Intencionalumas ir kalba

ĮVADAS

Užsitęsusi kova tarp fenomenologijos ir šiuolaikinio pozityvizmo yra iš esmės paremta nesutarimu dėl sampratos, o tiksliau, intencionalumą reikalaujant pakeisti „intensionalumu“[1], esą, pastaroji esanti neutrali, nereikalaujanti nei sąmonės, nei juslinio pažinimo. Šiame tekste siekiama išryškinti formalųjį Edmundo Husserlio ir Mourice Merleau-Ponty intencionalumo sampratos aspektą pabrėžiant jos sąsajas su intensionalumu kalbinėje plotmėje. Be abejo, mums reikės atmesti bet kokį intencionalizmą ir su juo susijusį „valingumą“. Teiginys, kad bet koks prasmingas žodis jau numato kokią nors prielaidą, kylančią iš biologinių ar psichologinių troškimų, poreikių, įtampų, instinktų arba „vidinės būsenos“, ir apibūdina intencionalias būsenas, susijusias su įvairiais vadinamaisiais išoriniais įvykiais, čia taip pat pasirodo kaip nebereikalingas XVII a. metafizikos palikimas. Įvairūs mėginimai, siekiantys išryškinti “prasminio” turinio ir “jo kalbinės” išraiškos “reikšmingumo santykį”, intencionalumo ir intensionalumo apibūdinimui, savo ruožtu, taip pat neturi jokios svarbos. Galima tik pridurti, kad intencionalumo sąvoka kartais būdavo siejama su evoliucinėmis ontologijomis, kurios buvo aiškinamos kalbos raidos ir semantikos pagrindu. Tačiau tokios ontologijos taip pat tėra modernistinės pažangos mitologijos liekanos, kylančios iš joje glūdėjusios teleologijos ir eschatologijos. Nėra taip, jog kalba yra duotis, kuriai būdingas visiškai pakankamas reikšmės „išaiškinimas“. Teiginys, jog kalba būtinai turi sietis su reikšme, visiškai nėra būtinas a priori. Tiek viena, tiek kita gali pasirodyti kaip nepagrindžiamos ontologinės prielaidos arba visai nebūtini „patogumai“.

INTENCIONALUMAS

Husserlio filosofijos žinovai ir komentatoriai nuo seno teigia, jog intencionalumas yra pamatinė reikšmę steigianti sąmonės veikla. Kitaip tariant, teigiama, kad bet kokia sąmonės veikla visuomet ką nors „reiškia“, o intencionalumas yra neatimama sąmonės savybė. Tačiau griežta Husserlio darbų analizė mums pateikia kiek kitokį vaizdą. Sąvoka „intencionalumas“ neteigia jokios iš anksto žinomos dalykų padėties – ji nusako problematikos lauką. Eugene’as Finkas yra sakęs, jog reikia atmesti bendrąjį sąmonės apibūdinimą kaip „ko nors“ sąmonę ir išnagrinėti tai, kas glūdi šioje sampratoje, nors iš to dar neseka, kad atlikus kruopščią analizę paaiškės, jog tai, kas sąmoninga, būtinai turi turėti kokią nors reikšmę. Šiame tekste teigiama, kad sąmoninga veikla įmanoma ir be išankstinės reikšmės prielaidos. Pavyzdžiui, prieštaringas teiginys neturi jokios reikšmės, tačiau yra sąmoningas būtent savo prieštaringumu.

Atmetus reikšmės būtinumą pasidaro akivaizdu, kad intencionalumas yra koreliacinis procesas. Pirmiausia visos tokios sąvokos kaip „intencionali veikla“ arba „sąmoningas susidomėjimas“ turi būti atmestos kaip metaforos, kylančios iš tradicinių metafizinių spekuliacijų apie laisves arba determinizmą. Kasdienybėje tai pasirodo tokių neišsprendžiamų klausimų pavidalu kaip, pavyzdžiui, „ar jo veiksmas laikytinas intencionaliu, ar vis dėlto jis buvo ne jo galioje?“. Tai kyla iš klaidingos ontologinės intencionalumo sampratos. Jei intencionalumą ir būtų galima suvokti kaip noro ir valios funkciją, atidesnis tyrimas parodytų, jog noras ir valia yra grindžiami kur kas neutralesniu pagrindu, nereikalaujančiu jokių psichologinių bei imanentinių funkcijų.

Husserlis manė, kad visas jo gyvenimo darbas yra ieškojimas ir tyrimas tokių santykių, kurie, nepaisant jų ontologinio statuso, nusakytų ryšį tarp visuotinai galiojančių reikalavimų ir konkrečių objektų struktūros. Sąvoka „santykis“ vartojama vietoje žodžio „sąryšis“ siekiant atskirti pastovų kelių dalykų sąryšį nuo kintančio santykio su jais. Kitaip tariant, nors objektai sąryšyje su kitais objektais yra pastovūs, santykis su jais gali būti įvairus. Pasakymas “matyti” gali reikšti ir ką nors matyti, ir ką nors teigti apie matomą objektą, ir kelti hipotezes apie jį praktinėje veikloje, o galbūt net įžvelgti jame teorinių klausimų pagrindą. Objektas savo ruožtu nebūtinai privalo būti gamtinis – jis gali būti tiek matematinė sistema, tiek jausmas, tiek komplikuoti įvykiai arba kokia nors problema, kurią reikia spręsti. Jie visi gali būti suprantami kaip turintys tapatybę objektai nepaisant skirtingų mus su jais siejančių santykių. Matematinė sistema gali būti pasitelkta siekiant išspręsti praktinį uždavinį. Tačiau ji taip pat gali tapti ir spekuliatyviosios metafizikos probleminiu objektu keliant klausimą, kur yra skaičiai, ir netgi tapti pedagogų rūpesčio objektu, kaip esti labai paplitę JAV. Nors galimi įvairūs ir skirtingi veiksmai santykyje su „tuo pačiu“ objektu, visi jie gali būti vadinami intencijomis.

Pirmas „intencijų analizės“ uždavinys yra nustatyti, kokios rūšies intencijos koreliuoja su kokios rūšies objektais. Kitaip tariant, tam tikra objekto struktūra apibrėžia ribas, kurios ir nulemia vienokią ar kitokią intencionalumo raišką. Pavyzdžiui, materialus objektas reikalauja, kad kiekvienas norintis jį patirti turi eiti aplinkui, pamatyti perspektyvas, kitaip tariant, stebėti objektą iš skirtingų pusių. Šiuo atveju stebėtojas eidamas aplink ką nors mato skirtingas perspektyvas, leidžiančias teigti, kad žiūrint iš šios perspektyvos objektas atrodo apvalus, o žiūrint iš kitos – visai tiesus. Nesvarbu, kas esi – katė ar dievybė, vis vien teks imtis tokios intencionalumo veiklos. Kitas pavyzdys gali būti logika. Jai būdinga vidinė struktūra ir griežtos taisyklės, todėl norint „veikti“ logiškai reikia įžvelgti laisvai pasirinktų ženklų sąryšius, išmokti vadovautis taisyklėmis, padaryti išvadas ir pademonstruoti būtinas argumentavimo sekas. Neteigiama, kad visi ir visada galėjo išvystyti būtent tokio tipo intencionalią veiklą, teigiama tik tai, kad logika kaip objektas pasirodo tik tokios rūšies intencionalioje veikloje. Nenoras arba negalėjimas taip veikti gali kilti dėl subjektyvių priežasčių, tačiau intencionalumas šiuo atveju yra toks veiksmas, kuris būtinas siekiant objektyviai paisyti pačios logikos ir taip ją realizuoti. Akivaizdu, kad kai kurie veiksmai tam netinka ir turi būti pataisomi tų, kurie gerai supranta šios rūšies intencionalumą ir gali atpažinti, jog „šiuo atžvilgiu taisyklės buvo pavartotos neteisingai“. Žinoma, (intencionalumo ir objekto - red.) sutapimai gali būti labai sudėtingi, reikalaujantys išsamios analizės, bet iš esmės gali būti atpažįstami objektyviai. Husserlis netgi teigė, kad tokia intencionalumo formų analizė yra nespekuliatyvusis pozityvizmas.

Pradinis objektyvus nagrinėjimas atveria dvi plačias intencionalumo ir objekto santykio plotmes: juslinę ir esmišką. Esmiškoji neturi ontologinių prielaidų, negalime tikėtis kažkur atrasti esmes arba esmišką realybę. Ji yra tiesiog struktūrinė sąmoningumo vystymosi proceso dalis, nukreipta į juslinę patirtį. Ši struktūrinė dalis negali būti painiojama su bendromis sąvokomis, išplaukiančiomis iš pavienės juslinės patirties, nes kaip duotis ji pati nesunkiai peržengia visas tipologines bendrybes. Pavyzdžiui, visai paprastas teiginys „matau grupę objektų“ nereikalauja griebtis “šeimyninio panašumo” metafizikos, nes toji objektų grupė gali susidėti iš tipologiškai bei kategoriškai skirtingų objektų. Ji taip pat nėra ir apriorinė sąvoka, priklausanti kokiai nors metafiziškai sukurtai sąmonės plotmei. Jau nekalbant apie neišsprendžiamas apriorinių arba vadinamųjų bendrinių sąvokų „pritaikymo“ problemas, kartais iškyla neišsprendžiama reikšmės kaip išaiškinimo pagrindo įvedimo problema. Kaip galima suvokti tai, jog pavieniai ir tipologiškai skirtingi dalykai nei iš šio nei iš to staiga įgyja kokią nors „reikšmę“? Šie sunkumai gali būti apeinami intencionalumą suvokiant ne kaip reikšmingumą, bet kaip patį sąmoningumą. Tam tikras bet kokių objektų tarpusavio sąryšis, atlieka įprasminimo funkciją, o ne tampa esiniu. Tokia samprata išvengia ir kitų sunkumų neišskiriant nei induktyvistinio misticizmo, kuriame iš juslinių paskirybių staiga atsiranda kitoks pavienis objektas – žodis, įgyjantis mistinę subendrinimo reikšmę. Sąmoningumo raiška nereikalauja prielaidos, kad jį sudaro kokia nors sąmone vadinama būtis, jis yra koreliacija, kurios dėka ir vadinamajam subjektui taip pat būdingas sąmoningumas.

Be abejo, galima su tuo ir nesutikti: juk be subjekto, pasižyminčio intencionalia veikla, intencionalumas prarastų bet kokią reikšmę. Šis nesutikimas kyla dėl kalbos, kurią sudaro daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, reikalaujantys priimti metafizinę prielaidą, kad neva yra „daiktai“ arba „subjektai“, kurie veikia. Tokia metafizinė prielaida pasaulio sandaros atžvilgiu pasirodo yra visai nebūtina ir net nereikalinga. Atmetus šią prielaidą, atsiveria galimybės nagrinėti grynuosius intencionalumo pavidalus, kurie yra prieinami visiems. Bet kam, kas nori patirti kokį nors laikišką ir erdvišką objektą, kad ir kas būtų tas patiriantysis, reikalingas judėjimas aplink tokį objektą, galimybė formuoti perspektyvas žvelgiant iš įvairių objekto pusių. Tai procesas, kuris ir yra intencionalumo pavidalų formavimasis, turintis dvi savybes: tiek universalumą, tiek individualumą. Individas aplink erdvinį objektą juda taip, jog čia neiškyla toks psichologinis elementas kaip valia, leidžianti klausti, ar jis norėjo eiti aplink. Vis dėlto, jeigu jis ir „norėtų“ pamatyti kitą objekto pusę, vis vien turėtų paklusti objekto reikalavimui paisyti deramo intencionalumo vyksmo, t. y. eiti aplink, formuoti kitas perspektyvas ir tik taip patirti kitą jo pusę. Akivaizdu, jog taip dar nėra pereinama nuo paties objekto prie jo abstrakčios sąvokos. Pats intencionalumo vyksmas ir jo objektas formuojasi dar prieš pastarojo sutraukimą į „šį“ objektą ir jo „pakėlimą“ iki bendrosios sąvokos.

Tarp intencionalumo ir jo objekto randasi bendrumas, galintis tikti daugybei kitų objekto ir intencionalumo bendrumų, su sąlyga, jog intencionalumo tipas atitinka objekto struktūrą. Jau minėjome, kad nėra prasmės kalbėti apie „ėjimą aplink“ matematinę problemą, bet prasminga tokiu atveju atlikti reikiamus daugybos, dalybos, išvadų įrodymo ir taisyklių paisymo veiksmus. Tokie veiksmai nėra suvedami į asmeninę veiklą. Savo esme jie yra paženklinti visiems prieinamo bendrumo. Jie yra arba tinkami ir sąmoningi duoto objekto akivaizdoje, arba netinkami ir nesąmoningi. Kiekvienas, norintis išmokti matematikos, turės atlikti matematinius veiksmus.

Turėtų būti aišku, jog toks požiūris į intencionalumą parodo, kad pastarasis nėra nei vaizdinys, nei sąvoka, nei reprezentacija. Taip suprantamas intencionalumas nėra objekto kopija, jis neatrodo kaip objektas ir nėra jokia sąmonės būklė ar jos sandaros elementas. Ėjimas aplink materialų daiktą nei atrodo kaip daiktas, nei reprezentuoja jį, nei kažkaip kitaip jį atspindi. Dalybos, skaičiavimo, sudėties, rezultatų išvedimo, taisyklių taikymo veiksmai neatrodo kaip skaičiai, nors su skaičiais jie absoliučiai sutampa. Tokia intencionalumo samprata išvengia psichologinių moderniosios reprezentacijos prielaidų. Reikia pabrėžti, kad, pažinimo sąlygas išpildantys intencionalumai, nėra nei vidiniai ar išoriniai, nei panašūs į objektų vidinius atspindžius ar atvaizdus. Jie yra rišlūs sutapimai, prieinami kiekvienam norinčiam patirti tam tikro tipo objektą.

Toks intencionalaus sutapimo suvokimas atmeta tradicinę skirtį tarp mentalizmo, teigiančio vidinį sąmonės vyksmą, ir materializmo, kuris remiasi mechaninėmis, išorinėmis ar pasąmoninėmis tokio vyksmo prielaidomis. Tai spekuliacijos, kurios nieko nepaaiškina norint suprasti, kad sėdint sėdima ant ko nors, stovint stovima ant ko nors, einant einama iš čia į ten ir nuo dabar iki tada, o ir mylint mylima nors. Tačiau jau minėjome, jog šie santykiai gali būti įvairūs: žmogus gali sėdėti ant kėdės, kelmo, stalo ar uolos, tačiau lygiai taip pat jis gali stovėti ant šių daiktų, juos jausti, liesti ir net jais džiaugtis. Tokie santykiai yra ne priežastiniai, o sąmoningi.


[1] intensija, intensionalumas - prasmė ar prasminis turinys, t. y. tai, kas turima galvoje; intencija, intencionalumas - tokio turėjimo galvoje nukreiptumas į tikrai esantį ar nesantį objektą, t. y. tai, apie ką turime ką nors galvoje ir pats tokio turėjimo galvoje vyksmas. Abu terminai kilę iš lotyniškojo veiksmažodžio "intendere" - čia: į(si)tempti, (at)kreipti dėmesį. Terminas "intensija" pradėtas vartoti logikos filosofijoje nuo XIX amžiaus antrosios pusės, o sąvoka "intencija" kaip dėmesio apie ką nors sutelkimas ir ketinimas buvo vartojama lotyniškuose, o vėliau ir kitų Europos kalbų tekstuose nuo seno. Šių sąvokų priešinimas įsigalėjo tik XX amžiaus Vakarų filosofijoje, visų pirma - dėka E. Husserlio fenomenologijos ir analitinės kalbos filosofijos įtakos. Intensija kaip prasmė dažnai priešinama intencijai kaip reikšmei, peržengiančiai intensionalumo ribas - tokia "prasmės" ir "reikšmės" skirtis kyla iš G. Frege's kategorijų "Sinn" ir "Bedeutung" priešpriešos. Savo ruožtu, čia vartojama "sąmoningumo" kategorija yra ex necessitate siejama su prasmingumu, su intensija ("Sinn"), bet ne su reikšmingumu ("Bedeuting") filosofema. (red.-prof. Marius Povilas Šaulauskas)