Integrali sąmonė

Įvadas

Norėdami suprasti šį amžių su beveik neišsprendžiamomis jo problemomis, mes jau nebegalime remtis mokslinės pažangos teiginiais, kaltinti kitų dorovės praradimu, neigti mūsų „priešų“ mąstymo būdą ir manyti, jog viskas tuoj pat susitvarkytų, jei tik žmogus nuspręstų tapti sąmoningas ir protingas. Tokia nuostata numato, jog mes jau iš anksto žinome, kas yra protas ir kokia yra sąmonės sandara. Tačiau kiekvienas bent truputį išsilavinęs šios planetos pilietis gerai žino, kad visokie moksliniai, politiniai ir meniniai judėjimai remiasi skirtingomis sąvokomis, kurios numato ir skirtingus proto ir sąmonės apibūdinimus. O jei dar pasitelktume ir kitų, mums nelabai pažįstamų kultūrų sąvokas, susidurtume su gausybe įvairiausių ir galbūt net prieštaringų teiginių.

Šiais laikais Vakarų pasauliui būdinga tai, kad jis perima įvairiausias sąvokas, nuolat kinta, viešai skatina būti skirtingu ir ieškoti „savo laimės“. Kaip esant tokiai situacijai, kuri yra beveik chaotiška, turėtume suvokti šiame amžiuje susiklosčiusią ypatingą sąmonę, pavadintą „integralia“[1]? Jau šio šimtmečio pradžioje pasirodė teiginių, jog nepaisant Vakarų pasaulio „gyvybiškumo“ jį esą ištikusi krizė. Ir tai ne vien krizė, o veikiau būsena tarp dviejų pasaulių – vieno mirštančio ir to, kuris dar tik ruošiasi „gimti“. Teigiama, jog įtampa tvyro tarp dviejų sąmonės sampratų, kurios tarpusavyje skiriasi ne tik savo savybėmis, bet ir kontekstu, kuriame randasi. Tokia prielaida, nors gal ir ne visai aiški, privalo remtis esminėmis sąvokomis, kurios šiuos du pasaulius išskiria. Pastanga suvokti integralią sąmonę taip pat reikalauja supratimo ir modernios sąmonės, kuri jau nebeteko įtakos ir kurią yra ištikusi krizė.

Moderni sąmonė

Perėjimas nuo viduramžių prie modernybės yra visiems gerai žinomas, todėl priminsiu tik esminius šio pasikeitimo bruožus:

1. Viduramžių tapyba nevaizdavo pavienio žmogaus – čia jis buvo apsuptas visatos hierarchijos simbolių pasaulio, kuriame turėjo „natūralią“ savo vietą ir veiklą. Visatos hierarchijos sąmonė taip pat atsispindėjo bendruomenės ir politikos hierarchijose. Kiekvienas žmogus turėjo savo natūralią prigimtį, lemiančią jo būklę ir apribojančią jo veiklą. 

2. Ši hierarchija buvo „vertikali“, todėl simboliai joje buvo išrikiuoti pagal vertės laipsnį: vertesni buvo aukščiau, t. y. arčiau Dievo, kuris buvo hierarchijos viršūnėje.

3. Ši natūrali hierarchija buvo nekintanti. Tai nusako dvi glaudžiai tarpusavyje susijusios sąvokos: pirma, kiekvienas dalykas gamtoje turėjo savo vietą ir neperžengiamas ribas, antra, šios ribos atspindėjo dievišką planą (Imago Dei). Visi mokslai šiuo atžvilgiu siekė surasti kiekvieno dalyko esmę ir aptikti ribas. Esmės pažinimas apskritai buvo pagrindinis žmogaus pažinimo objektas, kuris negalėjo peržengti nustatytų ribų.

4. Simbolių pasauliui buvo būdingas psichologinis „perteklius“, jis turėjo savo patrauklumą arba atgrasumą, buvo pilnas gėrio arba blogio. Šis perteklius sudarė sąlygas žmogui „priklausyti“ ne vien bendruomenei, bet ir psichologiškai „jaukiam“ pasauliui, kuriame žmogus viską „pažino“ kaip asmeniškus ženklus.

Modernioji sąmonė šį pasaulį išsprogdino įvesdama visai kitokią žmogaus patirties sampratą. Šiai sąmonei būdingos tokios pamatinės savybės: 

1. Išnyksta hierarchinis simbolizmas, kurio vietoje, pavyzdžiui, tapyboje, atsiranda „perspektyvumas“, o šis leidžia visiems vaizduojamiems dalykams išsirikiuoti trimatėje erdvėje. Ši erdviškai orientuota sąmonė reikalauja, kad visa, kas sudaro pavienį dalyką, turėtų savo vietą erdvėje ir laike. Erdvei būdingas gylis ir gylio perspektyva. Visa turi būti supaprastinama į erdvinį vienetą.

2. Šios sąmonės ribose laikas yra suprantamas kaip įvykių seka, kurioje kiekvienas dalykas turi savo vietą laike. Tai aiškiai pasirodo Renesanso tapyboje, kurioje vaizduojamų daiktų šešėliai žymi konkretų laiko tašką[2].

3. Kiekvienas kokybinis ir esmiškas dalykų apibūdinimas praranda reikšmę, visa tampa kiekybiškai suvokiama materija, kurią galima apskaičiuoti remiantis erdvės ir laiko plotmėmis. Taip dalykai nebetenka savo esminių kokybinių skirtumų – jų skirtumai tėra tik kiekybiniai. Jau Galilėjus sakė, jog kiekybinius dalykų sąryšius žinančio žmogaus žinojimas prilygsta dievybių žinojimui.

4. Kadangi erdviškai orientuota sąmonė reikalauja, kad visa turėtų savo vietą erdvėje ir laike, žmogus taip pat supaprastinamas į erdvinę perspektyvą, į taškų visumą. Taip žmogus įgyja Ego, kuris pagrindžia jį kaip individą su savo perspektyva, kuri leidžia jam išskirti kitus individus. Leibnizas pažymi, jog du individai negali turėti jokio sąryšio, nes kiekvienas turi skirtingą perspektyvą.

5. Visos kokybinės ir psichologinės išraiškos, visa viduramžių simbolika nebetenka tikrovės statuso – kiekybinė materija neturi nei grožio, nei gėrio, nei blogio, nei patrauklumo, nei atgrasumo. Visos šios išraiškos yra sutraukiamos į „vidinį“ žmogaus gyvenimą. Simbolinis žmogaus ryšys su Dievu nebėra paremtas psichologiniu aplinkos pertekliumi, todėl tampa asmeniniu kiekvieno individo „reikalu“. Kiekvienas pats gali „nuspręsti“, kaip jis supranta Dievą ir koks ryšys juos sieja. Tačiau toks Dievas jau nebeatsispindi kokybinėse dalyko apibrėžtyse.

6. Visa, kas yra gera arba bloga, kyla iš žmogaus valios. Kiekvienas individas žino, kas jam yra gera ir kas bloga, nes jis žino, ko jis nori ir kaip jis vertina materiją, kuri neturi jokios savaiminės vertės. Taigi vertinimo plotmėje žmogus pasirodo esąs laisvas.

7. Visa tai turint omeny galima tarti, jog, viena vertus, visata sudaryta iš medžiagiškų dalių, kita vertus, visa, kas yra, turi būti prieinama metodologijai, kurios tikslas yra viską „išanalizuoti“ skaidant į dalis, visumą suvokiant kaip tų dalių sumą. Kitaip tariant, viskas turi būti fragmentiška.

8. Metodologinis fragmentiškumas numato tokias išvadas: (i) jei dalykai nebeturi jokios kokybinės esmės, vienos jų medžiagiškos dalys gali būti pakeistos kitomis arba net sudėtos į tokias struktūras, kurių apskritai gamtoje nėra. Tai leidžia susiformuoti tokiai aplinkai, kurioje iškyla technologijos ir galimybė valdyti ar keisti aplinką pagal žmogaus norus ir apskaičiavimus. (ii) kadangi viskas suprantama žvelgiant tik iš tam tikros perspektyvos, gilesnis žinojimas reikalauja susiaurinti perspektyvą, taigi medžiagą tenka dalinti į kuo mažesnes dalis. Taip atsiranda „ekspertizmas“ – situacija, kai žmogus išmano juo daugiau, juo siauresnę sritį apima jo interesų laukas. Lorenzo Peña[3] juokėsi, nes sekant tokia logika kiekvienas ekspertas galų gale turėtų žinoti viską apie nieką.

9. Paskutinė išvada: kiekvienas žmogus pats nustato savo tikslų kriterijų, tačiau moderniojoje sąmonėje norai tegali būti medžiagiški. Jie leidžia keisti medžiagą pagal žmogaus mastą, o tai suteikia jam vis daugiau medžiagiškos galios. Medžiaga yra vertinga tik tiek, kiek ji gali būti įvertinta atsižvelgiant į žmogaus tikslus ir norus. Theodoro Adorno atlikti moderniojo pasaulio tyrinėjimai parodo, jog galioja tik vienas – instrumentinis mąstymas.

Instrumentinis mąstymas yra tik racionalus įrankis, reikalingas siekiant jokio kriterijaus neturinčių neracionalių troškimų, atmetant kiekviena priemonę, jei tik ji negali tapti tokiu įrankiu. Šiuo atveju instrumentinis mąstymas neturi jokios integralios funkcijos, jis atmeta visus troškimus, kurie negali būti išpildyti medžiagiškumo plotmėje. Įgyvendinus užsibrėžtus medžiagiškus tikslus, instrumentinis mąstymas tuojau pat tuos tikslus paverčia priemonėmis, kurios reikalingos norint pasiekti kitus medžiagiškus tikslus. Taip patenkama į uždarą ratą, kuriame kiekvienas išpildytas medžiagiškas tikslas tampa priemone, o kiekviena priemonė – nauju tikslu. Ši instrumentinė logika neturi jokio kito tikslo kaip tik save pačią ir savo galios gausinimą. 

Tačiau toks galios siekis medžiagiškumo plotmėje reikalauja, kad medžiaga būtų vis labiau ardoma ir perdirbama, taigi metodologija turinti būti „analitinė“, t. y. visa galinti suskaidyti į „mažiausias daleles“ ir pertvarkyti jas pagal žmogaus pageidavimus. Kitaip tariant, instrumentinis mąstymas reikalauja viską skaidyti į dalis ir priimti nuostatą, jog visa yra sudaryta iš pakeičiamų dalių. 

Be abejo, toks skaidymas numato, jog realybė būtinai yra erdviška ir gali būti skaidoma į erdvines bei laikines dalis. Erdviškai suvokta medžiagiška tikrovė neigia bet kokią integracijos galimybę ir ypač tada, kai laiko samprata tampa abstrakti ir interpretuojama remiantis linijiniu modeliu, kurio taškai turi reikšmę vien kaip matavimo vienetai. Toks abstraktus laiko dalijimas ir sutraukimas į instrumentalumą, drauge šitaip leidžia skaidyti ir pačius įvykius, kiekvieną žmogaus veiksmą ar poelgį, kuris visuomet turi būti skubus ir kurio dalijimas į atskirus laiko fragmentus taip atskiria ir žmogaus funkcijas. Kiekviena laiko „dalis“ įvykdo tik tam tikrus reikalavimus, neturinčius ryšio su kitomis laiko „dalimis“, todėl vienu metu žmogus turi vieną funkciją, o kitu – jau kitą. 

Intensyvėjantis žmogaus ir jo veiksmų skaidymas į atskiras dalis tiek medžiagos, tiek bendruomenės požiūriu ženklina yrančią kultūrą. Drauge tai ženklina „norą“, ir gal net neurotišką, išlaikyti tokią sąmonę, kuri jau yra praradusi savo patrauklumą ir kokybinę galią. Tokioje sąmonėje neatradus jokio integralumo principo ir kitokių tikslų, kurie išlaikytų sąmonės tęstinumą, ši sąmonė vis ieško savyje kažko naujo, kažko daugiau tam pasitelkdama analitinius metodus ir instrumentinį mąstymą. Taip vis daugiau skaidoma sąmonė ima byrėti, tačiau tokį betikslį gyvenimą ir beprasius veiksmus tuo pat metu siekiama ir „užtušuoti“. 

Krizės ženklai

Kai pasaulis dar buvo pilnas vaizduotės, kai gausi mitologinė patirtis dar rodė žmonijai takus, dievybės ir jų priešai lėmė žmogaus gyvenimą. Nors šis pasaulis yra ypač įdomus, įvairiausi moksliniai tyrinėjimai, tarp jų ir Greimo, žlugo. Nekelsime klausimo, kodėl jie žlugo, bet ieškosime esminių mitologijos krizę žyminčių ženklų. Žodis „krizė“ reiškia griežto dviejų skirtingų gyvenimo būdų neatitikimą. Siekiant suprasti tokius ženklus, reikia juos atriboti nuo psichologinių bei bendruomeninių įtakų ir sąlygų. Pavyzdžiui, psichologinis tikėjimo dievybe ir jos priešais praradimas dar nesunaikina mitologinio pasaulio. Lygiai taip pat ir tikėjimo monoteistine dievybe praradimas nesunaikina modernaus pasaulio ir jo formacijos. Bendruomeniniai pokyčiai atskleidžia tik paviršinę – diskursyvią plotmę. Su „subyrėjimu“ susiję svarbesni ženklai atveria norą išlaikyti jau nebeišlaikomą pasaulio sampratą ir sanklodą. Toks byrėjimas prasideda kiekybiniu metodu siekiant pakeisti pasaulio sampratą nepakeičiant jo sanklodos. Kai mitologinė sąmonė iškilo savo priešingybėje, tame, ką graikai vadino logocentrine sąmone, ji ėmė save skaidyti kurdama vis naujas mitologijas su naujomis mitologinėmis įvykių ir mąstymo būdų interpretacijomis. Kitaip tariant, „intencionalus“ ir valingas procesas kuria mitą po mito ir taip išreiškia sąmonės norą toliau pratęsti jau išsekusią ir neveiklią mitologinę sąmonę. Susiformuoja dvi kryptys: 1) Iš visa apimančių mitų atsiranda daugybė mažesnių ir savitesnių mitų, kurie 2) reiškia sugrįžimą prie ankstesnių apeigų, t. y. ritualizmo. Mitų gausėjimas skaidant pagrindinius mitus lemia ir ritualų gausėjimą, kurie parodo, jog per ritualus taip siekiama pratęsti neveiklią sąmonę.

Kiti ženklai taip pat atskleidžia vienos sąmonės plotmės irimą. Nepaisant Freudo ir jo Oidipo komplekso, esama ir kur kas pamatiškesnio proceso, kurio metu viena sąmonės plotmė yra tiesiog „užpuolama“ iš vidaus. Toks užpuolimas vadinamas matricidu, arba motinos nužudymu. Motina, iš esmės moteriškumas, kaip lietuvių Žemyna, mitologinėje sąmonėje sudarė visatos pagrindą, tai buvo principas, iš kurios viskas kyla ir į kurį visa sugrįžta. Matricidas yra simbolinis šios sąmonės užpuolimas ir nužudymas. Žinoma, kitu atveju šį procesą galima aiškinti psichoanalitinėmis sąvokomis, tačiau taip bus prarasta simbolinė prasmė ir priimta moderni interpretacija, kuri teigia, jog psichinė plotmė priklauso pavieniam žmogui ir visi jo veiksmai esą kyla iš vidinių „impulsų“. 

Šis procesas prasidėjo praeito šimtmečio pradžioje. Visų pirma, išryškėjo suirutė, kuri įvyko po pastangos viską sukiekybinti ir paversti į vis mažesnes daleles dalijamą medžiagą. Nors ir ši medžiagiškumo samprata gali būti pritaikyta „išorinei“ gamtai, jai būdinga dar radikalesnė „intencija“: ji siekia patį žmogų paaiškinti kaip medžiagą suskaidant jį į dalis, iš kurių jis esąs sudėtas. Tokia žmogaus kaip sąstato samprata turi keletą variantų, iš kurių svarbesni, kaip turintys ypatingų pasekmių, yra šie:

1. Proto, jausmų ir kūno atskyrimas kaip tų dalių, iš kurių žmogus esąs sudėtas, numato ir žmogaus funkcijų atskyrimą taip, tarsi tarpusavyje jos neturėtų nieko bendra. Protinis žmogaus darbas vyksta pagal atskirą eigą, kuri neturi jokio sąryšio su jausmais ar kūno veikla. Gabrielis Marcelis pateikia ganėtinai įdomų pavyzdį iš žmogaus bendruomeninio gyvenimo. Vyras dirba darbą, kuriame jis turi suskaičiuoti, kiek žmonių gali būti sunaikinta per pirmą atominį karą. Žinoma, jis įtraukia savo ir savo šeimos mirtį, tačiau jis tai daro taip, tarsi šie skaičiavimai niekaip nebūtų susiję su jo paties gyvenimu. Grįžęs namo jis bučiuoja savo vaikus, katę, šunį ir žmoną, kartoja, kaip juos myli. Arba kitas pavyzdys: vokietis, kilęs iš gražaus Bavarijos miestelio, myli savo kaimynus, noriai aludėje su jais išlenkia po bokalą, tačiau netrukus gauną „įsakymą“ pradėti statyti krosnis, turinčias sutalpinti tam tikrą kiekį žmonių. Ir štai, kitaip tariant, jis pradeda naują karjerą. Nors jo darbas susijęs su mylimais kaimynais, iš kurių, ko gero, ne vienam teks sudegti tose krosnyse, mūsų vokietis ramiai teigia, jog „darbas“ yra visai kas kita nei tai, kas lieka už jo. Jis myli savo kaimynus. 

2. Pamatinis skaidymo į dalis bruožas yra visų kitų veiksnių „suvedimas“ į medžiagiškas daleles. Pavyzdžiui, kai žmogus protauja, sakoma, kad taip tiesiog funkcionuoja viena ar kita kūno dalis, o jei jis jaučia, tada „parodoma“, kuri kita jo dalis veikia ir t. t. Kitaip tariant, teigiama, jog nors mes ir manipuliuojame įvairiausiomis sąvokomis, iš tiesų jos tėra medžiagiškos dalelės, kurių veiklą galima paaiškinti remiantis medžiagiškumo samprata.

Toks žmogaus skaidymas turi ir kitas pasekmes. Viena vertus, minėjome, jog taip išskaidžius žmogų į funkcijas atsiranda dideli mažų dalykų žinovai, vadinamieji ekspertai. Kai kurie sociologai kiekvieno žmogaus reikšmės išskaidymą ir suvedimą į jo darbovietės funkciją vadina darbo pasidalijimu. Tačiau iškyla bėda: jei žinojimas priklauso vis labiau išskaidytoms sferoms, nebelieka tokių „specialistų“, kurie galėtų suprasti viską arba bent suvokti, kaip visa yra susiję ir veikia drauge. Tokių specialistų tada imama ieškoti politikoje, ir šie arba patys save paskyrę, arba buvę išrinkti „vadai“ nustato ar gal net įsako, kaip „viskas“ turi veikti ir sietis tarpusavyje. Žinoma, jie taip pat yra tik ekspertai, pavyzdžiui, kaip artistai, moralistai, oratoriai, žmogžudžiai ar niekšai. Žinoma, jie nepasižymi išmintingumu, lygiai kaip ir kiti ekspertai, iš kurių kaip moderniųjų „žinovų“ juokėsi dar Nietzsche. Šis išsiskaidymas yra modernybės ženklas, bylojantis, jog sąmonė nustoja savo veiklumo, nors tai dar nereiškia, kad ji būtinai tampa tyli. Priešingai, vis didėjantis sąmonės skaidymasis į kuo daugiau specialybių ir funkcijų tik atskleidžia jos silpnumą, beprasmybę ir betiksliškumą. Betiksliškumas kyla iš to, jog ši sąmonė tapo instrumentinis. Kiekvienas jos tikslas yra medžiagiškas, kuris, vos tik pasiektas, tampa priemone siekti kitų medžiagiškų tikslų. Šis procesas sukuria vadinamąjį progresą, kurio tikslas yra jis pats. Viskas vyksta progreso labui, o šis savo ruožtu viską nuolatos veja tik pirmyn, taigi šioje uždaro rato logikoje nėra nieko, kas galėtų ją įveikti. 

Tokio kiekybinio tęstinumo ir tuo pat metu irimo ir skaidymosi sąlygomis visa gali atrodyti taisyklinga, apskaičiuota ir efektyvu. Tačiau irimo procesas vis dėlto žymi ir tai, kas apskritai neigia šią sąmonę. Tai yra patricidas, arba tėvažudystė. Tėvas buvo visos šios sąmonės struktūros simbolis, tai buvo mąstanti ir racionali būtybė, kuri viską valdo pagal racionalius, o nuo Galilėjaus laikų – matematinius, dėsnius. Tačiau XIX a. buvo paskelbta jo mirtis, ir šis skelbimas tęsiasi nuo Kanto, Hegelio, Nietzsche’s, toliau ta pačia tematika per Dostojevskį, Kafką ir daugybę kitų mąstytojų ir rašytojų, teigiančių, kad tėvas yra miręs. Šioje vietoje nėra reikalo aptarinėti tos daugybės simbolių, susijusių su „tėvu“ ir jo sąmonės pasauliu. Reikia pabrėžti tik viena: sulig jo nužudymu buvo atmesta pamatinė sąmonės, teigiančios pasaulio racionalumą, samprata. Racionalumas tėra instrumentas, reikalingas siekiant patenkinti neracionalius žmogaus troškimus – tai galios geismas, baimė, agresyvumas ir t. t. Kitaip tariant, dominuoja nebe racionalumas, o troškimai įgyti kuo daugiau galios, saugumo ir medžiagiškos „gerovės“. Šie siekiai sujungia visas, net ir ideologiškai priešingas, politines sistemas.

Matėme, jog tėvystės simbolio praradimas taip pat sugrąžina mus prie mitologinio mąstymo ir pastangos jame aptikti kokį nors pagrindą. Nesvarbu, ar tai būtų marksistinė-judaistinė krikščioniška mitologija, ar iš Rytų pasiskolinta mitologija, ar ypatingos praeities, tradicijos ištakų paieškos, ar net staiga iškilęs „mokslinis“ domėjimasis mitologija – visa tai tik rodo, jog „tėviškasis“ simbolizmas ir instrumentinis mąstymas jau prarado savo galią ir nebeteikia pasitenkinimo. Vadinasi, reikia kažko kito, kažko daugiau, o jei nėra, žmogus to kažko ieško praeityje arba kuria pats. Tokiu būdu jis atveria naujos sąmonės sanklodos galimybę.

Bet norint atverti naują sąmonės sanklodą pirmiausia reikia suprasti ankstesnę nebepakankamą sąmonę. Ši sąmonė, jei prisiminsime, yra sudaryta iš perspektyvos ir trimatės erdvės suvokimo, iš suerdvinto laiko, kuriame įvykiai seka vienas paskui kita, sudarydami vientisą seką. Toks laikas turi kryptį, kuri nulemia įvykių reikšmę. Kryptį ir reikšmę turi visas pasaulis, kuriame randame kokį nors dievą arba utopinę politinę sistemą ir progresą. Tačiau šioje plotmėje įvykusi tėvažudystė byloja, jog racionalumas žlugo, laikas nebeturi nei krypties, nei tikslų, nei reikšmės. Galbūt seniausias Vakarų pasaulio svečias – nihilizmas – tik dabar nusiėmė savo kaukę.

Naujos išraiškos

Norint įveikti nihilizmą nesugrįžtant prie mitologinės sąmonės, reikia ieškoti tokių šio amžiaus išraiškų, kurios leistų išvystyti visai kitokią sąmonę. Kaip ir visais laikais, ši sąmonė turėtų pasirodyti klasikų darbuose, nepaisant to, ar tie klasikai priklauso poezijai, literatūrai, mokslui ar teologijai. Jų darbuose turėtume aptikti sąmonę, kuri nesigręžioja atgal ir tuo pat metu atsiriboja nuo modernybės laikų erdviškai orientuotos sąmonės. Ši sąmonė buvo pavadinta „avilio[4]“ sąmone, nes joje įvykiai yra suvokiami kaip esantys vienas „šalia“ kito. Erdvė jai tėra didžiulė dėžė, kurioje viskas vyksta, o laikas – tik abstraktus judėjimo tame avilyje matas. Tačiau kyla klausimas: ar iš tiesų erdvė turi būti suvokiama kaip dėžė, o laikas – kaip seka? Kitaip tariant, šiuo atveju pasaulis ir jo pamatinės dimensijos, laikas ir erdvė, yra sutraukiami į dėžės ir sekos suvokimo schemas. Tačiau šioje vietoje susiduriama su neišvengiamais sunkumais, ypač kai iškyla klausimas, ar pasaulis yra laike ir ar jis turi tame laike kokią nors kryptį. Kitaip tariant, išeitų, jog laikas, kuriame pasaulis turi kryptį, skiriasi nuo paties pasaulio laiko, tačiau tai juk yra absurdiška. Kaipgi gali egzistuoti dar kažkoks kitas laikas, kuriame pasaulis turi savo tėkmę ir kryptį? Avilio sąmonės kontekste ši problema negali būti išspręsta. 

Jei pradėsime nuo meno, pavyzdžiui, tapybos, pastebėsime, jog įmanoma visai kitokia žiūra, kuri nevaizduoja perspektyvos ir taškinio laiko. Kol kas pasitelkime tik vieną temą ir pažvelkime, kaip keitėsi sąmonė skirtingais laikais. Kelno Meistrų (Kölner Meister) (1330) tapyta tema pavadinimu „Adoracija“ vaizduoja motiną su vaiku ir šventaisiais. Joje regime auksinį foną su dangiška šviesa ir hierarchijos principu pagal dievišką planą išdėstytas figūras. Kompozicija turi vertikalią kryptį ir viskas joje randasi iš įtampos, tvyrančios tarp žemės ir dangaus. Ta pati tema, tapyta Albrechto Dürerio XV a., mums jau atveria erdvinį pasaulio vaizdą su perspektyva ir šešėliais, žyminčiais laiko tėkmę. Šį pokytį atrandame ne tik tapyboje, bet visuose moksluose, įskaitant Newtono fiziką. Tačiau ta pati adoracijos tema Adolfo Hölzelio tapyboje šio šimtmečio pradžioje atveria visai kitos sąmonės žiūrą. Nebėra nei perspektyvos, nei laiko kryptį žyminčių šešėlių. Svarbu tai, kad visa išreiškiama dar nesibaigus įspūdžiui ir pateikiamas pats formavimosi procesas, „sulenkto laiko ir erdvės“ išraiškos. Priešingai nei perspektyvos erdvėje orientuota sąmonė, kuriai viskas yra užbaigta ir turi savo medžiagišką pavidalą bei vietą erdvėje ir laike, ši sąmonė aptinka save konkretumo dar neįgijusioje ir dinamiškoje būsenoje, kurioje dar nėra jokių pažįstamų veidų. Šis dinamiškumas laiką pateikia ne kaip liniją, bet kaip konkrečią visų dalykų formavimosi eigos duotį. 

Galime pažvelgti, kaip kiti meno kūriniai mums taip pat pateikia kitokias, o iš „tėviškos“ perspektyvos žvelgiant – net keistas išraiškas. Pavyzdžiui, tai gali būti Pablo Picasso 1926 m. darbas „Moteris“ arba 1938 m. tapytas paveikslas „Žmogus su šiaudine skrybėle ir ledais“. Pastebėsime, jog ten ne tik nėra jokios perspektyvos, bet apskritai visos dalys yra vaizduojamos tiesiog „kartu“, t. y. taip, jog žmogaus nugara, šonai ir galūnės yra pateikiami vienas per kitą. Niekam nebepriklauso laiko tėkmė, nebėra ir erdviškumo, perspektyvos reikalavimo, nei mėginimo į daiktą pažvelgti iš visų pusių sudarant įvairias perspektyvas, iš kurių žvelgiant skirtingos erdvės dalys viena po kitos atsivertų laiko tėkmėje. Tačiau erdviškai orientuota sąmonė vis vien reikalauja, kad šios perspektyvos būtų išlaikytos „atmintyje“ ir čia būtų sujungtos kažkokiu subjektyviu būdu. Nors šioje tėkmėje perspektyvų jau neegzistuoja, visos jos turėtų kilti iš atminties. Būsimos perspektyvos taip pat dar neegzistuoja, todėl jos taip pat turėtų rastis vidiniame žmogaus ateities „laukime“. Tačiau Picasso ir Hölzelio darbuose ši perspektyvos sąmonė apskritai nereikalinga, nes viskas tampa „aperspektyvu“. Kitaip tariant, viskas pasirodo tuo pat metu, kai visos perspektyvos yra integruotos. Šį „aperspektyvumą“ sudaro ne pačios perspektyvos neigimas, bet laisvė tiek nuo jos, tiek nuo kryptinio laiko. Laikas čia tampa konkrečiu matmeniu, kuris pateikia visas perspektyvas. Net jei pažvelgtume į visai kitą Picasso darbą „Barselonos stogai“, iš pradžių neįžiūrėtume jokių stogų ir jokių namų, nei šešėlių krypčių, nors šešėlių čia daug. Šiame paveiksle mums atsiveria visa diena ir pati jo eiga nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Šviesos spinduliai yra taip supinti, jog iškart regime visą dieną, o ne laiko tėkmę. 

Taip yra suardoma perspektyvos erdvė ir jos „kampuotumas“ bei peržengiamos sąmonės ribos. Pažvelkime ir Fernando Legerio darbą, nutapytą 1951 m. Milane, prancūzų paviljone. Nors salės sienos ir turi kampus, piešinyje į tai visiškai neatsižvelgiama. Be jokios perspektyvos jis tęsiasi toliau nepaisydamas ribų, vaizduodamas įvairiai besiformuojančias gelmes. Liliane Guerry jau seniai yra pastebėjusi didelį skirtumą tarp Renesanso tapybos ir šio amžiaus meno. Pasitelkdama ne vien tokius klasikus kaip Picasso ar Legeris, taip pat ir Cezanne’o darbus, ji pastebi, kad jų tapyba yra „lenkta ir sferiška“, o ne kampuota ir „dėžiška“. Tokia tapyba nebėra reprezentuojanti, ji siekia išplėtoti tokią sąmonę, kuri laiką suvokia kaip erdvės ribų laužymą ir tuo pat metu yra konkreti, dinamiška ir integruojanti. Tik šitaip galime suprasti Gino Severini tapybą ir jo „Apsėstą šokėją“, kuriame neišvysime jokios konkrečios šokėjos, bet pastebėsime, jog toji šokėja yra įvairiausi besiformuojantys judesiai – jie neseka vienas paskui kitą, bet sudaro visą brikoliažą, kuriame kiekvienas judesys pasirodo per kitus judesius ir šitaip pateikia mums visą šokį. Ypatinga tai, jog šis šokis neatsiranda iš anksto duotoje erdvėje ir laike – priešingai, savo judesiais šis šokis pats kuria erdvės ir laiko figūras, kurios ir sudaro pastarųjų struktūrą. Kitaip tariant, šokėja nėra erdvėje ir laike – patys jos judesiai formuoja laiką ir erdvę. Taip orientuota sąmonė atmeta bet kokį substancinį ar medžiagiškumo pagrindą, nėra taip, jog formoje glūdi medžiaga, o anapus išraiškos – substancija. Toks mąstymas vis dar priklauso erdviškai orientuotai sąmonei, kuri mano, jog pavienius dalykus mes galime atpažinti taip, tarsi jie egzistuotų erdvėje ir laike. 

Šios išraiškos būdingos ne vien šio amžiaus klasikams, bet ir kitų klasikų, pavyzdžiui, R. M. Rilke’s ar J. Joyce’o darbams. Pats Rilke apie ispanų šokėją rašė taip, kaip Severini vaizduoja tapyboje. Savo poezijoje jis kalba apie šokėją, kuri neturi jokios substancijos. Ji yra tiesiog integralus šokio ir publikos procesas. 

Kiti poetai taip pat atmetė erdvės vaizdinį nenuklysdami atgal prie mitologinių ar psichologinių išraiškų. Tiek F. Hölderlino, tiek S. Mallarme, Ch. Baudelaire’o, T. S. Elioto ar Van Eycko kūryboje aptiktume du ankstesniems laikams nebūdingus bruožus: pirma, įkvėpimo ir tikėjimo mūzomis atmetimą, antra, egologinės žmogaus interpretacijos atsisakymą pakeičiant ją žmogaus kaip integracinio proceso samprata. Tokio požiūrio šalininkai laikosi nuomonės, jog kūrėjas yra ne Aš kaip Ego, t. y. erdvės simbolis, o veikiau pati kūryba ir integracijos procesas, kuriame visa, kas „buvo“, vis dar priklauso dabarčiai. Joje praeitis ir ateitis dar nėra išskirtos. Rašoma nebeatsižvelgiant į laikinės sąmonės kryptingumą, t. y. taip, jog žmogaus gyvenimo įvykiai integruojami nebeklausiant, kokiam laiko taškui jie priklauso. Taigi jų integracija nebereikalauja tokio atminties funkcionavimo, kuris pateikia atmintį kaip subjektyvią tarpinę grandį, jungiančią praeitį su ateitimi. Pasaulio formavimasis turi savo atmintį, kuri veikia taip, kad kiekvienas įvykis apima visas jo formavimosi galimybes, regimas tame įvykyje. Kaip kad Frederickas Haganas[5] rašo: „eime, surinksime akmenis ir jais užklosime šešėlius, ir žolė išsities, ir diena pakils šokti ant jų paviršiaus, ir šviesa surinks mūsų veidus į vieno žmogaus atvaizdą.“ Toks „surinkimas“ yra grindžiamas laiku, kuris integruoja, suintensyvina ir sukuria ketvirtąjį matmenį. Kita vertus, reikia paminėti ir tai, jog poezijai būdinga ypatinga daiktavardžių ir veiksmažodžių kaita. Tai matyti jau Nietzsche’s tekstuose, kur daiktavardis „sfinksas“ pasirodo veiksmažodžio forma „enstfinksed“[6]. Šis reiškinys teigia viena: erdviškai, medžiagiškai arba dalykiškai orientuota sąmonė jau nebeturi galios. Tokia pat kalbinė metamorfozė pasirodo ir Hölderlino poezijoje, kai atsisakoma būdvardžių ir apibūdinamųjų žodžių arba jie sujungiami siekiant parodyti, jog visa gali tapti dinamiška ir keisti pavidalus nepaisant vienpusiškumo ir perspektyvos. Taigi poezijoje ir prozoje pasirodo tokie reiškiniai: 1) daiktavardis yra „išsprogdinamas“ išreiškiant jį veiksmažodžiu; 2) nebevartojami tokie jungtukai kaip „nes“ ar „kadangi“, palyginimai „tarsi“, „lyg“ ir t. t.; 3) sakiniai pradedami jungtuku „ir“ turint omeny tai, jog nėra tokio laiko taško, nuo kurio kas nors prasidėtų. Visa tai neigia linijinę kryptingo laiko sampratą. 

Žvelgiant iš šalies, poetai, menininkai ir rašytojai, rodos, nieko negali įrodyti, nes jie turi „poetinę laisvę“, bet tokie rimti žmonės kaip mokslininkai, kurie tokios laisvės neturi, regis, turėtų šią galią turėti. Tačiau šis skubotas kūrėjų nuvertinimas ir „rimtų“ žmonių pervertinimas gali mus vesti prie klaidingų išvadų. Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį, jog moderniojoje sąmonėje laikas ir erdvė buvo atsieti. Ši perskyra sudarė ir dualistinį modernybės pasaulėvaizdį, kuris atskyrė kūną ir sąmonę, subjektą ir objektą, medžiagą ir judėjimą. Viskas, kas yra erdvėje, gali joje keisti savo vietą ir tai galima išmatuoti laiku. Tačiau laikas įvykių atžvilgiu nėra integralus. Tokiame laike įvykiai, matėme, yra sudaryti iš erdviškų ir medžiagiškų dalelių. Šios visuomet būva viena šalia kitos ir gali keisti savo vietą, tačiau tarpusavyje nėra niekaip susijusios. O štai integrali sąmonė yra tokios sampratos įveika ir peržengimas suvokiant, kad įvykiai erdvėje yra integruojami paties laiko ir kad jis yra tasai „užtaisas“, kuris nuolatos ardo erdvines formas atmesdamas bet kokią substancinio erdvės medžiagiškumo galimybę. Taigi poetų ir kitų menininkų darbai, rodantys, jog erdvė, o ypač „avilio“, jau nebegalioja, jog ją suardo laikiniai įvykiai, pasižymintys ne vien erdviškumo, bet ir laikiškumo savybėmis, leidžia teigti, jog yra galima sąmonė, kurioje laikas ir erdvė integruojami tarpusavyje viename procese. Svarbu tai, jog pats procesas šiuo atveju jokios laikinės krypties neturi. 

Ši dualizmo įveika pasirodo ne vien mene, bet ir moksle. Mokslas teigia, kad medžiaga virsta energija, o energija – medžiaga. Mano manymu, toks požiūris reiškia ir tai, jog erdvė ir laikas nebegali būti atskiriami, jog bet kokia medžiaga gali būti išsprogdinta išlaisvinant joje susikaupusias energijas, jog kiekviena energija yra medžiagiška. Kitaip tariant, kiekvienas daiktavardis yra veiksmažodis ir atvirkščiai. Kaip pastebi Carlas Friedrichas von Weizsäckeris, šis dualizmo atmetimas sugriovė moderniosios fizikos pasaulėvaizdį daug radikaliau, nei galima įsivaizduoti. Negana to, šio amžiaus sąmonė esą nebereikalauja įsivaizduoti pasaulio, nes vaizduotė visuomet pateikia tik vieną perspektyvą erdvės „dėžėje“, o ne laikinę transformaciją. Dar Maxas Planckas savo darbe parodė, jog gamtai nebūtinas erdvinis tęstinumas. Jai būdingi „veiklos šuoliai“, kurie yra „kiekybinio veiksmo“ arba „veiksmo matmens“ pagrindas. Taip integruojant energiją ir medžiagą, jų virsmas vienas kitu tampa gamtiniu procesu. Kitaip tariant, laiko ir erdvės dualizmas yra atmetamas, nes laikas pasirodo kaip konkretus matmuo, kuris, peržengdamas erdviškai orientuotą sąmonę, sudaro pagrindą integracijai be jokių išankstinių apribojimų. Mokslinėmis metodologijomis pagrįstos statistikos vartojimas yra geras ženklas, rodantis, jog turime reikalą ne su iš anksto primesta struktūra, o atvira ir konkrečia eiga, kuri savo atvirumu integruoja įvairiausius elementus.

Gal apskritai nebėra reikalo kalbėti apie kitas mokslines disciplinas, bet įdomumo dėlei dar galime atkreipti dėmesį į biologiją ir jos integralią kryptį. Ši kryptis yra išsamiai pristatyta keleto gerai žinomų mokslininkų, pradedant Konstantinu von Monakowu, Pierre’u Teilhardu de Chardinu ir baigiant Adolfu Portmannu. Jie teigia, jog biologinės sistemos vystosi laike ir pasižymi kiekybiniu dalelių sąjungos augimu. Pozityviai kalbant, biologinė sistema reikšmingiau apibūdinama ne erdvinėmis, bet laikinėmis kategorijomis. Jos funkcijų laikinė vertė parodoma kiekvienai funkcijai integruojant laiką. Kitaip tariant, kiekviena savybė žymi laiką, kuriame visa, kas buvo biologinėje sistemoje, dar nenustojo veiklumo, o tai, kas dar tik bus, regima jau dabar. Tačiau tokiu atveju privalu atmesti kryptingo laiko vaizdinį. Čia laikas yra tas matmuo, kuris savyje telkia visa, kas buvo ir kas bus, dar iki praeities, dabarties ir ateities atskyrimo. Be to, dabartiniai tyrinėjimai gana įtikinamai parodo, jog biologinės struktūros yra ne pavieniai procesai, turintys savo vietą laike ir erdvėje, o visiškai į savo aplinką įsiliejusios funkcijos, todėl pati aplinka yra biologinių sistemų funkcija. Tai yra neatsiejami procesai. Kaip jau sykį M. Merleau-Ponty pastebėjo, neįmanoma atskirti, kas pirmiau – aplinka ar biologinė sistema. Verčiau teigti, jog visa yra integralu, nes aplinką keičia biologinės sistemos, o šias savo ruožtu – ta pati aplinka. 

Nors tapyboje pasirodžiusi integrali sąmonė matoma gana aiškiai, ją taip pat galima atpažinti ir naujojoje šio amžiaus muzikoje, kuri, galima sakyti, prasidėjo su Arnoldu Schönbergu ir tęsiama tokių kompozitorių kaip Antonas Webernas, Iannis Xenakis, Krzysztofas Pendereckis, Charlesas Ivesas, Johnas Cage’as ir kt. kūryboje. Naujoji tapyba turi reikalą su „aperspektyva“, o naująją muziką išskiria jos atonalumas. Atonali muzika atmeta gaidų hierarchiją ir melodinę jų tėkmę. Tai yra išsilaisvinimas nuo gaidų, išdėstytų pagal erdvišką planą. Pakanka vien išgirsti jų kūrinius, kad suvoktume, jog visos ankstesnės komponavimo taisyklės nustojo galios. Atonalumas visų pirma yra laikinės sekos atsisakymas ir, anot Weberno, provincialaus ritmo, t. y. vien žemiškos muzikos sampratos ir „pastovios“ jos aplinkos, atmetimas. Pasitelkdamas Stefano George’o poeziją, jis sako, kad mus pasiekia kitų planetų vėjai, kad mūsų muzika turi prasiplėsti visatos garsais – visatos, kuri nebūtinai pažįsta vien mūsų ritmus ir melodines simfonijas. Taip atsiranda šio amžiaus sąmonės bandymai atsiverti ne vien naujai kūrybai, bet ir naujiems potyriams, kuriuos suteikė nauji moksliniai atradimai ir tyrinėjimai. Svarbiausia tai, jog atmetamos visos erdviškai interpretuotos metaforos ir jų substancinė medžiagiškumo ontologija. 

Šis atmetimas reiškiasi tuo, jog nebėra reikalo kalbėti apie dalykus kaip turinčius formą, pastovumą arba net išraiškas. Esame įpratę, ir tai rodo mūsų konservatyvumą, kažko vis ieškoti „po“ arba „už“ išraiškų ir formų – tuojau pat išsiduodame klausdami „kas formuojasi?“ Integrali sąmonė neturi jokio erdvinio pamato, kuris leistų taip klausti, nes formavimosi procesas yra integralus ta prasme, kad jis visada lieka atviras ir nevientisas. Šis integralumas ir yra laiko ir erdvės radimasis, nes joks įvykis nesiranda erdvėje ir laike, o veikiau pats kuria laikines ir erdvines struktūras. Kitaip tariant, kiekvienas įvykis yra laikinė ir erdvinė formacija. Būtent tokią formaciją modeliuoja šio amžiaus sąmonė.

Integralios sąmonės principai

Siekiant suvokti integralios sąmonės eigą ir formavimosi procesą, visų pirma reikia deramai įvertinti keletą išraiškos ir pamatinių sąmonės simbolių plotmes. Nepaisant įvairių skirtumų, nepaisant to, ar tie simboliai vaizduoja dangiškas ar žemiškas būtybes, išryškėja gana aiškiai įžiūrima išraiškų sudėtis. Vienos išraiškos žymi pastovumą, kitos – tėkmę. Vadinasi, galime kelti klausimą apie santykį tarp pastovumo ir tėkmės. Pavyzdžiui, akmuo, Dievas, matematinė formulė, esmė sudaro pastovumo išraiškas, o upė, demonas, Buddha, pasąmonė yra tėkmės išraiškos. Tačiau tuo pat metu šios išraiškos tarpusavyje yra susijusios įvairiausiais būdais. Kaip pavyzdį pasitelkime mums visiems gerai žinomą mitologiją, t. y. hebrajišką-krikščionišką. Jai priklauso Dievas, kuris yra pastovumo, įstatymo ir gal net absoliutaus nekintamumo simbolis, susijęs su kita – šėtono figūra, kuri simbolizuoja tėkmę. Šiam santykiui būdingos dvi savybės: viena vertus, tėkmė reikalinga siekiant išlaikyti pastovumą ir nekintamumą. Šią savybę pavadinkime „sąmonės principu“, nes jis tėkmę pajungia pastovumui išlaikyti. Kita vertus, tėkmė pastovumą sykiu ir ardo, todėl ją galime vadinti „pastovumo destrukcija (dekonstrukcija)“. Abu šie principai yra išreiškiami per Dievo santykį su šėtonu.

Šiuos sąmonės principus įkūnija daugybė išraiškų, kurios būdingos tiek krikščionybei, islamui tiek ir marksizmui. Jie priima tokius socialinius bendruomeninius modelius kaip monarchija, diktatūra ir teokratija, bet atmeta demokratiją. Tačiau yra dar du sąmonės principai, kuriems būdingi atvirkštiniai santykiai, ir jie taip pat turi daugybę išraiškų. Vieną jų galime aptikti pagoniškos Graikijos mitologijoje – tai Prometėjo figūra. Prometėjas įtvirtina dievišką Dzeuso viršenybę ir pastovumą kovose su titanais. Tačiau, kai Dzeusas atima iš žmonių ugnį, Prometėjas sukyla prieš Dzeusą ir pavogęs iš jo ugnį grąžina žmonėms. Kitaip tariant, jis suardo pastovumą. Šios trilogijos pabaigoje Dzeusas visgi pripažįsta, jog atimdamas iš žmonių ugnį jis pasielgė neteisingai, vadinasi, pastovumas gali priimti kaitą ir tėkmę. Tai principas, kuris gali būti įvardytas kaip „tėkmės skatinimas pastovumu“. Žinoma, priešingu atveju pastovumas užgniaužia kaitą ir tėkmę, tačiau tai jau vėlgi priklauso hebrajiškai-krikščioniškai mitologijai, kurioje absoliutas neleidžia jokių esminių pokyčių. Šį principą galime aiškinti kaip „tėkmės sutrikdymą pastovumu“.

Politinėje plotmėje tie patys principai sudaro pagrindą bendruomeninei organizacijai. Pavyzdžiui, hebrajų-krikščionių, musulmonų ir marksistinėje tradicijoje valstybė, valdančioji hierarchija arba koks nors senoviškas tekstas yra tai, kas stabdo tėkmę, todėl jos paskirtis tėra išlaikyti pastovumą. Tačiau graikų mitologijoje, kurioje pastovumas priima kaitą ir tėkmę, atsiranda galimybė iškilti demokratinėms tendencijoms. Vakarų ir Viduržemio kultūros priklauso tam įtampos laukui, kuris randasi tarp šių dviejų principinių morfologijų. Viena – pagoniška ir laisva, kita – absoliutinė ir suvaržyta.

Modernybės krizė yra apėmusi visas plotmes, o jos pasekmė – dieviškumo kompleksas. Pats žmogus tampa autoritetas ir įstatymų kūrėjas, turintis visišką autonomiją, o pagal viduramžių mitologiją – net ir šėtoniškas. Viduramžių absoliutizmas ir fundamentalizmas neturi kuo pakeisti šios žmogaus pasiektos gerovės, todėl jis tampa sadistas, naudojantis visas savo absoliutumo išraiškas. Jis ima pulti šio pasaulio žmogaus kūrybą, jo siekius ir laisvę, kuri priima ir net skatina tėkmę. Toks sadizmas pasirodo įvairiais pavidalais, jis glūdi net ir Vakarų pasaulio demokratijose, kurios puola viską, kas žemiška, kas sukurta žmogaus, grasindamos absoliučiomis bausmėmis, pasaulio sunaikinimu ir amžina kančia. Toks sadizmas remiasi požiūriu, jog visa, ką žmogus sukūrė, yra modernybės žmogaus demoniškumo pasekmė, t. y. modernybės žmogaus, sekančio Prometėjo pėdomis, neigiančio net dieviškus įstatymus ir teigiančio savąją autonomiją, humaniškumą ir demokratines pažiūras, rezultatas.

Kokia lieka išeitis? Reikia surasti tokią sąmonės plotmę, kurioje šie du pamatiniai sąmonės simboliai, tėkmė ir pastovumas, reikalautų vienas kito ir būtų integruojami. Tačiau pirma dar reikia atsakyti į klausimą, kaip jie turi būti integruojami ir kokia sąmonė reikalinga šiai integracijai. 

1. Laiko atžvilgiu pastovumas ir skirtumai priešinami metaforinei ir asociatyvinei plotmei.

2. Pastovumo ir tėkmės santykio atsiradimas reikalauja sąmonės, kuri dalija ir jungia, reikalauja nei pastovaus, nei tenkančio proceso, apimančio ir tėkmę, ir pastovumą.

[1] Ši daugiareikšmė sąvoka pradėta vartoti XX a. pradžioje. Ją išpopuliarino tokie mąstytojai, kaip Don Edward Beck, Ken Wilber, Ervin László, Yasuhiko Kimura, Michael E. Zimmerman, Sarah Nicholson, William Irwin Thompson, Donella Meadows, Steve McIntosh, Brian Swimmeir kt. (red.)

[2] Autorius turi omenyje, šešėlį, kuris naudotas saulės laikrodyje, tapyboje pažymi, kokioje vietoje buvo saulė, taip užfiksuojant konkretų laiko momentą, o ne belaikę erdvę.

[3] Lorenzo Peña (1944) Ispanų filosofas, teisininkas, politikos mąstytojas, metafizikoje ir teisėje naudojantis neo-leibnicizmo racionalistinę prieigą.

[4] Eugene Fink sąvoka

[5] XX a. pradžios vokiečių poetas

[6] vok.