Daugialypė sąmonė

Įvadas

Poeziją ir klajoklius apimantis žodis „kultūra“ tapo tarsi ikona. Turint galvoje tai, kad nebėra visa apimančio ir valdančio diskurso, jokios lingua universalis, kultūromis tapo įvairiausios sistemos, pasaulėžiūros ir etosai. Viskas mirė: subjektas, poetas, filosofija, tapatybė, tekstas, žmogiškumas, visos dievybės ir jų motinos, mirė net pati mirtis. Po tiek šermenų kalba apie kultūrą tampa kitokia, ima rastis daug kultūriškumo su pop ir postpop kultūromis, su įvairiomis diskursyvinėmis erdvėmis: muilo operų kultūromis, prekybos ir verslo kultūromis, technokratiškomis, moksliškomis, striptizo, pornografijos kultūromis, kariškomis, fašistinėmis ir net politiškomis, McDonald‘s kultūromis, na, ir hebrajiškomis, krikščioniškomis, islamiškomis, budistinėmis, daoistinėmis kultūromis. Nebėra skirtumo tarp aukštos ir žemos kultūros, nes nebėra kriterijaus, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, kas yra aukšta ir kas žema – nebent remsimės vienos kultūros asmenų teigimu, kad jų kultūra esanti pranašesnė. Tačiau toks teigimas priklauso tik jų kultūrai, kuri anaiptol nėra pranašesnė, o tik skirtinga. Be to, kultūros nereprezentuoja kokios nors „tikrovės“, todėl negalima teigti, kad įvyko kokia nors tikrovės „misreprezentacija“. Pagrindinė tokių teigimų bėda pasirodo tada, kai į paviršių iškyla teiginys, jog viskas yra kultūra. Toks teiginys tegali būti vienas teiginys vienoje kultūroje, neturintis bendros arba universalios reikšmės.

Kur kas svarbiau yra tai, jog kultūra sudaro žmogaus sąmonės rėmus, visas mąstymas, supratimas, elgesys priklauso specifinės kultūros kalbai, ritualams, etosui, tikėjimui ir jų tarpusavio ryšiams. Anot Michelio Foucault, mes esame valdomi savo „kultūrinės pasąmonės“[1]. Nors dabartiniai kritinės kultūros pranašai mano, kad jie surado kažką naujo, šie dar labiau komplikuoti ir net gilesni sąmonės rėmai jau seniai buvo suprasti kaip „perspektyvumas”.[2] Pastarasis rėmėsi moderniosios kosmologijos nuostata, jog kosmosas yra pozityviai begalinis, atsietas nuo klasikinės graikų „neribotumo“ sampratos. Begalybės sąvoka įveda sąlygą, jog begalybė nepatiriama, ir todėl kiekviena patirtis yra ribojama savos perspektyvos. Tačiau jokios pagrindinės perspektyvos nėra, nes begalybėje kiekviena perspektyva yra centras, iš kurio regima visata. Nėra jokio centro, nes begalybėje kiekvienas pasirinktas taškas gali būti centras ir todėl nėra būtinybės suvokti visatą geocentriškai, ją galima suvokti ir heliocentriškai ar net iš kitų galaktikų, paimtų centrais, pozicijų arba perspektyvos. Žvelgiant iš šios planetos perspektyvos galima teigti, kad visata plečiasi į visas puses iki penkiolikos milijardų šviesmečių, už kurių šis plėtimasis galbūt yra pasiekęs savo miglotą ribą. Tačiau iš už penkiolikos milijardų šviesmečių esančios galaktikos perspektyvos visata taip pat plečiasi į visas puses, kadangi toji galaktika yra pasirinktas perspektyvos taškas ir begalybės centras. Taip perspektyvumo sąvoka perkeliama žmogaus žiūrai teigiant, kad iš principo neįmanoma sutapatinti dviejų žmonių perspektyvų. Jei stoviu čia ir dabar ir regiu visatą iš savo perspektyvos, tai niekas kitas negali būti toje pačioje vietoje tuo pačiu momentu ir perimti mano žiūros tašką. Jei aš pasitrauksiu ir kažkas kitas užims mano vietą, jis bus jau kitame laiko taške ir pavėluos išvysti visatą iš mano buvusios perspektyvos. Taip atsiranda chronoskopiškas nesutapimas, iš kurio išsivysto ne tik skirtingos ir nesutampančios sąmonės, bet ir išsiskirstymas į įvairias pasaulėžiūras. 

Iškilusios mokslinės, kalbinės, kultūrinės ir kitos gyvybiškai svarbios pasaulėžiūros įgauna konkrečių interesų ar požiūrių pavidalus: tai religija, ekonomika, moralė ar ideologija. Nei žmogus, nei bet koks kitas gyvūnas neturi pasaulio, kuris nesiremtų kokiais nors interesais. Interesai nėra žvilgsnis į jau duotą pasaulį, bet visa, kas yra duota, priklauso nuo interesų rėmų. Pastarieji ir yra kiekvieno gyvūno pasaulis. Ši tezė priimama iki šiol ir net laikoma neišvengiama tikrove. Nei gyvūnas, nei žmogus neturi privilegijos būti laisvu, nes visa yra nulemta interesų ir jų susidūrimo. Maža to, bendruomenė, net ir “politinė”, kadaise vadinta demokratija[3], nėra išimtis. Kiekvienas ar kiekviena grupė, viešoje erdvėje diskutuojanti viešus reikalus, viešus įstatymus, yra vedama ne laisvės ar lygybės idėjos, bet siekio įtvirtinti savo interesus. Todėl dabartinis bendruomenės cinizmas vadinamosios „valdžios“ atžvilgiu tuo pat metu yra cinizmas ir demokratijos atžvilgiu. Juk nėra didelio skirtumo tarp autokratijos, kai valdžia yra sutelkta vienos elitinės grupės rankose, ir valdžios, kuri yra lengvai nuperkama kitos elitinės grupės, nors ir nesančios valdžioje, bet turinčios galią spręsti, kaip valdžia elgsis ir kokius įstatymus ji priims.

Paskutinis perspektyvumo virsmas į pasaulėžiūrą ir interesus pasirodo „technokratijos“ pavidalu. Pastaroji, remdamasi moderniojo mokslo idėja, teigia, kad specifinės mokslų disciplinos pirmiausia turi būti pritaikytos įvairiems žmonių poreikiams tenkinti – tik tuomet jos galės vadintis mokslinėmis. Atsiranda tokios disciplinos kaip fizika (branduolinės jėgainės ir bombos), biologija, mikrobiologija, mikrochemija, makrochemija, genetika, fiziologija, psichochemija, “sociologinė genetika”, religijos genetika (Dievas kaip “alfa vilkas”[4]), makroekonomika, mikroekonomika ir t. t. Technokratų ekspertiškumas neribotas. Tuo pat metu šie ekspertai pažada, o piliečiai reikalauja, kad vieša erdvė nebūtų tvarkoma „paprastų“ žmonių – juk jie nėra moksliškai išprusę. Visi žmonių interesai – tiek sveikatos, transporto, saugumo, tiek ekonomikos, higienos ir t. t. – turi būti reguliuojami „žinovų“. Taigi visa vieša erdvė prisipildo labai siauro akiračio specialistų, tačiau įdomu tai, jog vieni kitų jie negali suprasti. Kiekvienas jų visą pasaulį ir jame gyvenančius žmones interpretuoja tik iš savo technokratinės specialybės perspektyvos. Genetikui viskas tampa suprantama genetiškai, advokatui – teisiškai, matematikui – matematiškai, ekonomistui - ekonomiškai, t. y. taip, kad koks nors vienas objektas, pavyzdžiui, žmogus, tampa daugybės tokių specialybinių „akinių“ sankryža. Postmodernistų raštuose šie „akiniai“ vadinami diskursu, o kiekvienas diskursas kitus diskursus suvokia, remdamasis tik savo „akinių“ interpretacija. Advokatas ekonomiką interpretuoja jos legitimumo požiūriu, genetikas jausmus interpretuoja kaip cheminius darinius, ekonomikas įstatymus traktuoja iš savo medžiaginių interesų perspektyvos ir t. t. Čia iškyla bendra interpretavimo problema. Ar mes apskritai galime suprasti kitų sąmones, kitų pasaulėžiūras neredukuodami jų į ribotą mūsų pačių požiūrį? Apie tai šiek tiek vėliau.

Vienas teigiamas tokio perspektyvumo, pasaulėžiūrų ar skirtingų disciplinų žiūros bruožas yra tas, jog yra išvengiama psichologizavimo. „Požiūris“ nėra kokia nors vidinė subjekto būsena, bet sąsajos su pasauliu būdas. Teiginys „į pasaulį žvelkime vien matematiškai“ nereiškia, kad žmogus turi sukelti sau kokią nors vidinę psichologinę būseną tam, kad viską imtų regėti matematinių ar geometrinių formacijų pavidalu. Taip atsiranda galimybė perimti kitų požiūrius ar sąmones. Kiekvienas gali perimti būtent kokį nors konkretų sąmonės pobūdį ir teigti, kad jis taip pat gali į pasaulį žvelgti pro matematinius, psichologinius, biologinius, medžiagiškumo ar net sociologinius „akinius“. Perėjimas iš vienos sąmonės į kitą yra spontaniškas ir net nepastebimas. Pavyzdžiui, kai žmogus teigia, kad tikri mokslai turi žvelgti į pasaulį matematiškai, jis tuoj pat nuslysta į kitas sąmonės formas pareikšdamas, kad siekiant suprasti matematiką, pirmiausia reikia ją paaiškinti fiziologiškai, t. y. kaip glūdinčią kažkur smegenyse. Toks perėjimas iš matematinės sąmonės į fiziologinę yra net nepastebimas. Lygiai taip pat nepastebima ir tai, kad toks perėjimas nuveda į absurdiškus teiginius, susietus su taip vadinamais empiriniais tyrinėjimais. Juk žvelgiant į matematiką taip, tarsi ji glūdėtų fiziologijoje, numatoma, kad matematika yra mūsų žiūros objektas ir jau yra duota aiškiau negu bet kokia fiziologija. Priešingu atveju mes apskritai negalėtume suprasti, kaip griežčiausio mokslo duotis galėtų būti nustatyta dar neįgytų pažinimo galių. 

Toks objektyvumas numato būtiną savęs įterpimo į sąmonę arba sąmonės, teigiančios savo žiūros prioritetą, principą. Tai reiškia, kad priimant, pavyzdžiui, psichoanalitinį visų žmogaus veiksmų ir mąstymo išaiškinimą, esą visos teorijos tėra vien sublimuoto lytinio instinkto išraiškos, tenka priimti ir savęs įterpimo principą: toks išaiškinimas taip pat tampa sublimuota teigiančiojo lytinio instinkto išraiška. Susiduriant su ekonominiais, genetiniais ir fiziologiniais išaiškinimais, situacija nesikeičia, todėl išvengti šio principo galima tik teigiant, kad kuris nors požiūris nepriklauso išaiškinimo plotmei ir sudaro visai kitokios, t. y. nepasižyminčios priežastingumu, sąmonės pobūdį. Taigi atsiveria sąmonės kūrybiškumo problema, kadangi tokios kūrybiškos sąmonės perteklius iškyla jos santykyje su taip vadinamais „visiems prieinamais duomenimis“. Kaipgi kitaip būtų įmanoma suvokti, kad kiekviena teorija, gebanti paaiškinti kokius nors fenomenus, visuomet pasako daugiau negu tų fenomenų struktūros? Net ir taip pasivadinę „mokslo filosofai“, garbinantys visus technokratinius išradimus ir pažangą, visgi sutinka, kad jokia teorija negali būti visiškai sutapatinta su fenomenais. Dabartinėse diskusijose tampa aišku, kad net formali logika, suvokiama kaip filosofijos susiaurinimas, nėra kokių nors fiziologinių svarstymų rezultatas, bet filosofinio mąstymo galimybės sąlyga. Šią tezę galima netgi plėsti toliau prisiminus, jog, žvelgiant pro fiziologijos „akinius“, kaip hipotezę ar net teoriją reikėtų priimti ir tai, kad visa žmonija turi tą pačią fiziologiją, kintančią nebent dviem procentais, o tai reikštų, kad visų šalių žmonės būtinai išsivystė su ta pačia filosofine logika. Tačiau panašu, kad tik mūsų civilizacijos protėviai senovės Graikijoje „atrado“ šią logiką. Visi kiti „surado“ įvairius mitologinius ir kultinius įvaizdžius, reikalaujančius iš jų „atradėjų“ gyventi ant kelių. Kitaip tariant, toks kūrybinio mąstymo perteklius atveria galimybę įvairiausiems ir net nereikalingiems „išaiškinimams“, kurie lengvai gali tapti kokios nors grupės „pasaulėžiūra“. Čia reikia skirti „atradimą“ nuo „sukūrimo“. Senovės graikai stengėsi atrasti, priešingai nei kiti, įskaitant net moderniuosius mokslus ir jų išsitęsimą į neribotą postmodernistų kuriamų diskursų skaičių, ar tai būtų kultūros, ar „teorijos“. Modernus ir postmodernus žvilgsnis sukuria didžiulį „akinių“ fabriką, kuriame kiekvienas gali turėti savo „akinius“ ir savo pasaulėžiūrą, kurie yra lygiaverčiai visiems kitiems. Žinoma, taip atsiranda daugybė darbo vietų sociologams, politologams ir kitiems „-ogams“, nes vis dėlto reikia nutarti, kas šiuo momentu yra „teisinga“, o teisingumą nulemia tai, kiek tokių „akinių“ teigia, kad viskas yra būtent taip, o ne kitaip. Jei pro kuriuos nors „akinius“ žiūri 50.1 proc. žmonių, vadinasi, pro jų „akinius“ regima tikra tikrovė. Postmodernistas Foucault teisingai pastebi, kad sprendimas, kas yra kaltas, priklauso nuo „žmonių“ nutarimo[5]. Galbūt rytoj tie patys „žmonės“ nutars kitaip, tačiau bus per vėlu, nes vakar tasai „kaltas“ jau buvo pakartas.

Bet argi mes jau priėjome liepto galą? Ar ta daugialypė sąmonė mums apskritai ką nors paaiškina? Žinoma, paaiškina viską, tačiau neįtikina. Visi turi savo nuomones apie viską ir tuo pat metu apie nieką, nes tos nuomonės juk negali būti išklaustos taip, kaip tai darydavo Sokratas, šitaip užrūstindamas savo bendruomenės išminčius. Klausinėjimo ir dialogo negalima leisti, nes taip galima „įžeisti“ teigiančiuosius, užgauti jų jausmus, nepatvirtinti jų išminties ir taip užsitraukti jų rūstybę ir grėsmę būti pašauktam į teismą už „orumo“ įžeidimą. Kitaip tariant, ar ta daugialypė sąmonė apskritai vis dar yra daugialypė, o galbūt iš esmės ji tėra tik prieštaringa ne-sąmonė? Juk sąmonė reikalinga siekiant suprasti visatą, būti pasaulio atvėrimo principu, o ne vien žaismu tarp veidrodžių. Galima pasiremti postmodernistų teiginiu, jog viskas tėra kultūrų, nei nurodančių, nei reprezentuojančių kokią nors tikrovę, dariniai, tapę jau įsigyvenusios, specifinės grupės pasaulio interpretavimo nuosėdomis. Visgi tuoj pat reikia pastebėti, kad nė viena kultūra neturi teisės teigti, jog ji yra pranašesnė už kitas todėl, kad esanti neva „artimesnė“ tikrovei. Kiekviena kultūra pati apibūdina tai, kas yra tikrovė, todėl joks apibūdinimas negali tapti vienintele tikrovės „atstovybe“. Dar aiškiau tai tampa atkreipus dėmesį, jog visi teoriniai teiginiai peržengia bet kokių duotybių ribas.

Perteklius

Buvo minėta, kad kiekvienas sąmonės pobūdžio ryšys su fenomenu yra perteklinis, taip pat minėta, kad turint dvilypę ar daugialypę sąmonę, tyliai atsiveria visai kita sąmonės plotmė – diskutuojanti, stebinanti, lyginanti ir išskirianti įvairias sąmones, nepaisant to, ar tai yra kultūros, mokslai, kalbos ar gentys. Toji sąmonė yra nepastebima, nes ji sudaro kur kas platesnius „rėmus“, kurie yra išgyvenami, bet nėra duoti tiesioginei patirčiai, tarsi tai būtų viena iš daugelio sąmonės būsenų. Veikiau tai pasirodo kaip pati kultūrų (ir įvairių sąmonių) patirties sąlyga, kaip tam tikra civilizacinių sąmonių morfologija. Atkreiptinas dėmesys, jog vienos kultūros įliejimas į kitą civilizaciją suponuoja kultūrinius prieštaravimus, kurie gali būti traktuojami kaip pačių civilizacijų prieštaravimai. Pavyzdžiui, Artimųjų Rytų civilizacijoje glūdi judaizmas, krikščionybė, islamas kaip specifinės kultūros, todėl pastarųjų pasirodymas kitose civilizacijose, tokiose kaip Vakarų, tarp šių kultūrų gali sukelti prieštaravimus. Preliminariai galima teigti, kad kultūriniai prieštaravimai gali kilti vienoje civilizacijoje, jei joje tie prieštaravimai išsilygina, t. y. sutampa tos civilizacijos sąmonės plotmėje. Gali būti, kad kultūriniai prieštaravimai kaip tik yra skatinami, siekiant sudaryti dinamišką įtampą ir taip išvystyti itin veržlią civilizaciją. Tačiau klausimas, kurį reikės spręsti, yra nevienalytis: kaip suprasti kultūras, remiantis civilizacijų pagrindu? Kaip tos kultūros atskleidžia civilizacinės sąmonės pobūdį, kuris nenurodo į jokią specifinę kultūrą, bet yra jos atverties sąlyga? Ar esama bendro metodo, kuris nepriklauso kokiai nors kultūrai ir geba atverti tokią sąmonę? Ar įmanoma išvengti prielaidų, kurios priklauso tik vienai civilizacijai, ir apeiti teigimą, jog viena civilizacija gali būti kitų civilizacijų matas? Tokie klausimai keliami įvairiose studijose, kuriose ieškoma plačiausio tiriamo vieneto, ir tokiu vienetu neretai laikoma bendruomenė arba istorinė epocha, kokia nors visa paaiškinanti teorija, pagrindinių žmonijos poreikių „atradimas“ ir kt. Tokios paieškos postuluoja tai, kad civilizacijoms priklauso įvairios bendruomenės, kad tose bendruomenėse pasirodo daug viena kitai prieštaraujančių sąvokų, kad civilizacijoje esti įvairių tautų, kurių kiekviena yra su savo įvairiomis bendruomenėmis, ir pagaliau tai, kad randasi tokių bendruomenių, kurios apskritai, anot Alphonso Lingio, tarp savęs neturi nieko bendra. Kita vertus, istoriškumas nėra būtinai visuotinis, nes ne visos civilizacijos ir jų įvairios kultūros turi „istorijas“. Istoriškumas yra vienos civilizacijos prielaida, o gal net tik vienos civilizacijos vienas teiginys. Buvo pastebėta, jog dar net prieš Foucault istorijos tęstinumo sąvoka rėmėsi vakarietiškos modernybės sukurta gamtos laiko interpretacija, kuri skiriasi nuo žmogaus veiklos laiko, turinčio tikslinę kryptį, suskilusią į daugybę tarpusavyje nesiderinančių tikslų ir krypčių, taigi ir daugybę istorijų. Toks vienalytis, besitęsiantis laikas nėra būdingas nei Indijai, nei Kinijai. Šiuo atveju nederėtų remtis moderniųjų Vakarų sąvokomis, kurios yra gana ribotos ir negali tapti visų kitų civilizacijų interpretacijos pagrindu. Be to, istoriškumas apskritai negali tapti esmingu aiškinimo pagrindu, nes moderniųjų Vakarų galvosenoje gamtiniams ir medžiaginiams įvykiams būdinga betikslė būtinybė, tuo tarpu istorija priklauso nuo žmogaus tikslų ir todėl jai nebūdinga jokia būtinybė. Vis dėlto atsitiktinumą pateikti kaip būtinybės pagrindą yra absurdiška. 

Šie siauri teiginiai reikalauja peržvelgti, sunkumus iškylančius studijuojant kultūras, turint omenyje dabartinės „kritinės kultūros studijas“, mėginančias sudaryti įspūdį, jog surasti „naujausi“ duomenys leidžia sukurti bendrą ir net universalią kritiką. Priimami gana lėkšti teiginiai, esą žmogaus sąmonę yra persmelkusios tam tikros kultūrinės struktūros, kurios yra neišvengiamos ir pasižymi beveik visa aprėpiančia jėga. Manoma, jog ypač tokia jėga priklauso kalbai. Rolandas Barthesas kartą prasitarė, jog visa kalba yra fašistinė[6]. Foucault, sekdamas Emiliu Durkheimu, taip pat noriai atkreipia dėmesį į tai, jog mes visi priklausome moderniajai Vakarų kultūrai, kuri yra mūsų „kultūrinė pasąmonė“[7]. Tačiau patys šie teiginiai juk taip pat negali išeiti už savo kultūros ribų, vadinasi, nepaisant to, kokį aiškinimą bepriimtume, jis taip pat priklausys mus valdančiai kultūrinei pasąmonei. Foucault kartą norėjo iš šios balos išbristi teigdamas, kad kultūroje reikia surasti tai, kas nėra priimtina, nurodyti tokios kultūros ribas ir šitaip neva staiga iš jos „išsprukti“. Taigi ir įvairūs meno judėjimai, išreiškiantys savo atsiribojimą, jau yra išsivadavę iš savo kultūrinės pasąmonės. Tačiau šis rėtis visgi nesulaiko vandens: juk ta pati kultūra, kurioje toks „atsiribojantis“ menas iškyla, kaip tik ir reikalauja tokio meno. Apie moderniojo pasaulio meną Terry Barettas jau seniai pastebėjo – kitokio meno mes nė negalime turėti. Dar daugiau, metodo, kuris leistų objektyviai nustatyti savo kultūros raidą, paieška jau nurodo tos pačios kultūros prielaidas kaip „plyšį“, esantį tarp subjekto ir objekto. Kitaip tariant, toks metodas nėra nei būtinas, nei visuotinis.

Dar sunkesni klausimai kyla, lyginant kultūras tarpusavyje, siekiant suprasti kitas mums nepažįstamas kalbas ir jų veiksmus. Jei antropologas, priklausantis savo kultūrai, ima studijuoti kitą kultūrą, į ją pasineria ir laikui bėgant perima visą jos logiką, jis privalo apskritai pamiršti savo pirmąją kultūrą ir į svetimą kultūrą žvelgti be jokios interpretacijos ir vertimo. Jei jis panorėtų išversti tą svetimos kultūros kalbą į savąją kalbą, tai būtų neįmanoma padaryti jos neperkuriant ir taip neprarandant to, ką jis suprato, gyvendamas svetimoje kultūroje. Negana to, jei jis panorėtų mums perskaityti pranešimą teigdamas, kad ta kita kultūra yra visai kitokia ir kad mūsų kalbų išraiškos ir sąvokos apskritai nesutampa, tai jis visai nieko negalėtų mums pasakyti apie tokią svetimą kultūrą. Paprastas mėginimas paaiškinti, ką reiškia kitos kalbos žodžiai mūsų kalboje, nurodo tik tai, ką tie žodžiai reiškia mūsų, o ne jų kalboje. Aišku, neužmirškime, kad šie teiginiai galioja tik priimant tezę, jog kultūra nulemia žmogaus veiksmus, kalbos taisykles, normas, gyvenimo prasmę ir apskritai formuoja jo sąmonę kaip pasaulėžiūrą. 

Pasitelkę kultūros kritines prielaidas atrasime ištisą svajonių karalystę. Pirma, visa ši karalystė be išimties remiasi labai agresyviais ir nedialogiškais moralizuotojais, kurių kalba daugiausia susideda iš aimanų ir nepagrįstų ir net neišvystytų sąvokų: „tai nežmogiška, tai neleistina, tai priespauda, ten skauda ir t. t.“. Tokie iššūkiai dažniausiai yra nukreipti prieš „baltų mirusių vyrų“ sukurtą kultūrą, kuri, anot nuolatinių teigimų, kolonialistinės politikos dėka išsiplėtė ir šitaip sudarė įvairiausias kliūtis klestėti vietinėms kultūroms. Antra, tie patys moralizuotojai stoja į kovą prieš kitas kultūras, vos tik jose pasirodo veiksmų, ritualų, apeigų, kuriems būdingas „nežmoniškumas“, priespauda, vienos rūšies žmonių išnaudojimas kitos atžvilgiu, asmens lygybės ir laisvės suvaržymas. Staiga kitos kultūros tampa tiesiog blogos ir todėl jas reikia „pataisyti“, daugybę veiksmų panaikinti, taip, žinoma, sukuriant kitokią priespaudą: ribojama kitos kultūros raiška, taip neva siekiant ją išlaisvinti nuo jos pačios priespaudos. Tačiau iškyla negalimybė išsilaisvinti iš savo paties kultūros. Trečia, atsiranda teigiančių, kad kitose kultūrose mums nepriimtinų veiksmų nurodymas yra pateisinamas, nes kai kurie veiksmai paprasčiausiai yra nukrypimas nuo tos pačios kultūros rėmų ar net tokios kultūros piliečių norų ir poreikių.

Tokios kultūros kritinės prielaidos apima dvi galimybes: pirma, jos suponuoja tai, kad galima aptikti bendrą, transcendentalinį visos žmonijos principą, nepastebėtą kitų. Antra, kritinė kultūra nurodo tik tai, kas yra neigiama, nepriimtina, tačiau nepateikia jokių pozityvių išvadų, nes negali nurodyti, kaip iš tikrųjų turėtų būti elgiamasi. Tai, kad pirmoji galimybė negalioja, yra aišku iš pačių kritinės kultūros studijų pobūdžio, kadangi daugelis nėra net paviršutiniškai susipažinę su kitomis kultūromis, todėl neturi jokio pagrindo teigti, kad yra surasta kažkas transcendentiško visoms kultūroms. Kita vertus, pats mėginimas teigti, kad galima kritiškai įvertinti kitas kultūras be savo kultūros prielaidų, jau peržengia tos kultūros ribas ir sudaro sąlygas transcendentalinei patirčiai, kuri nepriklauso jokiai pozicijai. Jai nesvarbu kas – Foucault, R. Barthesas, Philippe'as Dumontas ar net Vytautas Kavolis – mėgina nurodyti skirtumą tarp vienos kultūros ir kitos, jie turi priimti prielaidą, kad jų mąstymas priklauso jau platesnei plotmei negu leistų bet kuri kultūra. Ši plotmė, arba platesnė sąmonė, bus apibrėžta vėliau, nes be jos kultūros lieka tik kultūromis ir neturi galimybės atverti civilizacinę sąmonę. Kodėl reikia tokio atvėrimo ir ką toks atvėrimas gali parodyti, kaip tik ir yra mūsų užduotis. Nereikia gilios įžvalgos tam, kad pastebėtume, jog dabartinėje žmonijos situacijoje randasi įvairiausių kultūrų, kurios nėra apribotos nei gentimi, tauta, net nei kontinentu. Įvairiausi kultūriniai kivirčai, sutarimai, įvairialypiai paskatinimai ir draudimai yra išsiplėtoję po visą pasaulį. Daugelis mėgina „nesikišti“ į kitų reikalus, nes, kaip sakoma, mes gyvename taip, tikim tą, o jie gyvena kitaip ir tiki ką kita. Tai ne mūsų reikalas. Šiuo atveju dalykai atrodo pastovūs, nors ir įvairūs. Tačiau mus turėtų dominti tai, kaip tokia įvairovė ir pastovumas sugriūna, išsirutulioja į didžiules ir žūtbūtines kovas be belaisvių. Kokia sąmonė turi atsiverti, kad galėtume suprasti tokius įvykius be vaikiškų moralizavimų ir kitų ar savęs kaltinimų nežmogiškumu, ligotumu, demoniškumu ir barbariškumu?

Taip pat paminėtina, kad tokios sąmonės atsivėrimas yra reikalingas, siekiant suvokti pagrindines civilizacijų sankryžas. Čia nereikia didelės išminties, idant suvoktume, jog ne tik kultūroms, bet ir jas aprėpiančioms civilizacijoms būdingos tiek priešpriešos, tiek perėjimai. Dabartinės civilizacijos, mėgindamos spręsti šias priešpriešas ir perėjimus, savo kultūras pasitelkia įvairiais būdais. Vienos civilizacijos naudoja savo ar net kitų kultūras, siekdamos atkurti praeitį, kitos skatina nenutrūkstamų pokyčių galimybes. Nors kultūrinėse plotmėse šios civilizacijos galbūt netgi galėtų gyvuoti viena šalia kitos, civilizacinės sąmonės plotmėje jos gali sudaryti nesutaikomą priešpriešą. Galima netgi teigti, kad grupės žmonių, gyvenančių toje pačioje geografinėje ir net tautinėje erdvėje, priklauso visai skirtingoms civilizacijoms ir civilizacinei sąmonei. Pavyzdžiui, asmenys, besiremiantys mokslinės ir politinės apšvietos mąstysena, nors gyvena Indijoje, vis dėlto priklauso graikų-romėnų civilizacijai, o žmonės, besirandantys Vakaruose ir tikintys į Viduriniųjų Rytų dievybes ir įvairias pranašystes, priklauso Viduriniųjų Rytų civilizacijai. Būtent toks artimas gyvenimas vienoje geografinėje erdvėje pareikalauja tokios sąmonės, kuri gali pakilti virš visų kultūrinių plotmių ir nubrėžti pagrindines civilizacijų sąmonės architektonikas. 

Čia ir atsiranda civilizacijų, kurios gyvena ne tik viena šalia kitos, bet ir viena per kitą, sankryžos, kuriose civilizacija atskleidžia save tik per skirtumus nuo kitų. Tačiau tuo pat metu kiekviena civilizacija teigia: ji, ir tik ji viena, yra visa apimanti, visa išaiškinanti ir visiems bendra. Graikų-romėnų pragmatizmas, medžiagiškumas ir logika suponuoja, kad ši civilizacija laikosi mokslinio pasaulio pažinimo, kuris yra visuotinis, visa paaiškinantis ir visiems naudingas. Viduriniųjų Rytų tėviškas autokratizmas neabejoja, kad visata yra sukurta vienos būtybės ir ta būtybė be jokios išimties valdo visus įvykius. Tereikia paklusti šios būtybės pranašams, ir žmonija gyvens visuotinėje taikoje su vienu valdovu. Panašių teiginių esama ir dabartiniuose hindu raštuose: pagrindinis tekstas, Mahabharata, yra skaitomas kaip aukščiausia visatos ir žmonijos išmintis. Kiekvienas savo civilizacijos pasekėjas yra rimtai pasiryžęs kitų civilizacijų asmenis sutikti kaip turinčius šiek tiek trūkumų, stokojančius įžvalgumo ar net blogus. Pastaruoju atveju privalu juos arba pakeisti, arba sunaikinti. Kiekviena civilizacija, ypač dabartinėse sankryžose, mėgina surasti vietą „kitiems“, bet tokią vietą, kuri pasirodo esanti žemesnio lygio, kartais net žemesnio už žmogų, demoniško pobūdžio. Taigi jei civilizacinės sąmonės lygmenyje randasi nesutapimų, paskutinė išeitis yra, kaip minėta, dviejų rūšių smurtas: šventas karas prieš kitus arba kitų civilizacijos sunaikinimas „taikiu“ būdu. Tai visokie perkrikštijimai, peraiškinimai, kurių dėka kitos civilizacijos paneigiamos kaip nuklydimas nuo tikrosios tikrovės, nuo absoliutaus autokrato žodžių ir kitų panašių žodžių. Išsamiau tokie veiksmai buvo aptarti mano straipsnyje „Tryliktoji hermeneutika“, kur parodyta, kaip įvairios kultūros žlunga kitų interpretacijų dėka ir kaip kai kurios vėl iškyla pačioje tokių engėjų terpėje.

Metodas

Esant tokioms sankryžoms, iškyla metodo problema. Kaip gali būti prieinamos kitos civilizacijos be teorijų, kurios V. Kavolio tyrinėjimuose turi dvejopas prielaidas: vienos yra nepastebėtos arba gal tik tokios prielaidos, kurios priklauso vienai civilizacijai ir yra pasitelkiamos universalaus metodo pavidalu, kitos prielaidos suponuoja teigimą, kad viena specifinė civilizacija yra visų kitų civilizacijų matas[8]. Šios kritinės V. Kavolio įžvalgos centre atsiduria beveik visi galiūnai – nuo Pitirimo Sorokino iki Ph. Dumonto, o V. Kavolio vardu dar pridėčiau Samuelį Huntingtoną, veikalo „Civilizacijų susidūrimas“ autorių. Trumpai tariant, per daug teoretikų naudojasi moderniaisiais analitiniais instrumentais, kurie visgi turi ribas ir apima aibę neišspręstų metafizinių prielaidų. Norint išspręsti šią problemą, reikėtų pradėti nuo sąvokų, kurios nėra nei grindžiančios, nei aukščiausios, bet atrandamos tiesioginėje patirtyje. Tokios patirties paneigimas sudarytų jos patvirtinimą, nes bet koks patirties paaiškinimas numato tai, kad žmogaus patirtis visuomet sudaro pagrindą visiems paaiškinimams. Tačiau tokios prieigos siekti reikia atsargiai, žingsnis po žingsnio, kartais net sugrįžtant į pradžią, nors jau kitoje plotmėje. Čia mums pravers keletas hermeneutinių sąvokų.

Pirma, visa, kas duota, yra interpretacija, kuri nustato sąmoningumo ribas. Mūsų atveju nėra nei subjektyvaus, nei objektyvaus mato, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, kuri interpretacija galioja kaip tikrovės nuoroda. Net ir pati „tikrovė“ jau yra interpretacijos tinkle. Antra, kalbant apie kultūras kaip duotis, pastebėtina, kad jos sudaro daugialypes žmogaus veiklos reikšmes ir interpretacijas, taip pat nurodo skirtumus tarp įvairių sferų. Mes atskiriame meną ir mokslą, kultą ir kasdienybę, blogį ir gėrį, bendruomenės sluoksnius ir įvairius jų tarpusavio sąryšius, atskiriame net dievus, žmones ir demonus. Šiuo atveju kultūros nereprezentuoja tikrovės, jos tėra skirtingi supratimo būdai, t. y. tai, kaip kokia nors grupė, gentis ar tauta suvokia savo aplinką ir save. Trečia, kultūros nėra ir simbolinės struktūros, kurios „nekaltam“ pasauliui primeta žmonių nuomones, jausmus, biologinius poreikius, kadangi net ir pastarieji jau yra apibrėžiami ir apriboti pačių kultūrų.

Kitaip tariant, nėra jokio pasaulio, kuriam žmogus primeta visas savo naštas ir norus: pasaulis yra tai, ką kultūros apie jį teigia esant, t. y. su kultūra pasaulis prasideda ir baigiasi. Šiame teiginyje nėra nieko radikalaus. Mes jau esame įpratę kalbėti apie mokslo pasaulį, religinį pasaulį, meno pasaulį, bendruomeninį pasaulį, darbininko ir turtuolio pasaulius, ir dar taip, kad tarp šių pasaulių nuolat randasi aibė nesusipratimų. Ketvirta, nesusipratimai tarp šių kultūrų nėra absoliutūs, kadangi visuomet vyksta dalinis vertimas iš vienos kultūros į kitą, pavyzdžiui, iš darbo kultūros į meno kultūrą (kaip darbą) arba iš juridinės kultūros į ekonominę kultūrą – žinoma, su nuostoliais.

Mūsų gentis

Moderniojo Vakarų gyvenimo bei galvosenos būdų griūties paskelbimas taip pat reiškė ir vienalypės tapatybės suirimą, ne tik asmens, bet ir bendruomenės. Kalbant kiek bendriau, galima sakyti, kad Vakarų modernizacija pati sau iškėlė įvairių tapatybės paieškų priešpriešas – asmeninės, tautinės, gentinės, kalbinės ar kultūrinės tapatybės. Tokios tapatybės paieškos bei dvilypė (nors daugeliu atvejų daugialypė) jos sandara pasirodo būtent JAV kaip atvykėlių šalyje ir tuo pat metu iškyla Sovietų Sąjungos griūties akivaizdoje. Vienalypės tapatybės suirimas (valstybinės arba socialinės) šiame kontekste verčia ieškoti priešingų tapatybių ir susiduria su klausimu, kam asmuo priklauso: genčiai, kalbai, kultui, tautai, madai ar kultūrai. Kartais toks ieškojimas gali tapti toks atkaklus ir besąlyginis, jog gali pasmerkti kitus – tie, kurie nepriklauso mūsų grynumui, turi būti išmesti iš bendruomenės, iš krašto, jie negali turėti jokių teisių ir galbūt net nepriklauso „tikrajai“ žmonijai. Taigi kyla klausimas, kam žmogus turi būti ištikimas: žmonijai, savo tautai, savo kultui, savo daugialypei ar dvilypei tapatybei? Ištikimybė, savo ruožtu, suponuoja ir atsakomybės problemą: kam žmogus yra atsakingas – savo asmenybei, savo tautai ar dviem tautoms, ar kultui ir kulto kūrėjui? (Visi kultai, tokie kaip krikščionybė, islamas, judaizmas, induizmas ir pan., yra asmenybės kultai.)

Esant tokio daugialypumo situacijoje reikia atsižvelgti į dar vieną sudėtingą reiškinį. Kaip žmogus atsiranda svetimoje šalyje? Vieni yra pabėgėliai (dėl jų šalyje vykstančio karo ar įvykdyto nusikaltimo), kiti – emigrantai, kurie pasirenka svetimą šalį, siekdami susikurti joje sau geresnį gyvenimą (medžiaginį arba kultūrinį), o dar kiti patenka į abi kategorijas – tai pabėgėliai, kurie atsiduria svetimoje šalyje ir vėliau iš tos šalies emigruoja. Šiai grupei priklauso daugelis Antrojo pasaulinio karo Amerikos lietuvių. Pabėgome į Vokietiją ir emigravome į Ameriką. Kadangi bėgti buvome priversti, manėme, jog emigracija laikina: imperija žlugs, Lietuva taps laisva, tada visi grįšime į tėvų pastogę, ir ne tik mes, bet ir mūsų vaikai ar net jų vaikai. Visi jie bus įkvėpti lietuviškos dvasios ir, be abejo, nebeturės jokio reikalo likti „svetimoje“ šalyje. Jie, kaip ir mes, teturės vieną savimonę: esu lietuvis. Visa kita yra laikinas ir galbūt net neišvengiamas prisitaikymas prie aplinkybių. Todėl galbūt ir kolonijos buvo kuriamos, siekiant išlaikyti tą dvasią, kartais net ir ne be pykčio ar kaltinimų: aš arba mano grupė esame tikresni lietuviai nei tu arba jūs. Nors jūs galbūt dar ne visai išdavikai ir parsidavėliai, bet vis vien netoli jų. Mes gal net dar „lietuviškesni“ už pasilikusius ir jau arba prievarta, arba dėl geresnių gyvenimo sąlygų perauklėtus Lietuvos žmones. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios lenktynės būti „tautiškesniam“ nei šalyje gyvenantys tautiečiai yra bendra daugybės emigrantų situacija. Indai emigrantai, sugrįžę į Indiją, apstulbsta, kaip vietiniai gyventojai galėjo taip „suvakarėti“ arba „sutarptautėti“. Kitaip tariant, dešiniųjų ideologija daugeliu atvejų plinta šalyje, kurioje randasi emigrantai. Ta pati situacija yra Izraelyje, na, taip pat ir tarp mūsų, išsigandusių dėl Lietuvos žmonių „susovietėjimo“. Susidaro tyli nuomonė, jog tik mes esame grynuoliai ir nešame gryną tautos dvasią.

Dvilypė savimonė

Jei jie, gyvenantys savo šalyje, prarado savo tautinę savimonę, mažų mažiausiai tapo šiek tiek kitokie, argi mes turime teisę teigti, kad esame išlaikę vienalypę savimonę? Kitaip tariant, argi mes patys nesame suamerikonėję? Šią temą reikia išplėtoti: mūsų susitikimai su Lietuvos tautiečiais parodo ne vien tai, kad mes kartais jų nesuprantame dėl priverstinio jų nutautėjimo, bet galbūt ir dėl mūsų pačių dalinio nutautėjimo. Jų įgytas sovietiškumas negali suvokti mūsų priimto amerikietiškumo. Ar mums apskritai įmanoma susitikti be dvilypės savimonės, t. y. taip, kad tik toji savimonė, kuri yra grynai lietuviška, veiktų abiejose pusėse? Nereikia manyti, kad darbe mes esame amerikiečiai, o restorane valgydami bulvinius blynus tampame lietuviais (juk net ir blyno bulvės gali būti atvežtos iš Iowos). Tokie griežti skirtumai negalimi net ir dėl paprasčiausios kalbos, ypač techninės kalbos. Pakanka paskaityti lietuviškus laikraščius bei kitus leidinius tam, kad išvystume tikrą dviejų (kartais ir daugiau) kalbų maišatį. Kalbos turi savo sąvokas, priklausančias ne mūsų, bet kitoms tautoms, o jeigu sąvokų rėmai nulemia ir sąmonės pobūdį, tai galima teigti, kad mus skiria ir pasaulio suvokimo būdai. Reikia arba vieniems, arba kitiems pakeisti savo sąmonės „sąstatus“, o toks pakeitimas nėra lengvas, nes, kaip jau daugelį sykių minėta, jis gali tapti įpročiu ir net tradicija, o įprotis – tai antra prigimtis. Tik paklauskime savęs, kiek mums, išeiviams, prireiktų laiko, siekiant pradėti mąstyti pagal buvusios sovietinės sąmonės standartus?

Visa tai, kas pasakyta, nurodo vieną mums, išeiviams (taip pat ir mūsų atžalynui, kuris, mūsų manymu, turėtų mažiausiai perpus būti lietuviais), svarbų dalyką. Savo susirinkimuose ir lietuviškuose renginiuose, savo sąmonėje ir kalboje vis dar vartojame tokias sąvokas kaip TĖVYNĖ ir GIMTINĖ. Šie žodžiai mums reiškia vietą, kurioje gimėme ir kurioje gimė mūsų tėvų ir motinų kartos. Ten yra mūsų šaknys, nes ten yra mūsų ir prieš mus buvusių kartų gimtinė. Tačiau taip pat akivaizdu, kad esame ir šios šalies piliečiai, ir esame įgiję šios šalies gyvenimo būdą bei papročius (nepaisant to, kad daugelis mūsų kartais esame pasipiktinę žemu šios šalies kultūros lygiu), todėl šiuo atveju mes jau esame dvilypiai. Bet ką tai reiškia mūsų atžalynui, iš visų pusių apsuptam visa persunkiančios šios šalies kultūros, nors ir gyvenančiam mažoje LIETUVIŠKOJE saloje? Griežčiau tariant, kalbant apie gimtinę, jie gali suprasti šią sąvoką ir spręsti klausimą „kas aš esu?“ kaip tik šios sąvokos ribose: gimtinė yra ten, kur gimiau, bet ne ten, kur gimė mano tėvai. Atžalynas gimė čia ir šios kultūros aplinka jam yra tiesiogiai įgyta antroji prigimtis, t. y. ne tik kalba, bet ir sąmonė. Juk paprastas klausimas „kur gimei?“ yra svarus: „gimiau Jungtinėse Amerikos Valstijose“ ir dėl šios prigimties negaliu būti kuo nors kitu – nei kitos šalies piliečiu, nei pirminės pareigos jai tęsėju. Tėvų gimtinė tėra tik romantinės praeities vaizduotėje – gimtinė, kurios laukų žydrynė, vakaro dainų atbalsiai nuo girių ir upių krantų, piršliai ir užkuriai, senolių takai ir milžinų kapai priklauso tik vaizduotei, išlikusiai net ir miglotuose tėvų prisiminimuose. Ko daugiau norėti iš čia gimusių ir užaugusių žmonių? Nors jie ir gali būti laikomi antros kartos amerikiečiais-lietuviais, o kiti – gal net trečios kartos, tačiau žodis „lietuvis“ jau bus kur kas silpnesnis negu „amerikietis“. Tai, kad šis teiginys turi šiokio tokio pagrindo, reiškia, kad ne tik mūsų atžalynas, bet ir mes nenorėtume gyventi šalyje, kurioje nėra tokių kultūrinių, politinių, bendruomeninių, ekonominių sąlygų, kurias mes randame šioje šalyje. Jeigu mes arba kas nors iš mūsų atžalyno panorėtų sugrįžti arba bent pagyventi Lietuvoje, tai tik esant amerikietiškoms „ūkinėms“ sąlygoms. Pastarąsias mes patys pajėgtume tiesiog įgyti vien dėl piniginės Amerikos persvaros, tačiau gyventi taip, kaip gyvena daugelis Lietuvos žmonių, mums būtų nepriimtina.

Taigi galime pateikti keletą nesudėtingų išvadų. Pirma, mums ir mūsų atžalynui Lietuva bus reikšminga (ne kokioje nors mistinėje vaizduotėje, bet kasdieniame gyvenime) tuo atveju, jei bus priderinta prie mūsų įgytų amerikietiškų įpročių bei amerikietiškos kultūros. Kitaip tariant, Lietuva turi būti Amerika. Antra, mūsų pareiga Lietuvai taip pat kyla iš to, kad mes ir galbūt mūsų atžalynas norime padėti atkurti ją amerikietiškai (kartais dar vadinama vakarietiškai). Aišku, mes norime ją atkurti, siekdami tokio ekonomikos lygio, koks yra Amerikoje, bet su aukštesne nei pastarosios kultūra. Lietuva turi būti labiau vakarietiška nei amerikietiška. Čia noriu priminti Zibo pokalbyje „Jeigu būčiau karalius“ aptartas idėjas[9]. Tačiau tai, kas yra svarbu mūsų dvilypei tapatybei, pasirodo šioje situacijoje: Amerikoje mes ir mūsų atžalynas esame Amerikos lietuviai ir net mėginame teigti, kad esame labiau išlaikę lietuviškumą nei Lietuvoje pasilikusieji ir „susovietinti“ tautiečiai. Kita vertus, mūsų lietuviškumas juk yra amerikietiškas, todėl šiuo atveju Lietuvos tautiečiams mes siūlome tapti Lietuvos amerikiečiais. Kitaip tariant, mes jiems siūlome tokią pat, tik išvirkščią, dvilypę tapatybę. Pastaroji sovietą-lietuvį tik pakeistų į lietuvį-amerikietį. Šiuo atžvilgiu nesu nusiteikęs kritiškai, siekiu tik parodyti, jog Lietuvos gyventojams mūsų peršamas lietuviškumas nėra grynas.

Vis dėlto galima teigti, kad pats „grynumas“ jau yra ideologiškas, o jo siekimas numato kriterijų, kuriuo remiantis mes galėsime nuspręsti, ar esame tikri lietuviai, ar ne. Grynumo klausimas iškyla Lietuvoje ir net išeivijoje: Lietuva yra katalikiška valstybė, tačiau katalikybė – tikros lietuviškos pagonybės praradimas. Mes, išeiviai, esame vakariečiai vien todėl, kad priklausome Romai, o jūs Lietuvoje esate sovietai ateistai ir prieštaraujate Vakarų civilizacijos poreikiams. Pagonybė neatsilieka: jūsų krikščionybė – tai Viduriniųjų Rytų asmenybės kultas, sudarantis pagrindą sovietinei autokratijai ir jos absoliutinei (popiežiaus, hebrajiškai, islamiškai ar sovietinei) valdžiai. Jei trokštate demokratiškos tolerancijos, privalote remtis senovės Lietuvos tolerancijos reikalavimu ir drauge atmesti Viduriniųjų Rytų asmenybės kultus. Šis atmetimas ir sudaro dvilypės arba daugialypės kultūros pagrindą. Tačiau dera nepamiršti, kad tokia pagonybė dabarties sąlygomis reikalauja kalbos bei kultūros gryninimo ir atsisakymo viso to, kas svetima lietuvybei. Tačiau tasai gryninimas numato, kad tėvynėje arba tarp mūsų yra kažkas, kas turi tikrąjį lietuviškumo matą. Būtent šis matas ir sukuria aibę priešpriešų. Ar egzistuoja gryna lietuviška pagonybė be kitų pagonybės formų priemaišų? Jei mums priklauso pagonybės palikimas ir jeigu su Marijos Gimbutienės ir net Algirdo J. Greimo pagalba atrandame visa aprėpiančią pagonybę, kuri peržengia Lietuvos ribas, paaiškėja, kad kaip pagonys mes priklausome kur kas platesniam laukui nei vien lietuviškumas. Remiantis tokia pagonybės samprata tampa aišku, kad mes, lietuviai, gyvenantys šioje aplinkoje ir šiomis sąlygomis, turime leisti kitiems, gyvenantiems kitur ir kitada, elgtis pagal jų gyvenimo sąlygas ir poreikius. Taip lietuviškumas suvedamas į vietinių žmonių ritualus ir poreikius, atrandamus tos kultūros ir gamtos aplinkoje. Išvada yra tokia: mes negalime skleisti lietuviškos pagonybės kaipo visuotinės, nes visuotinės pagonybės tiesiog nėra. 

Imigrantų bangos

Norėdami suprasti sąmonės daugialypumą, galime atkreipti dėmesį į XIX a. pab. ir XX a. pr. imigrantų bangas į JAV iš Rytų Europos. Lenkai, ukrainiečiai, lietuviai beveik nesuprato, iš kur jie yra kilę tautine šio žodžio prasme, nepaisant to, jog jie pažinojo savo aplinką, kaimą, parapiją, „poną“ ir turėjo mistinį vaizdinį tokios tolimos vietos, į kurią norėjo pakliūti, nes gatvės joje buvo grįstos auksu. Galbūt jie žinojo, kad priklauso Carui arba gubernijai, tačiau tai neįkvėpė tautinės tapatybės išdidumo, atsidavimo ir pasiaukojimo. Galbūt jie bėgo nuo 25-erių metų tarnybos kariuomenėje, kurioje visi įsakymai ir paliepimai buvo šaukiami jiems visai nesuprantama kalba, galbūt jie bėgo dėl skurdo, priespaudos ir vargo. Diena iš dienos, metai iš metų kartojosi kokio nors „pono“ išnaudojimas ir priespauda, ant kelių pakištos „tėvelio“ rankos bučiavimas. „Pono“ padėtis priklausė tiems, kuriems ji buvo skirta nuo gimimo, o kiti, paprasti mužikai, negalėjo nė svajoti tapti ponais, tai netgi prieštarautų dieviškai tvarkai. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tie, kurie bėgo nuo tokios situacijos, tapo „ekonominiai“ arba „politiniai“ imigrantai, iš kurių valdovai buvo atėmę „visuotines žmogaus teises“, giliau pažvelgus atrodo kitaip: jie buvo beraščiai ir tokios „aukštos“ sąvokos kaip „visuotinės žmogaus teisės“ apskritai nebuvo jų suvokimo horizonte. Jų situacija buvo esmiškai ontologinė. Jų refleksija tų „kitų“ – „ponų“, „tėvelių“, „dievybių“ ir „gubernatorių“ – atžvilgiu apibrėžė jų ontologinę būseną ne kaip žmonių, bet kaip jaučių, arklių ir kartais net žemesnių už juos, prilenktų prie žemės, sukištų į bakūžes gyventi kartu su gyvuliais. Jų emigracija buvo lygi visuotiniam jų sąmonės ontologinės tapatybės atsisakymui. Toks emigrantas turėjo dar kitą, tylų supratimą. Ontologinė jo pozicija buvo įteisinta tradicijos, glūdinčios neišsemiamoje praeityje: „kaip buvo praeityje, taip bus ir visados“. Svarbiausia yra tai, kas buvo, ir tai nulemia visa, kas bus. Taigi susidarė prielaidos dramatiškam emigranto iš Rytų Europos sąmonės lūžiui: jis palieka senąjį pasaulį, visą praeitį ir keliauja į naują pasaulį, neaiškią savo paties ateitį. Bet būtent toks neaiškumas atveria naujus akiračius, svajones, viltis. Tokios svajonės jau yra refleksija, nukreipta prieš tai, kas buvo, kas turi būti palikta kaip nebekintanti ir sustingusi lemtis. Ši laiko refleksija atvėrė buvusios ontologinės sąmonės ribotumą ir kartu naujas prošvaistes, kurios leis jam būti žmogumi – ką užsidirbs, visa tai bus tik jo, ir jis galės save vadinti ponu ir net žmogumi. 

Toks imigrantas žinojo, kad jo laukia sunkus darbas, ir to nebijojo, žinojo, kad naujame pasaulyje jis bus nebylys – ne tik neraštingas, bet taip pat nemokantis ir naujojo pasaulio kalbos. Be to, jo paties kalba apsiribojo paprastu žemdirbystės žodynu. Šios sąlygos stumte stūmė naujus imigrantus kurti salas, besitelkiančias aplink suprantamos kalbos žmones, ties didelės produkcijos centrais: liejyklomis, anglių kasyklomis, skerdyklomis, kurios reikalavo grynai fizinės darbo jėgos. Šios salos leido rastis pažintims, kurios buvo platesnės nei imigranto kaimas, bet siauresnės nei palikta senojo pasaulio imperija. Vis dėlto visi kalbėjo panašia kalba. Pasirodė „lietuviški žmonės“ ir platesnė Lietuva, kurios kalba naujajame pasaulyje skyrėsi nuo vietinės amerikiečių kalbos. Pastaroji priklausė raštingiems, savimi labai pasitikintiems amerikiečiams protestantams. Jų religija buvo laikoma daugelio imigrantų religija, tuo tarpu katalikybė – apskritai nekrikščioniška. Toks imigrantas iš pradžių įgyja abejotiną tapatybę: jis yra Amerikoje, lygus visiems naujojo pasaulio gyventojams, bet jis nėra „tikras“ amerikietis. Jis gyvena etninėje saloje tarp jo kalba kalbančių tautiečių, pradėjusių įgyti savo tautiškumą būtent naujajame pasaulyje, kuriam jis taip pat priklausė. Bendruomenės kūrimas buvo skatinamas kunigų, kurie taip pat atvyko „ganyti avelių“. Jie buvo raštingi ir išsilavinę, turėjo tokį pat statusą kaip ir sename pasaulyje. Žinoma, naujajame pasaulyje jo gyvenimas priklausė nuo imigrantų sukauptų lėšų ir net parapijiečių balsų. Pastarieji irgi kūrė savo klubus, kuriuose vykdavo tautiniai renginiai su muzika, valgiais ir pramogomis. Greitai atsidarė etninės parduotuvės, atsirado prekyba ir įvairios paslaugos. Formuojant amerikietišką imigranto sąmonę svarbu yra tai, kad jis laisvai kuria sau gyvenimą, taupo lėšas namams įgyti ar imasi verslo be jokių aukštesnių „ponų“, iš tiesų jis pats yra sau ponas. Kunigai atliko tarpininko vaidmenį tarp etninės bendruomenės ir platesniojo Amerikos pasaulio, jie taip pat kūrė etnines parapijas ir inicijavo spartesnę imigrantų integraciją į Amerikos gyvenimą. Jie priklausė tokiai refleksijos plotmei, kuri kūrė etninę tapatybę, iki galo neišvystytą senajame pasaulyje, naują imigrantą įkurdino istorinėje-mitologinėje šalyje, galingoje ir plačioje, nuo Baltosios iki Juodosios jūros, prieš kurią drebėjo Rusijos caras. Ir štai imigrantas įgyja savo etninę tapatybę, tačiau jis taip pat jau amerikietis, todėl jam būdinga dvilypė sąmonė – lietuvio ir amerikiečio. Jis yra lietuvis dėl savo iš praeities užsilikusios kalbos ir amerikietis dėl savo laisvės pačiam kurti sau ateitį. Atsiveria geografinė laiko sąmonė, geografinis asmens ontologinės būsenos pokytis. Visgi šis imigrantas norėjo būti amerikietis ir šitaip įsteigė trečią sąmonės pobūdį, nors ir ne visai tikrą. Jis buvo lygus visiems, laisvas tarp laisvų, ponas tarp ponų, galįs dėvėti kostiumą su naktaizu ir dziegoriumi skersai pilvo su grandinėle. Ji dėvėjo gėlėtą suknelę ir madingą skrybėlę, nešiojo rankinę. Jis galėjo priklausyti įvairioms parapijos organizacijoms ir spręsti viešus reikalus, sėdėdamas šalia tėvelio. Iš savo etninės ir amerikiečių kalbos jis sukūrė specifinę, bet ribotą,kalbą. Jonas tapo Johnu, Antanas – Tonny, imta kasdien sveikintis „How are you, Tonny“ atsakant „Pretty good“. Pokalbiai apie šeimą tapo aukštesnio lygio: „How is your missis“ arba „How is your mister“ (kaip tavo ponia arba kaip tavo ponas). Kumpis tapo „ham“, kaip ir „give me ham“, arba abiejų kalbų maišymas: „Kaip tu?“ – „Pretty good“. Apie ištikimybę ar patriotiškumą krajui negali būti nė kalbos – ten viskas buvo negerai, o čia viskas klostosi puikiai. Jei lietuvis-amerikietis sugrįždavo aplankyti savųjų, toks dvilypumas būdavo aiškiai pabrėžiamas. Jis jau nebebuvo mužikas, bet ponas, kviečiamas į kleboniją, atsidūręs viso kaimo dėmesio centre kaip asmuo, atvykęs iš visai kitokios, aukštesnės bendruomenės. Kaip tik čia jis jautėsi tikru besididžiuojančiu amerikiečiu. Bet štai iškyla trečioji sąmonė, atsivėrusi toje dvilypėje kalboje, suprantama tik jiems, o ne „tikriems“ lietuviams arba amerikiečiams.

Susikūrę gyvenimą, įgiję namus, jie stengėsi įsirengti juos kaip tikri amerikiečiai: svečių kambaryje – foteliai, valgomajame – didelis stalas su aukštomis kėdėmis, kilimai ir virtuvės įranga su visais patogumais. Teliko vienintelis skirtumas nuo vietinių amerikiečių: imigrantų kambariai, svečių arba valgomasis visuomet būdavo uždengti kokiomis nors antklodėmis, kad baldai ir kilimai visuomet atrodytų lyg nauji. Tie kambariai kasdien nebuvo naudojami. Jų vaikai jau augo kaip vietiniai, lankė vietines mokyklas, todėl neturėjo jokios noro keliauti į krajų, į tą blogą kraštą, iš kurio buvo kilę jų tėvai. Nors jie ir pramoko lietuvių kalbos, ja kalbėdavosi tik su tėvais. Viešai jie gėdijosi būti kuo nors kitu nei amerikiečiu. Visomis išgalėmis jie stengėsi išlaikyti tik vieną ir gan konservatyvią sąmonę. Ši sąmonė tarp jų ir jų tėvų kūrė įtampą, nes pastarieji, kaip darbo žmonės, tapo įvelti į „kairiųjų“ politiką. Kaip darbininkų klasės nariai, save jie laikė lygiais su visais, kaip tikri amerikiečiai, nepriklausomi nuo jokio „pono“. Todėl kairiųjų ideologija, teigianti, jog nebeturi būti jokių ponų, itin tiko šiai naujai amerikietiškai sąmonei. Jie rėmė demokratiškus kairiųjų atstovus ir manė, kad jų politinė veikla visai neprieštaravo amerikietiškajai, bet buvo kaip tik amerikietiška, remianti visų lygybės ir laisvės svajones. Juk senajame pasaulyje jie negalėjo kurti jokių organizacijų, reikalauti pokyčių ir rinkti savo atstovus, kurie sukurtų sąlygas „paprastų“ žmonių gerovei. Tačiau jų vaikai, augantys amerikietiškoje aplinkoje ir einantys į mokyklas, įgijo tokią sąmonę, kuriai kilimas į aukštesnę klasę, konkurencija ir veržlumas buvo norma. Toks jaunimas norėjo priklausyti aukštesniajai klasei, pasiekti tikro amerikiečio lygį, o tai tarp jų ir jų tėvų kūrė įtampą. Daugelis trumpino ar keitė savo pavardes į anglosaksiškas: Adamkievičius tapo Adams, Stankevičius – Stankus, Stanislovas – Stan. Ši įtampa tvyrojo ir tarp senųjų imigrantų bei antrosios bangos atvykėlių, t. y. Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių, kurių dauguma priklausė dešiniesiems, suvokė savo tapatybę ir nesuprato senųjų imigrantų sąmonės būsenos.

Antrojo pasaulinio karo banga

Šią bangą sudarė žmonės iš miestų, daugiausia išsilavinę ir turintys itin stiprią tautinę savimonę. Ji formavosi besididžiuojant, jog valstybės kūrimas pareikalavo daug vargo ir kovų prieš galingus engėjus, jog tautos kalba buvo atstatyta tam pasišventusių žmonių dėka ir jog jos šaknys glūdi indoeuropietiškose gelmėse. Galinga šalies praeitis visiems sukelia pasididžiavimą. Išsilavinimas taipogi tapo durimis į Vakarų civilizaciją, kuriai, skirtingai nuo autokratiškų Rytų, Bizantijos ir Maskvos, priklausė Lietuva. Išaugo išsilavinęs elitas, nebūtinai valdantis, bet turintis tautinių interesų. Vakarų požiūriu, aukščiausio lygio studijos buvo didžiausio prestižo dalykas, todėl tokiam elitui pirmiausia rūpėjo išlaikyti tautinę sąmonę, patvirtinančią jų pačių poziciją. Toks prestižo suvokimas buvo būdingas ir jų šeimoms: kaimietis galėjo didžiuotis, kad jo sūnus yra daktaras, karininkas, mokytojas, o tokio išsilavinusio žmogaus žmona tapo „ponia daktarienė“, „ponia kapitonienė" ir t. t. Nėra reikalo veltis į Antrojo pasaulinio karo istoriją, pakaks tik pastebėti, kad diktatoriškos imperijos reikalauja nemąstančios arba nedrįstančios mąstyti bendruomenės. Visas išsilavinęs elitas privalo būti sunaikintas, nes jis kelia didžiausią pavojų imperijos užkariautose tautose. Po 1940-ųjų tremčių mes tai gerai žinome.

Sovietų imperijai sugrįžus antrą sykį, elitas suvokė, kad, pasilikus savo valstybėje, teks pražūti. Išsilavinę asmenys turėjo bėgti į Vakarus su viltimi, kad šis užplūdęs maras bus sužlugdytas Vakarų civilizacijos, todėl jie neemigravo, bet tapo „raudonojo smurto“ pabėgėliais. Jau vien šis įvaizdis parodė jų nusiteikimą prieš kairiųjų politiką ir griežtą konservatorių požiūrį. Atsiradę pokario Vokietijoje, jie tuoj pat buvo patalpinti lageriuose, kuriuose steigė mokyklas, jose plėtė tautinę dvasią ir net aukšto lygio studijas. Tarp gimnazijos lygio mokytojų buvo ir profesorių, kurie pabėgėlių vaikams suteikė gerą išsilavinimą. Visa tai dengė tautiškumo šydas, todėl tie pabėgėliai ir jų vaikai buvo skiepijami išvengti lengvos integracijos, kad ir kur jie bebūtų. Tik po kelerių metų laukimo atsivėrė durys į Ameriką ir Australiją. Daugelis rinkosi Šiaurės Ameriką ir ypač JAV, nes ten buvo daugiausia senųjų imigrantų, tarp kurių ir daugybė naujosios bangos pabėgėlių giminių, galinčių sudaryti sutartis ir pasikviesti „savus“ į JAV.

Nors ir priklausantys elitui, naujieji emigrantai netiko naujajam pasauliui, nes jų profesijos reikalavo aukšto lygio kalbos žinojimo, kitos įstatyminės tvarkos išmanymo. Ar daktarai, advokatai, generolai bei mokytojai turėjo išmokti naujojo pasaulio reikalavimus, išlaikyti egzaminus, ištobulinti kalbą? Pasisekė nedaugeliui, todėl didžioji jų dalis tiesiog dirbo įmonėse kaip paprasti darbininkai. Reikėjo tenkintis tuo, jog bent vaikus galima išleisti į mokslą ir sukurti jiems geresnį gyvenimą. Jų vaikai, baigę gimnazijas ir stoję į aukštąsias mokyklas, jau galėjo kurti karjeras naujajame pasaulyje. Kadangi augo mokytų žmonių aplinkoje, mokslas jiems atvėrė duris į naują pasaulį, nors jie jau buvo įgiję savąją tautinę sąmonę, ir jautė pareigą ją išsaugoti. Daugelio jaunų žmonių mokslinės specializacijos taip pat buvo gana „konservatoriškos“ – tai inžinieriai, daktarai, fizikai, prekybininkai, matematikai ir tik vos kelios humanitarinių mokslų specialybės, nes pastarosios buvo laikomos „kairuoliškomis-intelektualinėmis“ ir ne per daug pelningomis.

Bet kaipgi dėl dvilypės ir gal net daugialypės sąmonės įgijimo arba praradimo, dėl senojo pasaulio sąmonės sutapimo su naujojo pasaulio gyvenimu? Tai sudėtingas dalykas. Pirma, reikia suvokti naujųjų imigrantų ryšį su pirmosios bangos imigrantais, kurie juos priėmė, žvelgdami iš aukšto: juk pirmieji buvo jau amerikiečiai, tapę misteriais ir misis, kalbantys amerikietiškai, o naujieji atvykėliai turėjo būti atsilikę, atkeliavę iš vargingojo krajausir, matyt, dar tokio pat, kokį paliko pirmosios bangos emigrantai. Antra, naujoji, antrosios bangos atvykėlių karta laikė save esant aukštesnio lygio, nes tai buvo žmonės, užimantys aukštas pareigas ir todėl tobulesni už pirmosios bangos imigrantus. Šie buvo laikomi tiesiog geros širdies žmonėmis ir todėl šiek tiek toleruojami, tačiau pernelyg rimtai į juos nebuvo žiūrima. Juk jie nesuvokė, kaip smarkiai viskas pasikeitė senajame pasaulyje, todėl pokalbiuose bendresnėmis temomis jie nebegalėjo būti rimti pašnekovai. Trečia, pirmoji banga negalėjo dalyvauti laisvinant tėvynę, kadangi jie jau buvo amerikiečiai ir senasis pasaulis jiems neberūpėjo – jų senojo pasaulio, kaip specifinės tautos sąmonė, jau buvo įgyta Amerikoje. Ketvirta, jau minėta, kad pirmajai bangai priklausė darbininkai, kurių ideologinės pažiūros buvo gerokai nukrypusios į kairę. Jei Franklinas Rooseveltas sukūrė socialinį aprūpinimą, pagerino darbininkų sąlygas ir krypo į socialistinę pusę, tai būtent komunizmo užkariavimas ir sudarė didžiausią senojo pasaulio paprastų žmonių gėrį. Kodėl atsirado pabėgėlių iš tokio naujai sukurto gero gyvenimo? Juk jiems būtų geriausia grįžti namo, nebent jie buvo žmonių išnaudotojai. Jei tokios asmenybės kaip F. Rooseveltas senajai bangai buvo išganymas, tai naujosios bangos požiūriu, jis buvo išdavikas, pusę Europos pardavęs ar atidavęs komunizmo smurtui. Penkta, patys naujieji imigrantai tikėjosi, kad jų imigracija yra trumpa ir laikina, todėl jiems nebūtina siekti sutapti su amerikietiška sąmone. Juk visiems buvo aišku, kad Vakarai susivoks, išrinks išmintingus atstovus, kurie netoleruos raudonojo tvano ir greitai sugrąžins jį į savo krantus. Taigi šioje šalyje teks pagyventi keletą metų, o tada vėl grįžti į tėvynę ir užimti paliktas elitines pareigas. Jų laiko refleksija buvo kitokia nei pirmosios bangos imigrantų. Lietuvos praeitis jiems buvo visko, kas reikšminga, centras ir ateities viltis. Dabartis išeivijoje atrodė tik nereikšminga ir laikina perėja, kurioje praeitis taps ateitimi, arba ateitis sutaps su praeitimi. 

Susikūrusios naujos organizacijos perėmė senųjų išeivių įsteigtas parapijas, mokyklas ir organizacijas, savo vaikus ir kartais net anūkus ėmė leisti į lietuviškas mokyklas su lietuvybei išsaugoti reikalingais kursais – kalbos, istorijos, geografijos, net krašto didžiavyrių nuopelnų. Išsiplėtė klubai, susirinkimai, pakilo diskusijos apie tai, kaip reikia laisvinti savo tautą, kaip rašyti laiškus Amerikos atstovams, kad jie neužmirštų savo pareigos sunaikinti civilizacijos priešą. Po darbo dienos fabrike jie rinkdavosi į savo klubus ir į vienas kitą vis dar kreipdavosi savo senuoju titulu: ponas daktare, ponas generole, ponas advokate, ponia generoliene, ponia daktariene ir t. t. Jie ne tik išlaikė savo vienalypę sąmonę, bet ir visus titulus, atsivežtus iš savo šalies. Jų vaikai, einantys į lietuviškas šeštadienines mokyklas, keliaujantys į vasaros stovyklas, lankantys universitetinio lygio seminarus, rengiamus įvairių sričių akademikų, šitaip įgyja lietuvišką sąmonę ir norą sugrįžti į tėvų žemę. Universitetuose jie taip pat manė, kad jie yra kultūringesni, gabesni, priklausantys aukštesnei klasei nei vietiniai. Jie būriuodavosi miestų centruose, lankė susirinkimus, tuos pačius restoranus bei barus, klausėsi savo poetų ir skaitė savo rašytojus. Buvo manoma, kad jie kurs tik lietuviškas šeimas. Juk jiems priklausė pareiga išlaikyti lietuvybę lietuviškose šeimose. Stebėtinas buvo jų lengvas ir žaismingas amerikietiškos sąmonės įgijimas. Ši sąmonė jiems buvo tarsi paviršinis prisitaikymo būdas be jokių gilesnių šaknų. Kitaip tariant, jiems nereikėjo jokių pastangų, prisirišimo ir gelmės, norint būti amerikiečiu. Tokią sąmonę galėjai prisiimti darbe, bet lietuviškuose renginiuose jos atsikratyti. Tai buvo lėkšta, populistinė, banali ir net nekultūringa sąmonė.

Skirtingai nuo pirmosios bangos imigrantų, kurie buvo neraštingi ir nė nemanė pernelyg įsitraukti į bendrą amerikiečių gyvenimą, nors save ir laikė tikrais amerikiečiais, antroji banga buvo raštinga ir išmanė ne tik vietinę, bet ir pasaulinę politiką. Jų nuomone, įsitraukimas į Amerikos gyvenimą neturi didelės reikšmės, nes jis laikinas. Mums tereikia dalyvauti konservatorių politikoje, remti tuos kandidatus ir atstovus, kurie yra prieš komunizmą, priminti jiems apie nelegalią Pabaltijo valstybių okupaciją ir tikėtis, kad konservatoriai išstums sovietus iš Rytų Europos, parduotos Amerikos kairiųjų. Greitai mes sugrįšime namo ir atstatysime tokią Lietuvą, kokia ji buvo prieš karą. Šiuo atveju jų Amerikos politikos išmanymas buvo daug didesnis nei vidutinio amerikiečio. Jie domėjosi politika ir šitaip įgijo Amerikos dešiniųjų politinę-ekonominę sąmonę. Nors ir nenorintys amerikonizuotis, antrosios bangos imigrantai visgi perėmė amerikietiško gyvenimo praktiškumą: tai viduriniosios klasės siekis įgyti turto ir gero piliečio statusą tarp vietinių gyventojų. Ne tik gero, bet gal net geresnio už tuos nemokšas liberalus, kurie apskritai nesuvokia tikrosios plintančio komunizmo grėsmės Amerikai. Taip jie tapo net patriotiškesni amerikiečiai nei vietiniai. Tikroji Amerika, laisva ir kapitalistinė, yra vienintelė tvirtovė kovoje prieš komunizmą. Tie, kurie nesupranta šio tikrojo amerikietiškumo, nėra tikri amerikiečiai, nors ir kilę iš senųjų amerikiečių šeimų. Jei jie liberalai, tai tikrai komunistiniai.

Tuo tarpu viltys sugrįžti namo ima blėsti ir senesnieji šios bangos atstovai pasitraukia į pensiją, kurią garantavo F. Roosevelto socialinio draudimo programa, ima daugiau dėmesio kreipti į vietinę spaudą, vietinę kultūrą, klasikinius operos ir teatro pastatymus, kiną ir visą aukštesniąją kultūrą. Nors jie vis dar priklauso elitui, jie jau mano, jog Amerikos kultūra suteikia tokius pasirinkimus, kurių niekur kitur nėra. Tie vargšai žmonės, pasilikę tėvynėje ir „perdirbti“ komunizmo ideologijos, net nesuvoktų, kokia plati, galinga bei turtinga mūsų, amerikiečių, kultūra. Jeigu jums leistų nors dienai išsprukti iš geležinės uždangos, jūs nepatikėtumėte savo akimis, kas dedasi čia pas mus – Amerikoje. Taip atsiranda manymas, kad senajame pasaulyje viskas yra blogai, kad ten vien skurdas, klaiki ideologija, suklaidinusi natūralią žmogaus sąmonę, pavertusi jį keista karikatūra be savo tautinės sąmonės. Ten visi „sovietikai“, tiki plačią tėvynę ir tarnauja imperialistiniams jos interesams. Taigi požiūris į senąjį pasaulį pasikeitė: mūsų pareiga, progai pasitaikius, tėra įlieti savo tautą į liberaliąją Vakarų kultūrą. Jei Senasis pasaulis nori tapti dalimi civilizuoto, o ne Bizantiško pasaulio, jis turi būti amerikonizuotas. Toks požiūris buvo pakeltas į kitą lygį sugriuvus Sovietų Sąjungai. 

Šis įvykis tapo dešiniųjų politikos teisingumo ir tikrųjų Amerikos patriotų užsispyrimo sugriauti blogio imperiją įrodymu. Galbūt vienas ryškesnių antrosios bangos imigrantų suamerikonėjimo ženklų yra jų nenoras sugrįžti į tėvynę, ypač dėl ten nesančių visų naujojo pasaulio patogumų ir patarnavimų. Jie ne grįžo namo, bet atvyko kaip turistai aplankyti giminaičių, kurie kalbėjo su rusišku akcentu ir turėjo vergo sąmonę, o šiems sugrįžėliai kalbėjo su keistu amerikietišku akcentu ir turėjo keistas manieras – jie buvo amerikiečiai. Žinoma, toks laikinas apsilankymas ar sugrįžimas vis dar buvo įpareigotas atstatyti tikrąją Lietuvą, kuri buvo gyva jų prisiminimuose, tačiau tai, ką jie grąžino, buvo ir tebėra Amerika. Papročiai, manieros, veikla, politiniai reikalavimai, prekyba, mokslas, privatizacija ir net kalba buvo amerikietiška. Mes išmokysime juos, kaip reikia vaikščioti nesidairant baukščiai į kitus per petį, mes parodysime, kaip galima kalbėti viešai ir laisvai – kiekvienam savo vardu. Mes sugrąžinsime tikrąją buvusią tautą užmiršdami, kad dar prieš sovietų valdžią ji taip pat buvo diktatoriška ir laisvas žodis buvo leidžiamas tik su policijos priežiūra. Visa tai rodo, kad tokie apsilankantys imigrantai turėjo amerikietišką sąmonę ir pusę senosios lietuviškos sąmonės. Jie kalbėjo lietuviškai, bet jų kalba buvo pilna „modernių“ žodžių, kuriuos jie laikė normalios lietuviškos kalbos dalimi. Galima spėti, kad toks normalizavimas, vietinių žmonių požiūriu, buvo amerikonizavimas, nukrypstantis nuo tautiškumo ir tampantis „kosmopolitiškumu“. Pastebėtina ir tai, kad senesnioji vietinių karta į tokius sugrįžusius turistus žvelgė kaip svetimšalius, o jaunieji tokį liberalų „suvakarėjimą“ laikė manierų, kalbos, mokslo ir pan. išlaisvinimu iš įvairių varžtų.

Jei šitai nutinka išeiviams, galbūt taip nutinka ir gyvenusiems Sovietų Sąjungoje? Jie taip pat įgijo sovietinę sąmonę, nors buvo laikomi lietuviais ir turėjo savo kalbą. Visas jų gyvenimo būdas, visos manieros, hierarchijos, bažnytinė sistema, reguliuojami iš „aukščiau“ nuleistų įsakymų, tapo norma. Valdžia viską nustato, valdžia aprūpina ir baudžia, valdžia moko ir gydo, duoda ir atima leidimus kur nors gyventi, duoda ir atima darbą, nurodo, kaip auklėti vaikus, kas gali būti studijuojama ir kas ne. Valdžia skiria, kas bus valdžioje ir kam bus skirtos kokios privilegijas. Valdžios pareigūnai, pirmiausia, žinoma, patys tarpusavyje dalijasi pareigomis ir skirstosi gėrybes, nedaug tekreipdami dėmesio į likusios bendruomenės gerovę. Nomenklatūra visiems gerai žinoma. Tokia sąmonė liko gan giliai įsišaknijusi, o nauja, tik atgabenta iš Vakarų, demokratinė sąmonė tesudarė išorinį fasadą. Galima kurti retorinius įvaizdžius, kalbėti taip, tarsi jau būtume tapę demokratiški, tačiau mes, užaugę sovietijoje, pakliuvę į valdžią būsime pagrindinai vadovai ir kreipsime dėmesį tik į mūsų pačių reikalus, gerovę, tarpusavyje dalinsimės pareigomis ir privilegijomis, o tauta tegul eina velniop, svajodama apie demokratiją. Didelė bendruomenės dalis iš valdžios vis dar laukia paramos, išlaikymo arba nurodymų, kaip reikia gyventi ir veikti. Valdžia yra persunkta sovietinės, pusiau lietuviškos ir demokratiškos sąmonės. Dabartis vis dar tebėra praeitis ir yra viena tų svarbių priežasčių, dėl kurių jaunimas keliauja ieškoti laimės svetur. 

Kitų sąmonės

Siekiant platesniame kontekste suprasti daugialypę sąmonę, galima atkreipti dėmesį į kitų šalių pabėgėlius arba imigrantus. Į Europą ir Ameriką plūsta legalių ir nelegalių atvykėlių bangos, kiekvienas su savos tautos ir kalbos sąmone. Pavyzdžiui, imigrantai iš Indijos Šiaures Amerikoje. Daugiausia jie yra kilę iš aukštesnės, brahimų, hinduistų valdančios kastos, pasiturintys, išsilavinę, kurių emigracijos tikslas – pasiekti dar aukštesnį ekonominį lygį. Atvykę jie prisijungia prie šventyklų veiklos, jas palaiko ir netgi iš Indijos samdo šventikus brahminus. Amerikoje jie užima aukšto lygio pareigas, įsikuria geruose namuose, o jų politinės pažiūros tampa konservatoriškos. Vietiniai juos laiko pavyzdingais piliečiais. Vis dėlto naująjį pasaulį jie supranta kaip nedvasingą, apimtą komercinio medžiagiškumo ir nekultūringo gobšumo. Paradoksalu, bet Indija jiems yra dvasinga šalis, ir tai senas Vakarų mitas apie Indijos dvasingumą ir bedvasį Amerikos medžiagiškumą, betgi jie vien tik dėl šio medžiagiško gobšumo ir atvyksta. Beje, apsilankę Indijoje jie „nusivilia“ Indijos Vakarų mėgdžiojimu ir regi indiškos dvasios praradimo grėsmę. Sugrįžę į naująjį pasaulį, jie laiko save šventyklų kūrėjais ir grynosios Indijos dvasios, kuri bus išsaugota išeivijoje ir kada nors grąžinta atgal į Indiją, puoselėtojais. Amerikoje tampama autentiškais indais, o pasilikę Indijoje jau yra užkrėsti vakarietiškos sąmonės.

Jie taip pat viešinasi ad hoc leidžiamuose žurnaluose Indijoje, ieškodami gyvenimo draugių ar draugų vedyboms. Štai rašoma: „Esu kilęs iš kilmingos šeimos, Amerikoje turiu žaliąją kortelę, mano uždarbis yra šešiaženklės sumos, ieškau merginos vedyboms: ji turi būti išsilavinusi, kilusi iš kilmingos šeimos, liekna, graži, savo kultūra privalo būti tikra indė, išlaikyti Indijos dvasią ir elgtis kaip dera indo žmonai. Prašau atsiųsti savo nuotrauką ir kvalifikacijas.“ Jų žmonos įvaizdis remiasi Ramajanos heroje Syta, o ne galingąja Mahabharatos Draupadi. Ne patys imigrantai indai nori išsaugoti indišką kultūrą, bet tai privalančios padaryti jų žmonos. Būna ir atvirkščiai: kai kurios Vakaruose išsilavinusios indės „užsako“ sau vyrus iš Indijos pagal savo pageidavimus. Jos mąsto vakarietiškai, kaip laisvos moterys, tačiau nori turėti tradicinį vyrą, kuris bus gal net aukštesnės kilmės brahimas ir dėl to pakels jos kaip indės statusą. Visa tai sukuria dvilypumą ar daugialypumą – norima žvelgti tiek vakarietiškai, tiek remiantis kita sąmone, indiškai. Susidaro situacija: aš mąstau ir suvokiu pasaulį vakarietiškai, mano gyvenimas ir pragyvenimas yra čia, bet vis dėlto taip pat per kitą noriu išlaikyti kitokį požiūrį. Tačiau būtent šioje plotmėje atsiveria dar kita sąmonė. Apibrėžti ją nėra lengva, nes tai yra gyvenama, o ne diskursyvi ar reflektuojama sąmonė.

Globalizacija ir klajoklis

Esame įpratę kalbėti apie globalizaciją, apie „atsilikusių“ šalių integraciją į visuotinę žmonijos istoriją, apie gerovės kūrimą, kai visi galės važinėtis limuzinai, turėti du namus ir valgyti importuotas ir egzotiškai paruoštas bulvių lupenas bei troškintas žiogų kojas. Vaikščioti nebereikės, nes turėsime automatinį diržą. Šiuolaikiniame pasaulyje globalizacija sudaro svarbiausią daugialypės sąmonės vystymosi pagrindą, nes ji nėra vien banalus visos aplinkos ir žmonijos sulėkštinimas, ji taip pat suteikia galimybę atsiverti kitiems pasauliams ir tarp jų esantiems skirtumams. Taip vienos kultūros požiūris tampa refleksyvus ir atskleidžia savo ribotumą kitų kultūrų atžvilgiu. Aš pažįstu save tik per skirtumą nuo kitų ir todėl turiu įgyti kito sąmonę (nebūtinai visiškai) tam, jog galėčiau pats save suvokti. Tačiau taip pat atsiranda distancija tiek nuo savo kultūros, tiek nuo kitų pasaulėžiūrų, kadangi visa tampa suprantama vien pagal „specialybės“ reikalavimus, kurie gali būti parduodami visose pasaulio šalyse. Toks „specialistas“ yra klajoklis, neprisirišęs prie jokios konkrečios vietos ir joje esančios pasaulėžiūros. Jau minėta, kad jo pasaulį sudaro specialistai technokratai ir jo pastangos išskirti save iš kitų kaip tokį, kurio techninis įnašas esąs pažangesnis, reikalingesnis ir brangesnis. Žinoma, šioje plotmėje patenkama į niekada nesibaigiančią konkurenciją ir savęs „tobulinimą“, siekiant tapti vis naujesniu ir net pačiu naujausiu technokratu. Žmogus tampa nebereikalingas.



Literatūra

Barther, Roland. 2005. The Neutral. Columbia University Press. 

Foucault, Michel. 1977. Discipline and Punish. Pantheon Books.

Foucault, Michel. 1970. The Order of Things. Pantheon Books.

Kavolis, Vytautas. 1996. Kultūros dirbtuvė. Vilnius: Baltos lankos.

Nietzsche, Friedrich. 1906. Der Wille zur Macht. 1884/88. Leipzig. Naumann Berlag.

[1] Foucault 197­0: 379-380

[2] (red.) Autorius turi omenyje Nietzsches perspektyvizmą. Nietzsche rašo, kad “Tiek, kiek žodis "žinojimas" turi reikšmę, tiek pasaulis yra pažįstamas; bet jis interpretuojamas turint ne vieną, o daugybę reikšmių. – "Perspektivizmas." [Wort »Erkenntniß« Sinn hat, ist die Welt erkennbar: aber sie ist anders deutbar, sie hat keinen Sinn hinter sich, sondern unzählige Sinne. – »Perspektivismus«.] (Nietszche 1906: 368)

[3] Tai, ką graikai vadino πολιτεία kyla iš graikų polis reiškiančios piliečių teises arba valdymo formą bei politeuomai, kuri reikštų, kad “elgiuosi, kaip aktyvus miesto-valstybės pilietis”. (Henry George Liddell, Robert Scott, A Greek-English Lexicon)(red.)

[4] Alfa vilko samprata buvo vartojama teorijoje apie socialinių gyvūnų bendruomenėse paplitusį instinktą paklusti ir sekti paskui grupės lyderį. Nors moksliniai tyrimai minėtą teoriją paneigė, pati samprata vartojama kaip bendruomenę valdančio lyderio sinonimas. (red.)

[5] Foucault 1977: 19-20

[6] Vienos paskaitos metu, reaguodamas į Ernest Renan pastabą dėl prancūzų kalbos įtakos, Borthesas pasakė, kad "kalba – kalbos sistemų funkcionavimas – nėra nei reakcinis [reactionary], nei progresyvus, jis paprasčiausiai fašistinis – fašizmas ne apriboja [prevent] kalbą, o ją prievartauja [compels]. (Barther 2005: xvii) (red.)

[7] Foucault 197­0: 379-380

[8] “Kiekviena išsivysčiusi civilizacija turi intelektinį aparatą, kuriuo gali naudotis, suteikdama prasmingą atsakymą į bet kokį bet kurios kitos civilizacijos iškeltą klausimą”(Kavolis 1996: 209).

[9]