Hermeneutikos kontroversija

Hans-Georg Gadamer

Hansas Georgas Gadameris (1900–2002) Europoje laikomas vienu didžiųjų dabarties mąstytojų. Jis ne tik pagilino Martino Heideggerio „hermeneutiką”, kitaip dar vadinamą interpretavimo teorija, bet ir parodė jos pritaikymą istorijos studijose, socialiniuose, politologijos, estetikos, teisės, pedagogikos ir net teologijos moksluose. Šis „praktinis” pritaikymas buvo paremtas ne interpretavimo metodologija, o „hermeneutine ontologija”. Čia trumpai pristatysime XX-ojo amžiaus hermeneutikos teorijos vystymąsi. 

Nors Platonas ir Aristotelis jau rašė apie hermeneutiką, moderni šio žodžio reikšmė buvo suformuluota XVII-ajame šimtmetyje, kada „ars interpretandi” buvo pavadinta „hermeneutika”, suprantant ją kaip teologijos, filologijos ir teisės pagalbinę discipliną. Pagaliau Hansas Schlegelis ir Friedrichas Schleiermacheris išlaisvino hermeneutiką nuo pagalbininkės vaidmens, ją suformuodami kaip objektyvią supratimo ir istorinio gyvenimo tyrimo teoriją. Pagal Wilhelmą Dilthey’ų (1833–1911), hermeneutika siekia suprasti humanitarinius mokslus ir atskleisti jų vidinį ryšį. Jam buvo svarbu ne tik juos suprasti, bet ir pateisinti. Jo manymu, visi dvasiniai žmonijos reiškiniai, nuo aukščiausių mokslų iki kasdienės kalbos, priklauso hermeneutiniam supratimui. Taigi, pati filosofija tampa hermeneutika. Dilthey’us savo filosofijoje teigia, kad pačiose žmogiškojo supratimo gelmėse glūdinti tikrovė negali būti pilnai paaiškinama, nors ją ir galime suprasti. 

Tai reiškia, kad bet koks išaiškinimas yra tik žmogaus istorinį dvasinį gyvenimą atskleidžianti interpretacija, todėl jokie mokslai nėra suprantami be jų istorinės raidos. Pasaulio supratimas yra tolygus žmogaus dvasinio išsivystymo ir jo sukurto gamtos padalinimo į teorinius, praktinius ir meninius dėmenis, supratimui. Dvasinį išsivystymą Dilthey’us supranta kaip „gyvenimą”, kuris save konstruoja istorinėje eigoje. Hermeneutika šiuo atveju yra žmonių gyvenimo supratimo procesas ne tik dabartyje, bet ir praeityje. Supratimas reikalauja „įėjimo“ į kito vidinį gyvenimą, empatinio įsijautimo, kitaip tariant, kitų išgyvento patyrimo suvokimo. Galime tvirtinti, kad save ir savo gyvenimą žmogus suvokia tik suprasdamas savo ir kitų objektyvių išraiškų reikšmes. Taigi hermeneutikos objektas yra ryšys tarp „gyvo patyrimo”, išraiškos ir supratimo. 

Heideggeris pagilina hermeneutinį supratimą, parodydamas, kad interpretavimas iš esmės remiasi žmogaus buvimo pasaulyje būdais, kurie yra dar prieš objektyvų ir subjektyvų būties supratimą. Kadangi vienas pagrindinių žmogaus būdų būti pasaulyje yra istorija, hermeneutinis supratimas atveria žmogaus istoriškumą ir jo būties interpretavimą, kuriuo remiasi kalba, mokslai, tikybos ir meno kūriniai. Kadangi žmogus visuomet yra istoriškas, jis interpretuoja praeitį, o sykiu ir „projektuoja” ateitį. Šio projektavimo naudojimas žmogaus istorinio gyvenimo supratimui ir sukuria hermeneutinį ratą: žmogus interpretuoja istoriją ir projektuoja ateitį kaip istorijos dalis. Istorija visuomet priklauso nuo interpretavimo būdų, kurie nulemia žmogaus savasties ir jo būties supratimą. Hermeneutinis ratas reiškia, kad, norėdami suprasti kokią nors istorijos dalį, turime suprasti visą istorinę eigą, ir atvirkščiai, istorinės eigos supratimas yra galimas tik suprantant jos dalis. 

Hermeneutinio rato supratimas turi reikšmingas teorines pasekmes. Pirma, joks mokslas negali laikyti save esant aukščiau istorijos ir disponuojant „amžinomis” tiesomis. Antra, kiekvienas istorijoje esantis mokslas yra nulemiamas istorijos ir tuo pačiu įtakoja istoriją. Trečia, žmogaus būtis priklauso ne vien nuo istorijos interpretacijos, bet, suprasdamas istoriją, jis ją, kad ir nežymiai, pakeičia. Tai reiškia, jog jokios mokslo ar kitos istoriškai susiformavusios teorijos neišaiškina nei istorijos eigos, nei žmogaus gyvenimo, bet juos gali keisti. Lygiai taip pat veikia ir pati istorija, kuri įtakoja naujų teorijų supratimą. 

Gadameris, tęsdamas šį hermeneutinį teiginį, parodo, kad dabarties suvokimas visuomet įvelia praeities ir net ateities supratimą. Be to, jis teigia, kad „supratimas” [Verstehen] yra pagrindinis žmogaus egzistencijos matmuo. Remdamiesi Gadamerio ontologiniu mąstymu, galėtume sakyti, kad supratimas yra būties supratimas, o būtis yra kalba. Tad kalba ir jos istoriniai išraiškos būdai yra žmogaus būties supratimas. Kalba, pasak Gadamerio, yra procesas, kuris apima ir toli pralenkia žmogaus supratimą: kalba yra istorija. Remiantis šia teze galima laikyti, kad įvairių supratimo būdų analizė yra filosofinės tradicijos pratęsimas, nes tradicija ir jos istorija nėra vien tik praeitis, – ji kartu yra ir individo ateitis. Vadinasi istorija kaip kalba persilieja per dabarties ribas, o žmogus negali peržengti savo tradicijos ribų. 

Taip apibūdinęs tradiciją, kurioje gyvena žmogus, Gadameris gali teigti, kad jos negali aprėpti nė vienas mokslas ar aiškinimas. Todėl turi būti pripažinta, kad be mokslinio žinojimo ir supratimo, be mokslinio metodo ir moksliškai išaiškintų įvykių yra kita, fundamentalesnė ir platesnė, supratimo plotmė. Šiai plotmei priklauso humanitarinis supratimas, kuriuo yra pagrįsti ne tik humanitariniai, bet ir griežtieji mokslai. Humanitarinį supratimą geriau apibūdina tradicinis „išsilavinimas”, apimantis moralinių verčių, estetinio jautrumo ir daugelio gyvenimo sričių patyrimo supratimą. Pagrindinį vaidmenį čia vaidina patyrimas. Turimas omenyje ne Immanuelio Kanto modelio patyrimas, bet patyrimas, kurį gali turėti išsilavinęs teisėjas arba meno kritikas, bendrai kalbant, „arbiter gustorum”. Būti patyrusiam reiškia turėti išvystytą skonį ir aiškius požiūrius, atitinkančius papročius ir moralę. Patyrimas gali tapti papročių ir požiūrių tinkamumo įvertinimo principu. Patyrimas daugelyje situacijų reikalingas pritaikant moralines taisykles, nes būtent jis įtakoja taisyklių supratimą ir interpretavimą.

Nuo Kanto laikų nei „išsilavinimas”, nei patyrimas neturi „mokslinės” reikšmės ir nelaikomi pažinimo būdais. Tokia prieiga buvo nustumta į „subjektyvizmą”, arba meną, kur negalima rasti nei mokslinės, nei apskritai jokios tiesos. Literatūros, istorijos, meno, papročių ir tradicijos supratimas nėra laikomas teisėtu žinojimo arba supratimo būdu. Pasekmės yra pakankamai sunkios, nes nebegalime paaiškinti, kokią įtaką literatūra, menas bei istorinis supratimas turi humanizavimui ir civilizavimui. Jie liko praktikos požiūriu neteisėtais etikos elementais, o kultūringas žmogus tapo bereikšme prabanga. Tik pripažindami, kad liko sferos, kurios dar nėra ir negali būti užgniaužtos preciziškų metodų, pajėgsime išsaugoti gilios tradicijos ir jos moralinės bei praktinės patirties išmintį. Jau minėta, kad tradicija ir istorija yra peržengusios mūsų dabartį ir iš dalies yra nulėmusios mūsų ateitį. Todėl pagrindinis Gadamerio klausimas – ne ką darome, ne ką turime daryti, bet kas su mumis atsitinka už mūsų darbų ir norų ribų. 

Ne viską galima išaiškinti preciziškais ir techniniais metodais. Pasak Gadamerio, ši tezė yra patvirtinta tradicijos patirtyje. Įgyti patyrimą nereiškia įgyti profesiją ar ją puikiai įvaldyti. Tai reiškia išmokti gyventi, įgyti išminties, kurią retai galime pilnai išaiškinti. Tokia išmintis gali parodyti ne tik tai ką galime technologiškai ir moksliškai pakeisti, bet kartu ir ko neturėtume keisti. Pagrindinė, bet objektyviai neišaiškinama, dimensija yra kalba. Mes dalyvaujame kalboje jai „priklausydami”, vartojame žodžius, negalėdami pilnai išaiškinti jų reikšmės mūsų intencijomis. Kalbos tarpininkaujama istorija yra pranašesnė už individo sąmonę ir praktines intencijas. Remdamiesi šia teze galime teigti, kad žmogus priklauso tradicijai, nes jo kalba neišvengiamai yra tradicinė. Būtent ji grindžia ir žmogaus savęs supratimą, ir tikrovės interpretavimą. Priklausymas kalbai reiškia ne tai, kad žmogus yra kalbanti būtybė, o tai, kad paveldima kalba įkūnija savyje visą tradiciją. Kalbą galime palyginti su žaidimu ir jo taisyklėmis. Žaidimo esmė yra jame pačiame, o ne mūsų sąmonėje arba veikloje. Jis įtraukia mus į savo dvasią, kurioje dalyvio asmenybė yra mažiau reikšminga. Hermeneutika teigia, kad mūsų pasaulio patyrimas yra panašus į žaidimo dvasią; bet šiuo atveju mūsų patirto pasaulio pagrindą sudaro kalba. Kalba turi tokią pat plotmę, kaip mūsų patirtas pasaulis. Kadangi mes negalime peržengti kalbos ribų, tuo pačiu negalime peržengti nei tradicijos ribų, nei jos autoriteto. Gyvenamasis pasaulis slypi kalbinėse struktūrose, tad jo negalime analizuoti objektyviai, nes visa, kas yra objektyvu ir subjektyvu, priklauso nuo kalbinių sąryšių ir tradicijos.

Mokslinis, arba Gadamerio vadinamas technologinis, protas nori išsilaisvinti iš bet kokių tradicinių „autoritetų“, bet užmiršta, kad žmogaus supratimas ir jo žinojimo būdai yra persisunkę tradicija ir jos kalbine istorija. Taip pat, siekiama išminties, kuri galėtų praktiškai pakeisti žmogaus bendruomenę, padaryti ją racionalia. Abu siekiai[1] sukuria ideologinį utopizmą, norintį paneigti ir pakeisti istoriškai išsivysčiusias institucijas ir papročius, išlaisvinti žmogų nuo situacijų, kurios atsirado tradicijoje ir žmogaus yra suprantamos tiesiogiai. Išlaisvinimo būdas remiasi „moksliniu metodu”, kuris nori išaiškinti tradicinius įvykius. Bet mokslinis metodas, remiasi istorijoje veikiančių ir istoriškai susivokiančių žmonių „užnugaryje” esančiais principais. Nors šių principų žmonės nesupranta ir nepatiria, būtent jie yra laikomi „tikrove”, kuri išaiškina žmogaus veiklą. Šiuo atveju tradiciniame patyrime įgytos savęs ir pasaulio supratimo ribos yra peržengiamos, o pats patyrimas yra laikomas negaliojančiu.

Žmogus, vartodamas savo kalbą ir skaitydamas savo tradicijos tekstus, negali pašalinti savo tradicijoje išugdyto supratimo, kuriuo remiasi visas mąstymas. Toks supratimas priklauso žmogui, o žmogus priklauso tokiam supratimui, kuris, pagal Gadamerį, yra „istoriškai paveiki sąmonė” [Wirkungsgeschichtliches Bewusstsein]. Tradicija visuomet veikia mūsų sąmonėje. Negalime tradicijos padaryti mokslinio tyrinėjimo objektu. Ši tezė priverčia Gadamerį teigti, kad „istoriškai paveiki sąmonė yra daugiau būtis nei sąmonė, o būtis niekada pilnai nepasirodo”. 

Tyrinėjant Gadamerio ontologinę hermeneutiką, galima suprasti, kodėl jis abejoja teorijomis, žadančiomis išlaisvinti žmogų nuo tradicijos ir teigiančiomis, kad revoliucinė praktika pakeis jo bendruomeninį gyvenimą. Gadameris netiki nei „technologine jėga”, nei kitais sisteminiais pažadais padaryti žmogaus padėtį „geresnę” ir teigia, kad negalime peržengti pagrindinės žmogaus gyvenimo esmės. Gimimas ir mirtis, jaunystė ir senatvė, gimtinė ir svetimi kraštai, pasiryžimas ir laisvė yra neperžengiamos ribos. Jokia esmė negali būti vertinama „absoliučiai”, nes ji yra suprantama istorinėje plotmėje ir interpretacijoje. Minėtas ribas interpretuoja istoriškai išugdyta kalba ir situacija. Ką tai „reiškia”, priklauso nuo bendruomenės istorinės interpretacijos. Žmogaus esmė negali būti apibūdinama, nes kiekvienas apibūdinimas interpretuojamas pagal kokią nors tradiciją. Pati interpretacija sudaro tradiciją, kurios negali peržengti sąmoningai sukurtos teorijos. Turint omenyje šią tezę, galima teigti, kad tradicijos ne tik nereikia naikinti, bet ją ir jos autoritetą reikia priimti bei vystyti toliau. 

Gadameris argumentuoja pasitelkęs dar iki renesanso sukurtą teoriją, kurioje yra tik vienas autonomiškas autoritetas – racionalizmas. Šis autoritetas kėsinosi paneigti viską, kas buvo tradicijoje. Gadamerio teigimu, tradicinio autoriteto diskreditavimas ir racionalizmo autonomijos kaip tikro autoriteto iškėlimas nereiškia, kad visa, kas tradicijoje ir jos patyrime yra išsivystę, yra klaidinga. Tradicijos kritikai, anot Gadamerio, laikosi tyliai priimtos tezės, kad tarp autoriteto ir racionalizmo yra prieštaravimas. Bet užmirštama, kad autoritetas gali būti pripažintas ne aklai, bet remiantis autoriteto atvertos tiesos supratimu. Autoritetas nėra būtinai diktatoriškas. Tokiu autoritetu, pavyzdžiui, laikomas ekspertas, kurio patarimas yra vertinamas jo kompetencijos ribose. 

Panašų autoritetą Gadameris randa papročiuose, moralėje, religijoje ir mene, – čia autoritetas perduodamas ne jėga, bet „priimamas laisvai”, jame esama tradicijos patyrimo. Hermeneutinio proceso humanitarinių mokslų tekstams negalima taikyti išoriškai[2], negalima jų atskirti nuo istorinio bei tradicinio patyrimo ir žmogaus požiūrio į savo praeitį. Žmogaus gyvenamasis pasaulis yra tradicijoje, negalinčioje pavirsti nepažįstamu objektu, kurį turėtume nagrinėti išoriškai. Pirmas žingsnis filosofinės hermeneutikos link yra abstrakčios priešingybės tarp racionalumo ir tradicijos bei tradicijos ir jos žinojimo būdų panaikinimas. 

Visi moksliniai metodai, visi supratimo ir žinojimo būdai priklauso nuo tradiciniame patyrime sukurtos kalbos. Mokslų „objektyvus” ir racionalus įvertinimas yra tik tos tradicijos tęsinys. Joks mokslas negali aprėpti ir išaiškinti kalbos pagrindo. Visi išaiškinimai tik parodo savo nepakankamumą ir tradicijos tąsą. 

Jürgenas Habermasas 

Jürgenas Habermasas laikomas vienu svarbiausių taip vadinamos „kritinės teorijos” mąstytojų. Nors Habermaso galvojimas yra komplikuotas, jame atrandame kelias pamatines tezes ir principus, kuriais, galima sakyti, yra paremtas visas jo mąstymas. Pirma, Habermasas parodo, kad teorinis galvojimas nėra išlaisvintas nuo istorinių ir socialinių įvykių. Teorinę laikyseną grindžia istorijoje ir bendruomenėje susiformavęs mąstymas. Vadinasi, teorinis galvojimas negali apžvelgti istorijos ir bendruomenės procesų, nes jos pačios yra tų procesų pasekmė. Antra, teorijos, t. y. vienas iš istorijos ir bendruomenės įvykių arba veiksnių, objektyviai aiškinančios istorijos ir bendruomenės procesus, veikia objektą, kurį nori išaiškinti. Pavyzdžiui, marksizmas. Nors Marksas teigia, kad sukūrė teoriją, išaiškinančią objektyvią istorijos ir bendruomenės raidą, tačiau jo teorija (i) atspindi jos sukūrimo istorinį laiką ir bendruomenės procesus, ir (ii) ji turėjo įtakos objektyvios istorijos ir bendruomenės raidos pokyčiams. Trečia, Habermasas parodo, kad tarp teorijos ir faktų nėra būtino ryšio, nes faktai nepriklauso teorijai. Taigi, teorijos norėtų aiškinti faktus, bet šio uždavinio jos neįveikia. Nesant būtino ryšio tarp teorijos ir faktų, jis tegali būti grindžiamas kitais pagrindais. Ryšys reikalauja „rišėjo”[3] kuris galėtų tą padaryti. Tai įmanu, (i) remiantis „intereso perspektyva” ir (ii) derinant teoriją su faktais taip, kad pasitvirtintų parinkta teorija. Šis procesas yra selektyvus, o parinkta teorija ir faktai yra susiję su „intereso perspektyva”. Vadinasi, teorijos pritaikymas faktams atskleidžia ne objektyvų pačių faktų, o teoretiko intereso supratimą. Interesas gali būti religinis, ekonominis, ontologinis, etinis, psichologinis, technologinis, politinis ir net susijęs su siekiu įgauti įtakos bendruomenėje ar istorijoje. 

Minėtos teorinės problemos veda prie žemiau pateikiamų išvadų. Jeigu teigtume, kad teorijos gali pilnai išaiškinti istorinius ir bendruomenės įvykius, tai toks aiškinimas prieštarautų pats sau, nes jis neįskaito teorijų „rišėjo” ir faktų. Pats „rišėjas” jau aprėpia daug plačiau, nei jo parinkta teorija ir faktai, kurie patvirtina arba paneigia pasirinktą teoriją. Be to, minėtas „rišėjas” negali pats tapti teorinio aiškinimo objektu, nes pats parenka ir teorijas, ir objektus. Kitaip tariant, jokios teorijos negali nei aprėpti, nei parinkti objektų, nei paaiškinti paties „rišėjo”. Peršasi išvada, kad teorijos yra sukurtos istorijos ir bendruomenės įvykių eigoje, bet pati eiga yra platesnė, nei gali apimti kokia nors teorija. Ši išvada yra paremta tuo, kad kiekviename istoriniame laike ir bendruomenės įvykių eigoje atsiranda teorijos, siekiančios viską aprėpti, bet kartu atsiranda teorijos, kurios prieštarauja tokiam norui. Reiškia, kad abi, arba net ir daugiau atsirandančių teorijų, yra pagrįstos istorinės tradicijos bendruomenės įvykių eigoje ir nė viena negali pilnai aprėpti šios eigos. Anot Habermaso, jokia teorija negali pilnai aprėpti ir išaiškinti nei „rišėjo”, nei faktų, nei istorinės tradicijos, nei bendruomenės įvykių eigos.

Šios išvados priverčia Habermasą pasitelkti Gadamerio hermeneutiką kaip pagalbinę priemonę, kuri pajėgia priešintis loginiam pozityvizmui bei jo negebėjimui suprasti istoriją bei bendruomenę. Anot Habermaso, hermeneutika yra vertinga savo pajėgumu iškelti istorinį ir tradicinį supratimą į sąmonės lygmenį, nes šis iškėlimas neįmanomas pozityviuose moksluose. Hermeneutika yra neišvengiama kaip pagrindinis įrankis, parenkant ir apibūdinant faktus komunikacijos procese, taip pat faktų supratimui, parenkant teorinius matmenis. Komunikacija apie faktus ir teorijas reikalauja kalbinio proceso, kuris yra paremtas istorinės tradicijos ir joje priimtos kalbos. Kalba visuomet tarpininkauja komunikacijos proceso teorijų ir faktų supratimui. Taigi, hermeneutika turi veikti kaip interpretavimo ir teorinių struktūrų bei parinktų faktų supratimo metodologija. 

Jau minėta, kad, Gadameris atmeta bet kokį bandymą panaudoti hermeneutiką kaip metodologiją. Jo filosofinė hermeneutika nesiekia metodologinių taisyklių išaiškinimo, kuris garantuotų specifinius mokslinius bei technologinius rezultatus. Gadamerio filosofinė hermeneutika yra ontologija, o ne metodologija. Kadangi ontologija apibūdina istorinės eigos pagrindus, ji kaip metodologija negali būti taikoma išoriniam šios eigos supratimui. Todėl Habermasas negali priimti Gadamerio filosofinės hermeneutikos be jos kritikos. Ši kritika kaip tik ir sudaro pagrindinę kontroversiją tarp Gadamerio filosofinės hermeneutikos ir Habermaso „kritinės teorijos”. 

Gadamerio filosofinės hermeneutikos kritika

Aptarkime pagrindinius Habermaso kritikuojamus filosofinės hermeneutikos aspektus. 

1. Gadamerio mąstyme tarp hermeneutinio patyrimo ir metodinio žinojimo atsiranda abstrakti opozicija. Tad, kritikuodamas empirinių bei analitinių mokslų „neteisingą” objektyvų supratimą, Gadameris peržengia pateisinamas ribas. Metodologijos atmetimo siekiantis hermeneutinis empirinių mokslų trūkumų atskleidimas neįrodo, kad metodologinės procedūros griežtuose gamtos moksluose yra nepakankamos. Jeigu šiuose moksluose metodologija gali būti taikoma efektyviai, hermeneutinė filosofija, kuri neįskaito metodologijos vertės ir procedūros, negali būti laikoma nei visaapimančia, nei „ikimoksline”. 

2. Hermeneutika supriešinama su metodologija, remiantis ontologiniu supratimu, kurį Gadameris apibūdina, sakydamas, kad svarbiau „ne ką darome, ne ką turime daryti, bet kas su mumis atsitinka už mūsų darbų ir norų ribų”. Kitaip tariant, to kas atsitinka su mumis, niekada negalime pilnai suprasti nei objektyviai, nei subjektyviai. Tai, kas atsitinka, nors ir neišaiškinama, yra tradicija, kuri tarpininkauja tarp praeities ir dabarties. Habermasas mano, kad ši Gadamerio tezė plėtoja Heideggerio būties sampratą, nuo kurios plotmės priklauso mūsų supratimas, nors jos negalime nei aprėpti, nei suprasti.

3. Tradiciją Habermasas laiko „akla substancija”, kuri vystosi pagal savo „įstatymus”. Siekdamas pateisinti tokį Gadamerio interpretavimą, Habermasas pasitelkia Gadamerio „istoriškai paveikios sąmonės” ir „horizontų susiliejimo” teorijas. Praeities tradicija, apibrėžianti supratimo horizontą, ne tik persilieja per dabartį, bet grindžia ir ateities supratimą. Vadinasi, tiek pavienis, tiek ir kolektyvus supratimas negali prasidėti „iš naujo”; į ateitį orientuotas supratimas visuomet susilieja su tradicijos horizontu. Taigi, supratimas visuomet veikia, suliedamas tradiciją ir mūsų horizontus, o tai, savo ruožtu, garantuoja pirmenybę tradicijai ir jos dominavimui. Pagal Habermasą, šis susiliejimas atskleidžia, kad tradicija yra nepertraukiama – joje daugiau supratimo, negu turime mes su savo refleksyvia sąmone. Tas „už mūsų nugarų” vykstantis „daugiau” yra tradicija bei mūsų veiksmus ir norus veikiantis kalbinis procesas. Bet Habermasas nori teigti priešingai. Jo manymu, refleksyvus tradicijos supratimas gali peržengti ir pakeisti spontanišką tradiciją. Refleksyvi sąmonė gali įvaldyti tradiciją ir padėti mus nuo jos išlaisvinti. 

4. Iš trečios pastabos seka išvada, kad Gadameris nesuprato kalbiniame supratime slypinčių refleksijos galimybių. Refleksinė sąmonė gali atkreipti dėmesį į savo pačios sąlygas, nuskaidrindama refleksijos pagrindą ir jo plotmę. Šis procesas gali peržengti tradicijos dogmatikas, atskleisti jų ribas ir nepateisinamas aksiomas. Refleksijos galimybės leidžia priimti arba atmesti tradicinius pasiūlymus, remiantis racionaliu tradicijos perduoto supratimo pateisinimu arba nepateisinimu. 

5. Gadamerio nepakankamas refleksijos įvertinimas glaudžiai susijęs su jo neteisingu požiūriu į autoritetą. Hermeneutika, nureikšmindama refleksiją ir kritinį mąstymą, yra priversta per daug sureikšminti autoritetą. Autoritetas, anot Habermaso, gali būti paneigtas, pasitelkus kritišką refleksiją ir remiantis racionaliu supratimu bei komunikacija. Kadangi tradiciją Gadameris laiko neįveikiamu autoritetu, refleksija, pasak jo, yra priversta įsilieti į tradiciją ir tęsti beveik nepasiekiamus jos horizontus. Kitaip tariant, tradicijoje veikiantys ryšiai, jo manymu, gerokai peržengia refleksyvios sąmonės galimybes. Vadinasi, tradicija yra suprantama kaip neracionali jėga, o jos raida neturi jokio apibrėžto būtinumo. Maža to, hermeneutinis kalbos supratimas, jo manymu, niekada pilnai neišsemiamas, nes kalba laikoma absoliučia dimensija, kurios refleksyvi sąmonė negali peržengti. Tokia nuostata veda prie tezės, kad kalbos absoliutumas neturi jokio būtinumo. Visose istorijos ir bendruomenės sferose hermeneutinė filosofija priima „kalbos pirmenybę”, bet tuo pačiu šią pirmenybę ji priima kaip nebūtiną jėgą, kuri remiasi nesuprantama ir neracionalia plotme. Bet negalime remtis žmogaus sąmonės ir jo veiklos pagrindo plotme, kartu teigdami, kad sąmonė šios plotmės nepasiekia, nes tai reikštų remtis pagrindu, kuris neturi jokios įrodomos būtinybės.

6. Tokia nuostata stokoja objektyvaus kalbos funkcijos supratimo politikos ir ekonomikos sferose. Jeigu hermeneutika būtų priversta apmąstyti tradicijos perdavimą ir pratęsimą kalbos būdu, ji atrastų, kad tradicija ir kalba išplaukia iš žmogaus bendruomeninės veiklos. Prisilaikant šios tezės, hermeneutika turėtų tapti iš politinių ir ekonominių žmogaus veiklos sferų išplaukiančių ir kalba išreikštų ideologijų kritika. Kalba ir tradicija būtų suprantamos kaip esminių interesų raiškos, kuriomis, kaip matėme, Habermasas grindžia žmogaus istorinį ir bendruomeninį gyvenimą. Ši kalbinių ideologijų kritinė funkcija nepaverstų tradicijos neveiklia ir neįtakinga, nes tradicija ir kalba būtų suprantamos dėl jų santykio su kitomis bendruomenės sferomis.

7. Paskutinė kritinė pastaba dėl filosofinės hermeneutikos grindžiama tuo, kad filosofinėje hermeneutikoje istorinė raida negali nei siekti pateisinimo, nei kurti sąlygas, leidžiančias suprasti istorinę orientaciją. Tai, anot Habermaso, turi būti surasta, atskleidžiant istorijos tikslą kaip racionalesnio arba geresnio gyvenimo siekį. Šis filosofinės hermeneutikos trūkumas atsiranda dėl to, kad Gadameris remiasi ontologiniu kalbos supratimu. Kadangi pastarasis yra neprieinamas kritinei sąmonei, nėra galimybės racionaliai bei efektyviai kreipti istorinę raidą racionalaus tikslo link. 

Gadamerio atsakymai į Habermaso kritiką 

Anot Gadamerio, Habermasas neįrodė, kad kalbos dominavimas gali būti įveiktas ir metodologiškai išaiškintas. Kalba išreiškia supratimo plotmę, kuri išsiskleidžia ir įtikina dar “iki įrodymo”. Be to, moksliniai įrodymai ir įsitikinimai „visur ir visuomet” pasirodo istorinėje žmogaus kalboje. Kadangi kalba yra visaapimanti, hermeneutika laikosi nuostatos, leidžiančios išversti ezoterines mokslo kalbas į suprantamą kalbą, ypač tuomet, kai mokslai siekia paveikti bendruomenės gyvenimą. Mokslinio tyrinėjimo pradžioje ir pabaigoje randame kalbą, kuri yra platesnė, negu galėtų apimti mokslinė veikla. Vadinasi, filosofinė hermeneutika apima visus mokslus ir sąmonės refleksijas. Remdamasis šia trumpa teze, Gadameris, kaip matysime toliau, atsako Habermasui. 

1. Parodydama mokslinių metodologijų trūkumus, hermeneutika nepaneigia šių metodų. Hermeneutika teigia, kad (i) moksliniai metodai yra pagrįsti ir suprantami platesnėje kalbos terpėje, negu gali aprėpti atskiri mokslai, (ii) mokslinių metodų kritika yra pagrįsta patyrimu, kuris yra už mokslinių ribų. Jeigu Habermasas nori teigti, kad filosofinė hermeneutika nėra „mokslinė”, jo teigimas turi būti paremtas hermeneutika, t. y. hermeneutika tampa kitos hermeneutikos objektu. Taigi, prieštaraudamas filosofinei hermeneutikai, Habermasas turi priimti hermeneutiką dėl to, kad interpretuoja ir savo, ir Gadamerio nuostatas.

2. Paviršutiniškai žiūrint, atrodytų, kad hermeneutika atsiduria pavojuje, nes ji turi reikalą vien tik su kalba perduodama tradicija. Tuo būdu ji negali suprasti konkrečios bendruomenės raidos politikoje ir ekonomikoje. Bet šios sferos turi per tradicinę kalbą perduotas ir jos pačios tyliai priimtas struktūras. Šiuo būdu politika ir ekonomika pasidaro suprantamos tik kalbiniame veidrodyje. Aišku, kalba nėra tik veidrodis, o ko esama kalboje, nėra vien realybės ir žmogaus atspindys. Kalba struktūruoja ne tik gyvenimo įvykius, bet politinius ir ekonominius procesus. 

3. Jeigu hermeneutinis procesas visaapimantis, jis turėtų turėti galimybę (i) reflektuoti tradicijos autoritetą ir peržengti jo ribas, taip pat (ii) suprasti hermeneutinio galvojimo pagrindą sudarančias sąlygas. Anot Gadamerio, hermeneutinio supratimo sąlygos niekada negali būti visiškai permatomos, nes „istoriškai paveiki sąmonė” yra daugiau būtis negu sąmonė. Iš pirmo žvilgsnio, šis argumentas atrodo ne kaip argumentas, o kaip dogminis prieštaravimas. Pažvelgus giliau, atrodo, jog Gadamerio tezė yra paremta tuo, kad hermeneutinis galvojimas yra pagrįstas refleksyvia sąmone, o ši tuo pačiu yra pagrįsta „istoriškai paveikios sąmonės”, kuri yra platesnė už individo sąmonę. Jeigu individo sąmonė galėtų peržvelgti ir apimti savo refleksyvumo sąlygas, ji taptų begaliniu nesibaigiančiu procesu, kuriame refleksyvi sąmonė atspindėtų savo refleksyvumą. Bet, anot Gadamerio, šis procesas neturi būti begalinis, nes refleksija nėra individuali save atspindinti sąmonė. Individuali sąmonė atspindi tradicijoje esamą supratimą, kuris, kaip istoriškai paveiki sąmonė, atspindi individo sąmonės būvį. Taigi, begalinis sąmonės savęs ir savo sąlygų refleksyvumas yra sustabdytas prieš jam prasidedant. Be to, individo refleksyvi sąmonė ir istoriškai paveiki sąmonė (kaip kalba) susilieja į horizontą, kurio ribų niekada negalima peržengti. Šis parodo, kad tradicinės aksiomos ir net dogmos negali būti panaikinamos, bet parodomos ir atspindimos visuomet susiliejančiuose horizontuose. Šis procesas gali mus išlaisvinti nuo dogmų ir nepakankamų aksiomų, bet negali šių dogmų panaikinti arba pašalinti iš istoriškai paveikios sąmonės.

4. Nei hermeneutinė, nei jokia kita refleksija negali išugdyti sąmonės, kuri galėtų suprasti visus sąmonę sudarančius elementus. Tad sąmonė ir jos refleksija yra ribota ir, nepaisant jos tendencijos siekti visapusiško žinojimo, yra esmingai savita. Tai reiškia, kad universali-istorinė hermeneutikos koncepcija yra negalima, jeigu universalumas reikštų įstatymų ir tikslo istorinės eigos supratimą. Nors istorijoje galima parodyti racionalius aspektus, tai nereiškia, kad galima atskleisti pilną istorijos esmę ir eigą. Aišku, istorijos ateitis nėra atmetama. Bet reikia suprasti, kad kiekvienas istorijos tikslas jau yra tradicijos horizontų plotmėje, kurioje visi tikslai susilieja. Šis susiliejimas niekada nėra užbaigtas, ir bet koks istorinis tikslas, net ir Habermaso racionalumas arba „geras gyvenimas”, yra tik keli horizontų susiliejimo aspektai. 

Po šių pastabų galima atkreipti dėmesį į „kalbinę ontologiją”, kurią Habermasas interpretavo kaip „neracionalią būtį”, kaip „nepajudinamą ir neperžvelgiamą substanciją”. Anot Gadamerio, žmogaus ir tradicijos kalbinė esmė neturi jokio įstatymiško ir natūralaus būtinumo. Habermaso problema, anot Gadamerio, yra ta, kad jis nepajėgia atskleisti refleksijos esamoje tradicijoje, į kurią yra priverstas žiūrėti kaip į natūralų būtinumą. Gadameris vadina šį interpretavimą „romantišku” bandymu sukurti dirbtinę ribą tarp tradicijos ir sąmonės. Žmogaus kalba ir jos tradicija yra ne „būtis”, o tekanti upė, kurioje daug srovių, mes joje esame, jos horizontai liejasi ir skiriasi be perstojo.

Hermeneutika ir komunikacijos teorija 

Gavęs aiškų Gadamerio atsakymą, Habermasas „nekaitina” senų argumentų, bet pasitelkia kitą taktiką. Jis siekia diskredituoti hermeneutikos teiginį, kad ji yra viso žmogaus supratimo pagrindas. Habermasas atkreipia dėmesį į „komunikacijos kompetenciją”, norėdamas įrodyti, kad hermeneutika neturi galimybės pasiekti savo tikslų. Habermaso nuostata yra paremta mokslinėse teorijose gerai žinomu procesualizmu: „Jei žmogus kažką supranta pasaulyje, jis supranta tai kalbos dėka, o pats supratimas yra hermeneutinis”. Norėdami įrodyti, kad pacituotas sakinys yra neteisingas, turime įrodyti, kad: „Pasaulyje galima rasti tai, ko kalba netarpininkauja, kas negali būti suprantama kalbos būdu”. 

Tokios klastotės galimybę Habermasas randa sistemiškai sutrikdytos komunikacijos sferoje. Klausimas keliamas taip: ar būtų galima rasti supratimo būdą, kuris nėra sujungtas su pagrindine tradicijos kalba? Pavyzdžiui, psichoanalitinis mokslas, kuris gali paremti ar net pagrįsti kasdienišką tradicijos žmogaus gyvenimo bei komunikacijos supratimą ir patvirtinti tradicijos išugdytą interpretavimą. Ši galimybė, anot Habermaso, panaikintų visuotinę hermeneutikos tezę, galinčią suprasti ir paremti visus mokslus. Ši galimybė, atrodytų, siekia „išaiškinti tradicijos išugdytą supratimą ir kalbą”, bet taip, kad psichoanalitinė teorija ir jos kalba suspenduotų tradicijos išugdyto žmogaus supratimą. Žinoma, šis teorinis išaiškinimas turi sujungti metodinius ir empirinius elementus su tradicijos išugdyta kalba, kuri yra reikalinga komunikacijai tarp mokslininkų bei psichoanalitinio „paciento” ir psichoanalitiko. Jei pastarasis teiginys yra teisingas, tada komunikacijos teorija, pasinaudodama psichoanalitine galimybe sutrukdyti komunikaciją, būtų paremta hermeneutine filosofija ir jos supratimo dimensijomis. 

Pasitelktas psichoanalizės pavyzdys rodo, kad galima sistemiškai sutrikdyta komunikacija ne tik paciento gyvenime, bet ir paciento bei psichoanalitiko santykyje. Paciento gyvenime sutrikdytą komunikaciją galima išaiškinti sudėtingais teoriniais teiginiais ir kalba. Pagrindinis šios kalbos supratimas (psichoanalitiko arba paciento) priklauso nuo tradicijos išugdytos kalbos, kuria yra išreiškiamos visos teorijos. Sutrikdytos paciento komunikacijos sutvarkomos atkūrus kalbą, kuri gauta iš tradicijos, o ne iš psichoanalitinės teorijos. Anot Gadamerio, pacientas, kurio komunikacijos problemas išsprendė psichoanalitinė terapija, nevartoja savo kasdieninėje komunikacijoje psichoanalitinės kalbos. Kitaip tariant, komunikacijos ir jos trūkumų supratimas remiasi hermeneutiniais principais. 

Išvados

Hermeneutinė filosofija, laikydamasi savo pagrindinės tezės, veda prie tokių išvadų. Pirma, galime teigti, kad filosofiniai darbai apie hermeneutiką neapima visos tradicijos ir joje atskleidžiamos kalbos funkcijos. Reiškia, jog hermeneutika yra esmingai nepakankama, kad suprastume tradiciją, kuria ji pati bando pasiremti. Antra, darbai apie hermeneutiką, susilieja su tradicijos horizontais, neįstengdami tų horizontų nei aprėpti, nei peržengti. Trečia, hermeneutinė filosofija tampa dalimi istoriškai paveikios sąmonės ir taip tęsia tradiciją bei jos kalbą. Nors šis tęsimas gali mėginti pakeisti tradiciją, bet šis poveikis yra labai menkas, interpretuojamas tradicijoje veikiančiais būdais ir kalba. Vadinasi, tezė, kad tradicija neperžengiama ir visaapimanti, reikalauja, kad ir pati hermeneutinė filosofija būtų suprasta šios tezės ribose kaip paveikta tradicijos. 

Vertinant kritinės teorijos aspektu, galima daryti tokias išvadas. Pirma, kadangi teorijos gimė bendruomenėje ir priklauso bendruomenei, jos negali pateikti objektyvaus išaiškinimo. Kritinė teorija negali parodyti, kas yra absoliučiai racionalu ir kokių tikslų turi būti siekiama. Antra, kadangi visos teorijos neturi būtino ryšio su faktais, kritinė teorija irgi neturi šio ryšio. Sąryšis reikalauja „rišėjo”. Trečia, „rišėjas” sujungia teoriją su faktais jo interesų perspektyvoje, kitaip tariant, kritinė teorija, jeigu ji būtų susieta su faktais, būtų paremta ir kieno nors interesais. Tad Habermaso kritinė teorija turėtų remtis savo pačios principais, vadinasi, jos plotmė būtų lygi visų kitų teorijų plotmei, kurias kritikuoja pati kritinė teorija.


[1] Siekis išsilaisvinti iš tradicijos „autoritetų” ir racionalizuoti bendruomenę (red.).

[2] Autorius vartoja žodį “išoriškai” turėdamas omenyje “objektyviai” (red.).

[3] turimas omenyje pats interpretatorius (red.).