis turi galimybę išvystyti neribotą kokybių skaičių, tačiau išvystydamas tik ribotą kokybių skaičių, žmogus tampa vienpusis, dalinis, ribotas. Vienpusiškų savybių vystymas suspenduoja ar paneigia visas kitas galimybes. Tokioje situacijoje visiškas žmogaus tobulėjimas tampa negalimas – jo gyvenimas nebegali būti iki galo realizuotas ir pozityviai įtvirtintas. Žmogus yra nepajėgus įveikti susvetimėjimo, nes jis niekada ir niekaip nepajėgs savęs iki galo išvystyti, todėl visuomet liks negatyvumo situacijoje – svetimas ir sau, ir kitiems. Nors istorijos pažanga siekia panaikinti susvetimėjimą, tačiau atrodo, kad šis tikslas yra nepasiekiamas.

Sumažinti susvetimėjimą bus galima tuomet, kai egzistencinės aplinkybės leis žmogui laisvai vystyti savo galimybes. Tik tada, kai žmogus pažins save tokį, koks jis yra, jo susvetimėjimas išnyks. Kitaip tariant, šį susvetimėjimą galima įveikti mažinant priverstinį aktyvumą, reikalingą bendruomenei išlikti, ir auginant laisvą aktyvumą, kuris padeda žmogui pačiam tapti savo asmenybės kūrėju. Žinoma, žmogus visuomet kūrė savo asmenybę, tačiau toji kūryba buvo suvaržyta ir apibrėžta ekonominių bei socialinių galimybių. Kadangi technologinės galios vystymo ribotumai apriboja ir žmogaus vystymąsi, tik absoliučiai išvystyta technologija gali išlaisvinti žmogų nuo priverstinio aktyvumo. Vadinasi, grynai autonomiška veikla, atvira ne tik visoms galimybėms, bet ir jos įgyvendinimui, sudaro paskutinį istorinės pažangos pagrindimą. Anksčiau aptarta pažanga, neturinti kito nei ji pati tikslo, šiame dialektiniame mąstyme įgauna tikslą.

Svarbus mūsų dar neaptartas visapusio žmogaus vystymosi bruožas yra tai, kad kiekviena žmogaus kokybė tam tikru istorinės raidos momentu pagrindžianti konkretų jo vystymosi lygį, tuo pat metu atspindinti ir žmogaus esmę, nėra vien to žmogaus asmeninė savybė, nes: (a) ji atskleidžia visos žmonijos vystymosi lygį ir (b) nustato ryšių su kitais žmonėmis ir medžiagine aplinka tinklą. Vadinasi, išvystytų kokybių kiekybė siaurina arba plečia žmonių tarpusavio ryšius ir drauge siaurina arba plečia pasaulio ir savęs pažinimą. Egzistencinės sąlygos, kurios smarkiai apriboja galimybes, šitaip neigia ir patį žmogų – siaurindamos sąryšius, žmogų jos paverčia negatyvia būtybe. Žmogus iš esmės negali panaikinti įtampos, kylančios tarp jo egzistencinių sąlygų ir to fakto, kad jis esti tik galimybės. Taigi, žmogus kaltina pasaulį dėl savo nedalios ir žvelgia į jį negatyviai. Šitaip savo esmės patvirtinimą jis projektuoja į „kitą“ pasaulį, manydamas, kad išeitis iš tokios negatyvumo situacijos yra orientavimasis į utopiją. 

Kadangi ryšių su kitais žmonėmis ir pasauliu keitimas reikalauja ir paties žmogaus esmės pokyčių, tenka keisti ir egzistencines sąlygas. Tai reiškia, kad žmogus nėra vien „save pažįstanti evoliucija“, kuri dar nesuteikė pagrindo panaikinti susvetimėjimui ir sutapatinti pasaulį su žmogaus esme. Žmogus yra tokia evoliucija, kuri pati kuria sau egzistencines sąlygas ir nusprendžia dėl vystymosi krypties. Pažangos būsena įgyja absoliučią vertę – tai yra eschatologinis žmogaus esmės išsipildymas. Teigiama, jog tai, kas veda šio išsipildymo link, yra progresyvu ir pozityvu ir, atvirkščiai – tai, kas neveda, yra negatyvu ir regresyvu. Taigi, darsyk aiškėja, jog neigimas tendencijų, kurios riboja žmogaus vystymosi galimybes, reikalauja regresines tendencijas pašalinti revoliuciniu būdu. Pozityvių tendencijų įtvirtinimas sukuria sąlygas atskleisti visas žmogaus galimybes ir jo nevaržomą aktyvumą. Kadangi žmogaus kokybės, arba savybės, yra sąryšinio pobūdžio, visa bendruomenė būtinai turi priklausyti vienoms egzistencinėms sąlygoms – žmogus atspindi visą žmoniją kiekviename savo veiksme. Šios tezės esmę sudaro suvokimas, jog žmogus savo kokybę sukuria per aktyvų santykį su kitais žmonėmis bei gamta. Tik šitaip jis atveria naujos kokybės galimybę visai žmonijai. Tos savybės neigimas arba teigimas yra tolygus minėtos visai žmonijai priklausančios galimybės neigimui arba teigimui. Turint galvoje tai, kad žmogus yra atviras galimybėms, jo savipratai būdingi du visoje moderniojoje dialektikos teorijoje pamatiniai dalykai. 

Moderniojoje dialektikos teorijoje žmogus negali būti sukurtas Dievo, mat tradicinis mąstymas teigia, jog Dievas sukūrė pasaulį, kurio esmė negali kisti ir yra amžina, todėl dialektinis procesas neįmanomas. Taigi, šiuo atveju žmogus pats tampa savo kūrėju, o tai reiškia, kad jis negali turėti jokios specifinės esmės. Žmogaus galimybės neturi jokių ypatingų ribų, o jos atsiranda tik tada (aišku, faktiškai žmogus visuomet yra apribotas), kai asmuo susiduria su aplinka, kuri nėra pagaminta jo paties. Tačiau šis susidūrimas yra apibrėžiamas paties žmogaus, todėl jis su gamtinėmis sąlygomis susisieja tokiu būdu, kuriuo tos sąlygos jam yra naudingos ir reikalingos. Su gamta žmogus susiduria ne kaip su gamta savaime, bet taip, kaip jis pats nusprendžia, ir tas sprendimas yra nulemtas jo aktyvumo. Vadinasi, gamtinės sąlygos visada yra perdirbamos į žmogiškas sąlygas: mes regime jau sužmogintą, mūsų egzistencijos sąlygas sukuriančią gamtą ir visuomeniniame gyvenime su gamta susiduriame taip, kaip ją perdirbame patys, arba taip, kaip ją perdirbo kiti. 

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad visos egzistencinės sąlygos yra tokios, kokias sukūrė pats žmogus arba bendruomenė. Žmogaus išsivystymo ribos yra jo paties apibrėžtos. Taigi, žmogaus galimybės pačios save apriboja. Žmogus pats sau kuria specifines egzistencijos sąlygas ir šitaip įgyja savybes, kurios tomis sąlygomis sudaro jo esmę. Pats žmogus nusprendžia, kas jis yra kuriuo nors istorijos vystymosi momentu ir kokios yra jo egzistencijos sąlygos. Gamta apibrėžiama per žmogaus veiklą ir žmogišką jos suvokimą, todėl absoliutus žmogaus esmės kaip jo atvirumo galimybėms išpildymas sutampa su visišku gamtos (ir visų gamtinių žmogaus savybių) sužmoginimu. Galutinai išvystytos moderniosios dialektikos teorijos pasekmė yra laisvės absoliutizmas, nustatantis ne tik tai, kaip gamta turi veikti atsižvelgiant į žmogaus poreikius, bet ir tai, kas apskritai yra gamta. Ši laisvė gamtos veiksmus apibrėžia taip, kad šie patenkintų žmogaus poreikius, taigi yra būtina, kad žmogus pakeistų gamtą savo darbu. 

Darbas yra pagrindinis žmogaus įnašas siekiant pakeisti gamtą pagal savo įgeidžius. Todėl gamta sužmoginama ir šitaip skatinama pažanga absoliučios laisvės link. Žmogus pats sukuria save apribojančias sąlygas ir pats jas įveikia. Kodėl dialektinės pažangos kelyje atsiranda daugybė kliūčių norint pasiekti šią laisvę? Tai lemia žmogaus siekis įamžinti bet kuriuo istorijos tarpsniu sukurtas sąlygas ir sau priskirtą esmę. Kapitalistinis mąstymas priima teiginį, jog žmogaus esmė yra savanaudiškumas, ir tai yra amžina žmogaus savybė. Tačiau modernioji dialektika parodo, jog savanaudiškumas yra bruožas, kuris atsiranda tik esant specifinėms žmogaus sukurtoms egzistencinėms sąlygoms. Vadinasi, šios savybės neigimas yra lygus reikalavimui darbu sukurti kitas egzistencines sąlygas. Kitos sąlygos nubrėžtų naujas ribas, kurios suteiktų galimybę pasireikšti anksčiau neegzistavusioms žmogaus savybėms. Žmogus ką nors pavagia, tačiau visuomenė gali atstumti jį kaip vagį tik tada, kai viena iš egzistencinių sąlygų yra privačios nuosavybės buvimas – juk ten, kur nėra privataus turto, būti vagimi neįmanoma. Pabrėžtina tai, kad turtas visose civilizacijose suprantamas skirtingai. Pavyzdžiui, Kinijos daoistai mano, kad kai kurie daiktai neturi vertės ne dėl to, kad jie buvo sukurti žmogaus darbu, bet dėl to, kad jie buvo įvertinti kaip „brangenybės“ – auksas, sidabras, deimantai ir kitokių blizgučių gausa. Daoistai į klausimą „Kodėl esama kalėjimų?“ atsako: „Todėl, kad esama vagių“. Į natūraliai šioje vietoje kylantį klausimą „Kodėl egzistuoja vagys?“ jie atsako: „Todėl, kad egzistuoja brangenybės“. Vagių, daoistų manymu, esama dėl tos priežasties, jog žmonės įvairius blizgučius laiko brangenybėmis. Jeigu jie jokiems daiktams nesuteiktų brangenybės statuso, nebūtų ir vagysčių. Analogiškas samprotavimas pritaikomas ir svarstant apie pažangą, žadančią vis naujas „brangenybes“, turinčias vis naujesnę, t. y. trokštamą, vertę. 

Apribojimo istorija

Technomokslinė pažanga žada žmogų išvaduoti iš ribotos egzistencijos, tačiau kartu ir apriboja jį dėl atsirandančios daugybės daiktų, verčiančių tapti vis ribotesniu – siekiančiu naujų, nors išties nereikalingų „vertybių“. Ši įžvalga galioja ir kitose moderniojo pasaulio plotmėse. Visų pirma, įvairūs technologijų suteikiami fizinės ir protinės veiklos palengvinimai sykiu stabdo tam tikrų žmogaus pajėgumų vystymąsi: nereikia pernelyg vargintis mokantis gramatikos, nes kompiuteris ištaiso padarytas klaidas, nereikia sukti galvos sprendžiant matematikos uždavinius, nes skaičiuotuvas išspręs juos greičiau. Tereikia išmokti naudotis vėliausiomis technologijomis, kurios išties niekada nebus vėliausios absoliučia prasme, mat be perstojo rasis už jas naujesnės, vis daugiau skatinančios atsisakyti savarankiškumo ir savęs tobulinimo. Nors technologinė plėtra atrodo teigiamas dalykas turint galvoje žmogaus išlaisvinimą nuo gamtinės priespaudos ir jos anksčiau keltų suvaržymų, toks išlaisvinimas turi nepastebėtą istoriją, veikiančią priešingai nei buvo numatyta dialektinės logikos. Pažvelkime į tai atidžiau, pratęsdami pirmoje dalyje diskutuotos modernios materialistinės ontologijos ir matematinės metafizikos prielaidas.

Formaliosios sritys, kurios virš kokybinių patirčių iškyla kaip mokslinių teorijų ir metodų pagrindas bei galimybė suvokti materialią aplinką, suteikia pirmenybę diskursyviai praktikai. Kadangi pastaroji pasižymi formalumu, atsiranda begalinė formalių analizių ir skirstymų galimybė. Bet koks nutarimas nutraukti ar pakeisti formalias analizes yra sprendimo reikalas, vadinasi, bet koks formalumas turi dviprasmybę: tai ir loginis būtinumas, ir laisva valia kurti naujas formalias kiekybines sistemas bei jas taikyti. Ši dviprasmybė, kaip minėjome, kyla iš galimybės į formalumą žvelgti arba kaip į jau iš pat pradžių neišvengiamą, arba kaip į laisvai pasirenkamą konstrukciją. Modernizmo laikotarpiu įvairūs autoriai (nuo della Mirandolos iki Galilėjaus, Kanto ir Finko) siūlo palaikyti pastarąjį pasirinkimą (pavyzdžiui: Fink, 1974). Šio pasirinkimo svarba yra labai įvairialypė, ypač mokslinio ir politinio švietimo atžvilgiu. Jei formalūs diskursai skiriasi nuo atsitiktinių subjektų ir materialaus pasaulio, tada jie yra autonominiai dariniai. Tai reikštų, jog visų formalių kiekybinių sistemų šaltinis ir jų įstatymai yra autonomiška valia. Todėl žmogus yra suvokiamas kaip autonomiškas įstatymų sudarytojas abiejose srityse – ir mokslinėje, ir politinėje. Modernizmo atstovai teigia, jog žmogus yra įstatymų, taisyklių ir ediktų kūrėjas, tad ir visi politiniai įstatymai turi būti sudaryti laisvu individų sutarimu. Tai reiškia, kad jei formalių sistemų pagrindas ir jų įstatymai yra kūrinys, nėra jokio kito kriterijaus, lemiančio, kurie įstatymai yra atskirti nuo individų pasirinkimo[1]. Taigi, individas pats yra savo diskursyvių praktikų valdytojas ir gali laisvai artikuliuoti diskursą jį skirstydamas į smulkesnius vienetus, subdiskursus, subsistemas, ir kiekvienas yra pajėgus suvokti savo nepriklausomybę ir kurti savo disciplinas. Luhmanno socialinės psichologijos veikalas atvėrė puikias galimybes, horizontaliai formalių diskursų artikuliacijai, kuri reiškiasi kuriant autonomines disciplinas bei mokslus[2].

Rezultatas, kaip jau minėta, yra ne tik politinė minties, kalbos bei laisvo apsisprendimo laisvė, bet ir politinė lygybė. Niekas nėra aukščiau ar viršiau už kitus ir kiekvienas yra savo paties gyvenimo ir likimo kūrinys. Žmonių autonomiškumo koncepcija reikalauja jų lygybės ir tik vienos rūšies politinės institucijos: žmogaus autonomiškumo teisės bei galimybės visiems politinės bendruomenės nariams visavertiškai dalyvauti politiniuose reikaluose. Politinės bendruomenės įstatymai kyla ne tik iš autonomiškų individų bendradarbiavimo. Politinė sritis pradeda sutapti su viešąja sritimi, ir visi viešieji reikalai tampa visų visuomenės narių reikalu. Tai reiškia, kad galutinėje analizėje visi klausimai nuo mokslo iki ekonomikos turi būti sprendžiami viešai[3]. Šis argumentas nukreiptas prieš įvairius idealistinius ir materialistinius modernizmo aiškinimus. Bet koks aiškinimas turi būti viešas, racionaliai pateisinamas ir galimas užklausti. Iš esmės modernus subjektas yra pagrindas politiniams bei viešiesiems, su visomis socialinio gyvenimo sferomis susijusiems sprendimams. Šiuo atveju tai, kas yra žinoma kaip „privačioji ekonomika“, yra politinis sprendimas ir gali būti politiškai pakeistas. Į politikos erdvę žvelgiama ne tik kaip į kiekvienam susirūpinimą keliančią viešumą, bet ir kaip į vietą, kurioje yra palaikoma visų laisvė. Net tokie reikšmingi mąstytojai kaip Kantas kartais neapdairiai įpuldavo į prieš švietimą nukreiptą retoriką[4]. Bet ir tokie neapdairumai nepanaikina autonomijos sąvokos – pastaroji, būdama modernios laisvinimo dialektikos pagrindas ir tikslas, atrodo neišvengiama. Priėmus autonomiją kartu su minties ir kalbos laisve, iškyla klausimas: kaip tokia kalbos, diskurso laisvė pereina į galią ir paneigia žmogaus pilnatviško, kokybinio, vystymo dialektiką?

Nors egzistuoja daugybė epistemologinių ir ontologinių problemų, mes aptarsime tik vieną neišspręstą, susijusią su santykiu tarp formalaus kiekybinio diskurso ir medžiagiškai suvoktos aplinkos. Kadangi medžiaginė aplinka dabar nėra kokybiškai esmiška, taip pat ir formalus diskursas negali būti kokybiškai su ja susijęs. Atrodo, jog turi būti tik vienas formalumą su materija jungiantis kelias ir vienintelis galimas jungimas yra praktiškai pritaikant formalumą materijai, aktyviai įsikišant į ją ir pertvarkant pagal formalaus kiekybiškumo reikalavimus. Kitaip tariant, atsitiktinis materialus pasaulis yra sukurtas remiantis žmogiškais skaičiavimais. Suvokti materialųjį pasaulį moderniu mąstymu – tai suformuoti jį remiantis griežtai nustatytomis tokio mąstymo taisyklėmis. Užsiveriant visiems kitiems keliams, modernus žmogus turi perstruktūruoti aplinką. Kaip minėta pirmoje dalyje, toks perstruktūravimas yra vadinamas įvairiai: produkcija, technologija, pragmatika ar praktika. Nepriklausomai nuo galimų skirtingų įvardijimų, visur išlieka ta pati esminė prielaida: žmogus yra autonomiškas įstatymų kūrėjas ne tik viešojoje politinėje, bet ir materialiojoje sferoje. Šiuo atveju formalusis kiekybinis diskursas įgyja aiškų materialų pavidalą, ir pastarasis yra pirmojo atspindys. Mokslas tampa taikomuoju ir teigia vienos rūšies santykį tarp formalaus diskurso ir materialaus pasaulio. 

Svarbu pažymėti, jog modernūs mąstytojai žvelgia į postuluotąją materialią realybę ne kaip į savaime neišvengiamą, bet kaip į atsitiktinę. Jos neišvengiamybė kyla iš kitur, visų pirma – iš formalių sistemų, taip pat ir teorinių sričių kaip tikėtinai, bet ne garantuotai koreliuojančių su materialiąja realybe, antra, iš besąlyginės kūrybos veiksmo, kur formalios teorinės diskursų struktūros ir jų taisyklės tapo pagrindu kurti vadinamąjį materialųjį pasaulį[5]. Tai – mistinė gudrybė, panaudota siekiant pateisinti ryšį tarp formalumo bei materijos ir pavadinta Nietzsche’s „valia galiai“. Pasaulis buvo sukurtas remiantis formaliomis taisyklėmis, tad ir mūsų formalusis diskursas turi derintis prie materialiojo pasaulio. Analogiška mistinė gudrybė jau buvo pasitelkta Descartes’o, norėjusio užtikrinti objektyvaus pasaulio neišvengiamumą. Nuolatinis tvirtinimas, jog mistinis, dieviškas materialios realybės būtinumo užtikrinimas yra patikimas, tiesiog parodo, kad be tokio užtikrinimo materialus pasaulis yra atsitiktinis. Taigi, rėmimasis aukščiausiuoju geometru yra ne siekis į savo pusę nukreipti bažnyčios atstovus, bet mitologinė jėga, pasitelkiama siekiant išvengti bedugnės tarp formalaus diskurso ir materialios realybės. Be mistinio užtikrinimo liekama tik su atsitiktiniu materialumu, o neišvengiamybė slypi formalaus diskurso konstrukcijoje ir jo praktiniame panaudojime performuojant materialųjį pasaulį. Būtent tai ir atskleidžia modernizmo istorija. Tad kur esama problemos, kai siekiama visiško žmogaus dialektinio išlaisvinimo? Anksčiau minėtas horizontalus formalaus diskurso skirstymas į mažesnius vienetus ir jo kaip nepriklausomos disciplinos įtvirtinimas sąlyginai išplečia galimybę formaliai skirstyti materialiai suvokiamą pasaulį. Tai reiškia išaugusį materialiosios srities (kartu su galimomis formaliomis jos artikuliacijomis) aktyviosios reprodukcijos skaldymą į vis siauresnes disciplinas. Toks procesas turi dvi pasekmes. Pirma, atsiranda visiškas konkretaus patyrimo ir jo reikšmingų ryšių pasaulyje ignoravimas – jie suvokiami kaip subjektyvūs ir atsitiktiniai. Antra, panaikinamos įvairios žmogaus sąsajos su pasauliu. Tai, kas lieka, yra formaliai sukurtos sistemos ir materiali realybė: ir viena, ir kita yra toli nuo gyvenimiškos patirties, o tai kaip tik ir įgalina jų koreliaciją. 

Trumpai aptarsime kitus svarbius momentus. Pirma, formalus sudėtingumas ir skirstymas išauga lygia greta su materialių faktų atsitiktinumu, o tai kreipia labiau projektuojamų materialios aplinkos pertvarkymų link. Kiekvienas patobulintas ir sukurtas materialus faktas, pavyzdžiui, skaitiklis, teikia galimybę tolesniems skaičiavimo tobulinimams, skirstymams ir materialiems pertvarkymams[6]. Antra, vidinis formalių sistemų performavimas ir jų pritaikymas medžiaginei aplinkai perdaryti teikia pagrindą įvairioms disciplinoms, kurių kiekviena pasižymi specifine formalia prieiga ir pajėgumu sukurti medžiaginius dalykus pagal specifinės disciplinos formalius apskaičiavimus. Trečia, šis procesas išlaiko savo pagrindinius formalaus ir materialaus tarpininkavimo principus per konstruktyvų aktyvumą bei progresuoja diferencijuoto visų – ir natūralių, ir kultūrinių – įvykių įtraukimo link. Tai veda prie formaliai, t. y. materialiai, suskirstyto pasaulio: pusiau nepriklausomos sritys reikalauja pusiau autonomiškų funkcijų ir darbo. Kasdienis kokybiškai patirtas gyvenimas, tiesiog įsivėlęs į pasaulį, tampa pavaldus būdui, kuriuo formalios sistematizacijos artikuliuoja žmogiškas medžiagas: žmogus yra ekonominė, biologinė, psichologinė, cheminė, subatominė ir genetinė būtybė, kurioje kiekvienas tyrimas teigia jo funkcijas esant aiškiai apibrėžtas ir nepriklausomas nuo kitų. 

Dabar jau galima įvardyti kai kurias aiškesnes medžiaginės ontologijos prielaidas. Pirma, formalių sistemų kūrimas ir plėtra yra pasirinkimo reikalas taip pat, kaip ir renkantis formalias kiekybines metodologijas vietoj kokybinių. Antra, materijos ir dalių realybės postulavimas yra ontologinis veiksmas ir laikytinas prielaida. Trečia, sąsaja tarp formalumo ir materijos nėra neišvengiama – ji yra nustatoma pasirenkant tai, ką subjektas nusprendžia daryti su homogenišku materialumu, ir šiuo sprendimu nutariama, kokia formali sistema turi būti naudojama norint apskaičiuoti galimus materialius procesus ir rezultatus. Ketvirta, žmogus kuria konkrečią materialią aplinką, kurios auganti fragmentacija seka augančias formalias artikuliacijas. 

Pasinaudodamas materijos atsitiktinumu ir neutralumu žmogus pritaiko formalų diskursą taip, kad remdamasis skaičiavimais ir keisdamas aplinką įgytų diskursyvią galią. Neutrali materija gali būti padalinta įvairiausiais būdais, priklausančiais nuo sukurtų formalių diskursų. Iš čia atsiranda skirtingos disciplinos, reikalaujančios ekspertų, profesionalų, tyrinėtojų, techninės įrangos ir net grupių specialistų. Kalbant apie materialios aplinkos pakeitimo galimybes, pažymėtina, jog vienos grupės veikla nebūtinai siejasi su kitos grupės darbu, vienos grupės rezultatai gali būti naudojami visiškai skirtingų grupių – nuo meno iki karybos. Tai reiškia, jog remiantis naujais projektais ir sumanymais gauti materialūs rezultatai gali būti laisvai pasirenkami ir pritaikomi įvairiose srityse. Sričių skirstymas decentralizuoja atsakingumą, taip pat padidina pasaulio atsitiktinumą bei arbitralumą, kuriuo galima veikti aplinką. Iš to galima daryti išvadą, jog kiekviena formali sistema ir kiekvienas materialus rezultatas, atsiradęs kaip pirmojo papildymas, tampa vis labiau arbitralus ir nepaliaudamas teikia formalias ir materialias kombinacijas. Kiekviena specialybė yra laisva nuo konkrečių šiuolaikinio pasaulio implikacijų, kiekviena savo sferoje turi specialistų, kurių nereikia sieti su jokia kita sfera: visi gali teigti, jog dar nėra atrasta specifinės disciplinos pagrindinė tikrovė, ir būtent todėl, jog pats įrodymas yra sukurtas ir gali būti pakeistas remiantis arbitraliu neišvengiamumo nenumatančiu modeliu. 

Į teiginį, jog vis naujų disciplinų ir jų medžiaginių rezultatų – naujų vaistų, komunikacijos srities tobulinimų, naujų susisiekimo priemonių – kūrimas gali būti paaiškintas remiantis žmogaus poreikiais, galima atsakyti, kad šiuos „poreikius“ ir sukuria pats kūrimo procesas. Tokia veikla tuo pačiu metu tampa ir poreikiais, ir įgyvendinimu. Mes galime tai atlikti, nes to norime, ir mes to norime, nes galime tai atlikti. Galios struktūros, sukuriančios didėjančią materialios aplinkos techninę kontrolę, didina atsitiktinumą ir arbitralumą. Tai reiškia, jog tiesos paieškoms nėra ribų, nes ieškojimas nustojo skirti žinias nuo objekto: episteminės struktūros formuluotė yra vienodos apimties procesas kaip ir pats atliktinas projektas. Neįmanoma rasti jokio šį procesą patikrinančio tarp-mokslinio, tarp-diskursyvaus kriterijaus ir nė viena sritis neturi jokios pakankamos priežasties, kad galėtų tai sustabdyti. Nėra ir negali būti jokių fizinių priežasčių liautis toliau darius fizinius eksperimentus ir tobulinimus, jokios biologinės priežasties gyvybinių sistemų keitimui naujomis konstrukcijomis ir kodais ir jokios ekonominės priežasties sustabdyti ekonominį augimą. Toks apribojimas prieštarautų pažangai, mokslinės veiklos ir tyrinėjimo laisvei ir jaunimo ruošai naujoms karjeroms.

Negalima nepastebėti pirmiau analizuotų struktūrų ir įvykių pasekmių. Čia pasirodo viena svarbi tiesiogiai priešinga dialektinio išsilaisvinimo siekiui dimensija. Formalių diskursų skilimas ir jų pritaikymas aplinkos pakeitimui sutampa su žmogaus veiklos siaurinimu – kiekvienas tampa ribotos srities specialistu ir turi sekti savo specialybės reikalavimus. Žmogui nelieka laiko platesniems interesams, nes, norėdamas pakilti į aukštesnį profesinį lygį, neatsilikti ir nepavirsti nereikšmingos istorijos dalimi, jis turi vis sparčiau bėgti. Užuot vystęs savo galimybes, išlaisvinančias nuo gamtinės priespaudos, jis turi apsiriboti labai siaura vaga ir ja aklai sekti. Nors, remiantis modernia dialektika, kiekvieno būklė atspindi žmonijos būklę ir tokiu būdu praplečiami vienas kito akiračiai, toks praplėtimas savo ruožtu sukuria naujas disciplinas, neprieinamas ir kartais net nesuprantamas kitiems. Todėl bendruomenė skaidoma į vis smulkesnes dalis – integracija kaip žmogaus pilnatvė dingsta. Pedagogikoje vyraujanti tendencija yra puikus aptariamo reiškinio pavyzdys: visur reikalaujama dauginti technines disciplinas naikinant integruojančias ir kritines, pavyzdžiui, filosofiją, tūkstantmečius grindusią Vakarų civilizaciją ir jos pranašumą prieš kitas civilizacijas (svarbu pabrėžti šio pranašumo reikšmę, nors šiandien tai laikoma politiškai nekorektišku žingsniu).

Reikia dar kartą pabrėžti, kad graikai sukūrė Vakarus kaip filosofiją, kaip visuotinę sąvoką, visuotinumą kaip mokslo sąlygą, kuri turi būti įgyvendinta per visuotinį išsilavinimą – paidea. Platonas sukūrė filosofinę mokyklą, kurios vienas pamatinių reikalavimų sutapo su fenomenologijoje taikomu principu – „įskliausti“ visus nepagrįstus teiginius, be to, kiekvienam mokyklos atstovui buvo būtina perprasti įvairias disciplinas, suprasti jų pagrindus ir suvokti savo išsilavinimo reikšmę kitiems bei kitų reikšmę jam pačiam. Platono filosofinės mokyklos esminis bruožas – visuotinumas; panašiai ir Aleksandras Didysis kitados pareiškė, jog visose jo užkariautose vietose bus įvestas graikiškas lavinimas ir pedagogika. Suvokdami savo prigimtinį polinkį klysti, graikai nutarė, kad jiems nedera kliautis žmonėmis, kurie save paskelbė žyniais, ir kad jiems yra reikalingas išsilavinimas. Net ir Periklis tvirtino, kad Atėnai yra tarsi visuotinė mokykla ir šviesos valstybė, o neišsilavinę žmonės negali būti laisvi. Jei moderni dialektika siekia išlaisvinimo, tai jos pagrindas turi būti ne siaurų disciplinų vystymas, bet universalus lavinimas. Pamatinę įtampą Vakarų istorijoje sudarė nuolatinis buvimas tarp filosofijos ir mėginimų ją uždrausti vadovaujantis iš mitinių pasakojimų perimtomis neklystančiomis dogmomis.

Daug intelektualų, išpažinusių filosofiniais argumentais pagrįstus Apšvietos principus, smerkė tokias ideologijas kaip fašizmas ir komunizmas teigdami, kad jos netinkamos Vakarams ir iš klasikinės graikų kultūros kilusiai Europos dvasiai, besitęsiančiai per Apšvietą ir dabar paplitusiai įvairiuose žemynuose. Į nacizmą ir komunizmą žvelgiama kaip į Vakarų civilizaciją grasinantį sužlugdyti iš kažkur pasirodžiusį užkratą ar ligą. Jau nuo pat Vakarų kultūros gimimo pasaulis suprantamas racionaliai, net moksliškai, ir todėl racionalumas čia laikomas žmogaus kultūrinio ir istorinio gyvenimo pagrindu. Toks supratimas nėra apribotas Vakarų kaip geografinės vietos ar Vakarų ekonominio ir kultūrinio gyvenimo. Europa davė pradžią universaliam ir racionaliam mokslui – filosofijai, kuri neatskiriama nuo vakarietiško gyvenimo projekto. Kitaip tariant, Vakarai yra vieta, kurioje pasirodo pačios žmonijos visuotiniai reikalavimai. Vakarų samprata šiuo atveju remiasi filosofijos puoselėjimu ir tokiomis esminėmis filosofijos sąvokomis kaip visuotinumas, racionalumas, tiesioginė ir užtikrinta patirtis, atsakomybė ir pasaulis. Aišku, šios sąvokos, iš pradžių kėlusios iššūkį kitoms civilizacijoms, kurių nariai taip pat norėjo būti vakarietiški, jau yra tapusios pasaulinėmisTaigi Vakarai yra nebe geografinė vieta, bet visuotinė filosofinė idėja. Čia iškyla vienas klausimas: kokios yra filosofinės sąlygos, būtinos siekiant išpildyti dialektinio išlaisvinimo pažadą? Ar reikėtų tęsti techninio pobūdžio konkurenciją su kitais globalizacijos erdvėje ir klestėti ekonomiškai šiam klestėjimui pajungus visas pedagogines pastangas? Bet tokiu atveju Vakarai išnyktų tarp globaliai susikryžiavusių interesų: juk Kinija, Indija ar Šiaurės ir Pietų Amerika, nepaisant jų skirtumų, konkuruoja tame pačiame lygmenyje. Technomoksluose dingsta visuotinė Vakarų laisvinimo, autonomijos ir atsakomybės pedagogika. 

Būtų galima klausti, ar Vakarai nėra kažkas daugiau ir kito, nei galima išreikšti vartojant įprastas sąvokas ar idėjas (patys žodžiai „sąvoka“ ir „idėja“ yra vakarietiški). Šiuo atveju Vakarų neįmanoma suprastinti į lengvai surastas kategorijas ir ribas, nes Vakarai yra kažkas itin keisto ir nepažįstamo, neapribojamo vienalype reikšme. Yra sakoma, kad Vakarai turi savo istoriją, bet kartu šiai istorijai būdingas užmojis sukurti Vakarų sąvoką. Nesant aiškių matų, ypač tada, kai bet koks pasiūlytas matas yra užklausiamas, analizuojamas ir paliekamas atviras, visi panašūs užmojai prilygsta mėginimams tuščią Vakarų nuorodą pripildyti kokio nors turinio. Jau aptarta autonomija yra pagrindas dialektiniam laisvinimui ir ji yra pasiekiama tik per visuotinį lavinimą. Žinoma, būtų galima prieštarauti: atrodo, kad visokie užmojai yra beprasmiai ir neteikiantys jokio rezultato. Tačiau į šį prieštaravimą būtų galima atsakyti šitaip: Vakarų savitumas yra tokia tapatybės forma, kuri reikalauja kritiškai ją permąstyti, perkurti, perdirbti ir tai daryti nuolat ir vis iš naujo. 

Nėra abejonės, kad daugelio kitų civilizacijų mąstytojai, žyniai, šamanai ir šventikai teisėtai apkaltino visus Vakarus už žiaurų imperializmą, kolonializmą, išnaudojimą, aroganciją, vergiją ir įvairias kitas nuodėmes. Kita vertus, reikia pabrėžti, jog tik Vakaruose tokie netikę veiksmai buvo kritiškai įvertinti ir visuotinai pasmerkti ir tik Vakarams būdinga tokia gili refleksija. Niekas šiandien neneigia, kad vakariečiai užsiėmė afrikiečių prekyba, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog tie patys europiečiai visuotinai pasmerkė vergiją, bei į tai, kad niekas nekalba apie afrikiečius ir arabus, lygiai taip pat pardavinėjusius afrikiečių kilmės žmones. Kartais darosi nejauku dėl Vakarams būdingos dažnai į nusižeminimą peraugančios savikritikos. Keliaujant po įvairias šalis ir žemynus, kenčiančius nuo vietinės valdžios politikos ar nuo gentinių nesutarimų, dažnai galima išgirsti bendro pobūdžio klausimą: „Kodėl niekas nežino apie mūsų situaciją ir nekreipia į mus dėmesio?“ Niekur nereikalaujama, kad Kinija, Indija, Japonija ar net Rusija atkreiptų į juos dėmesį – tai taikoma vien tik Vakarams, ir į niekur kitur tie nuskriaustieji taip nesiveržia kaip į Vakarų kraštus. Nepaisant panašių kaltinimų Vakarams, patys kaltintojai reikalauja pripažinimo iš vakariečių ir net teisės gyventi vakarietiškose šalyse. Taigi, viena vertus, Vakarai yra pasmerkti ir apkaltinti reikalaujant visų Vakarų vardu išsakyto prisipažinimo už visas nuodėmes ir, kita vertus, norima, kad Vakarai, ir tik jie, pripažintų kitų teises, apgintų jų gyvybes, interesus, kultūrą, kultus ir įvairias mažumas. Taigi, Vakarai, nors ir atrodo turintys tapatybę, vis pasirodo esantys šis tas daugiau, negu juose randa jie patys ir kiti. Net ir pačios tapatybės paieškos yra vakarietiškos.

Šioje vietoje reikia grįžti prie svarstymo apie moderniąją pedagogiką ir jos suskaidymą į technines disciplinas, turinčias užduotį ne suvokti pasaulį, bet jį keisti. Galima numanyti, kas yra „diskursyvi galia“. Modernizmo jėga yra jos diskursų, sukurtų materialioje aplinkoje, realizacija. Būtent ši realizacija sukuria modernaus žmogaus konkrečią materialią aplinką. Pastaroji susiduria su pasauliu, kuris yra formalios kiekybinės metodologijos įkūnijimas, ir su arbitralumu, pagrindžiančiu jo pritaikomumą. Kiekvienas specializuotas diskursas yra lygus jėgai, reikalingai įgyvendinti tam, kas yra teigiama. Tai reiškia, jog pedagogika yra techninė treniruotė ir reikalauja plačių techninių žinių, prieinamų arba vyriausybėms, arba pakankamai ekonominės galios turinčioms organizacijoms. Todėl įrodymas ir tiesa yra gerovė kylanti iš tinkamo formalaus diskurso ir sukurto materialaus rezultato. Norėdami išlaikyti specifinę bendruomenės sistemą, už gerovę ir vyriausybes atsakingi asmenys turi būti pajėgūs valdyti galią ir įrodyti savo tiesas bei teisingumą. Taigi, sistema tampa įteisinanti pati save, ji nuolat stengiasi didinti savo našumą ir pajėgumą sukurti savo pačios patvirtinimą. Jos tiesos turės sutapti su jos verte, nauda ir teisingumu. 

Kas kažkada buvo laikoma įstatymais, kilusiais iš autonomiškų individų konsensuso, dabar tapo veiksmais techninėse sistemose. Tai yra ypatingos rūšies veikla: jei realybė yra tai, kas pateikia įrodymo patvirtinimą bei koreliatyviai pateikia normatyvinius, viešuosius ir asmeninius rezultatus apimančią nuorodą, diskurso taisyklių valdymas lygus sukurtosios aplinkos valdymui. Modernizmas pajėgia sukurti tokį valdymą. Taigi, ekonomika, technologija, politika visapusiškai pastiprina viena kitą ir sukuria greitai besiplėtojančią sistemą. Jeigu diskursyvi jėga yra atlikimas, efektyvumas, našumas, gerovė ir tinkamas savo pačių pasiūlytų nuorodų patvirtinimas, tai mokslas yra patvirtinamas remiantis jo materialiu efektyvumu, o pastarasis ir įtvirtina mokslą. Vyriausybės ir ekonominiai konsorciumai tampa nekantrūs mokslinių avantiūrų subsiduotojai, čia suveši ir radikaliai pliuralistinis modernus materializmas bei kiekybinė metodologija, sukurdami formalius diskursus savo pačių sukurtai aplinkai studijuoti ir pakeisti. Kaip minėta, diskursų galia kurti aplinką tęsiasi ir kuriant naujus diskursus.

Laikas ir dialektika

Diskusijose apie dialektinį materializmą susidūrėme su paradoksu: dabartinė situacija negali žmogui garantuoti jokios esmiškai kokybiškos ateities. Tiksliau tarus, esant daugybei disciplinų, fragmentuojančių žmogų į skirtingus aiškinimus ir veiklos funkcijas, neįmanoma pasikliauti tokiu visuotiniu tikslu kaip siekiu sukurti utopinę bendruomenę. Dialektinis procesas yra istoriškai laikinas, todėl žmogaus veikla utopinėje bendruomenėje taip pat yra laikina. Šis laikinumas iš principo neleidžia sukurti jokios patikimos pasaulio ir žmogaus santykio sistemos. Jei sistemos ir esama, tai, dialektiškai kalbant, ji tegali būti praeityje, nes tik praeitis yra nekintama. Taigi, jei būtų mėginama sukurti tokią dialektinę sistemą kaip dialektinis materializmas, jos reikšmė tiktų tik praeičiai, nes tokios sistemos teiginiai apie dabartinio pasaulio sandarą tebūtų teiginiai apie tai, koks pasaulis buvo – kaip jis buvo padarytas. Net ir kalbėjimas apie dabartines žmogaus esmės ribas reiškia kalbėjimą apie sustingusį kūrinį. Problema čia yra ta, jog dialektika nepripažįsta jokios istoriškai nekintančios esmės, o tai reiškia, kad pati dialektika negali būti nekintanti sistema, nes tokiu atveju ji prieštarautų pati sau kaip dialektikos dėsniui, kuris teigia, kad esmė visada kinta. Šios problemos neišvengsime netgi teigdami, kad žmogaus esmė yra nekintanti. Dialektiškai mąstant žmogaus esmė sistemiškai gali būti suvokta tik tokia, kokia ji buvo praeityje. Kadangi žmogus yra save ir savo aplinkos sąlygas kuriantis procesas, sistemiškai apibrėžti jo esmę galime tik tuo, kas yra pastovu ir nekintama, tačiau procese šitai aptinkama tik kaip kažkas „praeitiška“. Taigi, sisteminio mąstymo problema moderniojoje dialektikoje nėra išspręsta. Jei neturime galimybės išspręsti sistemiškumo problemos, susiduriame su keletu kitų pasekmių:

1. Kadangi mums yra žinoma tik jau nebekintanti praeitis, dabartyje esančios sąlygos negali pateikti sistemingos prieigos prie ateities: žmogaus autonomijos kaip laisvos veiklos vystymas yra tik galimybės projektas, negalintis būti pagrįstas dabarties sąlygomis. Tai ypač matyti pasirodžius vis siauresniems formaliems diskursams, kuriems žmogus yra pajungtas kaip „disciplinos žinovas“, o jo laisva veikla jam turi atrodyti kaip viena iš daugelio ateities galimybių, kai nebereikės dirbti, išėjus į pensiją ar sukaupus lėšų ir paėmus ilgas atostogas. (Apie tai netrukus kalbėsime plačiau.)

2. Kadangi pastovi sistema yra suvokiama kaip tai, kas jau buvo, kalbėjimas apie ją kokiame nors istorinės raidos etape prilygsta manymui, kad teiginiai apie naują ateities žmogaus esmę išties kalba apie praeities suvokimą, kuriame buvo suformuotos „esmės“, bet ir jos pasirodė esančios laikinos. Jei žmogus priklauso savo istoriniam laikui, kuris, būdamas proceso dalis, dar neturi sisteminės struktūros ir negali atskleisti specifinės dabarties esmės, tai kalba apie naują ateities esmę yra skolinimasis to, kas jau yra sustingę praeityje. Negalima kaip argumento pasitelkti teiginio, kad dabartinės kiekybinės tendencijos parodo, kokia nauja kokybė ar esmė susiformuos ateityje – juk modernioji dialektika suponuoja, jog nauja kokybė negali būti redukuota į kiekybę, iš kurios toji kokybė yra išsivysčiusi. Taigi, net ir žinant dabartines kiekybines tendencijas, neįmanoma numatyti būsimos naujos kokybės struktūros, nes laukimas utopijos, kuri turėtų visiškai pakeisti žmogų, tėra viena iš daugelio žmogaus galimybių – ir taip pat laikinių. 

3. Esant prielaidai, kad technomokslai ir juos grindžiantys formalūs diskursai yra kiekybiniai, kalba apie kokybes praranda savo reikšmę ir būtinumą. Žmogaus kokybinis įnašas yra lygus jo kiekybiniam įnašui. Žmogus tampa apribotas, nes jo veikla yra kiekybiškai apskaičiuota funkcija. Tik atkreipus dėmesį į valstybinio lygmens reakcijas dėl padėties švietimo srityje, atsiveria globalus valstybių iššūkis: tokios ir tokios valstybės mokyklose tiek ir tiek procentų išlaikė matematikos, kalbų ir kitų mokslų (t. y. disciplinų, reikalingų „pažangai“) egzaminus, tačiau nesididžiuojama jokiais kokybinių disciplinų – filosofijos, demokratijos, istorijos, kultūros, meno pasiekimais. Net svarstoma, ar demokratija kaip „apšvietos projektas“ jau atgyveno ir ar nereikėtų kliautis kitu modeliu, pavyzdžiui, diktatūrinės Kinijos, kur šiuo metu vengiama vakarietiškų mokymo principų ir skatinami technomokslai, žadantys piliečių gerovę pakelti į aukštesnį lygį. Panaši situacija būdinga ir Artimųjų Rytų pedagogikai: baidomasi „vakarietiško auklėjimo“, nors be jokios baimės skatinami technomokslai. Dar kartą pabrėžtina: jei Vakarai pasiduos tokiai krypčiai ir atmes praktiškai neefektyvias ar apskritai nepritaikomas disciplinas, tada Vakarai taps juose sukurtos globalizacijos dalimi ir nustos skirtis nuo kitų technomokslais konkuruojančių regionų. Šios analizės tikslas – ne moralizuoti, bet atverti moderniosios istorinės dialektikos problematiką. Akivaizdu, kad dabar nesiranda tokia kokybė, kuri galėtų turėti sisteminę reikšmę ateičiai, todėl ateities numatymas galimas pasikliaujant ne dabartinėmis kokybėmis, o nebent tik kiekybiniais pažadais. 

Dabarties situacijos tyrimas atskleidžia pozityvią būklę. Istorinis pozityvizmas negali pasiūlyti kokių nors tokios būklės keitimo būdų ar kritinių vertinimų. Net grynai mokslinis dialektinis materializmas negali rasti bendruomenėje jokių trūkumų – jokios negatyvios tendencijos, kuri peržengtų visos bendruomenės ribas. Neigimas reikalauja į dialektinę struktūrą įterpti tai, ko dar nėra. Pavyzdžiui, teiginys, kad dabartinės sąlygos yra žmogui nepakankamos ir kad kuri nors viena tendencija, neigdama šias sąlygas, įveiks tokį nepakankamumą, reiškia štai ką: (a) ne pozityvios sąlygos ir pozityvus šių sąlygų neigimas kuria nors kita nauja tendencija, bet būtent sąlygų trūkumas nulemia pokytį; (b) šio stygiaus įveika yra grindžiama ne dabartinėmis sąlygomis, nes jos šio stygiaus negali įveikti, bet ateities galimybėmis; (c) sprendimas keisti dabartines sąlygas remiasi galimybėmis, kurios dar nėra įgyvendintos. Taigi, kokybinės ir kiekybinės dabarties sąlygos negali numatyti ateities. Trūkumo problema, kai trūkumas yra ne viena iš dabartinių pozityvių tendencijų, bet sudaro pačios tendencijos trūkumą, sprendžiama remiantis ateities galimybėmis šį trūkumą įveikti. Bet turint galvoje, kad dabartis negali numatyti ateities, galimybės šiam trūkumui įveikti negali apsiriboti tik viena utopine galimybe. Ateitis yra atvira, tad ir trūkumą galima įveikti daugybe būdų.

Pratęskime moderniosios dialektikos analizę ir pabandykime atverti kitą – nebūties – autonomijos klodą. Žmogus savo pirmaprade esme, kaip jau sakėme, yra atvirumas galimybėms, tad kurdamas egzistencines sąlygas jis išsiugdo tik tam tikras savybes. Kitaip tariant, žmogus apriboja save tik keletu galimybių iš daugelio ir todėl lieka atviras toms, kurios dar nėra įgyvendintos. Vadinasi, tai, kas sukuria galimybes neigti dabartines sąlygas, yra ne pozityvi tendencija, sudaranti priešpriešą egzistuojančioms sąlygoms, bet žmogaus galimybė, kuri dar nėra įgyvendinta ir todėl dar nėra dabartinė tikrovė – ji galės būti realizuota tik ateityje. Tad ir pažanga grindžiama ne dabartinėmis kiekybinėmis arba kokybinėmis sąlygomis, kurios apibrėžia žmogaus esmę ir egzistencines sąlygas, bet, priešingai, remiasi sąlygų stygiaus suvokimu ir galėjimu jį įveikti tomis galimybėmis, kurios yra dar nepasiektoje ateityje. Taigi, žmogus save apibrėžia remdamasis tuo, kas jis dar nėra, o savo egzistencines sąlygas – remdamasis tokiomis, kokių dar nėra. Kadangi žmogus yra atvira visų galimybių galimybė, o tų galimybių istorinėje raidoje jis gali įgyvendinti tik labai mažai, dabartinei žmogaus būsenai būdinga daugybė dar neišvystytų galimybių ir neįveiktų trūkumų. Dabartinėje situacijoje negalima nustatyti, pagal kokią sistemą ir kokie trūkumai turi būti įveikti ateities galimybėmis, nes dabartis nenumato jokios vienakryptės ateities ir ateities galimybių daugis nenumato jokio vienintelio galimybių pasirinkimo šiems trūkumams įveikti.

Šiuolaikinė dialektika, vadovaudamasi tik aptarta kritika, jau suponuoja, jog žmogus nėra apibrėžiamas remiantis vien dabarties sąlygomis ir specifinėmis jo savybėmis – veikiau jis apibrėžiamas per tai, kas jis dar nėra. Taigi, žmogaus esmė yra tokia, kurios neatspindi nei dabartinis žmogus, nei dabartinės jo sąlygos. Kalbinėmis struktūromis išreikšti šią padėtį galima taip: kiekvienas kalbinis sprendinys ir teiginys turi negatyvų momentą, kuris tam tikromis sąlygomis atskleidžia trūkumą ir atveria galimybes tam trūkumui pašalinti. Kai žmogus teigia, kas jis yra, šitai jis tvirtina remdamasis tuo, kuo buvo, o tai gali būti suvokta tik per tai, kas jis dar nėra. Šiuolaikinė dialektika teigia, kad dialektinio proceso negali sudaryti specifinės sąlygos ir pozityvi tendencija, siekianti tas sąlygas panaikinti, nes tos sąlygos gali būti apibrėžtos tik per tai, ko joms stinga – tai trūkumas tokių ateities galimybių, kurių nėra nei esant dabartinėms sąlygoms, nei tai tendencijai, kuri siekia tas sąlygas panaikinti. Teigdama vienakryptę istorijos raidą, modernioji dialektika siekė utopijos, kurios sąlygomis žmogus galėtų visapusiškai save ištobulinti ir taip įveikti susvetimėjimą. Tačiau ir šiuo atveju, be anksčiau aptartų problemų, susiduriame su dar didesniais keblumais: 

1. Kaip numato modernioji dialektika, žmogus, kurdamas savo gyvenimo sąlygas, formuoja ir specifines kokybes remdamasis tuo, kad jis yra atviras galimybėms, o tiksliau, visų galimybių galimybė. Tai reiškia, kad visiškas žmogaus gyvenimo esmės įgyvendinimas reikalauja tokių sąlygų, kuriomis išsiskleistų visos jo galimybės. Tik taip jis taptų konkretus, atsivertų visomis kokybėmis ir visais įmanomais sąryšiais, nebebūdamas daugybe trūkumų turinčia vien abstrakčia galimybe. Būtent šioje istorinės raidos stadijoje žmogus suvoktų, kas jis yra konkrečiame gyvenime, ir įveiktų savo susvetimėjimą. Tačiau žmogus yra laikina būtybė, jo gyvenimas yra trumpas, ir nesvarbu, kokias sąlygas turėtų – jis niekada negalės konkrečiai įgyvendinti visų savo galimybių, vadinasi, ir įveikti susvetimėjimo. Kalbant dar tiksliau, jis savęs niekada nepažins ir mirs likdamas sau svetimas.

2. Vienas dialektinio dėsnio teiginys išlieka: žmogaus gyvenimo sąlygos ir jo esmė yra apibrėžiami jo galimybių ir dar neištaisytų trūkumų horizonte. Vadinasi, pagrindinė žmogaus esmė yra daugybė neįgyvendintų galimybių, iš kurių jis turi rinktis siekdamas įveikti dabartinius trūkumus. Kadangi dabartinės kokybinės ir kiekybinės sąlygos neleidžia realizuoti visų galimybių (nes jos reiškiasi ne tuo, kas jos yra, bet būtent tuo, ko jose nėra), žmogus gali pats apibrėžti savo esmę laisvai rinkdamasis iš ateities galimybių pagal tai, kuo jis dar nėra. Tačiau ši laisvė turi savo ribas – tai žmogaus laikinumas. Pasirinkimas turi būti atsakingas ir apgalvotas, nes vienas pasirinkimas tuo pat metu yra kitų galimybių atmetimas, o kadangi tam reikia laiko, žmogus tegali įgyvendinti vos keletą galimybių, kurios ir apibrėš jo gyvenimo esmę.

3. Turėdamas tik laikiną gyvenimą, žmogus negali įgyvendinti kokios nors jam nepasiekiamos ateities utopijos galimybių. Matėme, jog utopija iš principo negalima, todėl absurdiška iš žmogaus reikalauti visiško atsidavimo jai. Kurių nors galimybių pasirinkimas siekiant įveikti trūkumus skatina žmogaus gyvenimo pažangą, ir kiekvienas – nelygu jo situacija – gali laisvai rinktis, kuriuos trūkumus kuriomis galimybėmis įveikti. Vienakryptis, linijinis vystymasis yra ne tik atmetamas, bet, dialektiškai kalbant, net neįmanomas. Šiuolaikinė dialektika atskleidžia istorijos negalią žengti vienos utopinės raidos link ir atveria daugybės progresinių linijų vystymosi galimybę. 

4. Kadangi žmogus pats kuria savo gyvenimo sąlygas ir apibrėžia savo laikiną esmę, o tos sąlygos yra apibrėžiamos per tai, ko jose dar nėra (nes jų apibrėžimas remiantis tuo, kokios jos yra, nurodo tik praeitį), jos atsiskleidžia tokiomis savybėmis, kurios priklauso tik laikiniam galimybių horizontui. Pasikeitus laikinio horizonto galimybėms, pasikeičia ir toms sąlygoms būdingi trūkumai bei pačių sąlygų apibrėžimai. Vadinasi, viena karta negali (galima sakyti, net neturi teisės) kurti sąlygų kitos kartos vystymuisi – juk dialektiškai kalbant žmogus yra visų galimybių galimybė, jis pats kuriasi sąlygas ir apibrėžia specifinę esmę savo laikinių galimybių horizonte. Pats žmogus nusprendžia, kokie trūkumai yra laikomi trūkumais.

Modernioji dialektika daro globalinę įtaką ir jos poveikis ryškus tiek ekonominėse, tiek sociologinėse, tiek antropologinėse teorijose bei įvairiausių egzistencinių veiksnių turinyje. O viena šios dialektikos formų – marksizmas-leninizmas – apskritai virsta tiesiog nepagrįsta dogmatika. Tai, ką Friedrichas Nietzsche kartą pasakė turėdamas omenyje teologiją, galima pritaikyti ir dialektiniam materializmui: tai tik dogma, užtikrinanti vienos žmonių grupės interesų dominavimą. Visose šalyse, kur tik pasirodė tokia ribota dialektika, iškilo ir vienos grupės diktatūra, žlugdanti žmogaus išsilaisvinimą. Teiginys, jog dialektikos dėsnis gali būti nekintantis, prieštarauja pačiai dialektikai. 

Siekiai ir ribos

Minėta įtampa tarp egzistencinio ribotumo ir jo paneigimo išlaisvinimo dialektikoje sukuria dilemą, įtraukiančią ne tik individą, bet ir bendruomenę (net ir skirtingas civilizacijas). Pasikliaujant individo autonomija ir visuotiniu visų galimybių įgyvendinimu, išlaisvinimo dialektika tampa nepasiekiamu ir bekrypčiu tikslu. Istorija kaip išsilaisvinimo eiga praranda kryptį net ir civilizacijų lygmeniu, nes nė viena neįstengs pasiekti savo pačios principų – ypač suvokiant, kad miršta ne tik žmogus, bet ir civilizacijos. Kaip minėta, norint pasirinkti vieną dar neįgyvendintą – taigi dar egzistenciškai tuščią – galimybę, reikia atsisakyti kitų, nors ir su išlyga, kad vieną iš pastarųjų galbūt bus galima pasirinkti vėliau (tačiau tokiu atveju pirmas pasirinkimas dažniausiai nebūna iki galo įgyvendintas; be to, darant naują pasirinkimą reikės atsisakyti visų kitų galimų). Argumentas, kad likusios galimybės bus įgyvendintos vėliau, nebegalioja, nes jos bus „per vėlai“, mirtingajam jau nesant: galbūt koks nors senelis vis dar svajoja apie galimybę iškovoti olimpinį aukso medalį 100 metrų bėgimo rungtyje, bet gerai žino, kad tokiems laimėjimams skirtas laikas jau praėjo. Jo svajonė laimėti rungtynes „kitame pasaulyje“ taip pat nebegalioja: transcendencija dingo, ir nepaisant to, kad žyniai ir šamanai vis dar prekiauja amžinybės pažadais, niekas jais nebetiki. Tokio netikėjimo išraiškos pasirodo siaubinguose teiginiuose „Dievas mirė“ ir taip pat publikos reikalavimuose ir noruose gyventi toliau. „Tikintieji“ išreiškia tokius norus su džiaugsmu: po uragano, kuris nušlavė vandenyno pakrantes su beveik visais atostogautojais, išlikę gyvi visuomet džiūgauja: „Ačiū Dievui, kuris mane išgelbėjo“. Tačiau koks tai išgelbėjimas? Gyventi šiame pasaulyje – ir kuo ilgiau. Juk technomokslai įrodinėja, kad modernios sąlygos, sukurtos chemijos, biologijos, genetikos ir dietologijos, pratęsė vidutinę gyvenimo trukmę dvigubai – per šimtą metų. Šiame klode net pažanga yra pamatuojama parodant, kurioje valstybėje žmonės gyvena ilgiau. 

     Dialektinis laisvinimas pasiekia tik amžinai nepasiekiamą tuštumą, o technomokslai pasiūlo alternatyvą: norint gyventi ilgiau (t. y. siekti „laikinos amžinybės“), būtina pasikliauti vis kylančiomis naujomis disciplinomis, tapti specialistu ir įvykdyti sąlygas, būtinas ilgesniam gyvenimui. Juk mokslinė žurnalistika perėmė Hermio įvaizdį – jis išverčia mokslinę ir kiekybinę dievų kalbą į mums suprantamą kokybinį subjektyvų diskursą, žadantį išspręsti senėjimo ir mirtingumo „problemą“. Kalbama, kad šiandien gimęs kūdikis gyvens 142 metus, o jo vaikai nebebus ribojami laiko. Visi pažadai pagrįsti moderniąja ontologija: visos būtybės yra sudarytos iš medžiaginių homogeniškų dalelių, kurios neturi kokybinių skirtumų. Taigi, bet kas – medis, akmuo, gyvūnas – susideda iš tokių pat dalelių ir todėl tame lygmenyje jos arba jų sumos gali viena kitą pakeisti. Žmogaus širdis yra pompa, ir jeigu ji suglemba, gali būti pakeista geresne, tobulesne ir ilgiau veikiančia plastikine pompa. Jei kelio sąnarys sudilo, galima įdėti naujas dalis ir tapti baleto žvaigžde, o užsikimšus kokiam organui patobulintas aparatas atspausdins jo trimatę kopiją. Jei ne šiandien, tai rytoj ir tikrai poryt pažanga garantuos ilgesnį ir gal net amžiną gyvenimą. Heideggeris teigė, kad žmogaus būtis susitinka su nebūtimi, nes žmogus stovi visus gyvenimo klodus nulemiančios neišvengiamos galimybės – Niekio – akivaizdoje. Tačiau siaubą keliančią Heideggerio Niekio galimybę paslepia technologija, kuri visuomenei žada peržengti tą Niekio galimybę – gyvenant toliau. Galbūt atrodysime kaip visai naujų dalių agregatas ir kasdien reikės eiti pas odos specialistą, mokantį „atjauninti“ mūsų išvaizdą, bet argi tai kliūtis? Juk istorinis laikas prarado kryptingumą, tad jį galima atsukti atgal, po sesijos su atjauninimo ekspertu išeinant dešimčia metų jaunesniems. Nors šiandien visa tai yra keblu, ateityje manipuliuojant genetikos kodais ir įterpiant reikiamas chemines daleles bus garantuota amžina jaunystė. Moderni ontologija, kiekybinė metafizika ir jomis remiantis kuriama pažanga panaikins ligas, skausmą, baimę, mirtį ir pragaro kančias. Tik neleiskime įsikišti Sokratui su nejaukiais klausimais, galinčiais sugadinti kuriamą nuotaiką, – jo klausimams skirsime laiko vėliau.

Pranešus tokias džiugias žinias, žadančias laikiną amžinybę, kyla klausimas, kokia yra žmogaus dalia jo paties sukurtame ir valdomame pasaulyje. Pirma, reikia atsisakyti dialektinio išsilaisvinimo ir visiško autonomijos įgyvendinimo pažado – tai iš esmės nepasiekiama ir net neturinti krypties užduotis. Antra, reikia prisiimti susiaurintą, technišką gyvenimo būdą ir jo kiekybinę metafiziką: daugiau formalių diskursų, daugiau medžiaginių sąlygų, daugiau aplinkos ir žmogaus kontrolės. Modernybę grindžiantis autonomiškas subjektas surakinamas savo paties kūrinių vienu pažadu – tai kiekybiškai pratęstas gyvenimas, kuriame jis taip pat pasidaro funkcionuojanti dalis, pakeičiama kitomis dalimis. Kas lieka tikslo vietoje pradingus istorijos su autonomišku subjektu tikslui? Atsakymą gauname iš to paties principo: toks tikslas – tai bandymas gausiomis priemonėmis, kurias leidžia įsigyti siaura ir apibrėžta karjera, pratęsti gyvenimą tik tam, kad būtų patiriama vienintelė likusi subjektyvi kokybinė patirtis – paviršutiniškas malonumas, atrandamas įvairiausiose planetos vietose. Ir postmodernizmo filosofija, ir anglosaksų etika paremta principu, jog visa veikla pajungta malonumo siekiui. Anglosaksų moralistai net vartoja teologinį žodyną įvardyti tokiems seniau paprastiems, natūraliai priimtiems reiškiniams kaip mirtis ar blogis. Taip pat bet koks laisvės apribojimas, pavyzdžiui, uždarymas į kalėjimą baudžiant už nusižengimą įstatymams, čia traktuojamas kaip bausmė, nes taip apribojamas malonumo kiekis – kaip ir mirtis, kuri irgi paneigia visus malonumus. Juk visi postmodernizmo rašytojų vartojami žodžiai yra sąvokų „geismas“, „troškimas“ ir „odą kutenantys pasitenkinimai“ sinonimai. Neofroidistai, susipynę su neomarksistais, mėgina visą žmogaus veiklą paaiškinti paviršutiniais, psichologizuotais arba net grynai fiziologiniais terminais: jei malonu ir neskauda, tai yra gėris, jei skauda – tai yra blogis. Net ir semiotikai staiga įžvelgė visur plūduriuojančius falinius signifikatus. Akivaizdu, kad šiame klode išsilaisvinimas siekia ne autonomijos, o kultūrinių varžtų pašalinimo nuo visų geidulių ir troškimų. 

Globali technologija ne tik beveik visiems prieinama, ji skatina malonų gyvenimą. Būtent technologija padarė lengvai prieinamas malonias turistines iškylas į tokias egzotiškas vietoves kaip Balis, kur „saulės vaikai“ turistų malonumui šoka saulės šokius ant elektra apšviestos scenos. Maža to, planetoje daugėja vietų, kur turistai traukia norėdami palepinti kurią nors kūno paviršiaus dalelę – ar tai bus Tokijas, kur restorane ryjant dar gyvą žuvelę, slysdama į pilvą, ji judriai pakutena gomurį ir gerklę, ar Miunchenas, kur Viduramžių stiliaus restorane iš didelių kibirų rankomis imama riebi mėsa ir kemšama į iki kaklo taukuotą burną užliejant alumi iš ąsočio, ar koks nors Pietų Amerikos pliažas, kur turistų akis vilioja lotynų amerikietės, ar Vilnius, kur vokiečiai ir skandinavai gardžiuojasi daugybe alaus rūšių. Įvairiuose leidiniuose aprašoma dabartinė Kinijos ir Indijos į vidurinę klasę kylanti naujoji karta. Ji leidžia laisvalaikį moderniuose baruose, kur skamba bet kokį pokalbį užgožiantys afroamerikietiški ritmai. Naujai kartai reikia malonumo, o ne filosofinio dialogo. Juk mokyklose tedėstomos techninės disciplinos, todėl toks dialogas tampa per sudėtingas.

Sokratas

Štai pasirodo Sokratas, pakutentas smalsumo ir norintis sužinoti, kaip jam reikėtų gyventi šiame laikinos amžinybės ir malonumo persisunkusiame pasaulyje. Jo klausimas skambėtų taip: jei žmogus yra sudėtinga dalių suma, tai kuri dalis gali atstovauti ar net pagrįsti žmogaus tapatybę? Juk remiantis Apšvietos principais atrodo, kad reikia kokią nors tapatybę turintį žmogų laikyti atsakingu. Sokratui atsakomybės klausimas yra vienas iš pamatinių filosofijos uždavinių, kurį sprendžiant susikerta visos ontologijos, metafizikos, epistemologijos ir etikos. Juk fenomenologinė filosofija reikalavo, kad mokslininkai prisiimtų atsakomybę už savo kūrinius – visatos, taip pat ir žmogaus suprastinimą į išimtinai medžiaginius, apskaičiuojamus įvykius. Mokslininkų replikos, esą jie – tik objektyvių mokslų funkcijos, tėra skambi retorika, pasitelkiama norint nusikratyti atsakomybės. 

Atsakymas į aptariamą klausimą pagimdė filosofiją ir atvėrė žmogaus esmę: neįmanoma filosofuoti ar įsitraukti į mokslinius eksperimentus nekreipiant dėmesio į atsakomybės klausimą. Ne paslaptis, kad Sokratas gyveno šio klausimo rėmuose ir, ieškodamas tiesos, visų atėniečių akivaizdoje išreiškė savo atsakomybę ir už ją prisiėmė mirties bausmę, nutaręs verčiau mirti, nei atsisakyti įsipareigojimo siekti tiesos ir teisingumo. Sokratas atvėrė žmogaus esmę, pagal kurią jis yra klystanti, laikina ir vis dėlto negalinti pasikliauti net ir dieviškomis nuorodomis ir teiginiais (tokiu atveju jis prarastų atsakomybę už savo sprendimus ir klaidas) būtybė. Įgyvendindamas savo atsakomybę, Sokratas ir iš kitų reikalavo atsakomybės, taip pat pateisinti savo veiksmus ir teiginius, o suklydus pripažinti klaidas. Koks siaubingas reikalavimas! Nenuostabu, jog net atėniečiai nutarė, kad norint išvengti tokio siaubo reikia šį žmogų pasmerkti myriop. Kaip jis drįsta klausinėti visus, juoktis iš visa žinančių išminčių ir savo intelektualumu siutinti publiką. Jei sutiktume, kad mokslininkas su savo siaura disciplina yra bendruomenės funkcija tai, anot Sokrato, jis nebūtų klystantis arba mažų mažiausiai negalėtų atpažinti savo klaidų. Tačiau teigdamas, kad kokia nors hipotezė negalioja, mokslininkas prisiima atsakomybę parodyti klaidingumą ir tiesą – jis peržengia savo funkcijos ribas ne tik atverdamas savo hipotezę, bet ir sokratiško dialogo reikalaujantį esmišką žmogaus polinkį klysti. Sokrato gyvenimas ir mirtis, atitinkantys žmogaus esmę, turėjo būti iš principo filosofiniai. Todėl jis vaikščiojo basas, neturėjo specialybės ir didelio uždarbio, tačiau tvirtai laikėsi žmogaus esmės, laisvės, bet sykiu ir prisėmė atsakomybę už savo ir kitų teiginius bei klaidas.

Tiesos ieškantis Sokratas taip pat susidurtų su malonumo pasauliu, ypač pasikliovus prielaida, kad malonumas, kuris kitų neišgyvenamas ir nepažįstamas, būdingas tik subjektui. Britai šią prielaidą išreiškė gan tiksliai: žmogus iš prigimties siekia malonumo ir vengia skausmo, todėl bendruomenės etiška pareiga – skatinti malonumą ir naikinti skausmą. Tai savotiška moralė: jei malonumo paieškos yra prigimtinės ir neišvengiamos, tai tokių paieškų išvis nereikia vadinti moralinėmis. Juk jei žmogui iš prigimties reikalingas vanduo, tai taisyklė „žmogus turi gerti vandenį“ negali tapti moraliniu reikalavimu, tarsi išreiškiančiu ką nors daugiau nei natūralų būtinumą. Jei priimtume tokio pobūdžio moralinius reikalavimus, atsirastų visa aibė jų variantų, grindžiamų įvairiais geiduliais ir laikomų aiškinamaisiais žmogaus gyvenimo principais. Svarbu tai, kad dabar žmogaus tapatybė yra suprastinta į kūno paviršiuje randamų geidulių patenkinimą. Kiekvienas geidulys turi kur nors globalioje erdvėje esantį tikslą, kurio siekia malonumo ieškantys turistai: ten buvę ir valgę, ten sėdėję ir gėrę, ten nusifotografavę kabantys ant uolos arba užklupti pūgos Himalajuose, ten apsikabinę galvų medžiotoją arba užsidėję Rangdos kaukę. Tai reiškia, kad kiekvienas ar kiekviena įsigyja daug įvairių, kasdien be jokios atsakomybės mainomų tapatumų, siūlančių kintančius, nereikalaujančius autonomiško, brandaus ir atsakingo subjekto paviršiaus malonumus. Subjektas, anot įvairių postmodernių mąstytojų, yra džiaugsmingai miręs ir palaidotas – juk tai jis terorizuodavo geidulius reikalaudamas atsakomybės. Visos techninės galimybės tampa kiekybine nekalto kūdikio, vis geidžiančio naujesnių saldumynų ir paviršiaus pakutenimų, ilgesnio ir malonesnio gyvenimo kūryba – tereikia nutildyti tuos, kurie reikalauja atsakomybės, draudžia džiaugsmą ir siekia užklausti mano teisę į visus malonumus. 

Kai kurie amerikiečiai hėgelininkai pareiškė, kad tokia būklė žymi istorijos pabaigą ir nėra jokio reikalo ieškoti ko nors daugiau – nebent tik aptvarkyti kai kuriuos netobulumus. Tačiau tai taip pat reiškia Vakarų filosofijos kaip meilės išminčiai pabaigą. Juk meilė sutapatinama su fiziologiniais geiduliais ir visų teise plūduriuoti libido persunktuose vaizduose, regimose reklamose, filmuose ir politiniuose šūkiuose. Atrodo, kad malonumų – narkotikų, pornografijos, „įdomių“ kelionių, pasitenkinimą žiaurumu skatinančiais filmais, „laisvos meilės“, skanių valgių – perpildytas gyvenimas nebereikalauja kito istorijos tikslo. Pastarasis jau reiškiasi kasdien. Todėl iškyla klausimas: ar esama ko nors daugiau, pražiūrėto ar net svarbiausio, be ko pavienio žmogaus ar visuotinė žmonijos istorija nebūtų įmanoma? Turime pareigą Sokrato vardu atsakyti į šį ir panašius klausimus.

[1] Volkmann Schluck K. Hans Einfuehrung in das philosophische Denken (Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1965)

[2] Luhmann Niklas, Trust and Power, Davis H. tr. (New York: Wiley, 1979).

[3] Kriele Martin Befreiung und polirische Aufklaerung, (Wien: Herder, 1986)

[4] Gloy Karen, Die Kantische Theorie der Naturwisenschaft, (Berlin:Walter de Gruyter, 1976).    

[5] Schabert Tilo,  Gewalt und Humaitaet (Freiburg: Kurt  Alber, 1978).

[6] Jonas Hans "Philosophisches zur modernen Technologie" in Fortschritt ohne Mass, Loew K. ed. (Muenchen: R. Piper & Co. Verlag, 1982)