Dialektinis mąstymas

Moderni dialektinė teorija

Įvadinės pastabos

Dialektika yra senas metodas, kurio pradininku laikomas graikų filosofas Zenonas. Jį ištobulino Platonas, o XIX šimtmetyje plačiai taikė Hegelis ir Marksas. Hegelis ir Marksas nuo kitų dialektikos teoretikų esmingai skiriasi tuo, kad jų dėka loginė dialektinio argumentavimo struktūra virsta ontologine. Šio pokyčio prasmė tokia: dialektika sudaro materialaus pasaulio vystymosi pagrindą.

XIX šimtmetyje dialektika tampa materialaus pasaulio judėjimo ir kaitos dėsniu. Pirmasis šio dėsnio momentas – kiekybės perėjimas į kokybę. Kiekybė yra tokia savybė, kuri neturi didelės įtakos objekto esmei: tai dydis, judėjimo greitis, svoris, užimama erdvė ir t. t. Objektas, nepatirdamas jokio kokybinio pokyčio, tam tikru mastu gali keistis kiekybiškai. Kokybė sudaro objekto esmę taip, jog be specifinės kokybės objektas negalėtų būti tas, kas jis yra: kokybė nulemia esmines savybes, kurios objektą leidžia priskirti kokiai nors rūšiai. Taigi pirmas šio dialektinio dėsnio momentas toks: kiekybinis pokytis veikia neperžengiant tam tikrų ribų. Jei šios ribos yra peržengiamos, atsiranda kokybinis pokytis, buvusi objekto kokybė išnyksta ir atsiranda nauja kokybė, kurios nebegalima suvesti į ankstesniąją. Taip pasaulyje randasi nauja kokybė, sudaranti naujo objekto esmę[1]. Pirmasis dialektinio dėsnio momentas turi dvilypę prasmę: kiekybinis pokytis yra evoliucinis, o kokybinis pokytis – revoliucinis. Socialinė ir ekonominė šio dėsnio reikšmė yra tokia: kiekybinis produktyvumo augimas, pasiekdamas galimybių ribas ir jas peržengdamas, sukuria naujas socialines kokybes, kurios sukelia naujus ekonominius ir žmonių tarpusavio santykius. Kiekybinis, evoliucinis technologijų augimas pasiekia ribą, kuri reikalauja žmogaus ir socialinės žmonių organizacijos pasikeitimo. Tai reiškia, jog revoliucija yra gamtos dėsnis. 

Antrasis dialektinio dėsnio momentas teigia, jog gamtos vientisumas reikalauja „priešybių kovos“. Pagal vienovės, kuri apima prieštaraujančias tendencijas, principą visiems dalykams, istoriniams įvykiams ir socialinėms struktūroms būdinga vienovė, kuri įima viena kitai priešingas savybes. Prieštaravimas gali būti išspręstas ne susitaikant, bet paneigiant vieną priešybę ir šitaip atrandant naują kokybę. Prieštaravimas tarp darbininkijos ir kapitalistų gali būti išspręstas ne susitaikant, o kapitalizmo sunaikinimu ir naujos kokybės atsiradimu darbininkijoje, kuri sudarys naują socialinių ir ekonominių santykių pagrindą.

Trečiasis dialektinio dėsnio momentas yra vadinamasis neigimo neigimas. Vienos prieštaraujančios tendencijos pergalė yra paneigimas tos tendencijos, kuri yra nugalėta. Nugalėjusioji tendencija yra pozityvi, o sunaikinta arba paneigtoji tendencija laikoma negatyvia. Tačiau negatyviajai tendencijai būdingi du aspektai: pozityvus ir negatyvus. Pats neigimas paneigia tik negatyvųjį neigiamosios tendencijos aspektą ir išlaiko pozityvųjį. Tai reiškia, kad vienos tendencijos neigimas iškeliant kitą tendenciją yra neigiamas paneigtosios tendencijos atžvilgiu taip, kad pozityvusis josios aspektas susijungia su laimėjusiąja tendencija. Darbininkijos pergalė prieš kapitalistus kartu yra ir kapitalizmo neigimas, bet šis neigimas susijęs su pozityviomis kapitalizmo ypatybėmis, kurios yra suteikiamos darbininkijai.

Nėra reikalo kalbėti apie tai, kaip šie dėsniai gali būti taikomi siekiant pagrįsti istorinę raidą ir socialinę kaitą. Kiekybinis materialinių-ekonominių sąlygų pokytis, kuris peržengia nustatytas kiekybines ribas, sudaro pagrindą revoliuciniam pokyčiui ir naujų žmogaus savybių susiformavimui, kuris savo ruožtu apibrėžia naują socialinę organizaciją ir naujus žmonių tarpusavio santykius. Taigi žmogaus esmė nėra amžina. Ji priklauso nuo istorinio vystymosi ir revoliucinių etapų. Kokybinės žmogaus savybės yra istorijos pasekmė (šiame tekste nėra vietos atskirai aptarti ekonomines ir socialines sąlygas, pagrindžiančias naujų kokybių susidarymą). Dialektika pagrindžia gamtos dėsnius, istorijos, bendruomenės, ekonomikos ir žmogaus mąstymo raidą. Taigi žmogaus mąstymas reprezentuoja savo istorinės epochos materialines, ekonomines ir socialines sąlygas. Jis negali turėti jokių kokybinių savybių, kurios nepriklauso jo istorinei situacijai. 

Dialektika kalbinėje struktūroje 

Kiekvienas kalbinis sprendinys galimas tik dialektikos dėka. Sprendinys (vok. Ur-teil) gali būti dviejų formų: (a) analitinis ir (b) sintetinis. Analitinis sprendinys atskiria savybę nuo objekto, ją išnagrinėja, o sintetinis sprendinys atskleidžia, kaip kokia nors priklauso objektui. Tai reiškia, kad kalbinė struktūra parodo savo sprendimo galią, savybes atskirdama nuo vientiso objekto ir drauge atskleisdama tos savybės priklausymą objekto vientisumui. Ur-teil, arba sprendinys, suteikia pirminę galimybę ką nors išskaidyti į dalis ir tuo pat metu pažvelgti, kaip tos dalys yra sujungtos į visumą. Kadangi moderniojoje dialektikos teorijoje žmogaus mąstymas atitinka realias istorines, ekonomines ir socialines sąlygas, kalba atspindi konkretų istorinės raidos periodą, t. y. tai, kaip šis laikotarpis yra išskaidytas į dalis ir kaip šios dalys tame periode yra susietos į visumą. Šią vienovę sudaro priešingomis tendencijomis pasižymintys elementai, atsispindintys žmogaus mąstyme ir kalboje. Taip darbininkijos kalba atspindi vieną tendenciją, o kapitalistų klasės kalba – kitą tendenciją, bet abi šios tendencijos yra sujungtos viename istoriniame laike. Taigi išryškėja skirtis tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti.

Įtampa tarp kiekybinės egzistencijos ir kokybinės esmės

Tai, kas yra, ir yra dabartinė faktinė žmogaus situacija, kuri apibrėžia jo egzistenciją. Nors žmogui būdingos tam tikros kokybės, tas kokybes traktuojant kiekybiškai, jos tampa tik vienomis iš daugelio kokybių, kurias žmogus galėtų turėti. Kadangi kiekybinės sąlygos dar nėra pasiekusios savo išsivystymo ribos, žmogus yra priverstas gyventi tik su viena arba keletu apibrėžtų kokybių. Dėl to, kad kokybė sudaro tikrovės esmę ir yra išsivystymo bei revoliucijos tikslas, žmoguje ir bendruomenėje kyla įtampa tarp to, kas yra, ir to, kaip galėtų būti, t. y. galimybės išvystyti naują kokybę. Ši galimybė suteikia pagrindą reikalauti revoliucijos, naujo dabartinio gyvenimo (ekonominių, socialinių ir t. t.) sąlygų perinterpretavimo ir sprendimo, kaip tas sąlygas pakeisti. Beje, kadangi dabartinėje situacijoje vystymasis yra kiekybinis, kokybinė žmogaus esmė tėra vienas kiekybinių elementų. Žmogus traktuojamas lygiai taip, kaip ir kiti materialūs objektai.

Įtampa tarp dabartinių egzistencinių kiekybinių sąlygų ir naujos kokybinės galimybės skatina pažangą, o drauge ir poreikį pakeisti dabartines egzistencines sąlygas taip, kad jos atitiktų naująją kokybę ir garantuotų naujai apibrėžtos žmogaus esmės įgyvendinimą. Bet šių sąlygų įgyvendinimas reikalauja tokios žmogaus apibrėžties, kuri leistų šias sąlygas patenkinti. Tokia apibrėžtis glūdėjo visoje moderniojoje filosofijoje ir viešai iškilo tik XIX šimtmečio dialektikoje: žmogaus esmė yra „laisvas aktyvumas“. Dėl savo aktyvumo žmogus kuria tokias savybes ir kokybes, kurios tampa specifinėmis jo kokybėmis arba savybėmis skirtingose istorijos epochose ir skirtingose bendruomenėse. Tačiau šis laisvas aktyvumas, suvokiamas kaip žmogaus esmė, visuomet yra apribotas istoriškai susiklosčiusių kiekybinių sąlygų. Materialinių reikmenų trūkumas leidžia žmogui realizuoti tik vieną arba keletą jo susikurtų savybių tam, kad jis galėtų išsaugoti savo gyvybę. Šiuo atžvilgiu jo aktyvumas nėra laisvas – jis turi savo ribas. Kadangi žmogaus esmę sudaro laisvas aktyvumas, kiekvienas istorijos etapas, kuriam būdingos tam tikros materialinės ir kiekybines ribos, yra nepakankamas siekiant išpildyti šią žmogaus esmę. Taigi aukščiausiu žmonijos tikslu tampa įgyvendinimas tokių jos egzistencijos sąlygų, kurios prilygtų žmogaus esmei. Šios įtampos tarp žmogaus esmės ir egzistencinės jo situacijos panaikinimas sudaro prielaidas teleologinei arba eschatologinei istorijos interpretacijai.

Istorijos ir žmonijos kryptis

Įtampa tarp žmogaus esmės ir egzistencinės jo situacijos reikalauja spręsmo[2]. Kadangi jį galima pasiekti tik besivystant istorijai, ši privalo progresuoti. Be istorijos krypties, kaip spręsmo galimybės, žmogus niekada negalėtų sukurti sąlygų, kad visiškai išvystytų savo laisvą aktyvumą ir peržengtų „susvetimėjimo“ ribas. Susvetimėjimo esmė kyla iš abstraktaus žmogaus gyvenimo, o abstraktaus gyvenimo suvokimas dialektiniame modernybės mąstyme kyla iš idėjos, kad žmogus, savo esme esantis laisvas aktyvumas, turi galimybę išvystyti neribotą kokybių skaičių. Tačiau konkrečios egzistencinės sąlygos jį apriboja ir suteikia galimybę išvystyti tik vieną arba labai ribotą skaičių kokybių. Taigi žmogaus vystymasis tampa vienpusis, dalinis, ribotas ir abstraktus. Konkretus išsivystymas, priešingai, turi būti visapusiškas, absoliutus, leidžiantis skleistis visoms žmogaus galimybėms. Be to, vienpusiškų savybių išvystymas suspenduoja ar paneigia visas kitas galimybes. Tokioje situacijoje visiškas žmogaus tobulėjimas tampa negalimas. Jo gyvenimas nebegali būti iki galo išpildytas ir pozityviai įtvirtintas. Žmogus niekada negali įveikti susvetimėjimo, nes jis niekada niekaip nepajėgs savęs iki galo išvystyti, – taip jis visuomet lieka negatyvumo situacijoje, svetimas ir sau, ir kitiems.

Išspręsti susvetimėjimą sukuriančių pagrindų klausimą galima tuo istorijos vystymosi momentu, kai egzistencinės aplinkybės leidžia žmogui išvystyti visas savo galimybes. Tik tada žmogus pažins save tokį, koks jis yra, ir išnyks susvetimėjimas. Ši susvetimėjimą įveikianti pažanga apima priverstinio aktyvumo, reikalingo bendruomenei išlikti, mažėjimą ir laisvo aktyvumo augimą, dėl kurio žmogus pats tampa savo asmenybės kūrėju. Žinoma, žmogus visuomet kūrė savo asmenybę, tačiau ta kūryba buvo suvaržyta ir apibrėžta ekonominių bei socialinių galimybių. Kadangi technologinės galios išvystymo ribos apriboja ir žmogaus vystymąsi, tik absoliučiai išvystyta technologija gali išlaisvinti žmogų nuo priverstinio aktyvumo. 

Svarbus ir mūsų dar neaptartas visapusį žmogaus išsivystymą apimantis veiksnys yra šis: kiekviena žmogaus kokybė, pagrindžianti tam tikrą jo išsivystymo lygį, kuris tuo pat metu atspindi ir žmogaus esmę, tam tikru istorinės raidos momentu nėra vien tik to žmogaus asmeninė savybė, nes (a) ji atskleidžia visos žmonijos išsivystymo lygį ir (b) nustato ryšių su kitais žmonėmis ir materialine aplinka tinklą. Vadinasi, išvystytų kokybių kiekybė siaurina arba plečia žmonių tarpusavio ryšius ir drauge siaurina arba plečia pasaulio ir savęs pažinimą. Egzistencinės sąlygos, kurios smarkiai apriboja galimybes, šitaip neigia ir patį žmogų. Susiaurindamos sąryšius, jos žmogų paverčia negatyvia būtybe. Jis iš esmės negali panaikinti įtampos, atsirandančios tarp jo egzistencinių sąlygų ir tarp to, kas jis yra kaip laisvas aktyvumas. Taigi žmogus kaltina pasaulį dėl savo nelaimingumo ir žvelgia į jį negatyviai. Šitaip savo esmės patvirtinimą projektuoja į „kitą“ pasaulį.

Kita išeitis iš šios negatyvumo situacijos yra orientavimasis į utopiją. Kadangi ryšių išplėtimas reikalauja ir žmogaus esmės plėtros, reikia keisti egzistencines sąlygas. Tai reiškia, kad žmogus nėra vien „save pažįstanti evoliucija“, kuri dar nesuteikė pagrindo panaikinti susvetimėjimą ir sutapatinti pasaulį su žmogaus esme. Žmogus yra tokia evoliucija, kuri pati sukuria sau egzistencines sąlygas ir nusprendžia dėl vystymosi krypties. Pažangos būsena įgyja absoliučią vertę – tai yra eschatologinis žmogaus esmės išsipildymas. Teigiama, jog tai, kas veda šio išsipildymo link, yra progresyvu ir pozityvu, ir atvirkščiai – tai, kas neveda, yra negatyvu ir regresyvu. Taigi darsyk aiškėja, jog neigimas tendencijų, kurios riboja žmogaus vystymosi galimybes, reikalauja regresines tendencijas pašalinti revoliuciniu būdu. Pozityvių tendencijų įtvirtinimas sukuria sąlygas atskleisti visas žmogaus galimybes ir jo nevaržomą aktyvumą. Kadangi žmogaus kokybės arba savybės yra sąryšinio pobūdžio, visa bendruomenė būtinai turi priklausyti vienoms egzistencinėms sąlygoms, nes žmogus atspindi visą žmoniją kiekviename savo veiksme. Šios tezės esmę sudaro suvokimas, jog žmogus savo kokybę sukuria per aktyvų santykį su kitais žmonėmis bei gamta. Tik šitaip jis atveria naujos kokybės galimybę visai žmonijai. Tos savybės neigimas arba teigimas yra tolygus visai žmonijai priklausančios minėtos galimybės neigimui arba teigimui. Turint galvoje, kad žmogus yra „laisvas aktyvumas“, jo savipratai būdingi du dalykai, kurie yra pamatiniai visoje moderniojoje dialektikos teorijoje. 

Homo laborans ir beribė laisvė

Moderniojoje dialektikos teorijoje žmogus negali būti sukurtas Dievo, mat tradicinis mąstymas teigia, jog Dievas sukūrė pasaulį tokį, kurio esmė negali kisti, ji yra amžina, todėl dialektinis procesas neįmanomas. Taigi šiuo atveju žmogus pats tampa savo kūrėju, o tai reiškia, kad jis negali turėti jokios specifinės esmės. Laisvas žmogaus aktyvumas neturi jokių ypatingų ribų. Ribos atsiranda tik tada (aišku, faktiškai žmogus visuomet apribotas), kai jis susiduria su aplinka, kuri nėra jo paties pagaminta. Tačiau šis susidūrimas yra apibrėžiamas paties žmogaus, todėl žmogus su gamtinėmis sąlygomis susisieja tokiu būdu, kuriuo tos sąlygos jam yra naudingos ir reikalingos. Su gamta žmogus nesusiduria kaip su gamta savaime, bet taip, kaip jis pats nusprendžia savo aktyvumo dėka. Taigi gamtinės sąlygos visuomet yra „perdirbamos“ į žmogiškąsias sąlygas. Žmogus susiduria jau su sužmoginta gamta, kuri sukuria jo egzistencines sąlygas. Visuomeniniame gyvenime žmogus susiduria su gamta taip, kaip jis ją perdirba, arba taip, kaip kiti ją perdirbo. 

Vadinasi, visos egzistencinės sąlygos yra tokios sąlygos, kurias pats žmogus arba bendruomenė yra sudarę patys. Žmogaus išsivystymo ribos yra apibrėžtos paties žmogaus. Taigi laisvas žmogaus aktyvumas apriboja pats save: jis pats sau kuria specifines egzistencijos sąlygas ir šitaip įgyja specifines savybes, kurios tomis sąlygomis sudaro jo esmę. Tai, kas yra žmogus kuriuo nors istorijos vystymosi momentu ir kokios yra jo egzistencinės sąlygos, nusprendžia pats žmogus. Gamta apibrėžiama per žmogaus veiklą ir žmogišką jos suvokimą, todėl absoliutus žmogaus esmės kaip laisvo aktyvumo išpildymas sutampa su visišku gamtos sužmoginimu (įskaitant ir visų gamtinių žmogus savybių sužmoginimą). Galutinai išvystytos moderniosios dialektikos teorijos pasekmės yra toks laisvės absoliutizmas, kuris nustato ne tik tai, kaip gamta turi veikti atsižvelgiant į žmogaus poreikius, bet ir tai, kas apskritai ta gamta yra. Ši laisvė gamtos veiksmus apibrėžia taip, kad šie patenkintų žmogaus poreikius, taigi būtina, kad žmogus perkeistų gamtą savo darbu. 

Darbas sudaro pagrindinį žmogaus įnašą, siekiant pakeisti gamtą pagal žmogaus norus. Todėl jis ją sužmogina ir skatina pažangą absoliučios laisvės link, jis pats sukuria save apribojančias sąlygas ir pats jas įveikia. Kodėl dialektinės pažangos kelyje atsiranda daugybė kliūčių, norint pasiekti šią laisvę? Tai lemia žmogaus noras įamžinti bet kokiu istorijos tarpsniu susikurtas sąlygas ir jo sau priskirtą žmogaus esmę. Kapitalistinis mąstymas teigia, kad žmogaus esmė yra savanaudiškumas, ir tai yra amžina žmogaus savybė. Tačiau dialektika parodo, jog savanaudiškumas yra savybė, kuri atsiranda tik esant specifinėms egzistencinėms žmogaus sukurtoms sąlygoms. Vadinasi, šios savybės neigimas yra lygus reikalavimui sukurti (darbu) kitas egzistencines sąlygas. Kitos sąlygos nubrėžtų naujas ribas, kuriose pirmiau nebuvusios žmogaus savybės turėtų galimybę pasireikšti. Žmogus yra vagis, ir visuomenė jį atstumia kaip vagį tik tada, kai viena iš egzistencinių sąlygų yra privačios nuosavybės buvimas, tačiau ten, kur nėra privataus turto, būti vagimi neįmanoma. 

Taigi matyti, jog modernioji dialektikos teorija apibrėžia tokius žmogaus vystymosi dėsnius, kuriems paklūsta pati gamta.

Šiuolaikinis dialektinis mąstymas

Įvadinės pastabos

Viena vertus, šiuolaikinis dialektinis mąstymas toliau remiasi pirmoje teksto dalyje aptarta dialektinio dėsnio struktūra. Kita vertus, jame slypi keli labai svarbūs moderniojo dialektinio mąstymo trūkumai, todėl aptardami šiuos dalykus turėtume kalbėti ir apie ypatingą šiuolaikinės dialektikos struktūrą. Nors pastarosios raida priklauso Vakarų Europos mąstymo tradicijai, jos pasekmės buvo stipriai jaučiamos ir Rytų Europoje. Netgi būtų galima teigti, jog Rytų Europos pasipriešinimas Sovietų Sąjungai buvo moderniojo dialektikos ribų patyrimo rezultatas. Nepaisant to, jog tolesnė diskusija padalyta į keletą skyrių, visos dalys susijusios ir viena be kitos negali būti deramai suprastos.

Laikas ir dialektika

Dialektinis procesas vyksta laike, todėl ir jo prasmė taip pat yra laikinė. Tačiau laikiškumas iš principo neleidžia sukurti pasaulio ir žmogaus santykio supratimo sistemos. Dialektiškai kalbant, sistema tegali būti praeityje, nes tik praeitis yra nekintanti. Taigi, jei būtų mėginama sukurti dialektinę sistemą, jos reikšmė pritiktų tik praeičiai, nes jos teiginiai apie dabartinio pasaulio sandarą tebūtų teiginiai apie tai, koks pasaulis buvo. Vis dėlto problema ta, jog dialektika nepripažįsta jokios istoriškai nekintančios esmės, o tai reiškia, kad pati dialektika negali būti nekintanti sistema, nes tokiu atveju ji prieštarautų sau kaip dialektikos dėsniui, kuris teigia, kad esmė visuomet keičiasi. Šios problemos neišvengsime teigdami, kad žmogaus esmė yra stabili. Dialektiniame mąstyme žmogaus esmė sistemiškai gali būti suvokta tik tokia, kokia ji buvo praeityje. Kadangi žmogus yra save ir savo aplinkos sąlygas kuriantis procesas, sistemiškai apibrėžti jo esmę galime tik tuo, kas yra pastovu ir nekinta, tačiau procese šitai aptinkama tik kaip kažkas praeitiška. Taigi sisteminio mąstymo problema moderniojoje dialektikoje nėra išspręsta. 

Nesant galimybių išspręsti sistemiškumo problemos, randasi virtinė pasekmių.

1. Kadangi mums yra žinoma tik jau nebekintanti praeitis, dabartyje esančios sąlygos negali pateikti sisteminės prieigos ateičiai; tikslinis arba utopinis teorijos išvystymas yra tik galimybės projektas, dabarties sąlygomis neturintis jokio pagrindimo. Utopija iškyla tik kaip viena iš daugelio ateities galimybių. (Plačiau tai bus aptarta toliau.)

2. Kadangi specifinė žmogaus esmė yra suprantama tik tam tikrame istorinės raidos etape, negalima numatyti specifinės žmogaus esmės raidos ateityje. Žmogus priklauso savo istoriniam laikui, kuris, būdamas proceso dalimi, dar neturi sisteminės struktūros ir negali atskleisti specifinės žmogaus esmės ateities istorijos raidoje. Negalima argumentu pasitelkti teiginio, kad dabartinės kiekybinės tendencijos parodo, kokia nauja kokybė ar esmė susiformuos ateityje, – juk modernioji dialektika teigia, jog nauja kokybė negali būti suprastinta į kiekybę, iš kurios toji kokybė yra išsivysčiusi. Taigi net ir žinant dabartines kiekybines tendencijas neįmanoma numatyti būsimos naujos kokybės struktūros, nes ją galima patirti tik tada, kai ji jau išsivysčiusi. Laukimas tokios utopijos, kuri turėtų visiškai pakeisti žmogų, yra tik viena iš daugelio žmogaus galimybių. 

3. Kiekybiniai sąryšiai bendruomenę sujungia išsivysčiusios kokybės, kuri steigia dabarties esmę, pagrindu. Bet, aišku, dabartis atskleidžia kiekybinius praeities dėsnius, iš kurių yra išsivysčiusi dabartinė kokybė. Vadinasi, dabarties kokybė neturi sisteminės reikšmės ateičiai, taigi ateities negalima numatyti nei remiantis dabartinėmis kokybėmis, nei kiekybėmis. Teigti, jog istorijai būdinga vienakryptė pažanga, tegalima remiantis kokiomis nors dogmomis, kurios reikalingos siekiant įtvirtinti tam tikros grupės interesus.

Laikas ir galimybė

Dabarties situacijos tyrimas, atskleidžiantis esamą žmogaus esmę, pozityviai parodo dabarties būvį. Teiginys, kad šis pozityvumas pasireiškia vienos tendencijos neigimu, yra nepakankamas, siekiant patvirtinti pastarosios negatyvumą. Ši tendencija, kaip ir visa dabartinė situacija, yra pozityvi. Neigimas reikalauja į dialektinę struktūrą įterpti tai, ko dar nėra. Pavyzdžiui, teiginys, jog dabartinės sąlygos yra žmogui nepakankamos, jog kuri nors viena tendencija, neigdama šias sąlygas, įveiks šį nepakankamumą, tvirtina, kad: (a) ne pozityvios sąlygos ir pozityvus šių sąlygų neigimas viena kuria nors kita nauja tendencija, bet būtent sąlygų trūkumas, jų stygius nulemia pokytį, (b) šio stygiaus įveika yra grindžiama ne dabartinėmis sąlygomis, nes jos šio stygiaus negali įveikti, bet ateities galimybėmis, (c) sprendimas keisti dabartines sąlygas remiasi galimybėmis, kurios dar nėra realizuotos. Taigi kokybinės ir kiekybinės dabarties sąlygos negali numatyti ateities. Trūkumo problema, kai trūkumas nėra viena iš dabartinių pozityvių tendencijų, bet sudaro būtent pačios tendencijos trūkumą, sprendžiama pasiremiant ateities galimybėmis šį trūkumą įveikti. Bet turint galvoje, kad dabartis negali numatyti ateities, galimybės šiam trūkumui įveikti negali būti apribotos tik viena utopine galimybe. Ateitis yra atvira, tad ir trūkumą galima įveikti daugybe būdų.

Pratęskime moderniosios dialektikos analizę. Susiduriame su tokiomis problemomis: sakydami, kad žmogus savo pirmaprade esme yra laisvas aktyvumas ir jis, kurdamas savo gyvenimui egzistencines sąlygas, tuo pat metu išsiugdo specifines savo savybes ir kokybes, galime teigti, kad žmogaus esmė yra neapibrėžta galimybė. Tai reiškia, kad žmogus savo istorinėje raidoje apriboja save tik keletu galimybių iš daugelio ir todėl visuomet yra atviras toms galimybėms, kurios dar nėra realizuotos. Tai, kas sukuria sąlygas neigti dabartines sąlygas, nėra pozityvi tendencija, sudaranti priešpriešą egzistuojančioms sąlygoms, bet žmogaus galimybė, kuri dar nėra išpildyta ir todėl dar nėra dabartinė tikrovė, – ji galės būti realizuota tik ateityje. Vadinasi, pažanga grindžiama ne dabartinėmis kiekybinėmis arba kokybinėmis sąlygomis, kurios apibrėžia žmogaus esmę ir egzistencines sąlygas, bet, priešingai, ji remiasi sąlygų stygiaus suvokimu ir galimybe jį įveikti tomis galimybėmis, kurios yra dar nepasiektoje ateityje. Taigi žmogus save apibrėžia remdamasis tuo, kas jis dar nėra, o savo egzistencines sąlygas – tokiomis, kokių dar nėra. Kadangi žmogus yra atvira visų galimybių galimybė, o tų galimybių istorinėje raidoje jis gali išpildyti tik labai mažą kiekį, dabartinei žmogaus būsenai būdinga daugybė dar neišvystytų galimybių ir neįveiktų trūkumų. Taigi dabartinėje situacijoje negalima nustatyti, pagal kokią sistemą ir kokie trūkumai turi būti įveikti ateities galimybėmis, nes dabartis nenumato jokios vienakryptės ateities, ir ateities galimybių daugis nenumato jokio vienintelio galimybių pasirinkimo šiems trūkumams įveikti.

Šiuolaikinė dialektika, sekdama anksčiau aptarta kritika, teigia, kad žmogus nėra apibrėžiamas, pasiremiant dabarties sąlygomis ir specifinėmis jo savybėmis, – jis apibūdinamas per tai, kas jis dar nėra. Taigi žmogaus esmė yra tokia, kurios neatspindi nei dabartinis žmogus, nei dabartinės jo sąlygos. Kalbinėmis struktūromis išreikšti šią padėtį galima taip: kiekvienas kalbinis sprendinys ir teiginys turi savyje negatyvų momentą, kuris tam tikromis sąlygomis atskleidžia trūkumą ir kuris atveria galimybes tam trūkumui pašalinti. Kai žmogus teigia, kas jis yra, šitai jis tvirtina remdamasis tuo, kuo buvo, o tai gali būti suvokta tik per tai, kas jis dar nėra. Taigi šiuolaikinė dialektika teigia, kad dialektinio proceso negali sudaryti specifinės sąlygos ir pozityvi tendencija, siekianti tas sąlygas panaikinti, nes tos sąlygos gali būti apibrėžtos tik per tai, ko joms stinga – tai trūkumas tokių ateities galimybių, kurių nėra nei esant dabartinėms sąlygoms, nei tai tendencijai, kuri siekia tas sąlygas panaikinti.

Laikas ir galimybių riba

Teigdama vienakryptę istorijos raidą, modernioji dialektika siekė utopijos, kurios sąlygomis žmogus galėtų visapusiškai save išvystyti ir taip įveikti susvetimėjimą. Tačiau ir šiuo atveju, be anksčiau aptartų problemų, susiduriame su dar didesniais keblumais. 

1. Žmogus, kaip teigia modernioji dialektika, kurdamas savo gyvenimo sąlygas suformuoja ir specifines kokybes, remdamasis tuo, kad jis yra laisvas aktyvumas arba visų galimybių galimybė. Tai reiškia, kad visiškas žmogaus gyvenimo esmės išpildymas reikalauja tokių sąlygų, kuriomis išsiskleistų visos jo galimybės. Tik taip jis taptų konkretus, atsivertų visomis kokybėmis ir visais įmanomais sąryšiais, nebebūdamas vien abstrakti galimybė, turinti daugybę trūkumų. Būtent šioje istorinės raidos stadijoje žmogus suvoktų, kas jis yra konkrečiame gyvenime, ir įveiktų savo susvetimėjimą. Tačiau žmogus yra laikina būtybė, jo gyvenimas yra trumpas ir nesvarbu, kokias sąlygas jis turėtų, – niekada negalės konkrečiai realizuoti visų savo galimybių, vadinasi, ir įveikti susvetimėjimo. Dar tiksliau, jis savęs niekada nepažins ir mirs, likdamas sau svetimas.

2. Vienas dialektinio dėsnio teiginys išlieka: žmogaus gyvenimo sąlygos ir jo esmė yra apibrėžiami jo galimybių ir dar neištaisytų trūkumų horizonte. Vadinasi, pagrindinė žmogaus esmė yra daugybė nerealizuotų galimybių, iš kurių jis turi rinktis, siekdamas įveikti dabartinius trūkumus. Kadangi dabartinės kokybinės ir kiekybinės sąlygos neleidžia realizuoti visų galimybių (nes jos reiškiasi ne tuo, kas jos yra, bet būtent tuo, ko jose nėra), žmogus gali pats apibrėžti savo esmę, laisvai rinkdamasis iš ateities galimybių pagal tai, kuo jis dar nėra. Tačiau ši laisvė turi savo ribas – tai žmogaus laikinumas. Pasirinkimas turi būti atsakingas ir apgalvotas, nes vienas pasirinkimas tuo pat metu yra kitų galimybių atmetimas, o kadangi pasirinkimas reikalauja laiko jį realizuoti, žmogus tegali užpildyti vos keletą galimybių, kurios tik ir apibrėš jo gyvenimo esmę.

3. Žmogus, turėdamas tik laikiną gyvenimą, negali realizuoti kokios nors jam nepasiekiamos ateities utopijos galimybių. Matėme, jog utopija negalima, todėl absurdiška iš žmogaus reikalauti visiško atsidavimo kokiai nors utopijai. Kurių nors galimybių pasirinkimas siekiant įveikti trūkumus skatina žmogaus gyvenimo pažangą, ir kiekvienas savo situacijoje gali laisvai rinktis, kuriuos trūkumus kuriomis galimybėmis įveikti. Vienakryptis, linijinis vystymasis yra ne tik atmetamas, bet, dialektiškai kalbant, net neįmanomas. Šiuolaikinė dialektika atskleidžia istorijos negalią žengti utopinės raidos link ir atveria daugybės progresinių linijų vystymosi galimybę.

4. Kadangi žmogus pats kuria savo gyvenimo sąlygas ir apibrėžia savo laikiną esmę ir kadangi tos sąlygos yra apibrėžiamos per tai, ko jose dar nėra (nes jų apibrėžimas, remiantis tuo, kokios jos yra, nurodo tik praeitį), jos atsiskleidžia tokiomis savybėmis, kurios priklauso tik laikiniam galimybių horizontui. Pasikeitus laikinio horizonto galimybėms, pasikeičia ir toms sąlygoms būdingi trūkumai bei pačių sąlygų apibrėžimai. Vadinasi, viena karta negali (galima sakyti, net neturi teisės) kurti sąlygų kitos kartos vystymuisi – juk, dialektiškai kalbant, žmogus yra laisvas aktyvumas, visų galimybių galimybė, jis pats kuria sau sąlygas ir apibrėžia specifinę esmę savo laikinių galimybių horizonte. Pats žmogus nusprendžia, kokie trūkumai yra laikomi trūkumais.

Išvada 

Nors trečdaliui pasaulio daro įtaką modernioji dialektika, o jos poveikis svarus ekonominėse, sociologinėse ar antropologinėse teorijose bei įvairiausių egzistencinių veiksnių turinyje, šios dialektikos ribotumas virsta tiesiog nepagrįsta dogmatika. Tai, ką Friedrichas Nietzsche kartą pasakė, turėdamas omenyje teologiją, galima pritaikyti ir moderniajai dialektikai: tai tik dogma, užtikrinanti vienos žmonių grupės interesus. Teiginys, jog dialektikos dėsnis yra nekintantis, prieštarauja pačiam dialektikos dėsniui. 


[1] Pasitelkus dialektiką siekiama išspręsti „potencialios egzistencijos“ problemą. Ši problema taip pat aptarta straipsnyje Filosofija ir Vakarų civilizacijos krizė, Matmenys, 1973, Nr. 25, p. 59–82. (aut.)

[2] Reikalauja ją spręsti (red.).